Ž.

Coldplay koncertas: dozė pozityvo ir geros energijos šaltai žiemos dienai

manoISTORIJA

Coldplay koncertas Antverpene (nuotr. Digg.be)

 Šių metų vasarą buvau sau pareiškusi: mano Kalėdos atėjo sulyg Morrissey koncertu….Visgi persgalvojau ir keičiu savo nuomonę: Morrisey koncertas buvo įžanga į Kalėdas, o tikrosios Kalėdos atėjo likus savaitei iki šios šventės, t.y. gruodžio 18 d. Tądien visai netikėtai kolegė pasiūlė bilietą į „Coldplay“ pasirodymą (beje, į jį visi  25 tūkstančiau bilietų buvo išparduoti dar prieš kelis mėnesius) …Tada bilieto nusipirkti nespėjau…

Į šį koncertą patekti norėjau dėl daugelio priežasčių, tačiau svarbiausia jų (be akivaizdžios priežasties, jog jų muzika man labai patinka) –  pagaliau išvysti kaip atrodo jų soliniai koncertai (mat iki šiol juos buvau mačiusi porą kartų ir abu – festivaliuose). Pirmasis kartas buvo fantastiškas, antrasis – pusėtinas, todėl labai troškau, kad jie reabilituotųsi mano akyse. Man to reikėjo, nes susitaikyti su mintimi, kad paskutinis „Coldplay“ koncertas man pasirodė nekoks, buvo pakankamai sunku…

Iš karto prisipažinsiu: Chrisas Martinas ir kompanija pateisino mano lūkesčius! Buvo daug geriau nei iki šiol juos mačiau ir girdėjau festivaliuose!  Ir, kas svarbiausia, buvo daug geriau, nei aš tikėjausi…

Bet apie viską nuo pradžių…

Pagaliau gavusi išsvajotąjį bilietą įžengiau į Antverpeno (Belgija) sporto rūmus, kur mus iš karto pasitiko darbuotojai, dalinantys keistas apyrankes. Paklausę kas čia ir ką su tuo ‘kažkuo’ reikia daryti, sužinojome kad tai – specialios grupės turui pagamintos apyrankės, veiksiančios tik koncerto metu.

Ką gi, užsidedu apyrankę ir žengiu į jau praktiškai užsipildžiusią salę. Iriamės scenos link, tačiau pasiekę arenos vidurį suprantame, kad ima gęsti šviesos. Į sceną žengia apšildanti atlikėja Emeli Sandé.

Jei atvirai, nebuvau nusiteikusi jos klausyti, nes tokio stiliaus muzika – ne mano skoniui,  tačiau turiu pasakyti, kad likau maloniai nustebinta. Dainininkės balsas skambėjo įspūdingai, o pritarianti grupė grojo puikiai. Viskas buvo gražu ir profesionalu. O dar labiau nustebino tai, kad vieną dainą ant scenos su ja padainuoti išėjo Professor Green. Iš pradžių buvo sunku suvokti, kaip vos pradedančiai atlikėjai, kuri yra „tik“ apšildanti muzikantė, vienai dainai pavyko atsivilioti visai neprastai muzikos pasaulyje pažįstamą Profesorių. Bet prisiminusi ką jie apšildo, savo mintyse ir vėl viską sudėliojau į vietas. Kas praleistų progą pasirodyti tokioje arenoje prieš tiek tūkstančių žmonių!?

Pasibaigus apšildančiajai daliai, visi nekantriai, karts nuo karto pasukiodami ant riešų tas mistiškąsias apyrankes, imame laukti „Coldplay“. Belaukdami apžiūrime koncerto areną: kabo 5 apskriti ekranai – vienas virš scenos ir po vieną kiekviename arenos kampe. Taip pat nužiūrime, kad palubėse kabo maišai balionų, o pati scena išpaišyta ryškiomis šviečiančiomis spalvomis (visai kaip „Mylo Xyloto“ albumo viršelyje).

Nejučiomis ima gęsti šviesos ir pasigirsta muzika… Su pirmais „Mylo Xyloto“ garsais įsižiebia ir mistiškosios mūsų apyrankės. PAGALIAU! „Mylo Xyloto“ pereina į „Hurts Like Heaven“, o aš nežinau kur žiūrėti ir ką daryti – žiūriu į savo ranką, žiūriu į tas kitas 24999 šviečiančias rankas ir pagaliau susivokiu, kad reikia žiūrėti į sceną ir į grupę. Pradžia – įspūdinga. Bet kuo toliau – tuo geriau. „Hurts Like Heaven” keičia vienas didžiausiu grupės hitų  – „Yellow“. Gęsta apyrankės ir ant mūsų galvų iš palubės pasipila jau anksčiau minėti balionai. Ir vėl dėmesys nukrypsta nuo scenos, nes visi siekia paliesti juos – kas atmušti, kas susprogdinti. Beje, nei vienas jų ir „neišgyvena“, o jiems sprogus, pasipila konfeti.

