manoMUZIKA.lt

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: Vasaris, 2020

download

Vasario mėnesio albumai

Toliau laikomės pasižadėjimo ir apžvelgiame vasarį pasirodžiusius albumus. Šį mėnesį girdėjome labai daug geros muzikos, tad nesusilaikėme ir paminime septynis albumus. Kodėl septynis? Nes manoMUZIKOS komandos akimis (ir ausimis), jie yra verti jūsų dėmesio. Rekomenduojame paklausyti bent po vieną kūrinį iš šių albumų, nes tikrai atrasite kažką gero ir kokybiško sau.

Jonathan Johansson „Scirocco“

Vienas didžiausių kiek mažiau nei prieš dešimtmetį atrastų švyturių Šiaurės šalyse – Švedijos atlikėjas Jonathan Johansson. Visai atsitiktinai atradome jį dar 2011-aisiais metais, kai dienos šviesą išvydo jo pasakiškas albumas „Klagomuren“, tapęs metų (o gal ir viso penkmečio) šviesuliu mūsų muzikinėje padangėje. Nuo tos akimirkos Jonathan Johansson nedingsta iš mūsų radarų, o tokie kūriniai kaip „Redan Glomda“ ar „Under Sjuhusen“ iki šiol dažnai papuošia mūsų kasdienybę.

Albumus šis švedas kepa nedažnai. Naujo Jonathan Johansson įrašo teko laukti 4 metus. Akivaizdu, kad Malmėje gimęs kūrėjas veltui laiko neleido. Jeigu pirmas plokštelės singlas (prieš mėnesį pristatyas kūrinys „April 7“) buvo neįtikėtinai gražus naujojo albumo šauklys, tai visas pilnas „Scirocco“ gali drąsiai pretenduoti į metų šedevro titulą.

Naujame albume – 14 kūrinių. Visi skirtingi, tačiau klausant nuo – iki jie sudaro neįtikėtinai pilną, gražų ir unikalų elektroninės muzikos paveikslą. Savo muzika švedas neketina pretenduoti į populiariųjų radijo stočių grojaraščius. Jis nepataikauja publikai, nesistengia įtikti. Visgi savitas, unikalus ir išpuoselėtas elektroninės muzikos skambesys (su simfoniniais prieskoniais) melomanų tikrai nepaliks abejingų.

Taip, jis dainuoja švediškai (ir mes ne ką tesuprantame), bet suvokiame, kad jis leidžiasi į globalių tiesų paieškas. Ir, žinoma, teksto nesuvokimas neužgožia pasakiškos Jonathan Johansson muzikos jėgos.

 

Andrius Mamontovas „Perlai ir Sakuros“

Andrius Mamontovas pagaliau išleido naują (pirmą po 5 metų) studijinį albumą „Perlai Ir Sakuros“. Klausytis jo galima galybę kartų – kaskart atrandi vis kažką naujo. Tai tas pats, kaip šimtą kartų peržiūrėtas mylimas filmas – kuo dažniau žiūri, tuo labiau supranti, kad yra pasakiškų detalių, į kurias anksčiau neatkreipdavai dėmesio… Toks yra ir naujasis „Perlai ir Sakuros“.

Tie, kas tikitės čia rasti akustinį Mamontovą, meskite šias viltis šalin. Akustinės gitaros garsų čia reikės su žiburiu paieškoti. Andrius albumą kūrė pianinu, o pildė ir lipino savo studijoje – tad nenuostabu, jog čia dominuoja sintetiniai garsai ir tai yra viena priežasčių, dėl kurių tik smalsiau, kaip šios dainos bus atliktos gyvai. Nuo to albumas tik įdomesnis ir dar mažiau nuspėjamas.

„Perlai ir Sakuros“ – labai lėtas. Svajingas. Sentimentalus. Gilus. Gal netgi liūdnas. Visgi albumo „gulbės giesme“ pavadinti negali, nes autorius, panašu, toli gražu neketina sustoti kurti. Potencialus radijinis hitas jame tik vienas – titulinė albumo daina. Ir nors albume tik 8 dainos, perklausius jo pasijunti tartum perskaitęs gerą knygą. Darbas labai vientisas, nuoseklus ir išbaigtas. O jo cherry on top – albumą užbaigiantis finalinis sentimentaliai liūdnas kūrinys „Malibu“.

Akivaizdu, jog šis įrašas turėtų atrasti išskirtinę vietą jo gerbėjų fonotekoje. Kartu darosi dar įdomiau, kaip Andriaus kūryba skambės jau po „Perlų ir Sakurų“.  Nors didžiajai daliai manoMUZIKOS autorių niekas neprilygo „Pabėgimui“ ir „Šiaurės Nakčiai. Pusė penkių“, „Perlai ir Sakuros“ neabejotinai patektų į TOP trejetuką. Tai labai gražus ir geras albumas, neabejotinai papuošiantis tiek šiuos metus, tiek ir, ko gero, visą didįjį lietuviškos muzikos lobyną.

 

Ásgeir „Bury The Moon“

Vasario pradžioje Islandijos atlikėjas Ásgeir sugrįžo su ketvirtuoju studijiniu albumu pavadinimu „Bury The Moon“. Apie naujojo disko išleidimą išgirdome dar praėjusių metų rudenį, kai Ásgeir pristatė pirmąjį albumo singlą „Youth“. Jį išgirdus iš karto supratome, kad naujasis įrašas nustebins ir labai maloniai pradžiugins. Neklydome. Po jo sekę jausmingi kūriniai „Lazy Giants“, kurio vaizdo klipą papuošė nuostabūs Islandijos vaizdai, ir „Pictures“ tik dar labiau pakurstė nekantrumą ir laukimą.

Anglų ir islandų kalbomis išleistas naujasis darbas buvo paskatintas nelaimingos meilės. Į atokų vasarnamį po ilgametės draugystės iširimo išvykęs atlikėjas pasiėmė tik savo sudaužytą širdį ir muzikos įrangą. Jame ir gimė šis labai gražus, vientisas, kiek melancholiškas vienuolikos dainų albumas.

Kas įdomu, kad žodžius atlikėjo muzikai parašė jo tėvas, žinomas Islandijos poetas Einar Georg Einarsson. Nors ši muzika labiau tiktų tamsiems rudens vakarams, tačiau tikime, kad kelią į klausytojų širdį ji ras ir kartu su pavasariška šiluma.

 

Ozzy Osbourne „Ordinary Man“

Ozzy Osbourne „Ordinary Man“ nėra paprastas eilinio žmogaus albumas. Pernai metalo „krikštatėvis“ išgyveno sunkiausius savo gyvenimo metus dėl smarkiai sušlubavusios sveikatos ir virtinės su tuo susijusių nelaimių. Negana to, dėl diagnozuotos Parkinsono ligos Ozzy buvo priverstas atšaukti koncertinį turą Šiaurės Amerikoje. Negandos legendinio rokerio vis tiek nesustabdė ir jis įrašė dvyliktąjį savo solinės karjeros albumą.

Nors praėjo dešimt metų nuo tada, kai buvo išleistas vienuoliktasis studijinis albumas „Scream“, muzikantas neskyrė visos pauzės naujo kūrinio įrašams. Idėja sukurti naują albumą Tamsos Princui kilo visai netikėtai – po to, kai jis pernai atliko partiją reperio Post Malone dainoje „Take What You Want“. Tai atvėrė kūrybinio chaoso duris „Ordinary Man“ gimimui, o pačios naujojo albumo įrašų sesijos įvyko žaibiškai greitai.

