Ignas Bautrėnas

GYVAI: Garbanotas – Bijau

Grupė „Garbanotas“ mėgsta kurti ne tik retro skambesį, bet ir vaizdą. Tai galima spėti pažiūrėjus naujausią grupės vaizdo klipą.

Naujausias „Garbanotas“ vaizdo klipas kūriniui „Bijau“ buvo nufilmuotas prieš mėnesį vykusio grupės koncerto Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje metu. Klipas nufilmuotas VHS juostoje, suteikiančioje vaizdui dozę to žavaus ir šiuo metu itin madingo dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio (90’s) vaibo.

Kūrinį „Bijau“ rasite pernai metų gale pasirodžiusiame „Garbanotas“ albume „Paskutinė saulė“. Vaizdo klipo autoriai – VHS Personalas.

 

Burial – Old Tape

Tylusis elektroninės muzikos genijus „Burial“ (tikrasis vardas – William Emmanuel Bevan) iš pietų Londono albumo nėra išleidęs nuo 2007-ųjų metų šedevro „Untrue“ ir, panašu, neketina to daryti. Vietoje to jis jau daugiau nei dešimtmetį ramiai, bet produktyviai leidžia EP ir šiandien yra vienas iš perspektyviausių elektroninės muzikos prodiuserių.

Nepaisant savo gal kiek neįprasto pasirinkimo nerengti gyvų pasirodymų, nedalinti interviu ir vengti viešumo „Burial“ yra subūręs didelį ištikimų klausytojų ratą.

Jiems – puiki naujiena! Dalinamės nauju „Burial“ kūriniu „Old Tape“ iš naujo, ką tik pasirodžiusio įrašų leidybinės kompanijos „Hyperdub“ rinkinio „HyperSwim“.

 

Įspėjame, jog tamsaus ir iš pirmųjų garsų atpažįstamo „Burial“ braižo pasiilgusiems kūrinys „Old Tape“ gali nuskambėti šiek tiek neįprastai.

 

„Vaikinai Iš Padorių Šeimų“ dalinasi šviežiu to paties pavadinimo kūrinio vaizdo klipu

„Žymiausia nežinoma DJ grupe“ tituluojamas DJ kolektyvas „Vaikinai Iš Padorių Šeimų“ šiandien pasidalino visiškai šviežiu to paties pavadinimo kūrinio vaizdo klipu.

Šiame vaizdo klipe telpa net 68 didžėjai, kurių gretose naktinio gyvenimo mėgėjai tikrai atpažins ne vieną matytą veidą.

Grupė „Vaikinai Iš Padorių Šeimų“ – tai DJ kolektyvo „Metal on Metal“ narių Miss America ir Kym Wild alter ego. Artimiausias dueto pasirodymas – lapkričio 30 d. naktį Vilniaus klube „Opium“. Linkime nepraleisti!

Siela feat. Jazzu – Karmen

Ar mėgstate grupę „Siela“?

Mes – labai! Todėl ir džiaugiamės galėdami pasidalinti nauju šių lietuviško gotikinio roko veteranų kūriniu „Karmen“! Kūrinyje išgirsite ne tik grupės lyderio Aurelijaus Sirgedo, bet ir žymiosios pop dainininkės Justės Arlauskaitės – Jazzu balsą.

„Karmen“ – daina iš naujojo albumo „Vėtroje“, kurį gruodžio pradžioje „Siela“ pristatys Vilniuje ir Kaune.

Colours of Bubbles – Too Much is Not Enough

Spalio gale po trijų metų pertraukos su nauju studijiniu albumu „9mm“ sugrįžusi Lietuvos roko grupė „Colours of Bubbles“ net nesiruošia ilsėtis. Praėjusį penktadienį grupė sugrojo pirmąjį albumo pristatymo koncertą Vilniaus klube „Kablys“, o šiandien, lapkričio 15 d., jie šturmuoja savo gimtojo miesto – Šiaulių areną. Ir tai dar ne pabaiga! Naujojo albumo pristatymo turą grupė pratęs Klaipėdoje (11.22) ir Kaune (11.23).

Taip pat vakar vakare „Colours of Bubbles“ savo gerbėjams dovanojo kūrinio „Too Much is Not Enough“ vaizdo klipą, nufilmuotą būtent koncerto Vilniuje metu. Jį kviečiame pasižiūrėti visus, o ypač tuos, kurie dar nebuvote naujojo albumo pristatymo koncerte ir negirdėjote naujų dainų atliekamų gyvai. Nepraleiskite progos!

Klipo autoriai – „Dazzle MEDIA“.

 

Ministry of Echology – Belly Hungry

Naujasis, trečiasis reggae/dub muzikos kolektyvo „Ministry of Echology“ albumas „Mixed Feelings“ dienos šviesą išvys šių metų pabaigoje. Jį grupė pristatys klubo „KABLYS“ didžiojoje salėje lapkričio 22 dieną.

O kol laukiame albumo ir jo pristatymo koncerto, muzikantai dovanoja trečiąjį albumo singlą „Belly Hungry“!

Taip pat siūlome dar kartą pasiklausyti pirmųjų dviejų albumo kūrinių „Them Tell Me“ ir „Big Question“, bei kviečiame prisijungti prie „IndieGoGo“ lėšų kaupimo akcijos. Visi akcijos metu surinkti pinigai bus skirti albumo fiziniuose formatuose išleidimui.

 

 

Šviežias „Ministry of Echology“ kūrinys ir žinios apie naująjį albumą

Jau net dešimtmetį gyvuojantis ir mūsų labai mylimas reggae muzikos kolektyvas „Ministry of Echology“ išleidžia naują albumą! Plokštelė pavadinimu „Mixed Feelings“ klausytojams bus pristatyta klubo „KABLYS“ didžiojoje salėje lapkričio 22 dieną. Tai – jau trečiasis studijinis grupės albumas.

Dar birželio mėnesį į pasaulį paleidę žavingą videoklipą „Them Tell Me“, šiandien „Ministry of Echology“ dalinasi dar vienu naujojo albumo šaukliu – singlu „Big Question“.

Nors už lango ir ruduo, pasigarsinam ir neriam į bangas!

 

O pasiklausius naujojo singlo dar siūlome prisiminti ir „Them Tell Me“:

 

Vaida Žūsinaitė – apie Andrea Bocelli, lietuvišką hip-hopą ir muziką treniruočių metu

vaida zusinaite 2

Vaida Žūsinaitė (asm. archyvo nuotrauka)

 

Bėgiojate?

Jeigu dar ne, bet labai norėtumėte pradėti sportuoti – Vaida Žūsinaitė Jums tikrai patars, kaip tai daryti teisingai, nepersistengiant ir nepakenkiant savo sveikatai!

Vaida – lengvaatletė, ilgų bei vidutinių nuotolių bėgikė, daugkartinė Lietuvos čempionė ir trenerė. Iš pirmo žvilgsnio ši kukli, žaviai besišypsanti mergina atrodo lengva ir trapi, tačiau vidinės ramybės ir ištvermės Vaidai galėtų pavydėti daugelis. Iš Alytaus kilusi mergina profesionalios sportininkės karjerą pradėjo būdama 17 metų. Pradėjo nuo trumpesnių distancijų – 1000 m., 1500 m., ar 3000 m. bėgimo su kliūtimis rungčių – tačiau nuo pat pradžių jos tiksluose buvo ilgos distancijos ir, žinoma, jų „karalius“ maratonas. 2014 metais Vaida įveikė pirmąjį savo karjeros maratoną, o štai jau 2016-aisiais Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių maratono finišo liniją ji kirto 38-ta!