Coldplay koncertas Antverpene (nuotr. digg.be)

Prisimenu, kad dėmesį vėl  turiu nukreipti į sceną, kurioje pasigirsta pirmieji „In my place“ garsai. Tik susiruošiu per priedainį pritarti Chrisui Martinui, kai ir vėl žadą atima iš nežinia kur pasipilantis „drugelių“ (kaip tuo metu pasirodo, o vėliau išaiškėja, kad tai ir raidės, ir palmės, ir dar kažin kas) lietus, pasikartojantis ir kitų priedainių metu. Po šios dainos visi stovime padengti „drugeliais“, kuriuos nusirenku nuo savęs ir kažkodėl nusprendžiu prisikimšti jų į savo kišenes. Beje, tik tada, kai šios dainos pabaigoje pamatau mūsų link artėjančius Jonny Bucklandą ir Chrisą Martiną, suvokiu, kad stovime per kokius 10 metrų nuo B scenos (berods, taip vadinasi tas ilgas takelis į minią, besibaigiantis dideliu „X”).

Po „In My Place“ padėkojęs už tai, kad tiek daug žmonių nutarė paaukoti savo sekmadienio vakarą ir per kamščius atvyko jų paklausyti, ir atsiprašęs, jog nekalba nei flamiškai, nei prancūziškai, Chrisas sugrįžta prie naujojo albumo. Išgirstame „Major Minus“ (dainą, kuri, mano galva, nuskambėjo labai galingai). Tiesą sakant, ne tik ši daina, bet visas koncertas buvo labai galingas ir labai energingas. Visi jautė, jog „koldplėjai“ puikiai nusiteikę ir tai įrodė jų šiltas bendravimas ne tik tarpusavyje, bet ir su visa susirinkusia tūkstantine minia…

Po to sek šiek tiek ramesnės dainos. Pradžioje – „Lost!“, po jos – „The Scientist“. Pastarąją Chrisas Martinas pradeda žodžiais „Come up to Belgium, tell you I’m sorry…“ ir  sulaukia audringų publikos ovacijų. Turbūt nė nereikia sakyti, kad kūrinys skambėjo nuostabiai…

Toliau – dar gražiau: po „The Scientist” seka „Violet Hill“, o pirmąjį „Viva La Vida Or Death And All His Friends” singlą keičia „God Put A Smile Upon Your Face“, skambanti su tokiu energijos užtaisu, kad net sunku patikėti…

Po pastarsosios dainos užgęsta šviesos ir arenos viduryje  (ant taip vadinamosios B scenos) pamatome menkai apšviestas Willo Championo ir Chriso Martino figūras. Jiedu ypatingai tyliai ir ramiai pradeda groti „Up In Flames“, o beskambant šiai dainai prie jų prisijungia ir likę „Coldplay” nariai – Guy’us Berrymanas bei Jonny Bucklandas.

Toliau viskas vyksta kaip neįtiktiname sapne: Willas Championas prie pieanino pakeičia Chrisą ir Antverpeno publikai sudainuojamas liūdnasis „Us Against The World“. Ko gero netgi per liūdnas tokiai įsiaudrinusiai miniai.. Šio kūrinio metu grupės lyderis pareiškia užuojautą belgams dėl prieš kelias dienas Lieže įvykdyto sprogimo.

„Us Against The World” užbaigia  ramiąją dalį.

Po šios baladės grupė sugrįžta į pagrindinę sceną ir sugroja „Politik“ bei „Viva La Vida“ – dainą, pastaraisiais metais tapusią  jų vizitine kortele (mat būtent ją dainuojančius girdžiu „Coldplay“ gerbėjus tiek prieš , tiek per, tiek ir po koncertų). O tada ir vėl įsižiebia spalvotosios apyrankės, išgirstame „Charlie Brown“ ir Chrisui Martinui paliepus (ir, kaip toj pasakoj, mums panorėjus) visi šokinėjam į viršų. Po jos seka „Paradise“ ir „Coldplay“ trumpam palieka sceną.

Coldplay konertas Antverpene (nuotr. digg.be)

Sugrįžę atgal britai sugroja „Clocks“, kuri pabaigoje visiškai netikėtai „pereina” į legendinę Irvingo Berlino kalėdų giesmę „White Christmas“. Labai Kalėdiškai ir mielai nuskambėjęs „White Christmas” tampa „Fix You“ įžanga, o po paskutinių kūrinio žodžių „I will try to fix you…” Chrisas Martinas paklausia, ar turim laiko dar vienai dainai. Vėl įsižiebia apyrankės, nuskamba „Every Teardrop is a Waterfall“ ir … viskas. Koncertas baigiasi.

Nesvarbu, kad nuskambėjo beveik 20 dainų, nesvarbu, kad koncertas truko pusantros valandos. Vienareikšmiškai galiu pasakyti tik tiek, kad buvo velniškai maža. Pabaiga atėjo pasakiškai greitai…Visgi išėjusi iš arenos supratau, kad tokią didelę dozę pozityvo galima gauti nedažnai.