Prie albumo atsiradimo prisidėjo nemažai garsenybių. Čia išgirsite ir sero Eltono Džono partiją („Ordinary Man feat. Elton John“), ir reperių Post Malone bei Travis Scott balsus (dainos „It‘s a Raid (feat. Post Malone)“ bei „Take What You Want (feat. Post Malone and Travis Scott“)). Įdomu ir tai, jog albume groja „Guns‘n‘Roses“ bosistas Duff McKagan, „Red Hot Chili Peppers“ būgnininkas Chad Smith, o gitaros partijas atlieka Post Malone prodiuseris Andrew Watt. Viso šio menininkų darbo kartu rezultatas – įtraukiantis, energingas ir dėmesio vertas albumas.

„Ordinary Man“ patraukia savo energija ir veržlumu, ypač dainos „Straight to Hell“, „Under the Graveyard“ ar „Ordinary Man“. Visgi reikia pripažinti, jog dalis kūrinių skamba ganėtinai nuobodžiai. Dainas „Goodbye“, „Eat Me“ ir „Scary Little Green Men“ norisi praleisti. Tačiau muzika įrašyta profesionaliai, švariai ir akivaizdžiai skirta komercinei auditorijai. Sunkiosios muzikos mėgėjai greičiausiai pasiges purvo ir sunkių gitaros rifų iš ankstyvosios „Black Sabbath“ kūrybos.

Nors „Ordinary Man“ nėra pats geriausias Ozzy Osbourne įrašas, jis primena, kokią didžiulę įtaką kūrėjo gyvenime turi galimybė atlikti muziką. Po krūvos nelaimių, sveikatos problemų ir atšaukto koncertinio turo Ozzy išreiškė save naujajame albume ir klausytojams suteikė galimybę išgirsti neeilinio žmogaus neeilinį albumą.

 

Solo Amsamblis „OLOS“

Ką blogiausio gali daryti muzikuojantys aktoriai? Ogi groti dainas pagal kitų poetų eiles. Visa laimė, kad yra „Solo Ansamblis“, kurie naujuoju albumu parodė, jog ne visi dainuojantys aktoriai privalo būti bardais.

Taip, 2020-ieji dar tik prasidėjo, bet svarbiausias šių metų lietuviškos muzikos albumas jau yra išleistas ir jį pralenkti bus sunku. „Solo Ansamblis“ knygų mugės proga į prekybą paleidę savo antrąjį albumą „Olos“ trinktelėjo per paširdžius taip stipriai, kad belieka tik skėsčioti rankomis ir kvėpuoti giliau. „Olos“ – nenuginčijamai vienas stipriausių lietuviškos muzikos įrašų per pastarąjį dešimtmetį. Albumas tarsi tęsia tai, ką grupė pradėjo savo debiutu „Roboxai“, tačiau yra tamsesnis, gilesnis ir gerokai grubesnis už savo pirmtaką. Na, o neabejotina šio albumo ašis – „Neturėjom dainos“. Tai rimtas pretendentas ne tik aplenkti abu „Solo Ansamblio“ megahitus „Moteris“, bei „Juoda juoda juoda juoda naktis“, bet ir tapti tikrų tikriausiu mūsų kartos himnu. Ateitis parodys.

Nors „Solo Ansamblis“ dainuoja išimtinai lietuvių kalba, kolektyvui žadama tarptautinė sėkmė. Tikėkimės, kad šio, su Kanados leidybine kompanija išleisto, albumo dėka taip ir įvyks. Tiesa, kad sunku iš anksto prognozuoti realią vieno ar kito albumo išliekamąją vertę. Visgi labai tikėtina, jog dviems dešimtims metų praėjus, „Olos“ dėsime į vieną lentyną kartu su Foje albumu „Kai perplauksi upę…“ ar Empti „Estrada“. Tai – šių dienų klasika.

 

Tame Impala „The Slow Rush“

Negalima neįtraukti į šio mėnesio apžvalgas ir psichodelikos iš Australijos – ketvirtojo „Tame Impala“ albumo. Po penkerių metų pertraukos pasirodęs „The Slow Rush“ susiklauso lengvai ir skaniai. Kevin Parker kuriami smooth psychedeliniai garsai tiks tiek foniniam pasiklausimui, tiek muziką analizuoti mėgstančiam melomanui, ieškančiam įdomesnių garsų. Taip yra todėl, kad pirmu klausimu albumas atrodo lengvas ir paprastas, tačiau yra kiek kitaip. Norint, galime išgirsti kiek ten visko daug subtiliai, kokybiškai ir gerai „Tame Impala“ primaišė. Tačiau klausant albumo apima tikrai pakili nuotaika, nesinori analizuoti, o tiesiog pasimėgauti muzika.Tą ir rekomenduojame!

Asmeniškai iš albumo įstrigo kūrinys – „Borderline“.  Turbūt dėl savo upbeat vibe ir gražių sprendimų, kaip pavyzdžiui, gale dainos įterpti žemi ir aštresni tonai, kurie gražiai uždarė dainą. Tikiu, kad patiks ir „Breathe Deeper“, kuri šiuo metu (iš šio albumo dainų) yra klausomiausia „Spotify“ muzikos pasiklausymo platformoje. Tad siūlome atsipalaiduoti, gerai nusiteikti ir paklausyti kažkurios iš šių.

 

Agnes Obel „Myopia“

Berlyne gyvenanti lyriškoji danų kūrėja Agnes Obel vasario pabaigoje pristatė ketvirtąjį savo albumą „Myopia“. Kaip ir tris pastaruosius, taip ir šį albumą, atlikėja kūrė, įrašė ir prodiusavo savo namų studijoje Berlyne. Jame, žinoma, laukiame išskirtinio atlikėjos vokalo ir daug melancholijos, lyrikos, sakralumo… Tą ir gauname.

„Myopia“ svarbiausi akcentai – mistiškai skambantis pianinas ir tarsi aiduose paskendęs vokalas. Tai užliūliuojantis ir melancholijoje paskandinantis albumas. Nenoromis užsimerki ir atsiduri tamsiame ūkanotame miške ar vėlyvą vakarą žiūri pro langą į stiklu bėgančius lietaus lašus arba ankstyvą rudenį stebi nuo ežero kylantį rūką… Šis kiek mistiškas, sakralus vokalo ir pianino susijungimas labai vizualus. Antrojoje albumo dalyje (pavyzdžiui, „Parlaiment Of Owls“ ir keletoje kitų kūrinių) suskambusi violančelė įneša dar daugiau melancholijos. Albumas pradedamas ramiai ir beveik tyliai, vėlesniuose kūriniuose po truputį kyla įtampa, atsiranda aštresnių garsų, tačiau paskutinėje dainoje vėlgi švelnūs garsai ir tyla ima viršų.

Albumas tamsus, klausytoją apglėbia melancholijos skraiste ir nepaleidžia dar kurį laiką, net ir nutilus muzikai. Jei reikėtų rinktis albumo kūrinį, tai būtų violančelės bei smuiko garsais virkdantis „Parlaiment Of Owls“ arba į ramybę nugramzdinantis „Promise Keeper“.

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: Sausis, 2020

albumai

Sausio mėnesio albumai

Portalas manoMUZIKA grįžta su albumų recenzijų sąrašu. Kaskart trumpai pateikdami jums „einamuosius“ įrašus, pasibaigus mėnesiui išrenkame kelis, mūsų manymu, vertus išskirtinio dėmesio. Tad nieko nelaukdami grįžtame su sausio mėnesio plokštelėmis, kurių, manoMUZIKOS akimis (ir ausimis), praleisti tiesiog negalima.

EMINEM „Music to be Murdered By“

Sausio viduryje be jokios išankstinės prognozės pasirodęs vienuoliktasis studijinis reperio Eminem albumas „Music to Be Murdered By“ stebina, nors iš esmės nepasako nieko naujo.