Tačiau, anot pačios Vaidos, ne medaliai matuoja žmogaus gyvenimą. Didžiausias gyvenimo pasiekimas Vaidos laukia jau visai netrukus. Šį rudenį mergina ant rankų sūpuos savo ir vyro baidarininko Ričardo Nekriošiaus pirmagimį. Todėl šiandien maratonininkė niekur neskuba – dirba pardavimų vadybininke, užsiima tapyba, gyvena maloniu laukimu, bet neapleidžia ir lengvų treniruočių.

O kokį vaidmenį olimpietės maratonininkės gyvenime užima muzika? Tuoj sužinosime…

 

Vaida, koks yra Tavo pirmas muzikinis prisiminimas?

Teko ilgai pagalvoti, kol prisiminiau dainą, kuri ryškiau įsirėžusi į mano atmintį. Tai yra a.a. Rolando Janavičiaus atliekama “Sudie Elyza”. Tuo metu jis dainavo su grupe „Rondo“ ir mano draugo tėvai buvo šios grupės gerbėjai. Ten ir išgirdau šią dainą, kuri man dabar kelia kažkokius sentimentus :) 

 

Kas buvo pats pirmas atlikėjas arba grupė, kuri Tau nuoširdžiai patiko?

Negaliu vadinti savęs muzika itin besidominčiu žmogumi. Taip buvo nuo mažens, tačiau turėjau keletą atlikėjų ir grupių, kurios man patiko. Pirmoji buvo Britney Spears! Pamenu net rinkau jos iškarpas iš žurnalų. Bet tikriausiai man labiau patiko rinkti iškarpas, negu pačios atlikėjos dainos. Dar, pamenu, patiko „Westlife“, „HIM“, „Green Day“.

Kaip šiandien klausai muzikos?

Tiesą sakant šiuo metu muzikos klausau pakankamai retai. Esu taip užsiėmusi, kad ramiai pasiklausyti mėgstamos muzikos neberandu laiko. Daugiausiai muzikos klausau važiuodama į darbą ir iš darbo. Taip pat nueinu į norimus koncertus. Kai turiu laiko tvarkydama namus arba skaitydama knygą mėgstamą muziką įsijungiu kaip foną.

Ar klausai muzikos treniruočių metu?

Buvo periodas, kai apie muzikos klausymą treniruočių metu net nepagalvodavau. Vėliau pasikeitė mano rungtis, pradėjau bėgioti maratonus… Ruošiantis maratonui kartais treniruotėse bėgu ilgiau negu 2 valandas, todėl palaipsniui mano treniruotėse atsirado ir muzika. Bėgiodama dažniausiai klausausi dainuojamosios poezijos. Man labai patinka analizuoti tekstus. Bėgimas plius tokia muzika man yra lyg meditacija. Bėgimo metu negalėčiau klausytis trankios muzikos, nes tai mane blaškytų, o gal net ir erzintų. Bėgdama noriu jaustis rami.

Kokia daina Tave geriausiai paruošia varžybų startui?

Prieš varžybas labai retai su savimi pasiimu ausinuką. Tačiau pamenu prieš vienas varžybas, kai pagerinau Lietuvos 1500 metrų su kliūtimis rekordą klausiausi Gyčio Paškevičiaus „Mano kraštas“. Ši daina mane įkvepia stengtis ir atiduoti visą save.

 

Kokia daina yra Tavo pergalės melodija?

Tikriausiai, kaip ir daugelio, grupės „Queen“ kūrinys “We are the Champions”!

Koks CD šiuo metu yra Tavo automobilio grotuve?

Šis:

Koks koncertas Tau paliko didžiausią įspūdį?

Labiausiai patiko Andrea Bocelli koncertai, kuriuose buvau du kartus. Manau galiu sakyti, kad jis šiuo metu yra mano mėgstamiausias atlikėjas.

Jeigu turėtum vienintelę galimybę apsilankyti bet kokiame koncerte – kieno?

Norėčiau nukeliauti į praeitį ir apsilankyti „Queen“ koncerte :)

Jeigu turėtum galimybę išgerti arbatos su vienu žmogumi iš muzikos industrijos, kas tai būtų?

Andrea Bocelli, be abejonės.

Ar sugebi atsiriboti nuo asmenybės, jeigu Tau labai patinkančią muziką atlieka bjauraus būdo arba reputacijos atlikėjas?

Nesugebu! Jeigu žmogus man nepatinka ar jo poelgiai man nepriimtini – negaliu klausytis jo muzikos. Nors suprantu, kad balsas gražus, bet tiesiog jis man asocijuojasi su blogais dalykais.

Kokios muzikos nuoširdžiai negali pakęsti?

Šiuolaikinio lietuviško hip-hopo. Ir čia kalbu ne apie „G&G Sindikatą“, bet apie tuos, kurie neva jaučiasi geresni.

Kokią vieną vienintelę dainą pashare‘intum savo Facebooke? Sąlyga – tai visuomet liks vienintelė pashare‘inta daina Tavo gyvenime.

Šią!

Koks kūrinys Tau kelia didžiausius sentimentus?

Būtent „Jei ne auksinės vasaros“. Ši daina mane ramina ir kelia kažkokius virpuliukus viduje.  Tikriausiai dėl to kad esu Lietuvos patriotė ir ši daina man daug reiškia.

Jei būtum ne profesionali sportininke, o profesionali muzikantė, kokiu instrumentu grotum ir kodėl?

Manau, kad smuiku, bet net nežinau kodėl! :)

Jeigu galėtum vienai dienai tapti bet kuriuo pasaulio atlikėju – kuo taptum?

Niekada apie tai nesusimąsčiau, todėl tai yra gana sudėtingas klausimas man. Bėgant metams supratau, kad nesu tas žmogus, kuriam reikia dėmesio, todėl net sunku save įsivaizduoti ant scenos. Tikriausiai tapčiau vienu iš savo mėgstamų atlikėjų ir atlikčiau kažkokią ramią baladę. Bet tiksliai negaliu pasakyti nei atlikėjo nei dainos…

„The Beatles“ ar „The Rolling Stones“?

„The Beatles“ :)

Kokia muzika turėtų skambėti per Tavo laidotuves?

Lietuviška dainuojamoji poezija.

Kas, Tavo manymu, yra didžiausias blogis Lietuvos muzikos padangėje?

Puikybė ir nepagarba kitiems. Dažnai tai pasireiškia muzikiniuose apdovanojimuose, kai žmonės, nelaimėję vienos ar kitos nominacijos, pradeda žeminti tuos, kurie laimėjo, nes jiems atrodo kad jie vis tiek yra geresni.

Bene geriausio „Beastie Boys“ albumo 25-mečio proga – trumpas dokumentinis filmas apie grupę

Gegužės 31-ąją dieną prieš lygiai 25 metus pasirodė grupės „Beastie Boys“ albumas „Ill Communication“, anuo metu sukėlęs revoliuciją tiek hip-hopo, tiek ir roko, punk bei pop muzikos pasaulyje. Daugiasluoksnis ir kaleidoskopiškai margas įrašas padarė įspūdį tiek grupės fanams, tiek kritikams, tiek ir tiems, kurie apie šiuos tris jaunus, žydų kraujo turinčius nepraustaburnius dar nieko nebuvo girdėję. Pirmasis albumo singlas „Sabotage“ buvo 480-uoju numeriu įtrauktas į žurnalo „Rolling Stone“ sudarytą 500 visų laikų geriausių kūrinių sąrašą, o Spike Jonze režisuotas kūrinio vaizdo klipas 1994-aisiais nuolat sukosi MTV eteryje.

