Kažkur tarp Johno Lennono pareiškimo, kad „The Beatles“ yra populiaresni už Jėzų, „Sex Pistols“ vidurinio piršto britų monarchijai ir Liamo Gallagherio eilinio pasisakymo, po kurio jo vadybininkams tikriausiai reikėdavo stipresnių raminamųjų, rokenrolas pametė vieną svarbiausių savo savybių – gebėjimą būti nepatogiam.

Ne nepatogiam todėl, kad taip parašyta rinkodaros strategijoje. Ne maištingam tiek, kiek leidžia rėmimo sutartis. Ir ne provokuojančiam iki tos akimirkos, kol kas nors socialiniuose tinkluose pasijunta įžeistas.

Tiesiog nepatogiam.

Žinoma (ir turbūt tuo niekas neabejoja), šiandien turime daugybę maištininkų. Jie dėvi suplėšytus džinsus, fotografuojasi prie grafičiais išpaišytų sienų, kalba apie laisvę ir autentiškumą. Kartais net nusidažo plaukus žaliai. Nors čia aš nekalbu apie Billie Eilish…

Tik prieš paskelbdami savo maištą Instagrame, jie greičiausiai dar pasitikslina, ar jis neprieštarauja bendradarbiavimo su kosmetikos gamintoju sąlygoms.

Taigi, tas elementarus ir organiškas maištas tapo industrija.

Ir, reikia pripažinti, visai neblogai apmokama.

Kai rokenrolas dar nebuvo suderintas su teisininkais

Įsivaizduokime, kad 1977 metais „Sex Pistols“ išleidžia „God Save the Queen“, o jų vadybininkas prieš tai surengia susitikimą su reputacijos valdymo konsultantais.

„Vaikinai, pati daina stipri. Bet gal galėtume truputį sušvelninti monarchijos kritiką? Nenorėtume prarasti konservatyvesnės auditorijos. Be to, mūsų partneriai nerimauja dėl galimų neigiamų reakcijų.“

Johnny Rottenas tikriausiai būtų išspjovęs alų jam į veidą. Arba, tikėtina, būtų ėmesis dar drastiškesnių veiksmų.

Bet šiandien, matyt, pirmiausia būtų išplatintas pareiškimas, kad grupė gerbia visas institucijas, palaiko konstruktyvų dialogą ir siekia skatinti įtraukią diskusiją apie monarchijos vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje.

Po to – speciali marškinėlių kolekcija.

„Anarchy in the UK“. Pagaminta Bangladeše. Ribotas leidimas. 79,99 euro.

Nereikia idealizuoti praeities. „Sex Pistols“ buvo ir muzikinis reiškinys, ir labai sąmoningai konstruojama provokacija. Malcolmas McLarenas puikiai suprato, kad skandalas gali parduoti ne prasčiau už gerą melodiją.

Bet anuomet provokacija bent jau turėjo aiškų taikinį – juo galėo būti “susitupėjęs” autoritetas, hierarchija, sustabarėjusi visuomenė ir, kas svarbiausia, įsitikinimas, kad kažkas turi teisę nuspręsti, kaip privalai atrodyti, ką sakyti ir kuo tikėti.

Šiandien dažnai atrodo, kad didžiausias maištininko priešas yra ne sistema, o galimybė prarasti kontraktą su sistema.

Liamas Gallagheris ir teisė būti idiotu

Esu „Oasis“ gerbėjas iki kaulų smegenų. Ir, kaip kiekvienas save gerbiantis „Oasis“ gerbėjas, puikiai suprantu, kad dalis to, ką per gyvenimą yra pasakęs Liamas Gallagheris, neturėtų būti kartojama nei viešai, nei privačiai.

Kartais net sunku suprasti, ar jis kalba rimtai, ar tiesiog mėgaujasi galimybe erzinti žmones.

Bet čia ir yra įdomioji dalis.

Aš neprivalau pritarti Liamui Gallagheriui, kad galėčiau dievinti „Live Forever“.

Neprivalau laikyti jo moraliniu autoritetu, kad galėčiau stovėti stadione su dešimtimis tūkstančių žmonių ir dainuoti „Don’t Look Back in Anger“. Tiesą sakant, prieš dvejus metus tai buvo viena įdomiausių ir kartu mieliausių patirčių mano gyvenime.

Ir neprivalau teisinti jo kvailysčių vien todėl, kad man patinka jo muzika.