Klausant Eminem muzikos dažnai būna sunku suprasti kur pasibaigia Marshall Mathers asmenybė ir prasideda Eminem kuriamas Slim Shady personažas. Ypač kai albumas – duoklė legendiniam siaubo filmų režisieriui Alfred Hitchcock‘ui ir horrorcore žanrui, kuriame žodžių kišenėje niekados neieškantis Marshall‘as Mathers‘as sublizga geriausiai.

Šiame albume Eminem pateikia dar dvi dešimtis kūrinių bei skitų, ir dar kartą pagerina savo jau anksčiau užkeltus įspūdingus repavimo rekordus. Taip, reikia pripažinti, jog mumble rap nesusipratimo šlovės eroje Eminem beriamos greitakalbės skamba mažų mažiausiai įspūdingai. Tačiau kažkodėl fantastiško dydžio žodynas ir gebėjimas surimuoti iš pirmo žvilgsnio nesirimuojančias frazes nebestebina, kaip kad stebino prieš dešimtmetį. Gal todėl, kad visa tai jau girdėjome anksčiau?

Nors ir gerokai įdomesnis ir įvairesnis nei prieš tai sekę albumai „Revival“ ir „Kamikaze“, „Music to Be Murdered By“ nėra itin inovatyvus ar išskirtinis. Tačiau savo „rap god“ titulą seniai užsitarnavusiam ir jo kažkam kitam perleisti nesiruošiančiam Marshal Matthers‘ui jau seniai nebereikia nieko niekam įrodinėti. Nebent sau pačiam.

Fanai didžiąją jo dalį „suvalgys“ kaip saldainį ir prašys dar, o skeptikų nuomonės šis albumas nepakeis.

ALGIERS „There Is No Year“

Jei verkėte, žiūrėdami į degančios Australijos nuotraukas ar stebėjotės sausio mėnesį žibutėmis Nemenčinės pamiškėje, jei jus neramina trumpai, brexitai ir koronavirusai, jei jums būna pikta dėl išnaudojimo, rasizmo ir kitokių pasaulio neteisybių – štai grupė, jaučianti tą patį pyktį. Ir albumas, išreiškiantis tą pyktį, tiek asmeniniame, tiek žymiai platesniame kontekste.

Trečiasis „Algiers“ albumas „There Is No Year“ – tobulas mūsų laikų kūdikis. Politiškai angažuotas, tačiau tuo pat metu labai asmeniškas. Albumo tekstai – virš 700 eilučių eilėraščio, parašyto grupės lyderio, Franklino Jameso Fisherio – laviruoja tarp atviros agresijos iki baimės ar netekties jausmo. Esu, vadinasi pykstu – štai toks grupės manifestas persisunkia per jų kūrybą, ir gal tai vaikiška, tačiau apsižiūrėkime aplink. Pykti tikrai yra dėl ko.

Jei estate susipažinę su ankstesniais „Algiers“ darbais, „There Is No Year“ greičiausiai jūsų nenustebins. Ši grupė turi savo „firminį“ skambesį ir puikiai laviruoja, derindama roko, soul ar elektronikos elementus. Tačiau šį kartą, atrodo, viskas stipriau, kokybiškiau, jautriau. Ir beviltiškiau. Nors gal dar yra vilties? Paklausom.

 

PET SHOP BOYS „Hotspot“

Britų synth pop legendos „Pet Shop Boys„, regis net negalvoja apie karjeros pabaigą. Nepaisant to, kad grupės nariams Neilui Tennantui ir Chrisui Lowe jau per 60, muzikantai išgyvena tikrą kūrybos ekstazę.

Sausio mėnesį „Pet Shop Boys“ išleido naują albumą „Hotspot“. Tai jau 14-as dueto studijinis įrašas. Jis pasirodė praėjus 4 metams nuo paskutinės dueto plokštelės „Super“ išleidimo.

„Hotspot“ buvo kurtas ir įrašinėtas trijuose miestuose – Berlyne, Los Andžele ir Londone. Plokštelę, kurioje 10 naujų dainų, prodiusavo Stuartas Price’as, anksčiau dirbęs su tokiais vardais kaip „The Killers“, Madonna, „Take That“, Gwen Stefani, „Keane“ ir kitais. Beje, S. Price’as prodiusavo ir minėtą 2016-ųjų „Pet Shop Boys“ albumą.

Ar duetas nustebino naujovėmis? Tikrai ne. Tačiau žanro karaliams viskas atleistina. Kita vertus, kai muzikoje pasieki tiek daug, negali tikėtis, kad kūryboje atsiras kažkokių itin didelių naujienų. „Hotspot“ – dar vienas labai petšopboisiškas albumas, kurį su malonumu suvalgys senieji grupės gerbėjai. Tiems, kurie hito „West and Girls“ kūrėjų muzikos nepažįsta, „Hotspot“ nebūtinai taps didelės meilės pradžia, todėl reikėtų pažintį su jais pradėti nuo gerokai ankstesnių įrašų. Tačiau tiems, kas su Neilu ir Chrisu gyvena jau daug metų, šis įrašas gali tapti itin miela vyšnaite ant daug metų džiuginančios grupės kūrybos torto.

 

„…AND YOU WILL KNOW US BY HE TRAIL OF DEAD“ „X: The Godless Void and Other Stories“

Šį mėnesį akis ir ausis taip pat užkliuvo ir už amerikiečių alternatyvaus roko grupės iš Ostino, Teksaso „…And You Will Know Us by the Trail of Dead“ sausio 17-ąją pasirodžiusio albumo „X: The Godless Void and Other Stories“. AYWKUBTTOD – tai Jason Reece ir Conrad Keely sukurtas penkių narių projektas, kuris šiuo (jau dešimtuoju) savo albumu pažymi ir 25-ąsias grupės metines. Įdomus faktas apie grupę yra tas, kad Jason Reece ir Conrad Keely atlieka/keičiasi vokalo, gitaros ir būgnų vaidmenyse.

„X: The Godless Void and Other Stories“ – tamsus ir sunkus albumas. Jis „kabina“ nuo pat pradžios. Geras vokalas, melodingos gitaros, daug „fūzo“ ir viską apjungiantys būgnai bei intriguojantys punk‘o, psichodelikos ir progresyvo prieskoniai tikrai verta roko gerbėjų dėmesio. Patartina paklausyti nuo pradžios iki galo – „All Who Wander“, „Something Like This“, „Into the Godless Void“, „Don’t look Down“, „Gone“… Kiekvienas kūrinys turi kažką savito. Suklausyti visą albumą vienu ypu gali būti kiek sunkoka. Jis – tiesiog ne fonui. Tačiau perklausius suvoki, kaip gerai, kad tokia muzika yra ir kartu kaip smagu būtų sudalyvauti gerame gyvame psichodelinio ar prog-roko koncerte.

 

Poliça „When We Stay Alive“

Dar 2016 metais koncertą Vilniuje, menų fabrike LOFTAS surengusi amerikiečių synth-pop grupė „Poliça“ šiais metais pristatė savo naują albumą „When We Stay Alive“. Apie šį dešimties naujų dainų rinkinį kolektyvas paskelbė dar 2019 metų pabaigoje, kai pasidalino tituline albumo daina „Driving“.

Įrašo pradžia galima laikyti 2018 metus, kai grupės lyderė Channy Leaneagh nukrito valydama savo namo stogą . Vėliau sekęs fizinės reabilitacijos laikotarpis padarė labai didelę įtaką naujojo albumo dainoms. „When We Stay Alive“ prasideda nuo energingojo singlo „Driving“ savo stilistika kartais kiek primenančia Švedijos elektroninės muzikos duetą „The Knife“. Vėliau seka „Feel Life“, „Be Again“, kurias neabejotinai įkvėpė atsitikęs nelaimingas atsitikimas. Kūrinys „Forget Me Now“ įsirėžia giliai į atmintį ir su „Blood Moon“ ir „Sea Without Blue“ šis 38 minučių įrašas prabėga nepastebimai. Jis tikrai turėtų rasti pasekėjų tarp tų, kas mėgsta lyrišką, švelnią tačiau svajingų ritmų nuspalvintą elektroninę muziką.