Praėjus 25-eriems metams nuo albumo išleidimo ir, deja, grupės nariams Michael „Mike D“ Diamond ir Adam „Ad-Rock“ Horovitz palaidojus per anksti šį pasaulį palikusį savo bendrakeleivį ir draugą Adam „MCA“ Yauch, grupė pasidalino trumpu dokumentiniu filmu apie „Ill Communication“ albumo laikų grupės kūrybos atkarpą.

Filme „Still Ill“ – pokalbiai ne tik su grupės nariais Ad-Rock ir Mike D, bet ir su sesijiniu grupės klavišininku Mark “Money Mark” Nishita ir prodiuseriu Mario Caldato, o taip pat – niekur neskelbta video medžiaga iš „Ill Communication“ įrašų sesijų.

Albumo "Ill Communication" viršelis

Albumo „Ill Communication“ viršelis

 

 

Lana Del Rey įrašė grupės „Sublime“ kūrinio koverį

Lana Del Rey – tikra vasaros entuziastė.

Prieš kelis metus hitu „Summertime Sadness“ sužibėjusi atlikėja šiandien dalinasi dar vienu melancholišku himnu vasarai. Daina „Doin’ Time“ –  nepaprastai gražus, sodrus ir liūliuojantis grupės „Sublime“ kūrinio koveris, įrašytas naujojo dokumentinio filmo apie šią legendinę Kalifornijos reggae/punk grupę pasirodymo proga.

Dokumentinė juosta apie grupę „Sublime“ šį pavasarį debiutavo Niujorko „Tribeca“ filmų festivalyje.

Akvilė Kavaliauskaitė – apie muzikalumą literatūroje, grupę „Requiem“ ir debiutinio romano garso takelį

A. Kavaliauskaitė

A. Kavaliauskaitė

 

Žurnalistė Akvilė Kavaliauskaitė nuo pat paauglystės yra rašytoja. Dirbti žiniasklaidoje ji pradėjo anksčiau, nei baigė mokyklą. Pirmiausiai rašė gimtosios Ukmergės laikraščiams, vėliau – populiariems jaunimo žurnalams „Panelė”, bei „Happy365“, o taip pat ir keliems portalams. Taip pat ji veda kūrybinio rašymo mokymus, kuria scenarijus televizijos laidoms, o prieš ketverius metus leidyklos „Alma littera“ išleistas jos debiutinis romanas „Du gyvenimai per vieną vasarą“ buvo puikiai sutiktas ir kritikų ir skaitytojų.

Akvilę taip pat drąsiai galima vadinti ir lietuvių emigrantų ambasadore. Kartu su kolega žurnalistu Orijumi Gasanovu jos kuriama LRT televizijos laida „(Ne)emigrantai“ pasakoja jautrias ir be galo įdomias svečiose šalyse išsibarsčiusių, o taip pat ir atgal į tėvynę sugrįžusių tautiečių istorijas.

Tikros ir nesuvaidintos žmonių istorijos. Štai kas Akvilę iš tikrųjų veža. Net vaikščioti mieste ji stengiasi be ausinuko, kad nepraleistų kokio nors įdomaus pašnekesio ar akimirkos…

O koks yra Akvilės santykis su muzika? Tuoj sužinosime!

 

 

Akvile, koks yra pirmasis Tavo muzikinis prisiminimas?

Man gal treji ar ketveri. Važinėju po namus ant triračio, o iš plokštelės groja „Hotel California“. Įdomus dalykas, kad lig šiol mintinai moku visus šitos dainos žodžius, kurių neįtikėtinai daug. 

 

Kuris atlikėjas ar grupė buvo pirmoji, kuri Tau nuoširdžiai patiko?

Augau klausydama kalbų, kad Freddie Mercury yra kone Dievas. Kai pagaliau atsirado kompaktinius diskus įrašantys CD-ROM’ai, draugo paprašiau, kad man įrašytų visas „Queen“ dainas. Išėjo trys kompaktiniai diskai, kuriuos iki šiol turiu automobilyje. Tie diskai jau tokie subraižyti, kad vietomis dainos skamba kaip remiksai. Ir beje, mintinai moku visus „Bohemian Rhapsody“ žodžius.

Kaip muzikos klausaisi šiandien?

Mažiau. Pati nepastebėjau, kaip muziką ausyse pakeitė audioknygos, tinklalaidės ir radijo laidos. Kasdien perklausau apie porą valandų visokiausio turinio. Muziką renkuosi, kai noriu emocijų. Rašydama dažnai įsijungiu Sade, Lana del Rey ar „Cigarettes After Sex“. Žiūriu labai daug muzikinių klipų. Geriausias vaizdo klipas ever yra „Scissor Sisters“ – „Invisible Light“. Pažiūrėkit, kas nematėt. Aš mačiau kokius 500 kartų!

 

 

Interviu anksčiau esi sakiusi, kad mieste stengiesi niekada nevaikščioti su ausinuku, nes nenori praleisti aplinkinių žmonių bendravimo ir tame bendravime nutinkančių keistų istorijų. Bet visgi, koks kūrinys Tau labiausiai asocijuojasi su pasivaikščiojimu miesto gatvėmis?

Priklauso nuo miesto ir nuo oro. Kai pasivaikščioti išeinu Ukmergėje, kurioje užaugau, kažkodėl ranka pati įjungia „Requiem“. Jie – ukmergiškiai. Kai mokiausi mokykloje, nuo „Requiem“ dainų skambėdavo visas parkas. Tuo metu, jei gyvenai Ukmergėje ir negrojai jokiu instrumentu, buvai laikomas keistoku žmogumi. O Vilniuje kartais įsijungiu „Django Unchained“ garso takelį – miesto vaizdui tai prideda veiksmo.

 

 

Esi minėjusi, kad knygas skaitai lėtai, tarsi įgarsini jas sau mintyse, lyg klausytum radijo įrašo. Kokia yra pati muzikaliausia, gražiausiai Tavo mintyse skambėjusi knyga?

Klausiausi romano „Pietinia kronikas“, įgarsinto paties autoriaus Rimanto Kmitos. Tai buvo nuostabu! Kita labai muzikali knyga yra Romain Gary „Aušros pažadas“. Aš tik įsivaizduoti galiu, koks malonumas būtų ją skaityti originalo kalba.

Jeigu Tavo romanas „Du gyvenimai per vieną vasarą“ turėtų savo garso takelį, koks tai būtų kūrinys?

Kadangi pagrindinė knygos herojė – pianistė, prieš rašydama nemažai kalbėjausi su profesionalais. Pati esu baigusi muzikos mokyklą. Nėra taip, kad išvis nesigaudyčiau muzikoje, bet norėjosi pianisto pasaulį nupiešti kuo tikroviškiau. Atsimenu, kad rašydama klausiausi Šopeno ir Rachmaninovo. Tokiame fone labiausiai išryškėja knygos ironija.

Pianografas – tai menininė instaliacija, sukurta Tavo debiutinio romano išleidimo proga. Pianino klavišai mechaniškai sujungti su kompiuterio klaviatūra, todėl skambinant galima rašyti tekstą. Kokią melodiją juo grojant gimtų Tavo autobiografija?

 

 

Koks Tavo matytas koncertas Tau paliko didžiausią įspūdį?

Man ir pačiai keista, bet „The Scorpions“ su Kauno simfoniniu orkestru. Ten didžiausios žvaigždės buvo ne vokiečių rokeriai, o dirigentas Modestas Pitrėnas.

Pats moteriškiausias kūrinys yra…?

 

 

Jeigu turėtum galimybę išgerti arbatos su vienu žmogumi iš muzikos industrijos, kas jis ar ji būtų?