Atrodytų, gana paprasta.

Tačiau mūsų viešojoje erdvėje šis gebėjimas atskirti kūrinį nuo kūrėjo, o žmogaus talentą – nuo jo charakterio, tampa vis sudėtingesnis.

Mes norime, kad menininkai būtų autentiški. Bet tik tol, kol jų autentiškumas sutampa su mūsų vertybėmis.

Norime, kad jie būtų drąsūs. Bet tik tada, kai jų drąsa nukreipta prieš tuos, kurių ir patys nemėgstame.

Norime, kad jie sakytų tiesą. Bet pageidautina – mūsų tiesą.

Kitaip tariant, norime maištininkų, kurie maištautų pagal taisykles. Jei dar tiksliau – pagal mūsų taisykles.

Tai šiek tiek primena reikalavimą, kad pankroko grupė prieš koncertą pateiktų išsamų elgesio kodeksą, suderintą su visais žiūrovais.  Ir dar atsiprašytų už būsimus nepatogumus.

Tiesa, kalbėdamas apie tai, neturiu mintyje jokių konkrečių įvykių, rezonuojančių (ar rezonavusių visuomenėje). Kalbu labiau abstrakčiai.

Nietzsche, Bowie ir nepatogus klausimas apie moralę

Friedrichas Nietzsche turbūt būtų buvęs siaubingas socialinių tinklų vartotojas.

Ne todėl, kad neturėtų ką pasakyti. Priešingai – jo mintys apie moralę, bandos instinktą ir individo santykį su visuomene būtų sukėlusios nesibaigiančias diskusijas.

Tik vargu ar jis būtų labai susirūpinęs savo įrašo pasiekiamumu.

Nietzsche kėlė klausimą, kuris šiandien skamba ypač aktualiai: kiek mūsų moralinių įsitikinimų iš tiesų yra mūsų pačių, o kiek jų perimame todėl, kad norime priklausyti bendruomenei?

Ir tai, toli gražu, nereiškia, kad moralė nereikalinga.

Tai reiškia, kad verta kartais paklausti, ar mūsų moralinis pasipiktinimas kyla iš apmąstytų principų, ar iš baimės atsidurti netinkamoje minios pusėje.

Davidas Bowie šį klausimą sprendė savaip – jis kūrė personažus, keitė tapatybes, žaidė su lyties, seksualumo, normų ir visuomenės lūkesčių ribomis. Ziggy Stardust nebuvo bandymas visiems patikti. Tai buvo bandymas parodyti, kad pasaulis gali būti kitoks.

Ir taip Bowie ne tik perženginėjo ribas. Jis vertė mus suabejoti, kodėl tos ribos apskritai egzistuoja.

Ir štai čia slypi esminis skirtumas tarp provokacijos ir paprasčiausio chamizmo.

Provokacija kelia klausimą, tuo tarpu chamizmas dažniausiai tik reikalauja dėmesio.

Ne kiekvienas žmogus, kuris ką nors įžeidė, yra naujasis Bowie. Kartais jis tiesiog pasakė kvailystę.

Ir ne kiekvienas žmogus, kurį kažkas įžeidė, yra cenzorius.

Todėl kartais kritika yra visiškai pagrįsta.

Būtų patogu pasaulį padalinti į drąsius menininkus ir jautrius jų kritikus. Tik pasaulis, deja, gerokai sudėtingesnis.

O sudėtingumas mūsų laikais nėra itin populiarus.

Jis sunkiai telpa į penkiolikos sekundžių vaizdo įrašą.

Ar maištas dar įmanomas, jei jį finansuoja korporacija?

Vienas didžiausių šiuolaikinės popkultūros paradoksų yra tai, kad ji nuolat kalba apie laisvę, individualumą ir autentiškumą, bet tuo pat metu egzistuoja itin kruopščiai valdomoje komercinėje ekosistemoje.

Deja, bet šiandien kiekviena žvaigždė yra ne tik menininkas. Ji, be kita ko, yra ir prekės ženklas – su savo auditorija, rinkomis, reputacijos rizikomis, partneriais ir ilgalaike komunikacijos strategija.

Tai savaime nėra blogai. Muzika visada buvo, yra ir bus verslas. Net didžiausi maištininkai norėjo parduoti plokšteles.

Bet kyla klausimas, ar įmanoma išlikti tikrai laisvam, kai kiekviena tavo mintis turi potencialią finansinę išraišką.