Todėl, kad ir ką muzikos kritikai, „coldplay” gerbėjai ir melomanai besakytų; kad ir kaip į šuns dienas dėtų „Mylo Xyloto”, aš beprotiškai džiaugiuosi, kad ten buvau ir juos mačiau… Iš koncerto išsinešiau ne tik geras emocijas ir plačią šypseną veide… Kelionę atgal į briuselį man palaikė pilnos kišenės „Coldplay“ drugelių:)

 

P.S. viršuje ir apačioje – megėjiška kamera užfiksuoti pirmieji ir paskutinieji šio „Coldplay” koncerto akordai

 

Nusidėjėlių diena festivalyje Sinner’s Day: 80- ųjų sugrįžimas

manoISTORIJA

Akimirkos iš "Sinner's Day" fastivalio Belgijoje (nuotr. ww.nieuwsblad.be)

Nusipirkusi bilietą į festivalį Sinner’s Day, aš nusipirkau kelialapį į laiko mašiną, grąžinančią mane į 80-uosius. Šis Belgijos mieste Haselte vykstantis renginys yra skirtas new wave, post punk, punk ir elektroniką prieš gerus 20-30 metų grojusioms grupėms. Ir tuo pačiu labai populiarioms grupėms, apie kurių gyvą pasirodymą aš net negalėjau pasvajoti.

Visa tai tapo realybe šio festivalio dėka.

Įvažiavus į Haselte vykusią muzikos fiestą dvejonių dėl kelionės krypties nebuvo: tereikėjo sekti juodai apsirengusius žmones. Atvykus į milžinišką areną, kur vyko renginys, visų pirma, į akis krito klausytojai. 40-mečiai ir 50-mečiai vyrai ir moterys dieną dirbantys bankininkais, mokytojais ar gydytojais, o vakare darbinius kostiumus iškeičiantys į gotų, pankų ir „niuveiverių“ rūbelius. Dar nebuvo tekę matyti tokios keliatūkstantinės nebe pirmos jaunystės neformalų minios.

 Dauguma jų vilkėjo marškinėlius tų atlikėjų, kurių jie atvyko šiemet pamatyti ir išgirsti. O šiais metais festivalis pasiūlė „Blancmange“, „KMFDM“, John Foxx, „The Exploited“, „Visage“, „The Mission“, Recoil, „The Psychedelic Furs“, Diamanda Galas, Patti Smith and Band, Karl Bartos, „The Cult“ ir „Front 242“. Deja, „The Psychedelic Furs“ likus kelioms dienoms iki festivalio atšaukė savo pasirodymą ir jie buvo pakeisti „Gene Loves Jezebel“. Koncerto dieną sužinojom, kad nematysim ir John Foxx (pirmojo „Ultravox“ vokalisto), kuris, kompensuodamas savo nepasirodymą, pakvietė visus nusidėjėlius į nemokamą koncertą už kelių mėnesių.

Daugumą vardų iš sąrašo žinojau ir labai norėjau pamatyti. Labiausiai lauktas man asmeniškai buvo Recoil. Tai buvusio „Depeche Mode“ nario Alano Wilderio avangardinės elektronikos projektas. Galbūt nesu labai objektyvi jo atžvilgiu, nes esu didelė „Depeche Mode“ gerbėja, o kol Alanas buvo grupėje, jis dažnai nulemdavo, kaip viena ar kita daina skambės. Taigi, man patiko tai, ką jis darė su „Depeche Mode“ muzika, todėl natūralu, kad man patinka ir tai, ką jis daro kaip solo atlikėjas. Turiu pripažinti, kad mano lūkesčiai buvo patenkinti su kaupu. Jis grojo ne tik savo kūrinius, tarp kurių buvo ir jo pirmasis singlas su „Nitzer Ebb“ vokalistu „Faith Healer“, bet ir panaudojo keleto „Depeche Mode“ dainų samplus – „Walking in My Shoes“, „Never Let Me Down Again“ ir „Personal Jesus“. Tai pradžiugino, kiek mačiau, ne tik mane.

Kita atlikėja, kurią labai rūpėjo pamatyti – tai new wave karaliene ir pankroko močiute tituluojama Patti Smith. Kuo tik ji negarsėja – ir muzika, ir fotografijos darbais, ir poezija. O kur dar jos stažas (verta paminėti, kad šiemet jai sueis 65 metai!!!) Prisiminusi, kad pirmą kartą Belgijoje apsilankė 1976 m. ir paklaususi, ar yra salėje kas nors apsilankęs tame koncerte, ji rodos nenustebo neišvydusi pakeltų rankų. Kaip bebūtų, manau, kad nėra labiau tinkamo atlikėjo festivaliui pavadinimu „Sinner’s Day” nei ji. Savo pasirodymą Smith pradėjo su daina „Gloria“, kurios pirmos eilutės skamba „prometėjiškai” :„Jesus died for somebody’s sins, but not mine“. Po to sekė ir jos garsiausias hitas „Because the Night“, ir tokios dainos kaip „People Have The Power“, „Rock ‘N’ Roll Nigger“ ir „Free Money“. Jos grupės pasirodymas buvo energingas bei emocionalus. Patti nevengė politinių pareiškimų bei pafilosofavimų. O pačioje pabaigoje ji jau ne tik dainavo, bet ir skaitė eiles. Verta atskiro pagyrimo ir jos grupė, kuri ją papildė nuostabiai. Taigi, tai buvo puikus koncertas ir puikus patyrimas.