Tikiu, kad su „Buena Vista Social Club“ būtų pakankamai smagu net geriant tik arbatą.

Tikriausiai visi turi tą vieną guilty pleasure. Koks yra tavasis?

Itališkas disco! Klausau daug dažniau nei norėčiau. Net turiu slaptą guilty desire išmokti „Ricci & Poveri“ dainas skambinti gitara.

Kokios muzikos klausaisi atlikdama namų ruošos darbus?

Dažniau klausau knygų. Pavyzdžiui sekmadienį besitvarkydama perklausiau visą „Gyvulių ūkį“.

Ar yra muzika, kurios nuoširdžiai negali pakęsti?

Kiekvieną minutę, kai esu priversta klausyti dubstepo, noriu šauti sau į galvą.

Kokią vieną vienintelę dainą pashare‘intum savo Feisbuke, jeigu tai visuomet liktų ta vienintele pashare‘inta daina Tavo gyvenime?

Tikiuosi, kad niekada to neprireiks, bet tebūnie tai:

 

 

Laidoje „(Ne)emigrantai“ – svetur laimės ieškančių lietuvių istorijos. Koks kūrinys, Tau asmeniškai, yra pats patriotiškiausias, būnant toli nuo namų labiausiai primenantis Lietuvą?

Visos grupės „Hiperbolė“ dainos. Dauguma jų skamba kaip himnai. Na, ir labai geri tekstai.

Koks kūrinys Tau kelia didžiausius sentimentus?

 

Nes „Love, love, love is a dangerous drug“…

Kas, Tavo manymu, yra didžiausias blogis Lietuvos muzikos padangėje?

Bet kad taip gerai kaip yra dabar, nebuvo pastaruosius dvidešimt metų! „Solo ansamblis“, Justinas Jarutis… Net Monique, kuri yra popsas, nėra ta muzika, dėl kurios būtų gėda!

Rudenį Vilniuje lankysis sunkiosios muzikos legendos „Sunn O)))“

sunn_o

Sunn O)))

Panašu, kad šis ruduo bus itin turiningas sunkiosios muzikos mėgėjams. Šiandien viešojoje erdvėje pasklido žinia, jog spalio 13 d. Vilniuje, klube „Kablys“ pasirodymą surengs drone metal pionieriai ir vėliavnešiai „Sunn O)))“. Tie, kam šio kolektyvo kūryba yra žinoma, puikiai supranta kokia puiki žinia tai yra!

„Sunn O)))“ skleidžiamos vibracijos yra ne ta muzika, kurią galima lengvai suprasti ir priimti ir kaip tik todėl jų neišgirsite per radiją ar televiziją. „Sunn O)))“ kūryba – tai tamsi ir intensyvi drone, noise, avangardinio džiazo ir minimalistinės muzikos sintezė, plečianti muzikos, kaip meno formos, ribas ir laužanti įprastus sunkiosios muzikos standartus.

Balandžio 26-ąją pasirodė naujasis „Sunn O)))“ albumas „Life Metal“. Jį grupės branduolys Stephen O’Malley ir Greg Anderson, kartu su prodiuseriu Steve Albini (dirbusiu su „Pixies“, „Nirvana“, „PJ Harvey“, „Neurosis“ ir kitais) įrašė į magnetinę juostą naudodami tik analoginę techniką. „Life Metal“ – pirmasis darbas po ketverių metų pertraukos ir pirmasis iš dviejų albumų, kuriuos grupė yra pažadėjusi šiemet. Antrojo šiais metais pasaulį išvysiančio albumo „Pyroclasts“ pasirodymo data dar neskelbiama.

Kaip suprantate, „Sunn O)))“ yra itin nišinis kolektyvas, tačiau per du kūrybinio darbo dešimtmečius jie užsidirbo gerbiamą vietą sunkiosios muzikos Olimpe. Žmonės ir internetas kalba, jog „Sunn O)))“ koncertai yra audiovizualinė patirtis, kurios neįmanoma iki galo suprasti vient tik klausant grupės įrašų. Šią muziką reikia pajusti ir išgyventi gyvai. Todėl visi, kuriems tamsa nesvetima ir kuriems negaila ausų būgnelių, yra kviečiami spalio 13 d. Vilniaus klube „Kablys“ kartu patirti „Sunn O)))“ garso magiją.

Bilietus galite įsigyti čia.

 

Rytis Šeškaitis – apie kasdieninius grojaraščius, Vytautą Kernagį ir vieną paskutinių „Oasis“ koncertų

Rytis Šeškaitis

Rytis Šeškaitis (nuotrauka Nendrės Žilinskaitės)

Jei lankotės koncertuose, tai šį, už fotoaparato blykstės besislepiantį barzdočių tikrai esate matę ne kartą. Artimas manoMUZIKOS bičiulis, fotografas Rytis Šeškaitis yra vienas ryškiausių ir įdomiausių muzikos fotografų Lietuvoje.

Patogų teisininko darbą prieš šešerius metus Rytis išmainė į fotografiją. Tačiau iki tol su atlikėjų autorinėmis teisėmis dirbęs ir muzikos industriją iš vidaus puikiai pažinęs vyras nuo pramogų pasaulio nenutolo. Šiandien jis fiksuoja koncertų bei renginių akimirkas ir savo unikaliu gebėjimu vienu kadru perteikti visą aplink tvyrančią nuotaiką žavi tiek melomanus, tiek muzikantus. Retas koncertas nebūna įamžintas Ryčio fotoaparatu, tad nenuostabu, jog jo nuotraukos dažnai puošia ir manoMUZIKOS renginių recenzijas.

Nors savo, kaip talentingo fotografo vardą Rytis užsitarnavo fiksuodamas scenos akimirkas, šiandien jo per vos kelis metus sukauptas gausus portfolio yra turtingas ne tik muzika. Jo darbų sąraše – beprotiškasis Dakaro ralis, net kelios iškilmingos vestuvės Indijoje, žymių Lietuvos žmonių fotosesijos, portretai, kelionių fotografija.

Bet didžiausia aistra, kaip ir galima buvo spėti, Ryčio gyvenime yra muzika. Anot jo paties, aistros muzikai nejaučiantis fotografas koncertų fotografuoti negali.

 

Ryti, koks yra pirmasis Tavo  muzikinis prisiminimas?

Pirmasis mano muzikinis prisiminimas yra tėvų turėtos plokštelės. Jų tuo metu namie būdavo labai daug. Ypač man įstrigusi yra a.a. Vytauto Kernagio ir jo kompanijos „Kabaretas Tarp Girnų“ plokštelė. Kažkada mokykloje buvo užduotis išmokti Kazio Binkio eilėraštį „100 pavasarių“. Būčiau galėjęs padeklamuoti eiles tą pačią akimirką, nes mintinai mokėjau dainą. Ką jau kalbėti apie Tamošiaus Bekepurio piršlybas. Tiek teksto net šiuolaikinėse repo dainose turbūt nėra. Automobilyje sukdavosi kasetės, o aš būdavau tas, kuris „užsakinėdavo“ muziką. Kai kurių kasečių playlistai net dabar guli ant mano stalo. Kiek vėliau prasidėjo CD era. Paaugliui šis malonumas atsieidavo tikrai nepigiai.

nor_soft

Hitai

Kuris atlikėjas ar grupė buvo pirmoji, kuri Tau nuoširdžiai patiko?

Augau klausydamas radijo ir žiūrėdamas „MTV“. Viskas, ką naujo sužinodavau, būdavo iš ten. „M1 Top 40“ ir „MTV“ savaitės „Top 20“ buvo svarbiau už bet ką. Nenuostabu, kad pirmieji paaugliški patikimai buvo iš pop serijos. Pirmieji baisiai patikę ir nusipelnę kabojimo ant sienos buvo „Take That“, bet netrukus jie užleido vietą „Oasis“ ir dar kiek vėliau – „Depeche Mode“. Šios dvi grupės buvo išskirtinai šlovinamos mano gyvenime.