Kai nepatogi pozicija gali kainuoti reklamos sutartį. Kai tylėjimas gali būti palaikytas pritarimu. Kai pasisakymas gali būti palaikytas netinkamu pritarimu. Kai nebeužtenka parašyti geros dainos – dar reikia tinkamai sureaguoti į kiekvieną pasaulio konfliktą.

Šiuolaikinė popžvaigždė kartais primena nedidelės valstybės užsienio reikalų ministeriją, tik su geresniu stilistu.

Ji turi poziciją klimato kaitos klausimu. Poziciją dėl žmogaus teisių. Poziciją dėl karų. Poziciją dėl socialinės nelygybės. Ir, žinoma, poziciją dėl to, kodėl praėjusią savaitę neturėjo pozicijos.

Nenoriu pasakyti, kad muzikantai neturėtų kalbėti apie politiką. Priešingai.

Muzika visada buvo viena stipriausių politinės ir socialinės saviraiškos formų.

Tačiau yra skirtumas tarp menininko, kuris kalba todėl, kad jam rūpi, ir menininko, kuris kalba todėl, kad jo komunikacijos komanda apskaičiavo tylėjimo riziką.

Pirmasis turi poziciją.

Antrasis turi komunikacijos planą.

Ir ne visada lengva juos atskirti.

Politikams šiandien leidžiama tai, ko bijo roko žvaigždės

Čia prasideda pati ironiškiausia šios istorijos dalis.

Kol muzikantai vis atidžiau renkasi žodžius, dalis politikų atrado, kad provokacija gali būti itin veiksminga politinės komunikacijos priemonė.

Jie tyčia laužo konvencijas, naudoja šiurkščią kalbą, konfliktuoja su žurnalistais, institucijomis ir oponentais.

Tai, kas anksčiau būtų buvę laikoma politinės komunikacijos klaida, tam tikrose auditorijose gali tapti autentiškumo įrodymu.

„Jis bent jau sako, ką galvoja.“

Įdomi frazė.

Tarsi pats minčių išsakymo faktas savaime įrodytų jų vertę.

Juk ir Liamas Gallagheris dažnai sako, ką galvoja. Bet dėl to jo nesiūlyčiau tapti, pavyzdžiui, Europos Vadovų Tarybos prezidentu. Nors, reikia pripažinti, kai kurie jos posėdžiai taptų gerokai įdomesni😊

Politikoje provokacija gali atlikti labai konkrečią funkciją: sutelkti savus, išprovokuoti priešininkų reakciją ir užvaldyti viešąją darbotvarkę.

Oponentai piktinasi. Žiniasklaida aptarinėja. Socialiniai tinklai verda. Ir štai – dar viena diena, kai visi kalba apie tave.

Popmuzikoje tai vadinama viešumu. Politikoje kartais – strategija.

Tačiau čia esama esminio skirtumo: kai roko žvaigždė pasako nesąmonę, dažniausiai nukenčia jos reputacija. Kai tą patį padaro politinis lyderis, pasekmės gali būti kur kas platesnės.

Galbūt todėl paradoksas toks keistas: iš menininkų vis dažniau reikalaujame politinio atsakingumo, o iš politikų kartais tikimės rokenrolo.

Tik ar tikrai norime gyventi valstybėje, kuri valdoma kaip nesibaigiantis koncertas?

Atšaukimo kultūra ir mūsų pačių veidmainystė

Būtų labai paprasta viską suversti dabar taip dažnai vartojamam terminui cancel kultūrai.

Pasakyti, kad anksčiau buvo laisvė, o dabar visi pernelyg jautrūs.

Tik tai būtų intelektualiai tingus paaiškinimas.

Pirmiausia todėl, kad praeitis nebuvo toks laisvės rojus, kokį kartais mėgstame įsivaizduoti. Menininkai buvo cenzūruojami, diskriminuojami, draudžiami ir baudžiami gerokai anksčiau, nei atsirado „Twitter“.

Antra, kritika nėra cenzūra.

Jeigu menininkas turi teisę pasakyti tai, ką galvoja, visuomenė turi teisę atsakyti, ką apie tai mano.

