Živilė (Briuselis)

„The National” koncertas Briuselyje buvo paženklintas belgiška ypatybe – viso viešojo transporto streiku. O streikas kilo tik todėl, kad metro vairuotojas susimušė su keleiviu. Beje, muštynes pradėjo vairuotojas…. belgai.

Bet tai reiškė, kad teks pačiai vairuoti, kad bus problemų dėl eismo ir dėl parkavimo, kad bus iššūkis laiku patekti į koncertą. Pamatyti apšildančią atlikėją nebebuvo taip aktualu, svarbiausia – spėti iki „The National” koncerto pradžios. Planas buvo įvykdytas!

Šiek tiek pavėlavę „The National” užlipo ant scenos ir be jokių įžangų pradėjo koncertą ir pradėjo stipriai – „Anyone’s Ghost”, „Mistaken For Strangers”, „Bloodbuzz Ohio”. Pagalvojau, ką tuomet jie toliau gros, kai pačias garsiausias ir geriausias dainas sugrojo per pirmas 10 minučių. Bet tai buvo juokinga mintis, kadangi toliau buvo, žinoma, tik geriau, nes sekė „Secret Meeting”, „Slow Show”, „Squalor Victoria”, „Affraid of Everyone”.

Besiklausant jų muzikos negalėjau nesistebėti, kad jų dainos gali skambėti geriau, nei jos jau skamba albumuose. O įrašuose jos skamba idealiai. Bet koncerte… koncerte jos skambėjo galingiau, o Matt’o Berninger’io balsas spalvingiau (ypatingai kai nepataikydavo į natą).

Kalbant apie Mattą Berningerį, jis nesudarė labai iškalbingo lyderio įvaizdžio, nes publikai nedaug ką pasakė. Porą kartų padėkojo ir porą kartų sumurmėjo murmeles, kurias nedaug kas turbūt suprato. Tačiau man jis paliko bebaimio grupės lyderio įvaizdį, nes atliekant „Terrible Love” nepabijojo šokti į minią, perbėgti per visą salę, lipti į tribūnas ir persisvėrus per turėklus net ne dainuoti, o rėkti “It takes an ocean not to break…”. Dvelkė lengvu pamišimu, bet man patiko, nes dėl to „Terrible Love” tik dar geriau skambėjo.

„Terrible Love” buvo koncerto kulminacija, nes tada „The National” išsijungė elektrą, atsistojo ant scenos krašto ir be jokio įgarsinimo sudainavo „Vanderlyle Crybaby Geeks”, tuo dar kartą įrodydami, kad ne tik Matt’as, bet visi grupės nariai yra bebaimiai, nes visgi reikia turėti drąsos taip padaryti prieš 8000 žmonių minią!

Iš koncerto išėjau galvodama, kad visa laimė, jog iki kito jų sugrįžimo į Belgiją nereikės ilgai laukti. Liepos 1 d. Rock Werchter 2011 pagrindinė scena!

Liudas (Varšuva)

Ko gero, rašant apie “The National”, pradėti reiktų nuo fakto, kad jų muzika praėjusiais metais buvo vienas didžiausių mano palydovų. Kad ir kur beeičiau, kad ir kur bavažiuočiau, kad ir ką bedaryčiau, “High Violet” kompaktinis diskas beveik metus laiko buvo taip zulinamas, kad visi kūriniai buvo išmokti mintinai praktiškai nuo a iki z.

Negaliu nepaminėti dar vieno svarbaus fakto. Dar laprkitį skridau į jų koncertą Paryžiui ir tai, ką pamačiau “L’olympia” arenoje, prilygo absoliučiam muzikiniam stebuklui. Todėl visiškai nežiūrint į tai norėjau to, ar ne, amerikiečių koncertas mano pasamonėje jau savaime projektavo milžiniškus muzikinius lūkesčius…

Ko gero nereikia sakyti, kad važiuojant iki Varšuvos (o važiavau ten su savo geru bičiuliu), ne kartą ir ne du buvo perklausytas “High Violet”. Ko gero nereikia minėti ir to, kad pirma, ką padariau įžengęs į jų pasirodymo vietą – tai įsigijau amerikiečių marškinėlius. Visa tai – tėra mažos detalės, kurios tam tikra prasme, formavo išankstinę pasirodymo nuotaiką.