Labai norėjosi pamatyti „The Cult“ ir „The Mission“. Dvi grupės, grojančios new wave ir gotikinio roko mišinį. Abi kažkuo panašios, bet ir skirtingos. Ir abi nenuvylė. „The Mission“ išskirtinis ženklas yra melodingumas, o jų vizitinė kortelė – „Butterfly on a Wheel“ – puiki to iliustracija. Prieš pradedant groti šį kūrinį, grupės vokalistas šiek tiek arogantiškai pareiškė, kad tai gražiausias kūrinys, kurį šio festivalio lankytojai šiandien išgirs. Galbūt jis visgi ir buvo teisus…

Tuo tarpu „The Cult“ yra grupė puikiai apjungianti gotišką mistiką ir rokenrolišką energiją. Žinoma, visi, įskaitant ir mane, laukė jų garsiausio kūrinio „She Sells Sanctuary“, bet grupė pamalonino gerbėjus ir naujomis dainomis iš šiuo metu įrašinėjamo albumo. Ir savo pasirodymo metu įrodė, kad net ir po 30 metų jie vis dar turi ką pasiūlyti klausytojams.

„The Exploited“ buvo dar viena grupė iš sąrašo „privalu pamatyti“. Punk klasika, egzistuojanti daugiau kaip 30 metų ir įrodanti, kad frazė, kurią panaudojo savo pirmo albumo pavadinimui – „Punk’s Not Dead“ – yra ne tik tuščias žodžių junginys. Jie buvo greiti, pikti ir triukšmingi. Vokalistas Wattie Buchanas (beje, vienintelis originalus grupės narys nuo 1980 m.) daug keikėsi, spjaudėsi ir žavėjo savo ryškiai raudona skiautere. Jei būčiau juos pamačiusi prieš 20 metų, būčiau buvusi labai laiminga, tačiau ir dabar buvo smagu su „The Exploited“ muzikos pagalba sugrįžti į savo šiek tiek neramią paauglystę.

Dar viena grupė iš to paties sąrašo buvo „Front 242“ – belgų legendos ir pasididžiavimas, šiemet švenčianti 30-metį. Agresyvios elektroninės šokių muzikos pionieriai buvo pasirinkti kaip festivalio „headlineriai“. Tiesą sakant, vos ne bet kuri iš festivalio grupių galėjo pretenduoti į šį titulą, bet organizatorių pasirinkimą suprantu ir jis pasiteisino. Jų koncertas buvo labai energingas ir užvedantis.

Šio festivalio netikėtumu man buvo Karl Bartos. Kadangi nepasidomėjau prieš festivalį, kas jis toks, tik prieš pat jo pasirodymą sužinojau, kad šis asmuo yra buvęs „Kraftwerk“ narys. Taigi, visai netikėtai sau gavau progą išgirsti kultines grupės dainas – „The Robots“, „The Model“, „Tour de France“. Tai buvo nerealu.

Akimirkos iš festivalio "Sinner's Day" (nuotr. http://www.nieuwsblad.be)

Nerealiu patyrimu galėčiau vadinti ir galimybę gyvai išgirsti dainą, kurią žinau nuo neatmenamų laikų – grupės „Visage“ kūrinį „Fade to Gray“. Šiandien tokia muzika gal ir kelia šypseną, bet tada, kai ji buvo išleista, jai kabinome įvairiausius „susižavėjimo” epitetus. Ją išgirsti ir dainuoti drauge su grupe ir keletu tūkstančių festivalio lankytojų buvo tikrai labai smagu.

Dar vienas unikalus patyrimas buvo Diamanda Galas. Ši atlikėja – tikrai ne silpnų nervų žmonėms. Deja, mano nervai neatlaikė, todėl aš, svarstydama, ko siekė festivalio organizatoriai pakviesdami ją į tokį festivalį, išėjau valgyt belgiškų bulvyčių ir gerti belgiško alaus,….

Bet kuriuo atveju „Sinner’s Day” buvo fantastiška kelionė į praeitį. Tikiuosi, kad ir kitąmet turėsiu progą sugrįžti į 80-uosius, nes kas žino, kiek tai dar tęsis ir kaip ilgai dar bus galima į vieną sceną sukviesti tiek daug tų laikų legendų.

Morrissey Lokerse festivalyje

manoISTORIJA

Morrissey Lokerse festivalyje

Mano Kalėdos šiemet jau įvyko! Jos buvo rugpjūčio 4 d. Lokerse festivalyje, kuriame grojo Morrissey!!!

