Begėdiškai vėluodami, bet visgi nenorėdami pamiršti mūsų gan naujos tradicijos, pristatytome įdomiausius šių metų gegužę pasirodžiusius albumus – tarp kurių ir vienas lietuviškas darbas. Pasiklausykite:

Moby – Reprise

Žinia, jog gana ilgai tylėjęs mūsų taip mėgiamas elektroninės muzikos atlikėjas Moby išleidžia „atnaujintų“ žymiausių savo kūrinių albumą negalėjo nedžiuginti. Labai jo laukėme. Sulaukę nekantravome perklausyti. Po pirmųjų kelių perklausų įspūdžiai, deja, dvilypiai.

Iš vienos pusės „Reprise“ yra būtent tai, ko tikėjomės. Žymiausi Moby karjeros kūriniai šiame albume yra visiškai naujai aranžuoti, įrašyti kartu su „Budapest Art“ orkestru ir išskirtiniu būriu žymių kviestinių vokalistų. Kai kurie iš šių kūrinių – ypač albumą pradedantys „Natural Blues“, „Porcelain“ bei fantastiškai skambanti reivo klasika „Go“ – iš tiesų sublizga it naujai gimę. Be galo jautriai šiame albume skamba Moby draugo (amžiną atilsį) David Bowie koveris „Heroes“ ir jį lydintis, žiauriai gražiai orkestro adaptuotas kūrinys „God Moving Over the Face of the Waters“. Labai, labai gražu.

Tačiau „Reprise“ persiritus į antrąją pusę šis albumas tiesiog pabosta. Moby savo kūryboje (ypač ramesnioje, ambientinėje) nuolat naudoja styginių instrumentų garsus. Styginiai, liūliuojantis pianinas, ramybė… Tai – iš karto atpažįstamas vienos iš Moby muzikos krypčių braižas. Tačiau „Reprise“ atveju ilgainiui ta orkestrinė ramybė pradeda midgyti, ranka nevalingai perjungia kitą kūrinį, o vėl išgirdus liūliuojantį pianiną norisi jį apskritai išjungti. Na, nebent esate nusiteikę itin ramiam vakarui.

Tačiau nesupraskite neteisingai. „Reprise“ yra be galo gražus, šviesus ir itin vientisas albumas. Būtent albumas, o ne “žymiausių kūrinių rinkinys”. Ateityje šis darbas neabejotinai bus regimas, kaip vienas esminių Moby karjeros šviesulių, todėl jį išgirsti turi kiekvienas, kam Moby kūryba bent šiek tiek artima. Čia tikrai rasite ne vieną jus maloniai nustebinsiantį kūrinį.

St. Vincent – Daddy‘s Home

Tai turbūt keisčiausias tėvui skirtas albumas, kurį kada nors girdėjote. Bet ir ši tėvo ir dukros porelė – tikrai neeilinė. Dainininkės Annie Clark (St. Vincent) tėvas prieš gerą dešimtmetį sėdo į kalėjimą už finansines machinacijas. Į laisvę jis grįžo 2019-aisiais. Taigi, Annie atgavo savo tėvą, o mes gavome naują jos albumą – „Daddy‘s Home“.

St. Vincent girdėjome jau visokią. Liūdnesnę, linksmesnę, labiau ar mažiau futuristinę. Dabar gi turime Annie Clark, naršančią po savo tėvo plokštelių kolekciją ir grįžtančią prie to – aštunto dešimtmečio – skambesio. Prie Davido Bowie, Lou Reedo, Roxy Music, Stevie Wonderio ar Pink Floyd. Prie funko, soulo, psichodelikos ir burleskos.

Ar toks albumas skamba keistai 2021-aisiais? Taip. Tačiau neapsigaukite jo lengvumu – po naftalino sluoksniu slypi daug aukso. Daug apgalvotų iki kaulo čiulpų melodijų ir tektų. Galbūt, jei tokį albumą būtų sukūręs kas nors kitas, jis būtų skambėjęs net juokingai. Dabar gi turime tikrai solidų, brandų albumą, pasakojantį kiek pertemptą, bet nuoširdžią asmeninę istoriją.