Nors 2016 metais ši grupė Lietuvoje daug dėmesio nesulaukė (mūsų įžvalgas iš šio koncerto galite rasti ČIA ), tačiau neabejotinai ji nusipelnė kur kas didesnio susidomėjimo. Neabejojame, kad šis įrašas tikrai paskatins atrasti  „Poliça“ muziką ir bus puikus muzikos takelis šaltais besibaigiančios žiemos vakarais.

 

APOCALYPTICA „Cell-0“

„Apocalyptica“ šiemet sugrįžo su trenksmu. Simfoninio metalo violončelininkai išleido devintajį, pilnai instrumentinį albumą „Cell-0“. Naująjame įraše suomiai atsigręžė į savo šaknis: 1996 m.instrumentinį debiutinį albumą „Apocalyptica Plays Metallica By Four Cellos“ ir 1998 m. „Inqusition Symphony“, kuriuose kolektyvas violončelėmis sugrojo „Metallicos“ koverius .

Konceptualiai „Cell-0“ ieško paralelių tarp muzikos ir visatos, kurios persipynusios tarpusavyje ir sudaro bendrą, iš miljardų ląstelių sudėtą visumą. Kvartetas muzikos garsais kviečia atsigręžti į visai planetai aktualias problemas – besaikį vartojimą, globalinį atšilimą ir šių reiškinių neigiamą poveikį Žemei.

Nors visi devyni kūriniai nepriekaištingai atlikti ir turi stiprią atmosferą, dalis jų kerta progresyviojo metalo teritioriją ir pasižymi itin kompleksiška struktūra (pavyzdžiui, „Scream for the Silent“ ar „Cell-0“).   Tad daliai klausytojų gali prireikti šiek tiek daugiau kantrybės.

Visgi reikia pasidžiaugti, jog suomiai išleido devynis atmosferiškus ir įtraukiančius kūrinius, kurie užburia sprogstamąja violončelės jėga bei kiaurai persmelkiančia atmosfera. Sunkiojo, simfoninio metalo  kupino „Apocalypticos“ skambesio išsiilgę fanai albumu tikrai nenusivils.

Andriui Mamontovui – 50 metų: atlikėją sveikina būrys žinomų Lietuvos žmonių

2017 1

A. Mamontovas

Lietuvoje nėra tiek daug asmenybių, kurių vardą ištarus mintyse prabėgtų tokia galybė įvairių laikmečių akimirkų. Andrius Mamontovas, neabejotinai, yra vienas iš tų kelių… Filmas „Kažkas atsitiko“, „Roko maršai per Lietuvą“, legendinis 60 tūksančių žmonių stebimas liūdesio triumfas „Foje“ išsiskyrimo koncerte, juodi marškinėliai su užrašu „Popsas užkniso juodai“, dešimtys apdovanojimų, iš kurių vienas nuo tilto išmestas į upę, „Hamletas“, socialinė veikla ir prevencinė kova su savižudybėmis. Tai – tik kelios akimirkos iš dešimčių. O gal ir iš šimtų ar tūkstančių su kuriomis ne vienai, ne dviem ir, ko gero, netgi ne trim kartoms asocijuosis kultinio Lietuvos kolektyvo „Foje“ lyderis.

Atrodo, kad jis visada yra šalia. O kad tai tiesa suabejoti neleidžia jo muzikinis palikimas. Būtent muzika ir yra tai, kas leidžia jį vadinti šiandienos karaliumi.

Vieniems tapęs įkvėpimu, kitiems – kelrodžiu, o tretiems – tiesiog muzikiniu gyvenimo autoritetu Andrius Mamontovas šiandien turi kuo didžiuotis. Tačiau gimtadienių nešvenčiantis aktorius, prodiuseris ir, žinoma, atlikėjas, išlieka kuklus. „Net nesuprantu, kad man jau 50, todėl neturiu ką švęsti – tiesiog keliauju per gyvenimą“,  – vakar LRT opus eteryje interviu sakė atlikėjas.

Kad ir kaip ten bebūtų, netgi jei jam gimtadienis atrodo bereikšmis, Lietuvoje yra šimtai tūkstančių, kurie galvoja kitaip. Mes – vieni iš jų.

Kažko naujo palinkėti nesugebėsime, o bambtelėti tradicinį „sveikatos, laimės ar naujų dainų“ būtų pernelyg primityvu.  Todėl sakom labai paprastai: klausom, žavimės ir visąlaik tikimės ir laukiame… Naujos muzikos ir to paties įkvėpimo, kuris jau tiek daug metų lydi mus ir tūkstančius taip pat besiklausančių.

Andriaus Mamontovo penkiasdešimtmečio proga manoMUZIKA pakalbino visą eilę daugeliui puikiai pažįstamu žmonių. Prašėme jų pasidalinti mintimis apie tai, kas jiems yra Andrius Mamontovas ir, žinoma, jo penkiasdešimtetis.

Taigi, čia – Andriaus bičiulių, pažįstamų ir nepažįstamų sveikinimai.

0 antis 298_anciu dainos

A. Kaušpėdas

Algirdas Kaušpėdas (Grupės „Antis“ lyderis): Andriui Mamontovui tik 50 metų? Dar toks jaunas, o jau tiek darbų nuveikęs… Lietuvoje daugelis, tame tarpe ir aš, gyveno ir tebegyvena su Andriaus muzika. Todėl manau, kad Mamontovas yra tikras TAUTOS DAINIUS. Tokiu tapti retai kam pasiseka, bet juo tapus nėra kelio atgal ar į šoną.

Mielas Andriau, suprask, kad jau sau nebepriklausai – esi mūsų! Mes nebeįsivaizduojame gyvenimo be Tavo muzikos! Andriau, džiugink ir dainuok savo tautai dar 50 metų!“

Igoris Kofas

I. Kofas

Igoris Kofas (grupės „Lemon Joy“ lyderis): Mano sveikinimai Andriui iš visos širdies! Džiaugiuosi, kad jį pažįstu, džiaugiuosi, kad gimėme tą pačią dieną ir daugiau nei 20 metų šią dieną apsikeičiam sveikinimais. Mano paauglystė praėjo su „Foje“ dainomis ir neslepsiu, kad būtent Andriaus dainos įkvėpė pradėti kurti lietuviškus tekstus, pamilti kalbos skambesį populiarioje muzikoje. Ir dar daug, daug už ką jam esu dėkingas. Šviesos ir meilės, gražių dainų ir nesibaigiančių ovacijų!

A. Tapinas

A. Tapinas

Andrius Tapinas (žurnalistas, rašytojas, „Laisvės TV“ įkūrėjas): Andrius Mamontovas man yra personifikuota laisvė. Laisvė kalbėti, laisvė dainuoti. Nuo Sporto rūmų iki Vingio parko – tu visada žinojai, kur koncertuoja Andrius, ten renkasi laisvi žmonės. Taip buvo beveik prieš trisdešimt metų, taip yra ir dabar. Su gimtadieniu, Andriau!

 

G. Liaudanskas - Svaras

G. Liaudanskas – Svaras

Gabrielius Liaudanskas – Svaras (grupės „G&G Sindikatas“ narys): Pirmieji „G&G“ gabalai buvo įrašyti Vilniaus plokštelių studijoje pas Andrių. Jis ne tik įvedė į muzikos pasaulį, jo žmoniškumas ir paprastumas suteikė tiek muzikinės, tiek žmogiškosios drąsos. Klausiau „Foje“, klausau ir Andriaus Mamontovo dainų. Man tai vienas kertinių Lietuvos tikrosios, išliekamąją vertę turinčios muzikos akmenų.