Sutikę dar daugiau pažįstamu (ir vėliau pažįstamais tapusių iki tol nežinomų) Marijos Žemės mindytojų, įėjome į pasirodymo vietą kur neilgai trukus pasirodė Sharon Van Etten – miela dama, grojanti niekuo neišsiskiriančią muziką ir apšildanti nedūžtančias svajingojo roko viltis iš Ohajo. Pasibaigus jos dainoms, scenoje keitėsi detalės, buvo derinami instrumentai, o salė tapo sausakimša (esu prastas skaičiuotojas, tačiau manau, kad “The National” mylėtojų buvo apie du su puse tūkstančių).

Praėjus maždaug pusei valandos, it niekur nieko pasirodė Matt’as Berninger’is ir kiti grupės nariai.

Kaip visada, maloniai besišypsantis, kaip visada pernelyg neiškalbingas, kaip visada paprastas, tačiau kaip visada labai charizmatiškas ir mielas, savo pasirodymą jis pradėjo viena lyriškiausių “High Violet” dainų – “Runaway”. Po jos sekė “Anyone’s Ghost”, kurią keitė kiek senesnė “Secret Meeting”. Keista buvo tai, kad lyginant su Paryžiumi, nei Matt’as, nei kiti grupės nariai nerodė pernelyg didelio noro bendrauti su publika. Tiesa, tai nė kiek nesutrukdė koncertui išlaikyti jaukią ir šiltą atmosferą.

Sakyčiau, kad esminis lūžis “įkaitinant” publiką įvyko po “Bloodbuzz Ohio”, kuris, kaip ir didžioji tą vakarą atliktos “The National” kūrybos buvo dainuojamas visos minios. Matyt tai ir buvo didžiausią nuostabą sukėlęs faktas: lenkai (ir maža dalis Lietuvių), kurių šalies muzikiniame gyvenime „The National” užima tikrai ne pačią aukščiausią vietą, kartu su nuostabiu žemu baritonu sugebėjo “traukti” beveik visą jų repertuarą.

Grupė grojo viską, ką turi geriausio, publika šėlo, o Matt’as praktiškai kiekvienos mažos pertraukėlės metu “truktelėdavo” vyno. Galiausiai, ramybė, kuria dvelkė visas koncertas, išsisklaidė, ir (gal vyno pagalba, o gal ir ne…)  Berningerio santūrumą pakeitė ekspresija, kurios dėka “Abel”, “Green Gloves” ir “England” suskambėjo taip kurtinančiai galingai, kad pasakyti apie “National” ko nors neigiamo tiesiog nebebuvo įmanoma. Pagrindinę koncerto pusę užbaigė viena nuostabiausių ir žinomiausių amerikiečių baladžių “Fake Empire”.

Grupė išėjo iš scenos sukeldama plojimų audrą ir buvo visiškai aišku, kad bisui jie tikrai sugrįš, nes minia buvo tokia įsiaudrinusi, kad nesugrįžti būtų buvę tiesiog nesuprantama. Tačiau net ir tada kažkur mano viduje kirbėjo mintis “Paryžiuje buvo geriau….”. Gal dėl to, kad jie buvo šiltesni ir betarpiškesni, o gal  tiesiog buvau įsikibęs pirmos, manęs niekaip neapleidusios emocijos. Be to, Paryžiuje ir beveik visuose iki tol vykusiuose koncertuose Matt’as, dar iki biso sudainuodavo mano labai mylimą “Daughters of the Soho Riot”… Žodžiu, buvo gerai, bet ne iki galo…