O kaip muzikos klausaisi šiandien?

Pereita buvo viskas. Paskutinis įsigytas muzikos klausymo prietaisas – kasetinis ausinukas. Nusipirkau jį, kad galėčiau skaitmenizuoti kasetes, kuriose buvo įrašyta kažkas įdomaus, pvz. 30-oji radijo laida, kurią pats vedžiau tuometinėje Mažeikių radijo stotyje „Ventus“. O šiandien 96 proc. klausau savo susidarytų grojaraščių „Spotify“. 2 proc. – „Youtube“. Ir dar 2 proc. – automobilyje kartais įsijungiu „LRT Opus“ arba „M1 Plius“.

Su kokia muzika geriausiai sekasi užmigti?

Nakčia miegoti einu viską išjungęs. Bet va tam retam pietų miegui turiu labai aiškius savo favoritus. Absoliučiai daugeliu atvejų tai yra grupės „Foje“ 1993-iųjų koncerto Sporto rūmuose įrašas „Aš Čia Esu“. Negaliu paaiškinti kodėl, bet dar nesu blogai pailsėjęs jo klausydamas. Aišku, jeigu tai galima pavadinti klausymu, nes užmiegu per keliolika sekundžių. Bet va prabudus kažkur kambario gale labai malonu girdėti tą ošesį koncerte, labai gerai nuteikia.

Tiesa, turiu ir dar vieną himną poilsiui ir nusiraminimui. Tai – Donis „Baltos Juodos Klajos“. Viena ilgiausių kompozicijų Lietuvos muzikos istorijoje. Rašydamas savo magistrinį darbą perklausiau ją virš 100 kartų.

O ar yra kūrinys, kuris Tave geriausiai pažadina?

Atsiradus polifoninėms melodijoms telefone, labai ilgą laiką žadintuvu dirbo „Survivor“ daina „Eye Of The Tiger“. Kaip dabar pamenu, labai skubėdavau kuo greičiau išjungti, gerokai buvo atsibodusi.

Esi pirmiausiai muzikos fotografas. Koks koncertas Tau paliko didžiausią įspūdį?

Vienareikšmiškai – 2009 m. žiemą Stokholme matytas vienas iš paskutiniųjų „Oasis“ koncertų apskritai. Važiavome automobiliu iki Rygos, pakeliui sugedome, vos spėjome į keltą. Kai pagaliau atsidūrėme arenoje ir prasidėjo koncertas, maniau, kad būsiu sutryptas. Buvo nežmonišką banga virstančių žmonių. Stovėjome keturiese, o po tos bangos savo kolegų nebesutikau iki pat koncerto pabaigos. Bet liūdna nebuvo. Kažkada „Youtube“ mačiau vaizdo įrašą kur per „Don’t Look Back In Anger“ aš laikau iškėlęs trispalvę. Dabar tas video kažkur dingęs… Tai buvo nepakartojamas koncertas. 1995 – 1996 metais, kai mano gyvenime prasidėjo „Oasis“ dievinimas, nė už ką nebūčiau patikėjęs, net nelabai ir svajojau, kad pavyks juos pamatyti, todėl buvo labai smagu, kad svajonė dar spėjo išsipildyti.

Tai kaip ten yra… Liamas ar Noelis?

Noelis! Nors kai buvau jaunesnis labiau žavėjo Liamas. Kaip ten bebūtų, Noelio solinė karjera davė kur kas daugiau vaisių nei Liamo. Bet kartu jie gali daugiau. Tikiuosi susiprotės.

Kokio mirusio atlikėjo koncerto įamžinti, deja, jau nespėjai?

Būčiau bet ką padaręs, kad tik būčiau galėjęs nufotografuoti Freddie Mercury. Dar labai labai trūksta kolekcijoje „Oasis“, bet čia vilties dar yra.

Ne vien „Oasis“ yra kultinė tavo grupė. Ne kartą esi deklaravęs meilę „Depeche Mode“ muzikai. Tai kuris depešų albumas yra tavo mėgstamiausias?

Geriausias „Depeche Mode“ albumas man yra koncertinis „The Songs Of Faith And Devotion“. Tai yra absoliutus monstras, kurio nei laikas, nei dar kas nors neturi šansų sumenkinti. Maksimali energetika ir absoliuti “Depeche Mode” karjeros viršūnė.

Anksčiau interviu esi sakęs, kad savo darbų namie ant sienos pasikabinęs neturi. Bet vis dėl to, kokio vieno atlikėjo nuotrauka papuoštum namų sieną?

Tiesą sakant, pastaruoju metu pradėjau spausdinti nuotraukas ir ant sienos jau kabo keli mano darbai. Išskirti vieną būtų be galo sunku, nes variantų yra keli šimtai. Daugeliu atveju apsisprendimą, kas turi būti atspausdinta lemia paties kadro sėkmė.

Jeigu turėtum galimybę išgerti arbatos su vienu žmogumi iš muzikos industrijos, kas jis ar ji būtų?

Tai būtų Vytautas Kernagis, ir tą galimybę aš turėjau! Mano visas gyvenimas vienaip ar kitaip buvo susijęs su muzika. Iš pradžių muzikos klausymasis su draugais namie, laiptinėse. Kiek vėliau diskotekos mokykloje, naktiniame klube. Tuomet darbas radijo stotyje. Dar mokydamasis universitete pradėjau dirbti teisininku Lietuvos gretutinių teisių asociacijoje “AGATA”. Pirmas žmogus, kuris atėjo į mano kabinetą su reikalais buvo atlikėjų tarybos narys Vytautas Kernagis. Tuo metu man teko protokoluoti posėdžius, todėl turėjau galimybę, kad ir netiesiogiai, juose dalyvauti. Ir, kaip žinia, per juos ir po jų įvykdavo visokių įdomių dalykų. Kartu su kolegomis ir Vytautu Kernagiu esame visokių dalykų nuveikę. Pavyzdžiui švietėme visuomenę apie atlikėjų teises!

Tikriausiai visi turi tą vieną „guilty pleasure“. Koks yra tavasis?

Būna kartais nugirsti kur nors kokią labai populiarią dainą ir paskui pagauni save jos ieškant Youtube. Man labai patiko kaip visa paauglių pilna salė choru dainuoja Justin Bieber „Love Yourself“. Būtent šita versija. Kitų jo dainų nemėgstu. Na, o šiaip „guilty pleasure“ sąraše daugiau būtų dainų iš vaikystės. Ten tikrai ne viena „Modern Talking“, „C.C. Catch“ daina. Nors, tiek čia to „guilty“… :)

Ar yra muzika, kurios nuoširdžiai negali pakęsti?

Šitas klausimas, manau, jau yra išnykęs. Šiais laikais turiu tokią pasirinkimo laisvę, kad net nespėju paklausyti visko, ką tikrai noriu išgirsti. Tai kam galvoti apie tai, kas nepatinka? Nėra muzikos, kuri absoliučiai niekam nepatinka. Gerbiu tuos, kurie klauso to, ko neklausau aš. Savo tiesų nebeaiškinu nuo kokių 1996-ųjų, kuomet tikrai buvo madinga kažko nekęsti.

O ar sugebi atsiriboti nuo asmenybės, jeigu Tau labai patinkančią muziką atlieka bjauraus būdo arba reputacijos atlikėjas?

