Kas kartą šypteliu pamačiusi draugų reakciją į mano nuolatinį reikalavimą: „Nagi, kodėl nutilo muzika?“ Artimųjų tai senokai nebestebina, o aš savotiškai džiaugiuos, jog šiuo klausimu esu nebepataisoma.

Muzika mane lydi valantis dantis, vedžiojant šunį, važiuojant automobiliu, gaminant valgyti, rašant projektą, glostant brangiam žmogui galvą, dėliojantis rytdienos planus. Tai pirmoji užduotis nubudus ir paskutinis darbas prieš užmerkiant akis. Nežinia, ar protingi dėdės psichologai sugebėtų čia įžvelgti tylos ar vienatvės baimę, man viskas atrodo kur kas paprasčiau – geros muzikos yra smarkiai daugiau negu sugebu aprėpti ir pajėgiu išklausyti. Laikas tyloje yra tam tikra jo švaistymo forma. Gėrio niekada nebūna per daug, tiesa?

Šie metai išties buvo gausūs muzikine prasme, apie tai aikčioja visi muzikiniai portalai, laidų vedėjai, muzikos kritikai ir mylėtojai, manoMUZIKOS komanda – ne išimtis.

Visgi, kai reikia tą gausą sudėlioti į norus ribojantį topą, susiduriama su keblumu „klausomesnis“ versus „vertesnis“. Šią dilemą išsprendžiau paprastai: kol virš mano lovos nekabo įvertinimas „Gerbiamai muzikos kritikei už nuopelnus tėvynei“, galiu sau leisti vadovautis paprastų mirtingųjų žmonių paprastais mirtingaisiais kriterijais. Dabar šypteliu, mat tokia pompastika ir savikritikos stoka man nė kiek nebūdinga. Šiaip ar taip, noriu pasakyti tik viena – asmeniniuose subjektyviuose topuose atsispindės albumai ir dainos, dažniausiai prasisukę mano grotuve. Nesiimsiu spręsti, kuris geresnis ar prastesnis, per mažai košės suvalgyta. Tikslas, ko gero, vienintelis – dalintis ir tikėtis, kad kažkuris tiek man gerų emocijų suteikęs įrašas kažkam kitam taps netikėtu atradimu.

Skaičiusiems pastarosios savaitės manoBLOGO įrašus dabar teks išvysti dar vieną tokį patį vyrkavimą – nepaprastai fantastiškai beprotiškai sunku yra viską sugraduoti ir sutalpinti tik į 10 lentynų. Nustatyti prizinių vietų laimėtojus ir savom rankom kažkam išdalinti medalius anaiptol nėra smagu – greičiau šventvagiška. Pabūsiu taisyklių laužytoja ir surašysiu 10 albumų ir dainų be išdavikiškų skaičiukų. Tebūnie.

manoALBUMAI 2011

Fink – „Perfect Darkness“
„Bon Iver“ – „Bon Iver“
Ben Howard – „Every Kingdom“
„NewVillager“ – „New Villager“
J.Viewz – „Rivers and Homes“
Ane Brun – „It All Starts With One“
Laura Marling – „A Creature I Don‘t Know“
Radiohead – „The King Of Limbs“
Feist – „Metals“
St. Vincent – „Strange Mercy“

manoDAINOS 2011

Vėlgi trumputis pasibėdavojimas apie tai, jog 100 dainų surašyti būtų kur kas mažiau skausminga negu 10. Bet įkvėpiam, iškvėpiam ir važiuojam:  dešimtukas kūrinių, šiais metais skambėjusių mano ausyse tiek, kad prikelta iš miego galėčiau bet kurio žodžius padeklamuoti, o jų skambesį atpažinti iš pusės pirmosios natos. Lažinamės?

„Fink“ – „Perfect Darkness“

J.Viewz – „Oh, Something‘s Quiet“

„NewVillager“ – „Cocoon House“

„Radiohead“ – „Lotus Flower“

„Bon Iver“ – „Holocene“

Ane Brun – „Do You Remember“

„We Are Augustines“ – „Chapel Song“

„Slow Club“ – „Two Cousins“

„The Head and The Heart“ – „Lost In My Mind“

Bernhoft – „Cmon Talk“

manoKOVERIAI 2011

Jeigu kas nors lieptų per 5 sekundes sugalvoti tris geriausius visų laikų koverius, neįkvėpdama išvardinčiau Jeff Buckley – „Hallelujah“, Ryan Adams – „Wonderwall“ bei Antony and The Johnsons „Crazy In Love“. Visgi, topas yra apie šiųmetinius atradimus, todėl kiek pasukus galvą surašiau tokį trejetuką:

„Bon Iver“ – „I Can‘t Make You Love Me“ (Bonnie Raitt koveris)

Paolo Nutini – „Wake Up“ („Arcade Fire“ koveris)

„Oh Land“ – „Bloodbuzz Ohio“ („The National“ koveris)

Štai tiek. Ačiū už dėmesį ir linkiu ne ką mažiau „muzikingų“ 2012-tųjų. Kartojau ir kartosiu – muzika išties g a l i pakeisti pasaulį.