 

Nojus

D.M. Nojus

Darius Mileris – Nojus (grupės „Airija“ lyderis): Nuo pažinties prieš ketvirtį amžiaus, kuomet grupė Airija žengė pirmuosius žingsnius muzikos pasaulyje, Andrius mums buvo kaip vyresnysis brolis, į kurį lygiavomės ir kuriuo sekėme. Mes jau grojome apie du metus, ir visada atsimenu jo svarbų patarimą, kad jau laikas įrašyti pirmą albumą, jautėme, kad visada mus palaikė. Bendri turai ir koncertai mums buvo neįkainojama patirtis, patiko muzika, kūrybinės mintys ir koncertų energija. O grupės „Foje“ fanų mintis  „Foje – jėga, Airija – irgi“ jau tapo metafora ir gero kūrybinio laiko testamentu. Šio kieto jubiliejaus proga linkiu vėl ir vėl save atrasti iš naujo, dainuoti žmonių gyvenimus, ganyti sielas ir skraidinti mintis į dar neatrastus kūrybos tolius.

Victor Diawara

V. Diawara

Viktoras Vee Diawara (Grupės „Skamp“ narys, menų fabriko „LOFTAS“ įkūrėjas): Iki šiol puikiai atsimenu pirmą mūsų susitikimą su Andriumi. Jis įvyko Gedimino prospekto Makdonalde. Kartu su Viliumi atėjome pasikalbėti apie naują Andriaus dainos „Nieko panašaus“ versiją. Mums bekalbant prie Andriaus priėjo moteris, kuri pradėjo dėkoti jam už tai, kad jis nuo savižudybės išgelbėjo jos dukrą. Pasirodo, būtent Andriaus Mamontovo „Pabėgimas“ ir kiti albumai paskatino jos dukrą pasirinkti gyvenimą. Tąkart supratau, kokią didelę galią turi muzika. Su gimtadieniu!

Ulvydas

D. Ulvydas

Donatas Ulvydas (Kino režisierius): Visą gyvenimą, nuo pat vaikystės jis man buvo ir yra PIRMAS. Visomis prasmėmis. Pirmas turėjo hitą, pirmas turėjo fanų klubus, pirmas darė įspūdingus vaizdo klipus ir diktavo madą. Netgi pirmas ėmėsi ir nusifilmavo vaizdo klipą pats sau. Bent jau tikiu kad pirmas. Taip atsimenu. Tokios asociacijos apie jį. Kažkaip atrodo, kad jis pirmas ir arenas rinkti pradėjo soliniuose koncertuose, ir pirmas išmetė apdovanojimą. Man jis ir liks PIRMAS. Tas, pas kurį eina visa likusi muzikos industrija. Andriau, neabejoju kad išlaikysi pirmą poziciją ir toliau. Naujų Pirmų kartų tau!

Aras Veberis

A. Vėberis

Aras Vėberis (grupės „Naktinės personos“ narys): Bičiulis, kolega, bendražygis ir mūsų krikštatėvis! Būtent Andrius „ištempė“ Naktines Personas į dienos šviesą iš mokyklos palėpės į profesionalią įrašų studiją, kurioje mes padarėme pirmuosius savo profesionalius įrašus. Maža to, jis buvo ir mūsų pirmojo albumo prodiuseris. Ir ne mums vieniems jis davė impulsą toliau dirbti, kurti ir groti. Šviesk ir toliau, Andriau. Būk ir toliau įkvėpėjas. Tegul ir toliau daugelis į tave lygiuojasi. Didžiausi sveikinimai ir pagarba, bičiuli!

A. Rožickas

A. Rožickas

Andrius Rožickas (TV laidų vedėjas): Man Andrius Mamontovas yra labai ypatingas šviesulys. Aišku, ne saulė ir ne mėnulis. Ir ne koks nors dūminantis laimės žiburys, papelijjęs švyturys, ar žybsintis disco kamuolys… Ne ne. Jis maždaug toks, kaip Vilniaus televizijos bokštas. Toks pilkas, betoninis ir tuo pačiu labai šviesus ir vienintelis. Toks šviesą ne spinduliuojantis, o transliuojantis. Nes tu gali jo nematyt, gali būti net ne Vilniuje, bet vos tik apie jį pagalvoji – pasidaro kažkaip šviesiau. Ir dar labai oldskūliškai brangus. Nu grynai televizijos bokštas. Ir mano palinkėjimas jam: kad jubiliejaus proga Lietuva atsidėkodama A.M. už nuopelnus padovanotų jam tą bokštą.

M. Starkus

M. Starkus

Martynas Starkus (TV ir radijo laidų vedėjas):  Andriaus muzika buvo labai svarbi mūsų kartos pašėlusios jaunystės laikotarpiu. Jie buvo didžiausios žvaigždės. Nediskutuotinai. Tačiau populiarumo ir dainų ilgaamžiškumo tikrasis įrodymas yra tuomet, kai tavo kūrybos klauso ir vėliau, kiti, nauji jauni. O taip yra su Mamontovo muzika. Reiškia, tai nebuvo tik ano laiko mada. Man malonu, kad galiu Andriu vadinti savo bičiuliu. Aišku, jau daugybė metų praėjo, nuo to laiko, kai radijuje pasiurbčiodavome iš jo blizgančios gertuvės konjaką. Gero turėdavo. Ir jei jis tik vėl pasijus pasiruošęs – aš mielai prisijungčiau, bus ką prisiminti!

T. Augulis

T. Augulis

Tomas Augulis (Atlikėjas): Sėdžiu ir galvoju, ką parašyti apie Andrių Mamontovą? Gal prisiminti tai, kad buvau jo koncerte 22-oje vidurinėje mokykloje? O gal kad kartu rašėm „Kalėdų naktį tylią“ ir „Atsiduok Vilniui“? Turbūt, kad kažkada gėrėm kartu vyną ir rūkėm nerašysiu, nesolidu dabar kažkaip:-) Bet apie jo prodiusuotus kelis mano albumus „linksmaisiais 90-aisiais“ ir ilgas muzikines diskusijas įrašų metu matyt turiu parašyti.
Ar esu AM fanas? Gal greičiau draugas. Jeigu ir AM galvoja taip pat – puiku. Su jubiliejum Drauge AM !!!

J. Morkūnas

J. Morkūnas

Jogaila Morkūnas (Renginių organizatorius): Andrius visada turėjo paslaptį. Sėkmės paslaptį. Net ir pažinodamas daug metų, kiekvieną kartą bendraujant su juo imu nervintis. Gal todėl, kad jis turi paslaptį, o aš jos nežinau. Arba todėl, kad jis turi amžinos jaunystės geną, o aš nesupratu kodėl. O gal tik paslaptingi ir jauni yra talentingi? Arba atvirkščiai.

 

V. Stackevičius

V. Stackevičius

Vaidas Stackevičius (muzikos vadybininkas, agentūros M.P.3. vadovas): Su Andrium artimiau susipažinti teko, kai 1999 metais pakviečiau jį su grupe „apšildyti“ Bryano Adamso koncertą Vilniuje. Dar po kiek laiko beveik penkerius metus teko padirbėti prie jo vadybos reikalų ir nors vėliau mūsų keliai išsiskyrė, tą bendrą laiką prisimenu su šiluma. Be abejonės, tai – žmogus, praturtinęs savimi lietuvišką populiariosios muzikos sceną, viena ryškiausių mūsų šalies muzikos asmenybių. Ir ne tik dainos jo gražios, bet ir nuotraukos, kaip sakoma – jei žmogus talentingas, tai visur. Didžiausi sveikinimai, Andriau, linkiu sėkmingų AM50 koncertų ir taip pat linkiu ateityje parašyti geriausią savo gyvenime dainą!

