Fleet Foxes (Nuotr. Morta Bautrėnaitė)
Vasara baigėsi. Oras jau nebe toks tvankus ir drėgnas. Saulė nebekepina taip, kaip tai darė ištisus tris mėnesius, o nuo vandens atskriejantis vėjelis tik nejaukiai primena, jog reikia juo mėgautis, kol jis dar nevirtęs speigu. Liūdnoka galvoti, kad ruduo jau beveik čia, bet mano nuotaika šįvakar – puiki. Aš vasaros pabaigą sutinku minioje žmonių, o virš mūsų galvų skrieja angeliškas Robino Pecknoldo balsas.
„Fleet Foxes“ pasirodymas „Williamsburg Waterfront“ (Niujorkas, JAV) festivalio scenoje – tikrų tikriausias vasaros uždarymas. Tai paskutinis šio muzikinio maratoninio festivalio pasispardymas prieš baigiant 2011-ųjų sezoną. Kitais metais jis žadamas dar didesnis ir įdomesnis.
Negaliu ir įsivaizduoti geresnės „Williamsburg Waterfront“ kulminacijos nei „Fleet Foxes“.
Prieš kalbant apie vakaro kaltininkus reiktų pirma paminėti apšildančiuosius „The Walkman“. Vietinis, bet jau pakankamai žinomas kolektyvas, vilkintis juodus vyriškus kostiumus ir kaklaraiščius, groja valandą. Akinami kitoje upės pusėje besileidžiančios saulės jie atlieka keleta dainų iš paskutinio savo albumo „Lisbon“, nepamiršdami ir akstesnių, daugiausiai ramesnių savo kūrinių. Jiems baigus, įelektrinta atmosfera po oranžiniu dangumi tik paaštrėja, kai galinė scenos siena nušvinta užrašu „Sveikinimai. Jūs – muzikiniame koncerte.“
Kaip mandagu! Nesusilaikau nešyptelėjęs.
„Fleet Foxes“ savo setlist‘ą pradeda daina „The Plains/Bitter Dancer“ iš naujojo albumo „Helplessness Blues“. Ekranas, ką tik taip meiliai sveikinęs publiką, nušvinta psichodelinėmis spalvomis, o ore pakimba švelniai saldžiarūgštis marihuanos dūmo kvapas. Matantys „Fleet Foxes“ pirmą kartą nelabai žino, kaip elgtis tokio koncerto metu. Tai rami, melodinga muzika, nukelianti klausytoją į kitą, neapibrėžtą erdvę. Klausant tokios muzikos nepašėliosi. Netinka ji ir šokiui. Telieka jaukiai linguoti į nuolat kintantį taktą ir tiesiog gerti kiekvieną garsą, tarsi tai būtų paskutinis garsas, kurį šiame gyvenime girdi.
O garsų girdžiu su kaupu.
Grupės lyderiui ir dainų autoriui Robertui Pecknoldui talkina gitaristas Skyleris Skjelsetas, bosistas (kartais bosą iškeičiantis į violončelę) Christianas Wargo, klavišininkas Casey Wescottas, perkusijos meistras Joshua Tillmanas ir instrumentų siena scenos pakrašty atsitvėręs naujasis grupės narys – multiinstrumentalistas Morganas Hendersonas. Barzdota komanda kuria angelišką sąskambį, kuriame panyra visas East River State parkas. Įžanginę dainą seka gerbėjams puikiai pažįstama „Mykonos“, „English House“, „Battery Kinzie“ ir dar keletas perliukų. Kartu su muzika vibruojantis vaizdas už grupės nugarų spalvina dainas spalvomis, šiltomis tarsi arbata, kurią Robert‘as gurkšnoja pertraukų tarp dainų metu. „Kokio skonio tavo arbata???“ – sušunka kažkoks skardžiabalsis iš minios vidurio. – „Mes norime žinoti! Mums būtinai reikia žinoti!”
„Fleet Foxes“ (Nuotr. Morta Bautrėnaitė)
Robertas neatsako. Paslaptingoji arbata, kurią jam puodeliais nešioja vienas iš scenos darbininkų, taip ir lieka paslaptimi.
Suskamba bene didžiausias grupės hitas „White Winter Hymnal“.
Jis nelieka neišgirstas. Atsiliepia visa minia.