Kai sužinojau, kad organizatoriams pagaliau (po ilgų metų pastangų) pavyko  prisivilioti Morrissey, teko pakoreguoti savo atostogų planus, kad tik galėčiau jį pamatyti. Ir tai buvo to verta!

Tam, kad prisikviestų į festivalį Morrissey, organizatoriai patys pasiūlė, kad tą dieną festivalio teritorijoje nebūtų pardavinėjama mėsa. O Lokerse festivaliui, kuris garsėja tuo, jog jo metu prekiaujama arklienos dešromis, sraigėmis ir kitais įdomiais patiekalais, tai buvo didelis žingsnis… Bet organizatoriai manė, kad tokia „auka“ verta Morrissey pasirodymo.  Ir tai, žinoma,  pasiteisino su kaupu – Morrissey įvertino šį žingsnį ir sutiko atvykti. Kita vertus, ironiška, bet tą dieną buvo parduotas rekordinis tų pačių dešrų kiekis už festivalio ribų….Bent taip vėliau skelbė laikraščiai.

Beje, tai nebuvo vienintelis Morrissey pareiškimas vegetarizmo tema tądien. Koncerto metu jis sugrojo „Meat is Murder“ („The Smiths“ dainą), kurią lydėjo videoiliustracija – žiauraus elgesio su gyvūnais vaizdai. Prisipažinsiu, mane vaizdai gerokai sukrėtė ir tai buvo vienintelis dalykas numušęs man nuotaiką. Bet, kita vertus, tai – Morrissey. Jis toks – kontraversiškas, ironiškas, radikalus. Ir būtent tokį jį myli milijonai gerbėjų (o dar dvigubai tiek pat – nekenčia).

Kaip ir prieš kiekvieną Morrissey pasirodymą scenoje buvo rodomi seni 1960-ųjų įrašai – „The New York Dolls“ su „Looking for a Kiss“, Vince Taylor su „There’s a lotta twistin goin’on“, „Shocking Blue“ su „Mighty Joe“ ir kiti. Tai – įprastinė Morrissey koncertų dalis.

Po gero pusvalandžio mirkimo lietuje ir besimėgavimo senais įrašais, scenoje išvydau tai, ko labai laukiau – Morrissey. Įžengęs į sceną su grupės nariais, jis lyg tarp kitko paklausė, ar koncerto lankytojai pasiryžę surizikuoti ir pradėjo su „The

Morrisey (nuotr. Pa Photos)

Smiths“ laikų daina – „I want the one I can’t have“. Vėliau Morrissey pamalonino senus ir ištikimus gerbėjus su dar pora „The Smiths“ dainų – „I know it’s over“ ir, visų dideliam džiaugsmui, „There is the light that never goes out“!

Koncerto metu buvo galima išgirsti tiek senesnes dainas, kaip pvz., vizitinę jo kortelę „Everyday is Like Sunday“, ir naujesnes, pvz., „One Day Goodbye will be Farwell“. Sugrojo ir kelias labai netikėtas, bent jau man, dainas, pvz., „Ouija Board, Ouija Board“ bei Lou Reed koverį „Satelite of Love“. Įdomus pasirinkimas  ir, kas svarbiausia ir džiugiausia, – suteikė galimybę žvilgtelti akies krašteliu į naują būsimą albumą, iš kurio sugrojo vieną dainą – „Scandinavia“. Tik, deja, Morrissey ir vėl yra be sutarties su leidybine kompanija, todėl, nors albumas jau yra, nėra kas jį išleidžia, taigi, tenka kantriai laukti, kada jis pasirodys.

Bendrai įvertinus, koncertas buvo dviprasmiškas. Muzikine prasme viskas buvo nepriekaištinga ir idealu. Tačiau Morrissey buvo tylesnis ir mažiau kalbus nei įprastai. Nebuvo girdėti per daug jo įprastinių ironiškų replikų ar kalambūrų (tokių kaip „you made the happy man old“). Tik koncerto pradžioje paklausęs, ar koncerto lankytojai pasiryžę surizikuoti, vėliau perklausė, ar niekas neturi pretenzijų, bet iš karto pridūrė, kad duos laiko jas sugalvoti, ir kaip tikras britas paburbeno dėl oro „oh, the weather, oh, the weather, oh, the weather – what happened“. Be to, man pasirodė, kad koncertas buvo trumpesnis nei įprastai ir baigėsi jis kažkaip keistai. Morrissey tiesiog nulipo nuo scenos ir nebesugrįžo bisui… Žmonės spėliojo, kad gal buvo kažkoks incidentas, gal kažkas jį supykdė. Kas žino. Kaip bebūtų, aš esu dėkinga už dar vieną suteiktą galimybę išvysti Morrissey ir labai tikiuosi, kad ji nebuvo paskutinė.