R. Jonaitis

R. Jonaitis

Richardas Jonaitis (žurnalistas): Jei jam jau 50, tai ir mums, augusiems su „Foje“, tų metų vis daugyn ir daugyn. Man atrodo, kad A. Mamontovo ir „Foje“ muzika įrašyta į mūsų šalies DNR ir yra tūkstančiai žmonių, kurie su viena ar kita daina gali susisieti savo svarbius gyvenimo įvykius, pirmą šokį su mylimąja, mokyklos diskotekas, ar kelionę su draugais, kažkam gitara grojant dainas „Kitoks pasaulis“ ar „Paskutinis traukinys“. Ačiū už muziką, maestro, ir sveikinu su gimtadieniu. Antra tiek!

I. Pociūnas

I. Pociūnas

Ignas Pociūnas (projekto „Daddy Was A Milkman“ lyderis): Turiu draugų, kurie tarsi gyvena savam pasauly, į kurį ne visus įsileidžia. Andriaus nepažįstu, bet man jis visuomet atrodė būtent toks, o į jo pasaulį galėjai užeiti tik per muziką. Su dideliu malonumu tą dariau ir prieš 20 metų, ir dabar. Praėjusią savaitę stebėdamas Robbie Wiliams nustebau kiek dar daug tuščios vietos mūsų Vingio parke. Tada susimąsčiau, kad paskutinis čia mano matytas koncertas ir buvo „FOJE“ legendinis  baigiamasis „Vilnius.Kaunas.Klaipeda“. O jame dainavo ne 28, o arti 60.000 žmonių. Man tebuvo 17 metų, kai susispaudę netoli scenos kartu dainavom visas iki vienos dainas, o tą vienybės ir laisvės pojūtį prisiminsiu visada. Man pačiam kūryboje itin svarbūs tekstai, prie to neabejotinai prisidėjo Andriaus bei „Foje“ muzika. Už tai ir esu dėkingas. Nuoširdžiai sveikindamas Andriui noriu palinkėti visuomet mokėti džiaugtis praeitimi, dabartimi, ir tuo kas dar laukia. Ir palikti tas datų prognozes nuošaly.

R. Šeškaitis

R. Šeškaitis

Rytis Šeškaitis (Muzikos fotografas): Kiekviena karta turi kažką, apie ką pagalvoję, džiaugiasi, jog būtent jiems teko garbė tai patirti. Sunku žodžiais apibūdinti reikšmę, kurią nešė ir vis dar neša Andriaus kūryba. Visi kažkada buvom jauni, ieškojom savęs, o tam sunkiam kely labai reikėdavo pakeleivių. Andriau, tu buvai ir vis dar esi juo daugeliui iš mūsų. Tu esi kažkas už tų žodžių ir muzikos, su kuo taip gera tapatintis, tavo kūryba kaskart padeda nukeliauti ten, kur taip lengva buvo svajoti. Tie skaičiai, panašu, yra tik lyg dainos numeracija albume, o esmė slepiasi visai kitur – muzikoje, žodžiuose, svajonėse. Ačiū tau už viską, ką per šiuos visus metus mums padovanojai. Linkiu sveikatos ir kūrybinio įkvėpimo!

 

Samas

S. Urbonavičius – Samas

Saulius Urbonavičius – Samas: You are the winner!!!. Sveikinu tapus tikrų vyrų!!!. 50 tai jau winerių amžius.!!!

 

 

 

 

D. Filmanavičiūtė

D. Filmanavičiūtė

Dovilė Filmanavičiūtė – Miss Sheep: Andrius Mamontovas man yra bemiegės naktys studijų metais, su cigaretėmis ir kava, pirmosios nelaimingos meilės kančios, kartais krentančios žvaigždės, miestai Saulėje. Nenoriu skambėti banaliai, bet jis yra klasika ir muzikos vadovėliai. Andrius yra absoliučiai niekaip neištrinama mūsų istorijos dalis, amžinas vizionierius ir labai labai tvirta uola mūsų kultūroje. Man asmeniškai neįtikėtina, kad turiu galimybę stebėti jį, klausyti jo, įsikvėpti nuo jo minčių, darbų, kūrybos. Net jei ir iš toli, jis spinduliuoja ta puikia aura, kai atrodo, jog viskas labai arti. Su jubiliejum, Andriau!

R. Karpis

R. Karpis

Rafailas Karpis (operos solistas): Pirma mano pažintis su Andriaus Mamontovo ir „Foje“ kūryba įvyko 1990. Artimiausių šeimos bičiulių sūnus, beje, taip pat Rafikas, mane dešimčia metų jaunesnį vaikį dažnai pasiimdavo iš tėvų ir su visa savo “chebra” tai į Vingio parką nusivesdavo, tai į Trakus nusiveždavo. Kai grįždavom namo, vaizdas toks: kambarys išklijuotas “Led Zeppelin”, “Pink Floyd” ir berods “Deep Purple” plakatais, o skamba: “Pučia pučia jūrų vėjas, neša neša mano laivą….”

Netrukus pradėjau lankyti mokyklą, 18 vidurinę. Tiek “Foje”, tiek Andriaus populiarumas mūsų “šulioj”, visuomet buvo labai didelis ir klausantis dainų, visuomet atrodydavo, kad dalelė jų gimusi būtent mokyklos sienose ir tai padarydavo jas dar artimesnėmis, savesnėmis. “Foje” albumas “Kitoks pasaulis”, man, visuomet primena vaikystę – paauglystę ir Antakalnį.

Andriaus muziką labai vertinu už estetiškai švarų garsą bei harmoniją. Klausantis jos niekada nekyla klausimų ar tikrai taip turi būti, kiekvieno instrumento tembras visuomet atskleidžia jo gražiausias spalvas.

maksas

M. Melmanas

Maksas Melmanas (Grupės „Biplan“ vokalistas): Kai mums buvo trylika ir kai matydavome Andrių scenoje – svajodavome būti tokie kaip jis. Berods 97-aisiais  su Andriumi “Kablyje” grojome jo dainą “Vandenyje”. Tiesiog atsitiktinumo dėka vienam vakarui tapome jo muzikantais. Mus nunešė energija, kurią gavome  iš publikos. Žinoma, ji buvo skirta Andriui, bet tąkart mums buvo nė motais. Ir šią energijos bangą mums iš publikos vėliau teko pajusti jau kaip grupei „Biplan“, mat Andrius trumpam, po “Foje”  išsiskyrimo buvo tapęs gupės dalimi – jis, kaip klavišininkas dalyvavo mūsų albumo “Braškės” įrašuose. Ir tai yra nerealu. Ilgainiui su Andrium tapome gerais bičiuliais, todėl aš tuo labai didžiuojuosi. Andrius – tai žmogus, kuris, atrodo, scenoje yra visą amžinybę. Ir visą šią amžinybe jis turi tiek energijos, entuziazmo ir noro dirbti ne tik su savo, bet ir su kitų atlikėjų muzika… Tai neįtikėtina. Jis vertas gerpokai daugiau nei tik sveikinimų ar pagarbos.  Su gimtadieniu, Andriau.

G. Kilčiauskienė

G. Kilčiauskienė

Giedrė Kilčiauskienė (Vokalistė): Andrius yra tas muzikantas, kuriam nėra svarbus laikmetis ar mados. Man labai priimtinas toks žanras, kai žmogus nebegali kalbėti ir ima dainuoti. Galima kiek tik nori užsiimto garso dizainu apipavidalinant dainą, tačiau jei nebus minties – viskas bus labai laikina. Andriaus dainos turi tvirtą stuburą – gerus tekstus. Linkiu įkvėpimo ir viso pasaulio laiko.