Tačiau tai, ką išgirdau biso pačioje pradžioje, pranoko visus lūkesčius. Ant scenos grįžęs kolektyvas savo keturių dainų tiradą pradėjo daina “About Today”. Tai – absoliučiai mėgstamiausias mano kūrinys iš “The National” kūrybos, kuris buvo įtrauktas į prieš šešis metus išleistą jų nepilną albumą “Cherry Tree”. Reikia paminėti ir tai, kad “About Today” jau ilgą laiką nebuvo dainuojama jų koncertuose, todėl net ir labai norėdamas visiškai nesitikėjau dainą išgirsti Varšuvoje. Tačiau išgirdęs ją, supratau, kad bent jau mano asmeninis lūkestis, sietas su šiuo koncertu buvo ne tik, patenkintas, bet ir viršytas. Po “About Today”,  didžiulę ekspresijos fiestą sukėlė “Mr . November” ir “Terrible Love” – kūriniai, per kuriuos Matt’as išėjo ir perėjo praktiškai visą žiūrovų minią.

Minia suprato, kad pasirodymas pasiekė finišo tiesiąją, tačiau ištikimieji gerbėjai, susipažinę su amerikiečių koncertų ypatumais, žinojo, kad  buvo likęs dar vienas akcentas. Tai daina, užbaigusi albumą “High Violet” ir tapusi paskutiniu koncerto akcentu viso “High Violet” turo metu.

Grįžęs ant scenos Matt’as gurkštelėjo paskutinį lašą vyno (tikiu, kad tai buvo vynas) ir kol muzikantai atsijunginėjo savo aparatūrą, priėjo prie scenos krašto. Šalia jo atsistojo visi likę grupės nariai, o minioje prasidėjo raginimai nutilti. Stojus kurtinančiai tylai, pasigirdo dainos “Vanderlyle Crybaby Geeks” akordai. Daugiau nieko šiam kūriniui ir nereikėjo: tyla, duslus akustinės girtaros garsas, du pritariamieji trimitai (žinoma, be jokio įgarsinimo), lyriškas Matt’o baritonas ir visa “Klub Stodola” (taip vadinosi arena, kurioje jie koncertavo) tūkstantinė minia, mokanti kūrinį mintinai.

Pasisukęs į dešinę pamačiau kaip mergina, kuri dainavo beveik visus grupės kūrinius, pradėjo kūkčioti. Nežinau ar jai buvo liūdna dėl koncerto pabaigos, ar ją pavergė vienos gražiausių “The National” dainų emocinis užtaisas. Žinau tik tai, kad ko gero panašiai turėjo jaustis didžioji dalis grupės mylėtojų, laukusių šio koncerto.

Koncertas pasibaigė, o išėjęs iš salės supratau, kad daugiau nei pusantros valandos trukusiame  reginyje buvo išsakyta viskas, ką gali pasakyti muzika. Tai buvo taip išbaigta, taip gilu ir taip subtilu, kad daugiau nebereikėjo nieko.

Žinoma, jų muzikos niekada nebūna per daug, tačiau užvėręs arenos duris supratau esminį dalyką: gerai kad koncertas pasibaigė, nes aš jau laukiu kito. Tokio paties subtilaus, tokio paties gilaus ir tokio paties tikro. Ir supratau, kad kažkada vėl kur nors važiuosiu jų klausyti.

Po poros dienų gavau sms žinutę iš bičiulio, kuris skrido jų klausytis į Berlyną. Žinutė buvo tokia: “Tos dainos “Runaway” nebuvo. Gal todėl, kad vokalistas į koncerto galą visiškai prisigėrė ir mėtė aparatūrą, vaikščiojo po publiką, buvo prie pat manęs šliaužiojantis po grindis. Nepaisant to, dainavo nuostabiai, o koncertas – net labai pavykęs”.

Beje, čia esantis Matt’o Berninger’io parašas, nors ir su klaidomis, – tikrų tikriausias! Negana to, atlikėjas prašė perduoti kuo nuoširdžiausius linkėjimus Lietuvai, visiems grupės gerbėjams ir visiems ManoMuzika.lt lankytojams.