Dažnai susiduriu su muzikantais savo darbe. Reikia pripažinti, kad asmenybių pažinimas daro įtaką. Ypatingai tais atvejais, kai kažką mėgau paauglystėje, bet sutikus ir susipažinus dabar, idealizuoti nebeišeina. Juk visi esame tik žmonės ir visi esame atkeliavę čia iš ten pat. Todėl kartais geriau dievukų nepažinti ir palikti taip, kaip juos nusipiešei sau.

Kokią vieną vienintelę dainą pashare‘intum savo Feisbuke, jeigu tai visuomet liktų ta vienintele pashare‘inta daina Tavo gyvenime?

Oasis „Some Might Say“. Nuo pat pirmo karto, kai ją išgirdau, žinojau, kad tai mano gyvenimo daina. Šiai dainai jau 24 metai, bet ji nesensta. Joje yra sukomponuota viskas, kas man patinka.

Kokios muzikos klausai dirbdamas ne itin įdomų darbą, pavyzdžiui redaguodamas nuotraukas?

Nuotraukų redagavimas yra pats dėkingiausias darbas klausyti muzikos. Bėda tik, kad video nepažiūrėsi. Todėl sudarinėju grojaraščius. Kiekvieną savaitę „Spotify“ sąžiningai perklausau savaitės rekomendacijas, iš jų atsirenku tai, kas patinka ir pamažu susidaro neblogas sąrašas, kurio klausant nieko nereikia perjunginėti.

Nemažai keliauji. Kokia muzika geriausiai tinka kelionėms?

Kelionėms lėktuvu turiu savo himnų, bet iš esmės tai tie patys grojaraščiai, dažniausiai priklausantys nuo nuotaikos.

Koks kūrinys Tau kelia didžiausius sentimentus?

Tai vienareikšmiškai dainos, kurias dainuodavom su draugais būdami vaikai. Tuo metu Lietuva vadavosi iš okupacijos ir tokios dainos kaip „Tėvyne dainų ir artojų“ arba „Šaukiu aš tautą“… Jos per akimirka mane nukelia į vaikystę, kur vos tik pradėję suvokti pasaulį tapome tokių reikšmingų įvykių liudininkais.

Jeigu galėtum vienai dienai tapti bet kuriuo pasaulio atlikėju, gyvu arba mirusiu, kuo norėtum tapti?

Freddie Mercury! Norėčiau pajausti ką reiškia būtent taip dainuoti Wemblio stadione. Vaikystėje turėjau kasetę, su ten įrašyta „Love Of My Life“ koncertine versija. Negalėdavau patikėti, kad minia gali taip dainuoti drauge.

Kokia muzika turėtų skambėti per Tavo laidotuves?

Bijau, kad konkrečių dainų klausymas per laidotuves jas iš esmės pakeičia. Atsiranda „inkarai“, kurie vėliau jas išgirdus nukelia būtent į laidotuves. Manau kad laidotuvės nėra ta vieta, kur kažkas turėtų sužinoti kas tau patiko ir vėliau vis prisiminti, kur tai girdėjo. Nors Donio „Baltos Juodos Klajos“ turbūt būtų arčiausiai tiesos…

Na ir tradiciškai, kas, Tavo manymu, yra didžiausias blogis Lietuvos muzikos padangėje?

Muzikinis neraštingumas. Tikrų muzikos mokytojų trūkumas. Esamų mokytojų kompetencija. Reikia gerinti jų darbo sąlygas, padėti jiems. Muzikai mokyklose reikia skirti kur kas daugiau dėmesio, nei yra skiriama dabar. Aš pats esu beraštis šią prasme ir man kiek liūdna dėl to. Reikia sudaryti kaip įmanoma daugiau sąlygų vaikams prisiliesti prie muzikos įvairiausiais kampais jau pirmaisiais gyvenimo metais. Norėčiau prie to nors šiek tiek prisidėti. Ir jau turiu minčių, kaip tai būtų galima padaryti.

Martynas Starkus – apie pirmąjį gautą autografą, svajonių koncertą ir Lemmy Kilmister

Tomo Kaunecko nuotrauka

Tomo Kaunecko nuotrauka

Vyresniajai melomanų kartai Martynas Starkus – pažįstamas, kaip vienas iš pirmųjų eterio chuliganų, TV laidos „Tangomanija” vedėjų kompanijos. Jis, kartu su Marijumi Mikutavičiumi ir Sauliumi Urbonavičiumi-Samu tiesioginiame eteryje krėsdavo pokštus, kokių gūdžiais devyniasdešimtaisiais dar nebuvome matę tiesioginio eterio metu. Tikriausiai niekada nepamiršime rubrikoje „Tango kerštas“ Martyno ir kolegų kūjais sumalto Marijaus Mikutavičiaus automobilio.

Šiandien Martynas Starkus – keliautojas, rašytojas, televizijos laidų ir renginių vedėjas, žurnalistas, prodiuseris ir kino režisierius. Martyno kartu su bičiuliu Vytaru Radzevičiumi daugiau kaip dešimtmetį vykdomos, didelio populiarumo sulaukusios ekspedicijos į įvairias pasaulio šalis ilgainiui tapo prekės ženklu – virto televizijos projektais, knygomis ir netgi kino filmais. Praėjusių metų pabaigoje Martynas debiutavo, kaip kino režisierius, pristatęs dokumentinį filmą „Mulai“. Kino juostoje pasakojama istorija apie greitais pinigais susiviliojusius lietuvius, sutikusius iš Pietų Amerikos į Europą pargabenti narkotikus.

Be viso to, Martynas taip pat yra aistringas futbolo ir sunkiojo roko mėgėjas. Vyriškas sportas ir vyriška muzika. Būtent apie muziką jo šiandien ir klausime.

 

Koks yra Tavo pirmas muzikinis prisiminimas?

Mano tėvai gyveno su muzika, tad aš joje buvau nuo pat savo pradžios. Mamos smuikas, tėčio plokštelės su Karel Gott, Tom Jones ir „Boney M“, radijas VEF, per kurį nuo Sveikinimų koncertų iki iš Varšuvos transliuojamo „Lato s radiem“, laukiamos savaitgalio muzikinės laidos per televiziją. Dar aišku senelio mišios iš Vatikano būdavo su muzikiniais intarpais, bet ten jau kiek ne mano teritorija.

Kas buvo pats pirmas atlikėjas arba grupė, kuri Tau nuoširdžiai patiko?

Matyt vis tik tėvo plokštelių dainos darė savo. Mėgau Tom’ą Jones’ą – „Delilah“ ir „Congratulation“. Bet jau ankstyvoje paauglystėje atėjo heavy metal. Tad „Motörhead“ ir liko man numeris vienas. Po to, kai išgirdau jų albumą „Bomber“. Pakui jau prasidėjo visi „AC/DC“, „Accept“, hair metal, thrash metal, new wave

 

Kasetė, CD, MP3 grotuvas, iPodas, vinilas ar dar kažkas?

Aš toks senamadiškas, dažniau ne Spotify, bet būtent CD klausau. Įprotis. Nuo darbo radijuje laikų. Daug turiu sukaupęs, daugiau, nei išsitraukiu, ar kada išsitrauksiu. Išmesti gaila, o klausytis jau nelabai kaip. Dukrų kita muzika.

Kaip šiandien klausai muzikos?

Atsitiktinai. Mašinoje, kartais ausinėse, važiuojant dviračiu. Dar namie, bet ten jau retai. Nors paskutiniu metu net mašinoje, kurioje praleidžiu nemažai laiko, būna tylu. Man jau to reikia.

O kai mašinoje prireikia ne tylos, o garso – koks CD sukasi?