 

J. Didžiulis

J. Didžiulis

Jurgis Didžiulis (Atlikėjas, prodiuseris, visuomenės veikėjas): Ne kiekvienas artistas gali pasigirti sėkmingai išlaikantis pastovią estetinę/filosofinę trajektoriją kelis dešimtmečius. Nepastebimai adaptuotis į aplinką be akivaizdaus mėtymosi yra galinga savybė, kuri leidžia Andrių lyginti su tvariu ir laikui nepavaldžiu akmeniu Lietuviškosios roko muzikos scenoje. Po 50 metu Mamontovas išlieka Mamontovu, ir, be jokių abejonių, po 100 metų išliks toks pat.

 

olegas

O. Sejev

Olegas Sejev (Grupės „Biplan“ narys): Noriu prisijungti prie visų sveikintojų ir pasveikinti Andrių su garbiu jubiliejumi! Andrius mane visą laiką žavi savo kūrybingumu ir, rodos, niekada nesibaigsiančiu jaunatviškumu. Taip pat negali nežavėti jo požiūris į jaunus atlikėjus, ir jo pagalba jiems. Iki šiol kaip vaikas džiaugiuosi, jog jis prisijungė prie mūsų albumo „Braškės“ įrašų. Tai buvo gera patirtis mums, jauniems muzikantams. Su gimtadieniu, Andriau! Nesibaigiančios kūrybos tau!

 

U. Skonsmanaitė

U. Skonsmanaitė

Ugnė Skonsmanaitė (TV laidų vedėja): Kas Andrius Mamontovas yra Lietuvai žinome visi, daugumai bent viena jo daina kažką reiškia ar primena. Man asmeniškai Andrius visada buvo pavyzdys, kad dirbant pramogų versle nebūtina veltis į geltonosios spaudos žaidimus, kad būtum savo srityje labiausiai mylimas ir gerbiamas. Ačiū, Andriau, kad tada pavežei į Eric Clapton – taip ir susipažinom. Ačiū ir už tai, kad visada galiu kreiptis, ar patarimo apie gyvenimą, ar apie tai, kokią šventyklą aplankyti Japonijoje. Linkiu Tau ramybės viduje ir šiek tiek chaoso gyvenime, kad nepasidarytų nuobodu. To the next 50!

 

T. Banišauskas

T. Banišauskas

Tomas Banišauskas (portalo „Bored Panda“ įkūrėjas ir vadovas): „Foje“ ir A. Mamontovo kūryba mane žavėjo nuo pat vaikystės. Atrodė, kad kiekviena daina turi daugybę sluoksnių, o kiekvienas sakinys slėpė po paslaptį. Manau, kad Andrius yra labai kompleksiška asmenybė ir kiekvienas jo kūryboje gali atrasti dalelę savęs.

 

D. Razauskas

D. Razauskas

Domantas Razauskas (Atlikėjas): Būdamas liūdnas paauglys (ar būna kitokių?) iš seno šluotkočio ir paklodės gabalo gaminausi vėliavą. Mirkiau juodame guaše, vėliau baltais dažais ypač kruopščiai paišiau magišką ženklą apskritime. Nesu didelių koncertų, didelių scenų ar kilnių poelgių žmogus, nesu tas, kuris eitų minios priekyje nešinas vėliava, bet tąkart žengiant siūbuojančiu tiltu į Vingio parką kaip koks partizanas. Atsisveikinti su didele dalimi savęs. Dalimi, kuri neišvengiamai buvo pažymėta „Foje“ vardu.

Andriaus dainų įtaką paaugliui, imančiam į rankas gitarą ir bandančiam kažką rimuoti yra sunku pervertinti. Tamsiu, niūriu ir buku metu buvo laikas, kai tos dainos galbūt išties gelbėjo nuo visiškos beprasmybės, rodė kelią. Aš negaliu meluoti, kad viskas, ką Andrius darė „Foje“ laikais ir viskas, ką Andrius darė po to man nepaprastai artima. Ne. Ir taip, kai kas arčiau už odą – „Gali skambėti keistai“, „Kai perplauksi upę“, „Pabėgimas“, „Šiaurės naktis pusė penkių“. Net ir atsitraukus nuo asmeninio santykio – tai vieni kertinių albumų visų laikų Lietuvos muzikos istorijoje.

Bet man visada artimas buvo Andriaus priėjimas prie dainos, prie jos atlikimo, jo nepaliaujamas ėjimas tolyn neįstringant paveiksle tarp dulkių. O užvis svarbiausia yra tai, jog kai teko malonumas vos vos pabendrauti, tai pasitvirtino sena kaip Žemė aksioma – kertinė kiekvieno didžio (DJ) žmOgaus savybė yra Jumoro jausmas, saviironija. Andrius iš tų žmonių, kuriam net ir nesant artimam draugui norisi skambinti ir tiesiog pliurpti, nes smagu! Kartais atrodo sugalvojau kažkokią nesąmonę ir pasidalinsiu, bet tada sustabdo jausmas, kad tokių kaip aš, matyt, tūkstančiai. Palinkėti kažko labai ir nemoku. Rokenrolo pasaulyje sklando patarimas: „Turime susimąstyti, kokį pasaulį po mirties paliksime Keithui Richardsui“. Linkiu, kad kai Andriui bus dukart tiek, skiautakas vis dar stovėtų, o mes, jaunimėlis, juokautume „Kaži kokį pasaulį paliksime Andriui Mamontovui…“ O mūsų anūkai, vis iš naujo atrandantis jo dainas, galvotų: nu nieko sau, šitoks senas, bet vis dar šešiolikmetis…

 

R. Širvinskas

R. Širvinskas

Rimvydas Širvinskas (portalo „Makalius.lt“ įkūrėjas ir vadovas): „Ir jeigu tu perplaukti jūrą dėl savo svajonių gali“ – ši frazė man įsiminė dar vaikystėje. Tada supratau, kad reikia pakovoti tam, kad pasiekčiau savo svajonę. Kol kas viskas puikiai pavyksta. Ačiū už motyvaciją, Andriau!

 

 

V. Paukštytė-Skorė

V. Paukštytė-Skorė

Vaida Paukštytė – Skorė (A. Mamontovo gerbėjų klubo prezidentė): Andriaus kūryba man yra kelionės, draugai, nuotykiai, juokas ir tiesiog laimė. Nešk visiems laimę ir toliau! Su gimtadieniu!

 

 

 

Kazimieras Liksa

Kazimieras Likša

Kazimieras Likša (Atlikėjas): Andrius Mamontovas buvo tas žmogus, kuris leido man patikėti savimi ir savo sugebėjimais kurti muziką. Dar iki šiol išeinu į sceną su jo išsakyta mintimi, kad nesvarbu kaip viskas gali būti beviltiška, visada yra bent vienas žmogus, kuriam yra verta atsiduoti 100%.

 

 

O čia – grupės fanų sukurtas sveikinimo video:

Lietuvos roko muzikos atstovai – Indonezijos Prezidento grotuve

Muzika_Indonezija

Lietuvos Respublikos kanceliarijos nuotr./R. Dačkus

Lietuvos roko muzikos atstovų kūryba skamba ne tik Europoje, bet ir šalyse, nutolusiose tūktančiais kilometrų nuo mūsų žemyno.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė šiuo metu vieši Indonezijoje. Šįryt šalies vadovė susitiko su Indonezijos prezidentu Joko Widodo. Daugiau kaip 260 mln. gyventojų turinčios tolimos šalies vadovas yra ne tik didžiulė socialinių tinklų žvaigždė, bet ir ištikimas roko muzikos mylėtojas.