Laisvė nėra garantija, kad visi tau plos. Bet štai kur prasideda problema –  kai viešoji diskusija tampa ne bandymu suprasti, o varžybomis, kas greičiau pasmerks; kai vienas nevykęs sakinys tampa svarbesnis už visą žmogaus gyvenimą; kai nebelieka vietos kontekstui, klaidai, pasikeitimui ar atsiprašymui; kai moralinis teisumas tampa dar viena socialinio statuso forma.

Mes mėgstame kalbėti apie toleranciją, bet kartais sunkiai toleruojame net mintį, kad kitas žmogus gali mąstyti kitaip. Mėgstame kalbėti apie įvairovę, bet dažnai patogiausia mums ta įvairovė, kuri niekuo neprieštarauja mūsų pačių įsitikinimams.

Ir…mes labai mėgstame autentiškumą. Bet iki tam tikros kritinės ribos.

Ir tą kritinę ribą galime įvertinti labia paprastais žodžiais: kol ji mūsų neerzina.

Galbūt tikrasis maištas šiandien yra nebe rėkti?

Prieš kelis dešimtmečius maištas dažnai reiškė triukšmą – garsesnę gitarą,  ilgesnius plaukus, nešvankų žodį televizijoje ar paprasčiausią atsisakymą paklusti autoritetui.

Šiandien visa tai galima nusipirkti.

Net maištininko įvaizdį.

Yra suplėšytų džinsų, kurie kainuoja daugiau nei mano pirmasis automobilis (o tai buvo HONDA CIVIC dar 2002-aisiais). Yra pankroko estetika, parduodama prabangiose parduotuvėse. Yra korporacijų, kurios reklamuoja individualumą naudodamos beveik identiškas reklamos kampanijas.

Ir taip prieiname prie rimto paradokso, nes sistema išmoko parduoti antisistemiškumą.

Ir tai, ko gero, vienas įspūdingiausių kapitalizmo triukų.

Todėl kartais pagalvoju, kad tikrasis maištas šiandien galbūt atrodo visai kitaip. Galbūt tai gebėjimas turėti nuomonę, kuri netelpa į jokios stovyklos taisykles. O gal visai priešingai – gal tai gebėjimas pasakyti „nežinau“, kai visi reikalauja nedelsiant pasirinkti pusę.

Gal tai gebėjimas pakeisti nuomonę neprarandant orumo, o gal tiesiog galimybė nesutikti su žmogumi ir vis tiek jo nelaikyti priešu.

Arba tiesiog gebėjimas kurti muziką negalvojant, kaip ji atrodys penkiolikos sekundžių ištraukoje.

Galbūt šiandien maištas yra nebe rėkti garsiau už kitus, o tiesiog atsisakyti rėkti tada, kai visi aplinkui to reikalauja.

Live Forever

Kai klausausi „Oasis“, man nereikia, kad Liamas Gallagheris būtų geras žmogaus teisių ekspertas, pavyzdingas pilietis ar išmintingas geopolitikos komentatorius.

Man reikia, kad jis dainuotų.

Kad kažkur tarp gitarų, jo balso ir tos nepaaiškinamos melancholijos atsirastų jausmas, kurio negaliu nusipirkti, apskaičiuoti ar racionaliai paaiškinti.

Muzika turi nuostabią savybę – ji leidžia mums patirti tai, ko neįmanoma sutalpinti į teisingų ir neteisingų atsakymų lentelę.

Ji gali būti prieštaringa, netobula ir kartais tiesiog nemaloni.

Kaip ir patys žmonės.

Ir galbūt būtent todėl ji mums reikalinga.

Ne tam, kad nuolat patvirtintų, jog esame teisūs, o tam, kad kartais sugriautų mūsų įsitikinimą, jog viską jau supratome.

Nenoriu gyventi pasaulyje, kuriame menininkai negali būti kritikuojami.

Bet lygiai taip pat nenoriu pasaulio, kuriame jie bijo kurti, nes kiekvienas nepatogus klausimas gali būti palaikytas netinkamu atsakymu.

Rokenrolas niekada nebuvo pažadas, kad niekas neįsižeis. Jis buvo pažadas, kad ne viskas turi būti patogu.

Ir, tiesą sakant, jei šiandien roko žvaigždė sugeba išleisti albumą, surengti pasaulinį turą, pasisakyti visais svarbiausiais klausimais ir nė karto nieko nesuerzinti, man kyla vienas įtarimas.

Galbūt ji tiesiog neturėjo ką pasakyti.

O gal dar blogiau.

Turėjo. Bet prieš tai pasitarė su komunikacijos skyriumi.