Ar Liamas Gallagheris yra ko nors vertas be brolio Noelio? Tai klausimas, su kuriuo išsiruošiau į naujo Liamo Gallagherio projekto „Beady Eye“ koncertą.
Koks būtų atsakymas? Panašu, kad tikrai yra šio to vertas.
Turiu prisipažinti, kad į koncertą ėjau nelabai gerai žinodama „Beady Eye“ kūrybą. „Different Gear, Still Speeding“ klausiusi nebuvau, tačiau kelis kūrinius, kuriuos sėkmingai „suko“ belgų radijo stotys, jau spėjau išgirsti. „Bring the Light“, „Four Letter Word“ ir „The Roller“ – tai trys dainos, kurios tapo mano savotišku kelrodžiu post-oasis kūryboje (prisipažįstu, „The Roller“ man ypatingai patiko).
Liamas visada garsėjo savo stipriais pareiškimais. Stiprus pareiškimas, mano nuomone, buvo ir muzika, skambėjusi prieš grupei išeinant ant scenos. Galbūt ir klystu, bet manau, kad „The Stone Roses“ daina „I am the Resurrection“ nebuvo atsitiktinis pasirinkimas. Kad ir kaip būtų, pasirinkimas – labai tinkamas.
Taigi, pasibaigus „I am the Resurrection“, pasirodė Liamas su kompanija ir… pasirodė gerai. Nieko labai netikėto, nieko per daug stebinančio. Tiesiog – geras roko koncertas. Kaip ir buvo galima tikėtis, jie sugrojo praktiškai visas naujo albumo dainas (vienintelė „Wigwam“ liko nesugrota) ir porą dainų, išleistų kartu su singlais. Pripažįstu, kad kai kurios dainos “nesiklausė”, bet kai kurios dainos skambėjo nuostabiai, pvz., „Bring the Light“ sužavėjo savo atominiu energetiniu užtaisu, o „Beatles and Stones“ – bitlišku skambesiu. Puikiai skambėjo ir vienintelė bisui sugrota „Sons of the Stage“ – kuri kartu buvo ir vienintelė ne jų sukurta daina, o kolektyvo „World of Twist“ cover’is.
Jei kas paklaustų manęs, ko gero nesiryžčiau prognozuoti „Beady Eye“ tokio pasisekimo, kokį turėjo „Oasis“, nes jiems, kad ir kaip bebūtų, mano akimis, trūksta esminio elemento – Noelio. Tačiau bet kuriuo atveju, tai yra gera britiško roko grupė, kuri tikrai visada turės savo gerbėjų (kad ir kokios būtų to priežastys) ir kuriuos tikrai verta pamatyti ir išgirsti gyvai. Po koncerto net kritiškesni žiūrovai pripažino, kad atlikimas buvo geras, nepaisant to, jogdainos yra silpnos (juk ne Noelio rašytos… ).
Beje, atskiro žodžio (gal net ir atskiro straipsnio) yra vertas ir apšildęs atlikėjas – Miles Kane, kuris, palikęs „The Rascals“ ir „The Last Shadow Puppets“ (super projektas, kurį jis sukūrė su Alex‘u Turner‘iu iš „Arctic Monkeys“) pradėjo solo karjerą. Jo pasirodymas buvo nepriekaištingas! Jei „Beady Eye“ būtų pasirodę labai prastai, nebūčiau gailėjusis atėjusi į šį koncertą vien dėl Miles Kane. Kadangi jo albumas dar nėra pasirodęs, visos žinios apie tai, ką jis dabar groja, buvo vien iš singlų – „Come Closer“ ir „Inhaler“. Iš to, ką girdėjau, sprendžiu, kad gegužės mėnesį pasirodys tikrai labai neprastas naujas albumas.
Taigi, puikus vakaras su nuostabiu britų roku. Brits at their best! Bilietai pamatyti tiek „Beady Eye“, tiek Miles‘ą Kane dar kartą – jau kišenėje. Miles Kane sugrįžta į Briuselį (šį kartą kaip pagrindinis atlikėjas) gegužės mėnesį, o „Beady Eye“ – liepos mėnesį į „Rock Wechter 2011“!