Juoda diena Pukkelpop istorijoje

manoISTORIJA

Vaizdai "Pukkelpop" festivalyje po audros

2011 m. rugpjūčio 18 d. bus įrašyta į vieną iš juodųjų dienų muzikos pasaulyje. Tą dieną, tik prasidėjus „Pukkelpop“ festivaliui (Belgijoje, netoli Hasselt miesto), kilo siaubinga audra, kuri nusinešė 5 žmonių gyvybes, sužeidė daugiau nei 70 žmonių, sugriovė 3 iš 8 scenų ir padarė daug kitos žalos.

Festivalis turėjo trukti 3 dienas (rugpjūčio 18-20 d.) ir jo metu turėjo groti tokios žvaigždės, kaip „Foo Fighters“, „Eminem“, „Deus“, „The Offspring“, James Blake, „Fleet Foxes“, „Rise Against“, „Thirty Seconds to Mars“, „Duck Sauce“, Skunk Anansie, „The Streets“ ir dar dešimtys kitų atlikėjų. Po įvykusios tragedijos festivalis buvo atšauktas, o nemažai grupių, turėjusių dalyvauti festivalyje, surengė nemokamus koncertus kituose Belgijos miestuose. Dar kitos grupės, kaip „Foo Fighters“ ar „Deus“, vėliau dalyvavę kituose festivaliuose, pagerbė „Pukkelpop“ aukas ir išreiškė savo paramą.

Vienoje iš scenų, kai prasidėjo audra, grojo „Smith Westerns“. Vėliau grupės vokalistas „Twitteryje“ rašė: „Scena griuvo ir vos neprispaudė Maxo [grupės gitaristas, aut. past.]… Tikiuosi, „Pukkelpop“ turi draudimą, nes visi mūsų daiktai sugadinti.. Meldžiuosi, jog niekas nenukentėjo“ („Stage collapsed (guitarist) Max almost got crushed… I hope Pukkelpop has insurance bc (because) all our s**t is broke… Praying no (one) got hurt”).

Vaizdai "Pukkelpop" festivalyje po audros

Tuo tarpu „Thirty Seconds to Mars“ rengėsi pasirodymui ir grupės vokalistas Jaredas Leto rašė: „Pašėlusi audra „Pukkelpop“ Belgijoje – nesu tikras, jog pavyks pasirodyti scenoje – sekite naujienas. Pirmiausia – saugumas“ („CRAZY STORM AT PUKKELPOP IN BELGIUM – NOT SURE WE WILL BE ABLE TO GO ON STAGE – STAY TUNED. SAFETY FIRST“) Vėliau pridūrė: „Keturios scenos nuniokotos – vis dar lyja + griaudžia – jeigu esate čia, prašau, būkite atsargūs… Galimi rimti sužeidimai festivalyje. Panašu, jog atslenka dar daugiau blogo oro. Prašau, saugokitės ir būkite atidūs“ („Four stages down – still raining + thunder if you are here please be safe… Serious injuries at the festival. More bad weather poss (possibly) heading this way. Please take care and caution”).

Prasidėjus audrai pagrindinėje scenoje grojo Skunk Anansie. „Youtube“ galima surasti įrašų, kuriuose matyti, kaip prasideda audra ir priverčia grupę nutraukti pasirodymą. Vėliau tą patį vakarą grupės vokalistė Skin socialiniame tinklapyje „Facebook“ rašė: „Mes vis dar „Pukklepop“ festivalyje po to, kai karšta saulėta diena pavirto į mini uraganą, kuris pasiekė sceną per mūsų pasirodymą, bokštas nukrito ant mūsų sunkvežimio, o mes patys turėjom bėgti saugodami savo gyvybes, kai ledų kruša ėmė merkti sceną ir vėjas ėmė ją plėšyti į skutelius; mes nebegalėjome tęsti pasirodymo; tai buvo pats baisiausiais momentas per mano 20 metų muzikavimo karjerą. Sklinda gandai, jog šiandien mirė 5 žmonės; mano širdis liūdi kartu su jų šeimomis, labai graudus metas. Skin“ („Still at Pukklepop festival after a burning hot sunny day turned into a mini hurricane which hit the stage during our set, a tower fell onto our truck, we had to run for our lives mid-set as hail hit the stage and the wind began to tear it to pieces, we were unable to continue to play, this was the scariest moment I have ever seen or felt in my 20 years of being an artist. The rumour is 5 people died today, my heart goes out to all their families, very sad time. Skin“).

Taigi, 2011 m. rugpjūčio 18 d. buvo diena, kai mirė muzika… šiek tiek.

Keturios nuostabios Rock Werchter 2011 dienos

manoISTORIJA

Šiemet, kaip ir kiekvienais metais, bilietai man ir mano draugams iš Lietuvos į Rock Werchter 2011 buvo nupirkti dar sausio mėnesį, kai tik buvo paskelbti headlineriai, nes jau buvo aišku, kad, kaip ir kasmet, festivalis bus nuostabus.