Grojant kulminacinį dainos “Montezuma” motyvą Robertui nutrūksta styga. Tai žymi pirmąją nesėkmę, mat stygos šį vakarą jo neklauso ir nutrūksta ne vieną, ne du, ir net ne tris kartus! Pergyvenu dėl to, bet panašu, kad „Fleet Foxes“ skambesiui techniniai nesklandumai nedaro didelės įtakos. Jie groja taip pat sėkmingai, kaip ir grojo, kol scenos darbininkas lieja prakaitą iš naujo styguodamas Roberto gitaras. Padrąsinti dainininką, matyt, noriu ne aš vienas. „Noriu mylėtis su tavo balsu!!!” – sušunka kažkas minioje. Visi nusijuokiame. Robertas, kukliai raustelėjęs, į tai atsako tyliu „Dėkuj…“
Techninės nesėkmės netemdo ir skaidriausio koncerto momento – daugiau nei aštuonias minutes trunkančio psichodelinio jam‘o „The Shrine/An Argument“, kurį palydi „Blue Spotted Trail“ bei „Grown Ocean“.
Tada grupė pasislepia užkulisiuose, bet šviesos – pritemdytos. Jie dar sugrįš. Kai prie mikrofono atsiranda dar vienas garuojantis arbatos puodelis, Robertas į sceną sugrįžta…vienas! „Noriu pagroti jums naują dainą, kurią parašiau tik prieš porą savaičių. Tikiuosi, kad jums patiks,“ – sako jis. Akustinė daina, virpinanti klausytojų širdis, vadinasi „I Let You“. Jam baigus sugrįžta ir likusi grupės dalis. Kartu jie dar pagroja „Sun It Rises“, „Blue Ridge Mountains“ ir naująjį singlą „Helplessness Blues“. Kukliai nusilenkę ir atsisveikinę „Fleet Foxes“ baigia savo pasirodymą. O švieslentė sumirga žodžiais „Sėkmės tolimesniame Jūsų gyvenime!”
Kuklumo ši grupė turi tiek, kad užtektų dar dviem ar trim kolektyvams. Žavintys savo paprastumu „Fleet Foxes“, rodos, net nesuvokia, kokį grožį jie geba kartu sukurti. Tikiuosi, kad netrukus pamatysiu juos dar kartą. Na, o ten nebuvusiems galiu pasakyti tik viena – toks nuostabus vakaras po atviru dangumi pasitaiko tik kartą gyvenime.
Like many Chinese who spend years toiling at English laaugnge learning but still cannot achieve ‘native-like’ standard, I can easily identify and relate to this article. I’m also more than happy to see that more and more Chinese scholars and learners of English start to reflect on hegemonic ideologies attached to ‘Standard English’ and the inferior status ascribed to ‘non-native speakers’ in those ideologies. In the context that the English laaugnge has evolved into not only a global means of communication in many varieties but more importantly an identity marker for people from all corners of the world, I think there is an urgent need to redefine the term ‘bilingual’ for English speakers. The term shall move away from a definition implying ‘equal competence in two laaugnges’ to a broad definition referring to someone who can function in two laaugnges for the purposes of communication. First of all, even if two laaugnges are simultaneously acquired by someone in an ideal laaugnge environment of completely equivalent laaugnge resources (which is impossible), it is still unlikely for he/she to achieve ‘equal competence’ in all areas of the two laaugnges, let alone sequential bilinguals. Secondly, in many cases, it is not ‘poor’ English proficiency per se but the negative self-perception caused by the native/non-native dichotomy that silences ‘EFL’ and ‘ESL’ speakers. For a laaugnge that has passed into world ownership, Rampton (1990) has argued it is unacceptable and inappropriate to have the ethnic Anglo speaker as a reference point against which all other English should be measured. Now let’s come back to the question whether it is possible for a native Chinese who has no overseas experience to be bilingual in Chinese and English. Some people might say no, because they take it for granted that the pedagogical aim of EFL is to interact with ethnic Anglo-American ‘native-speakers’ in English-speaking countries. But I will say ‘yes, yes, yes ’, because ‘overseas experience’ is not a criterion against which ‘Bilingual English Speaker’ should be measured. In an increasingly globalizing world and transnational space, the principal purpose of learning English today is not to interact with speakers of L1 varieties of English but to express our diverse cultures and identities. I believe that a removal of the native/non-native dichotomy will have a positive influence on English laaugnge learning and teaching.
Now I feel stupid. That’s cleared it up for me