Grotuvas stringa, pagedo kažkas.  Bet dabar „Iron Maiden“ albumą „Seventh Son of a Seventh Son“ suku. Manau tai yra stipriausias jų darbas. Pernai kaip tik šiam albumui sukako 30 metų! Laukiau, kad skirs jam kažką specialiai, turą ar koncertus, bet taip ir praėjo pasirodymai be didesnių švenčių.

 

 

Koks koncertas Tau paliko didžiausią įspūdį?

Pirmasis „Sepultura“ koncertas Vilniuje, Sporto rūmuose 1992 metais. Tai buvo toks įvykis! Tokia jėga! Dar turėjau proga pabendrauti su muzikantais ir tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai rinkau muzikantų parašus. Kažkur dar iki šiol yra tas posteris, reikėtų pasiknisti. Vėliau buvo ne  vienas „Metallica“, „AC/DC“ koncertas, po vieną pas „U2“, „Iron Maiden“, „Red hot Chili Peppers“, „Guns ’n Roses“… Gaila, kad į paskutinius „Motörhead“ koncertus nespėjau. Mačiau juos tik kartą Vilniuje, tuose pačiuose Sporto rūmuose. Buvau suplanavęs keliauti į koncertą Berlyne prieš kelis metus, tik tas koncertas buvo atšauktas. O paskui Lemmy iškeliavo…

O jeigu turėtum vienintelę galimybę apsilankyti bet kokiame koncerte – kieno tai būtų pasirodymas?

Johnny Cash’o koncerte San Quentino kalėjime. Turėjo būti kietai. Arba, jei realiau, tai iki šiol gailiuosi, kad nepavyko išvykti į Maskvą 1991 rudenį, kur Tušino oro uoste grojo „Metallica“, „AC/DC“, „Mötley Crüe“, „Pantera“. Apie 150 tūkstančių žmonių, tokia jėga po geležinės uždangos griūties. Nors gal ir gerai, kad neišvažiavau, tikriausiai būčiau išprotėjęs.

 

Jeigu turėtum galimybę išgerti arbatos su vienu žmogumi iš muzikos industrijos, kas tai būtų?

Lemmy Kilmister iš Motorų, vienareikšmiškai. Gertume „Jack Daniels“ ir blevyzgotume. Reikėtų tik ne jo tempu varyt, nes lūžčiau greit. Būtų gaila.

Ar sugebi atsiriboti nuo asmenybės, jeigu Tau labai patinkančią muziką atlieka bjauraus būdo arba reputacijos atlikėjas?

Jokių problemų. Man nepatinka, kaip elgiasi ir pasisako Dave’as Mustaine’as ir Axl Rose’as. O kokie šmikiai buvo Elvis Presley ir Jim’as Morrison’as! Bet jie yra sukūrę fantastinių dalykų.

Kokios muzikos nuoširdžiai negali pakęsti?

Šūdinos. Jos daug. Ir mainstream’e, ir alternatyvoje.

O jeigu savo Feisbuke reikėtų pashare‘inti vieną vienintelę dainą gyvenime – kokia tai būtų daina?

Čia nėra vienos dainos. Visiškai priklauso nuo tos akimirkos. Dabar man į galvą visų pirma atėjo „Dire Straits“ kūrinys „Sultans of Sving“. Vakar tai galėjo būti „AC/DC“ „Whole Lotta Rosie“, o rytoj – „U2“ „With or Without You“. Po savaitės – „Metallica“ „Battery“, o dviejų – „Motörhead“ „Killed By Death“. Nespauskit į kampą, kitaip teks atsisakyti Feisbuko paskyros.

 

Kokios muzikos su Vytaru klausote keliaudami?

Kompromisinės. Tos, ką jau minėjau anksčiau gal rečiau, labiau kiek lengvesnės. Dažniausiai tai būna Tom Petty, „Fleetwood Mac“, „Dire Straits“ ar tas pats Johnny Cash’as. Arčiau vakaro, temstant, jau nusikalus, gali būti ir Leonard’as Cohen’as ar Tracy Chapman. Net „Abba“ ar „A-ha“!

Ar iš kurios nors kelionės „parsivežei“ kokią nors grupę – išgirdai muziką kelionėje ir taip patiko, kad klausaisi iki šiol?

Pirmose kelionėse dar, dėl kažkokios inercijos, pirkdavom vietinę muziką. Bet, kai paskui to kompakto net nepaimi, tai kokia prasmė? Ne. Viskas, kas mums patinka, yra žinoma.

Koks kūrinys, kelia didžiausius sentimentus?

Priklausomai nuo situacijos. Nors mano draugų kompanijoje „November Rain“ turi ypatingą vietą ir reikšmę. Svarbi daina mūsų draugystės istorijoje, kuri vis per jau retais tapusius bendrus balius prisimenama.

 

Jeigu galėtum vienai dienai tapti bet kuriuo pasaulio atlikėju – kuo taptum?

Aišku Lemmy! Ilgai gyveno, daug patyrė. Kaip jis pats kalbėjo dar nemažai laiko likus iki mirties: „Death is an inevitability, isn’t it? You become more aware of that when you get to my age. I don’t worry about it. I’m ready for it. When I go, I want to go doing what I do best. If I died tomorrow, I couldn’t complain. It’s been good“.

Kuris „Motörhead“ albumas yra Tavo mėgstamiausias?

Viskas prasidėjo nuo „Bomber“. Žinoma, „Ace of Spades“ ir „Overkill“ abu yra labai kieti. Bet man geriausias jų kūrinys yra „1916“. Ten Lemmy vienu metu yra brandus, gilus, pašėlęs ir lyriškas. Visoks.

 

„Metallica“ ar „Slayer“?

„Metallica“. „Slayer“ aš atradau gerokai vėliau. Praėjus kokiems 10-čiai metų, po „Reign In Blood“ išleidimo. Thrash metal klasika.

Ar moki visus Liverpulio futbolo klubo himno “You’ll Never Walk Alone“ žodžius?

Himno nemoku. Anfield’as tolokai, o vienam giedoti tai jau šiek tiek fryki būtų.

 

 

O gal yra koks kūrinys, šiandien galintis būti Lietuvos futbolo rinktinės himnu?

Lietuvos futbolui ne himnai šiuo metu aktualu, ne jie aikštelėje. Čia laikas parodo, kas tinka, o kas ne. Viskas nuo sirgalių kūrybiškumo priklauso, o šis, gi, tiesiogiai proporcingas pergalėms.

Kokia muzika turėtų skambėti per Tavo laidotuves?

Mes visi tą akimirką romantizuojam ir graudinamės, ar ne? Neapsisprendžiu. Rimtai. Kartais atrodo, kad gerai tiktų kažkas tarp „Depeche Mode“ ir „New Order“, o kartais, kad puikiai derėtų ankstyvasis Jean-Michel Jarre.  Reikėtų ilgų laidotuvių, užsiknis verkt chebra.

Kas, Tavo manymu, yra didžiausias blogis Lietuvos muzikos padangėje?

Išliksiu diskretiškas ir neįvardinsiu, nes tai, kas man nepriimtina, tam pačiam atlikėjui atrodo, kad tai yra jo didžiausia palaima ir Dievo dovana. Tegu turi.

Beata Tiškevič – apie tylą ryte, himną žmonijai ir didžiausią lietuviškos muzikos gėrį

Beata Tiškevič (nuotrauka Ugnė Henriko)

Beata Tiškevič (nuotrauka Ugnė Henriko)

Vieni Beatą Tiškevič pažįsta iš Feisbuko ir viešosios erdvės. Kiti ją žino, kaip aktorę ar buvusią Žinių radijo laidų „Moterys kalba“ bei „Pasimatymai“ vedėją. Dar kitiems Beata visų pirma yra rašytoja, pernai metais išleidusi debiutinę knyga „Vyvenimas“ – jautrų ir atvirą memuarą, itin betarpiškai skaitytojams apnuoginantį autorės gyvenimą.