Ir tai pasitvirtino su kaupu! Viskas buvo puiku, išskyrus du dalykus. Visų pirma, oras. Buvo velniškai šalta. Tačiau sprendimą radome akimirksniu: belgiškas alus buvo pakeistas nelegaliai prasinešamu lietuvišku suktiniu, kuris labai gelbėjo ir šildė. Antra problema – dvi scenos. Atrodo, kad tai – anaiptol ne problema, tačiau kai privalai rinktis, ką žiūrėti – „Linkin Park“ ar „Beady Eye“, „Underworld“ ar „Coldplay“, Brandoną Flowersą ar „Grinderman“, pasirinkimas būna ypatingai sunkus. O kas bus kitąmet, kuomet, kaip žada organizatoriai, scenų bus 3 ar net 4? Ir kaip teks tuomet rinktis, jei vienu metu gros 4 atlikėjai, kurių pasirodymus žūtbūt reikės pamatyti?

Bet iš tiesų tai smulkmenos, palyginus su tuo, ką pamatai, išgirsti ir patiri per tas nuostabias keturias dienas.

Mano asmenine nuomone, geriausi šiais metais buvo „Kings of Leon“ – penktadienio headlineriai! Viskas buvo puiku ir nepriekaištinga. Tai jau trečias Rock Werchter, kuriame juos matau ir su kiekvienais metais jie tobulėja. Beje, turiu prisipažinti, kad juos aš ir „atradau“ per Rock Werchter 2008. Žinojau ir buvau klausiusi, bet iš tiesų „išgirdau“ tik tą lietingą šeštadienio pavakarę 2008 m. O 2011 m. jie jau buvo vieno vakaro headlineriai ir turbūt geriausia grupė šiųmečiame festivalyje.

Ketvirtadienio pagrindinės žvaigždės – „The Chemical Brothers“ – taip pat buvo nerealūs. Tai tikrai buvo geriausias ketvirtadienio pasirodymas (iš to, ką mačiau) ir „cheminiai broliukai“ tikrai yra verti pačių geriausių žodžių. Nors ir lijo, nors ir šalta buvo, skambant jų muzikai („Do it Again“, „Hey Boy Hey Girl“, „Horse Power“) neįmanoma buvo atsitraukti nuo to, kas vyko ant scenos – muzikos, garsų ir šviesų efektų.

Chrisas Martinas (Colplay); Ben Houdijk nuotrauka

Tuo tarpu šeštadienio žvaigždės – „Coldplay“ – nebepaliko tokio įspūdžio, kokį buvau susidariusi prieš dvejus metus tame pačiame „Rock Werchter“. Nors ir šiemet buvo gerai, ir dainos skambėjo puikiai – tiek senos, tiek naujos („Every Teardrop is a Waterfall“, „Hurts Like Heaven“ ar „Charlie Brown“) – ir rodėsi, kad Chrisas Martinas labai stengiasi, kažko visgi trūko. Kita vertus, kai galvoji apie šią grupę, norom nenorom projektuojami lūkesčiai yra milžiniški…

Sekmadienio vakaro žvaigždės man nedaug ką tesako. Tai buvo „Iron Maiden“. Kaip anglai sako, ne mano arbatos puodelis, bet iš muzikinio smalsumo buvo įdomu pažiūrėti. Ir turiu pasakyti, kad nebuvo blogai, nors jų pabaisos atrodė  šiek tiek juokingai.

Bet kuriuo atveju, galiu drąsiai teigti, kad šiemet Rock Werchter 2011 grojo visa galybė puikių grupių. Pvz., „Kasabian“ ar „Kaiser Chiefs“. Abiejų pasirodymai buvo nerealūs, ypatingai „Kaiser Chiefs“, kurie, mano įsitikinimu, verti kokios nors apdovanojimo, pvz., „Geriausias live pasirodymas“, nes juos festivalyje matau jau antrą kartą ir antrą kartą jie mane sužavi nerealia energija. Smagus buvo ir Brandono Flowerso, kuris kažkodėl nebuvo priimtas į pagrindinę sceną, bet grojo palapinėje, pasirodymas. Bet už tai kaip grojo! Visa palapinė kilnojosi tada, kai jis vieną po kitos ėmė „kalti“ „The Killers“ dainas („Read My Mind“, „Jenny Was a Friend of Mine“, „Mr Brightside“), kurios skambėjo kitaip – šviežiai ir labai naujoviškai.

Nedaug galiu pasakyti apie kitus grandus – „The National“ ir „Arctic Monkeys“. Nors viskas ir buvo gerai, bet vėlgi, kažko šiek tiek trūko. Gal ir čia kalti per dideli lūkesčiai ir per aukštai iškelta reikalavimų kartelė (visgi abu kolektyvus buvau mačiusi jau anksčiau ir tie pasirodymai buvo nuostabūs). Visgi negaliu nustoti žavėtis Matto Berningerio drąsą – jis nepabijojo nerti net ir į 80-tūkstantinę Rock Werchter minią per „Terrible Love“.

Labai gailiuosi, kad nespėjau pamatyti „White Lies“. Tiksliau – spėjau pamatyti tik paskutines tris dainas. Kas matė jų visą pasirodymą, sakė, kad jie buvo nuostabūsi. Visiškai tuo tikiu ir graužiuosi nepamačiusi jų koncerto.