Ta proga Lietuvos Prezidentė nusprendė Indonezijos vadovui padovanoti ne tik įprastų oficialių dovanų, bet ir nuvežti mūsų šalies roko muzikos. Taigi, grįžęs namo prezidentas Joko Widodo galės mėgautis „Colours of Bubbles“ albumu „She Is the Darkness“, „Deeper Upper“ praėjusiais metais pasirodžiusia plokštele „Mirrors“, grupės „Antis“ disku „Baisiai džiugu!“, „Bix“ darbu „Ray“ ir „Wolfsome“ įrašu „Origin.412“. Būtent šiuos albumus D. Grybauskaitė įteikė Indonezijos Prezdientui. Apie tai šalies vadovė paskelbė ir savo Facebook paskyroje.

Smagu, kad Lietuvos muzika pramuša visas įmanomas sienas ir pasiekia net atokiausius pasaulio kampelius.

Indonezijos Prezidentui linkime smagaus klausymo. Net neabejojame, kad jam patiks :)

Lietuvos Respublikos kanceliarijos nuotr/ R. Dačkus

Lietuvos Respublikos kanceliarijos nuotr/ R. Dačkus

Ten Walls skandalingas pareiškimas: ką iš to laimėjo Lietuva?

LONDON, ENGLAND - MAY 31:  Ten Walls performs at Day 2 of We Are FSTVL on May 31, 2015 in London, England.  (Photo by Joseph Okpako/WireImage)

Nuotr. Joseph Okpako/WireImage

Jau seniai nei vienas lietuvis nėra gavęs tiek dėmesio, kiek vakar jo gavo Marijus Adomaitis aka „Ten Walls“. Gaila, tačiau dėmesio piką muzikantas pasiekė ne dėl savo kūrybos, o dėl homofobiškų pareiškimų socialinėje erdvėje.

Apie „Ten Walls“ vakar rašė visi, kas netingėjo – pradedant įtakingiausiais naujienų portalais „BBC“ar „The Guardian“ ir baigiant svarbiausiais muzikiniais tinklalapiais, tokiais, kaip „Billboard“, „The Quietus“, „XLR8R“ ir begale kitų. Marijaus Adomaičio sceninio vardo žymė #tenwalls buvo tarp populiariausių dienos hashtagų, o jį naudojo visa puokštė įtakingiausių ir įdomiausių šokių muzikos atstovų nuo „The Chemical Brothers“ lyderio iki iškiliausių šio žanro vardų, tokių, kaip „Fort Romeau“, „Chase & Status”, „Goldroom“, Jimmy Edgar, „Tiga“, „Lane 8”.

Marijų paliko jam atstovavusi agentūra, o muzikos įrašų parduotuvė „Phonica“ atsisakė pardavinėti jo naujausią plokštelę „Sparta“.

Pats atlikėjas, ištrynęs savo facebook paskyroje esantį įrašą, net du kartus atsiprašė savo muzikos gerbėjų. Tačiau, kad ir kaip jis bebūtų stengęsis, regis, pastangos nuėjo perniek. Muzikantą iš savo festivalių line up‘ų išbraukė didžiausių vasaros muzikos fiestų rengėjai – „Sonar“, „Creamfields“, „PITCH“, „Pukkelpop“, „Urban Arts“. Visi jie pabrėžė paprastą, regis, jau seniai aiškią gyvenimo tiesą: vietos po saule turi užtekti visiems, nepriklausomai nuo jų rasės, lyties ar seksualinės orientacijos.

Žinant tokį muzikantų, leidėjų, prodiuserių ar festivalių organizatorių požiūrį, regis, neturėtų stebinti ir tokia jų reakcija į itin homofobišką ir neapykantos prisotintą Marijaus įrašą. Ir visgi, nors ir dedamųjų šios istorijos epiloge nėra daug, kai kuriuos iš jų išskirti galime (ir šįkart tikrai nesiimsime smerkti Marijaus ar  ieškoti kaltų).

  1. Lietuva neteko nacionalinio pasididžiavimo. Už sėkmingą „Ten Walls“ kelionę pasaulinėje muzikos rinkoje mūsų šalyje buvo pradėta sirgti panašiai, kaip ir už Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę olimpinėse žaidynėse. Marijaus sėkmė buvo laikoma visos Lietuvos sėkme, o jo pergalės – visos šalies laimėjimais. Ne veltui Marijus Adomaitis buvo pirmasis ir kol kas vienintelis lietuvis sėkmingai važiavęs pasaulinės muzikos rinkos keliu. Dieną, kai „Walking With Elephants“ pasiekė perkamiausių Jungtinės Karalystės singlų topo dešimtuką, jau po metų turėtume rasti wikipedios įsimintinų Lietuvai datų sąraše.
  2. Lietuva praplėtė tolerancijos ribas. Tokios aršios industrijos atstovų reakcijos į kokio nors muzikanto pasisakymą jau seniai neteko matyti. Todėl lygių teisių klausimo iškėlimas į diskusijos paviršių – ir labai savalaikis, ir labai naudingas įvykis. Mūsų šalis, deja, niekada negarsėjo itin didele tolerancija ir demokratišku požiūriu tiek į seksualines mažumas, tiek ir į kitataučius, kitaminčius ar kitos rasės atstovus. Todėl šiomis dienomis, kai viso pasaulio šokių muzikos atstovai tik ir smerkia homofobijos apraiškas, labai norisi tikėti, kad budulis su „nuliovu bmw“, iš kurio automobilio kartkartėmis sklinda jo dievukų „Chase & Status” muzika, susimąstys apie tai, ką kalba jo favoritai.
  3. Muzikos industrija susivienijo. Taip, šio įvykio kaina mums – nedidelei, bet garbingai šaliai, besidžiaugiančiai kiekvienu savo dideliu laimėjimu – milžiniška. Tačiau šis buzzas viešojoje erdvėje pagrindžia muzikos idilės faktą: muzika kuriama ją mylintiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų rasės, tautybės, lyties ar seksualinės orientacijos. Atsakas į Marijaus įrašą buvo toks masinis, homogeniškas ir trimituojantis, kad jam likti abejingu tikrai neįmanoma. Muzikantai, prodiuseriai, leidėjai, žurnalistai ir kiti muzikos rinkos dalyviai įrodė, kad su tokiu priešiškumu, neapykanta ir netolerancija taikomasi nebus. Ir tai yra tikrai sveikintinas žingsnis. Žinoma, reikia dar kartą paminėti, kad labai gaila, jog tokias diskusijas iššaukė atlikėjas, kuris pramušė visas tarptautines sienas ir spėjo tapti mūsų šalies pasididžiavimu.

 

P.S. Ir pabaigai. Galime visai nuoširdžiai prisipažinti: mums tikrai velniškai liūdna. Ne tik todėl, kad šis įrašas buvo skaudus ir netikėtas, bet ir todėl, kad nuoširdžiai manome, jog gyvename pasaulyje, kuriame nėra vietos žmones skirstyti į lygius ir lygesnius. Gerus ir geresnius. Juodus ir baltus. Esame tikri, kad laikai, kai už kitokį požiūrį į gyvenimą, partnerį, religiją, politines tiesas ar kitus elementarius gyvenimiškus dalykus, buvo baudžiama, engiama, tardoma ar žudoma jau seniai liko praeity.

Labai tikimės, kad Marijus mano taip pat. Todėl viliamės, kad laikui viską sustačius į vietas, jo įrašą galėsime pavadinti pilnaties padiktuotu netyčiniu atsitiktinumu.

O kol kas tiesiog tikimės, kad ši informacinė sumaištis iššauks dar daugiau pozityvių diskusijų ir į Lietuvą atves daugiau tolerancijos kitaip mąstantiems, kitais dievais tikintiems, kitaip atrodantiems ir kitus mylintiems.