Gabrielė Vilkickytė – Vilko švelnumas

Sunku patikėti, tačiau panašu, jog nė nepraėjus pusmečiui, Lietuva jau turi savo metų albumą.

Gabrielė Vilkickytė gegužės viduryje pagaliau padovanojo pasakiškai švelnią 12-os dainų tobulybę. Jaukią. Labai lyrišką. Gilią. Vietomis – ypatingai liūdną, kartais – velniškai sielvartingą, o akimirkomis – iki kaulų smegenų geidulingą. “Vilko švelnumas” – labai išbaigtas, gilus ir be proto melodingas, sunkiai nuspėjamas ir neįtikėtinai vientisas. Perklausęs jį “nuo – iki” pasijunti it perskaitęs gilią, rimtą, ilgai išliekančią ir nepaliekančią knygą…

Iki albumo pasirodymo akimirkos, Gabrielė išleido tris dainas (“Labanakt vol 2”, “Nusijuoksiu” ir “Švelnumas”), . Po kiekvienos iš jų pasirodymo neapleido jausmas: tai yra taip gerai, kad geriau būti nė negali. Tačiau visus kartus, panašu, buvo apsigauta. Likus savaitei iki albumo pasirodymo pristatytas “Švelnumas”, atliktas drauge su grupės Abudu lyderiu, apskritai yra kažkas neįtikėtino. Tai yra tokia nuostabi emocinė gražaus liūdesio bomba, kurios sprogimas tiesiog negali palikti abejingų. Beje, panašų emocinį užtaisą turėjo ir viena gražiausių pernai išleistų lietuviškų dainų – jau minėtos grupės „Abudu“ daina „Entai“.

O šiaip Gabrielės Vilkickytės albumas yra absoliutus muzikos triumfas. Tokios, kuri paliečia. Tokios, kuri priverčia ne tik klausytis, bet ir išgirsti. Tokios, kuri priverčia norėti klausytis dar ir dar… Tokios, kuri užpildo tuštumą ir įsiskverbia iki pat gilumos.

Tai yra neįtikėtinai gražu. Beje, be jau minėto “Abudu” lyderio Domanto Starkausko, prie “Vilko Švelnumo” rankas prikišo ir pasakiško skambesio pridėjo Tomas Narkevičius aka Free Finga ir Aurelijus Sirgedas. Taigi, pagalbininkų kariauną Gabrielė turėjo tikrai neprastą.

Albumą, įvertins laikas, tačiau panašu, kad jo vieta mūsų muzikos istorijos lobyne tikrai bus ryški ir žymi. Beje, įdomu dar ir tai, kad čia nėra nė vienos beveidės dainos. O tai šiais laikais – didžiulė retenybė.

black midi – Cavalcade

Jau debiutinis britų „black midi“ albumas „Schlagenheim“ nustebino ne vieną visko mačiusį ir girdėjusį kritiką ir pelnė šiai grupei ištikimą gerbėjų ratą. Antrasis jų albumas, „Cavalcade“, tikėtina, šias gerbėjų gretas tik papildys. Grupės nariai pažadėjo nestovėti vietoje – tačiau visiems buvo smalsu, kuriuo keliu jie pasuks.

Ir jų pasirinktas kelias – branda. „Black midi“ inspiracijos antrajame albume jau nebe tokios akivaizdžios, nors kai kurių kūrinių skambesys – ryškiai „radioheadiškas“. „Cavalcade“ pradedamas nuo „John L“ – kūrinio, kuris buvo pasirinktas kaip pirmas naujojo albumo singlas ir kuriam įrašyti grupė pasikvietė net atskirą prodiuserę, Martą Salogni. Chaosas ir jėga (nors ir kontroliuojami) užleidžia vietą netikėtai švelniai „Marlene Dietrich“ – puikus įrodymas, kad „black midi“ gali skambėti visaip, neprarasdami savo esmės. Ir nebijo rizikuoti. O tai – labai svarbu geram albumui.