Grinderman; Ben Houdijk nuotrauka

Taip pat galėjau iš naujo įvertinti „Beady Eye“, ir PJ Harvey pasirodymus. Įspūdžiai nepasikeitė nuo to, kai mačiau jų solo koncertus ir juos aprašiau savo ankstesniuose straipsniuose. Džiaugiuosi, kad gavau progą pirmą kartą pamatyti gyvai „Eels“ ir „Queens of the Stone Age”. Abi grupės buvo vertos dėmesio.

Tuo tarpu pabaigai palieku šio festivalio atradimą – dievus iš Mančesterio „Elbow“. Pagaliau aš juos „išgirdau“! Ir tuo labai džiaugiuosi. Mačiau juos ir ankstesniame Rock Werchter, bet tuomet jie nepaliko tokio įspūdžio. Tuo tarpu šiemet jie sužibėjo. Ir muzika puikiai skambėjo, ir Guyaus Garvey charizma bei bendravimas su publika žavėjo, ir apskritai buvo sukurta labai jauki ir smagi atmosfera.

Ir kaip visada, praėjus keturioms nuostabioms Rock Werchter dienoms, aš jau kitą dieną pradedu jo ilgėtis. Ką gi, laukiam Rock Werchter 2012!

 

Viršuje – dalis „Coldplay” pasirodymo šiemetiniame „Rock Werchteryje”

Aštuoniasdešimtųjų sugrįžimas: Glasvegas

manoISTORIJA

Tiems, kam aštuoniasdešimtieji asocijuojasi su didelėmis šukuosenomis, milžiniškais švarkų petukais, “banankėm”, „Modern Talking” ir skudurinio roko užgimimu, šis dešimtmetis kelia ironišką šypseną. Visgi mano nuomone, tai buvo puikus dešimtmetis… Nepaisant to, kad šiandienos akimis anuomet vyravo klaikios mados, muzikine prasme tai buvo reikšmingi metai – Madonna ir Micheael’as Jackson’as sudainavo geriausias savo dainas, užgimė indie rokas su visa Manchester’io scena (ko vien verti „The Smiths” su Morrissey ar „The Stone Roses„) ir, žinoma, ant tikrojo muzikos pjedestalo pradėjo lipti naujieji romantikai… Tiems, kam patinka pastarieji, turėtų patikti ir dvidešimt pirmojo amžiaus romantikai „Glasvegas ” (tik turiu pripažinti, kad galbūt niekas kitas jų taip nevadina, išskyrus mane).

Kad ir kaip norėčiau išvengti bet kokių palyginimų, šiuo atveju negaliu nuo to išsisukti, nes Glasvegas man primena „OMD”, o „Glasvegas” vokalistas James’as Allan’as (savo dainavimo maniera) – Andy McCluskey iš „OMD”. Šį mano įsitikinimą tik dar labiau sustiprino „Glasvegas” koncertas penktadienio vakare viename Briuselio klube.

Ir netgi jei nesate dideli „OMD” gerbėjai, ši asociacija neturėtų jūsų gąsdinti. Nepaisant panašumų, yra ir nemažai skirtumų. Visų pirma (ir visų svarbiausia) – Glasvegas yra roko grupė. Jokiu būdu jų nepavadintum pop ar elektroninės muzikos grupe. Vien ko verta energingoji „Go Square Go„. Jei ši daina iki šiol nėra, tai tikrai turėtų būti futbolo himnu. Here we, here we, here we fucking go – priedainis, kurį ir ramieji belgai aistringai traukė. Publika taip pat mielai pakeitė vokalistą, atliekant paskutinę koncerto dainą „Daddy’s Gone„, ramesnį ir gana liūdną Glasvegas kūrinį, kuris skambėjo puikiai (jautresni žiūrovai, žmonės kalba, net apsiverkia per šią dainą). Puikiai skambėjo ir „Shine Like Stars„, „It’s My Own Cheating Heart That Makes Me Cry„ (daina, kurią Bono apibūdino, kaip vieną iš geriausių kada nors girdėtų kūrinių) bei „Euphoria, Take My Hand„. Viskas buvo nuoširdu ir emocionalu.

Tai, kaip grupė atrodė ant scenos, verta atskiro paminėjimo. Vokalistas išsiskyrė balta apranga (kiti grupės nariai buvo apsirengę juodai), aštuoniasdešimtųjų stiliaus marškinėliais ir šviečiančiu mikrofono laidu. Tuo tarpu bosistas visus mielai apdalino savo bedante šypsena ir žavėjo Tintino šukuosena bei nepriekaištingu makiažu. O naujoji būgnininkė iš Švedijos stebino grojimo maniera, nes nedažnai pamatysi stovintį, o ne sėdintį būgnininką,  kuris grotų taip įnirtingai.

Bendrai įvertinus, Glasvegas atlieka šiltą ir emocionalią muziką. Toks buvo ir jų koncertas!