Tačiau, kaip teigia pati Beata, šiuo metu jos širdis priklauso projektui „Nebegėda“.

Suprasdama lytinio švietimo svarbą ir jo stokos problemą 2018 m. vasarą Beata kartu su tinklaraštininke bei verslo kūrimo konsultante Kotryna Bass, ėmėsi drąsaus projekto – tinklalapio NEBEGĖDA.LT, skirto kūniškumui ir seksualiniam gyvenimui. Šiame, vis labiau populiarėjančiame socialiniame projekte, merginos dalinasi savo mintimis ir žiniomis, o taip pat ir seksologų bei psichologų patarimais.

Beata žavi tuo, jog ji nebijo nepatogiomis temomis kalbėti garsiai ir atvirai. O šiandien manoMUZIKOS rubrikoje manoBLITZ su ja kalbėsime apie muziką. Trumpai ir nuoširdžiai.

 

Koks, Beata, yra Tavo pirmasis muzikinis prisiminimas?

Hmmm… Turbūt Kirkorovas, rėkiantis per magnetofono kolonėles ir įkaitę tetos ir dėdės, šokantys per kokį nors balių.

Koks CD šiuo metu yra Tavo automobilio grotuve?

Neturiu CD grotuvo ir mašinos, tai… belieka Spotify! Pastaruoju metu per Spotify vis suku „The Blaze“ albumą „Dancehall“.

 

Kas buvo pats pirmas atlikėjas arba grupė, kuri Tau nuoširdžiai patiko?

Tai buvo Pink. Man labai tada patiko rožinė spalva ir pankai. O Pink buvo kažkas tame tarpe ir dar dainavo apie problemas, su kuriomis susidūriau, kai buvau paauglė. Man buvo lengva su ja tapatintis.

Kaip klausai muzikos šiandien, interneto amžiuje?

Dažniausiai per ausines, klausau muzikos per Spotify, sėdėdama kavinėse ir dirbdama, eidama gatve ar važiuodama dviračiu.

Su kokia muzika geriausia užmigti?

Aš niekada taip nedariau. Kartą ankstyvoje jaunystėje nakvojau pas draugę ir ji, prieš eidama miegoti, užsileido muzikos. Aš tada pagalvojau, kad taip tikriausiai daro tik labai vieniši žmonės.

O koks kūrinys Tave geriausiai pažadina?

Nesu apie tai pagalvojusi. Aš nesu iš tų žmonių, kurie, vos prabudę, rąžosi, laimingi lekia kaistis kavos ir užsiledę ką nors smagaus per kolonėles pradeda rytą. Ne… Man kažkaip viskas sunkiau, lėčiau, pasyviau. Aš rytą mėgstu pradėti su tyla. Kartais pamedituoju. Vėliau, kai jau prasibudinu, užsileidžiu „Magic Island“ kūrinį „Easy Babe“.

Kasetė, CD, MP3 grotuvas, iPodas, vinilas ar dar kažkas?

Didžiausią nostalgiją jaučiu savo šauniam MP3 grotuvui, kuris man buvo be galo reikšmingas, kai didžiąją dalį savo laiko praleisdavau trūlikuose.

Koks koncertas Tau paliko didžiausią įspūdį?

„Radiohead“ koncertas Glazge 2016 m.! Radiohead yra kultinė mano grupė, kurios kūryba man labai daug reiškia. Buvo labai gera būti koncerte tarp kitų tokių pačių „Radiohead“ gerbėjų kaip aš, nuo paauglio iki senjorės. Ir visi rėkte rėkėm tuos pačius dainų žodžius!

Jeigu turėtum galimybę išgerti arbatos su vienu žmogumi iš muzikos industrijos, kas tai būtų?

Norėčiau pabūt su Zemfira. Nieko jos neklausčiau. Fainai būtų tiesiog pasėdėt, išgerti kartu kavos, parūkyti.

Visi turi tą vieną „guilty pleasure“. Koks taviškis?

Bruno Mars! :)

Pats moteriškiausias kūrinys yra…?

arba

O pats seksualiausias kūrinys yra…?

Man yra laaabai sexy yra „Cigarettes after Sex“ muzika. Bet jei reikia išsirinkti vieną kūrinį, tai neabejotinai šis:

Ar yra tokia muzika, kurios nuoširdžiai negali pakęsti?

Nemėgstu muzikos, kuri kelia man nerimą – muzika su intensyviais bytais arba su didele agresija. Sunkus techno man irgi gali sukelti nerimo priepuolį. Nemanau, kad tai bloga ar prasta muzika – tiesiog aš jos negaliu klausyti, nes ji mano kūne kelia labai neigiamus pojūčius.

Ar sugebi atsiriboti nuo asmenybės, jeigu Tau labai patinkančią muziką atlieka bjauraus būdo arba reputacijos atlikėjas?

Turiu didelę problemą su R Kelly kūriniu „World’s Greatest“. Mane ši daina labai gerai užvesdavo pirmiems bėgimo kilometrams, o dabar bandau ieškoti alternatyvų. Sunkiai sekasi…

Kokią vieną vienintelę dainą pashare‘intum savo Feisbuke

Visiškai šitą. Tai yra toks himnas žmonijai! O šis klipas… Aš neturiu žodžių. Nemačiau nieko geresnio.

Jeigu turėtum vienintelę galimybę apsilankyti bet kokiame koncerte – kieno?

Džiaugiuosi, kad gyvename tokiu laiku, kai net neturėdami krūvos pinigų, galime sau leisti apsilankyti mėgstamų grupių koncertuose ir į Vilnių atlikėjai koncertuoti atvažiuoja jau ne tik tada, kai būna išsisėmę. Tai daug tokių svajonių koncertų aš jau turėjau šiame mieste – „Cigarettes after Sex“, „Rhye“, „The XX“, „Fink“… Varšuvoje ką tik buvau „The Blaze“. Neabejoju, kad ir toliau įgyvendinsiu savo muzikines svajones ir vieną dieną pamatysiu scenoje Silvaną, nueisiu trečią kartą į „Rhye“ ir dar ką nors sugalvosiu.

Bet būčiau mielai norėjus gyvai matyti šį pasirodymą. Karalienė Etta James.

Kūrinys, keliantis didžiausius sentimentus yra…?

Nick Mulvey kūrinys „Fever to the Form“. Atrodytų, kad ši daina neturi nieko ypatingo – paprasti akordai, paprastas vokalas, bet man taip griebia už širdies, pati labai dažnai ją dainuoju. Labai geri žodžiai! Kai kažkur sufeilinu arba nutrūksta koks nors brangus ryšys, tai šita daina kažkaip man padeda tai išgyvent.

Jeigu galėtum vienai dienai tapti bet kuriuo pasaulio atlikėju – kuo taptum?

Norėčiau tiesiog pajusti, ką reiškia turėti tą muzikinį talentą. Girdėti muziką natomis, jausti ją, gebėti savo balsu su ja šokti, išreikšti savo giliausius jausmus dainuojant. Man šis momentas būtų labai įdomus! O ten pasaulinė šlovė ir pilnos salės žiūrovų – man tai skamba labiau gąsdinančiai, nei patraukliai.

Kokia muzika turėtų skambėti per Tavo laidotuves?

Labiausiai norėčiau, kad grotų „Radiohead“ daina „Codex“.

Kas, Tavo manymu, yra didžiausias blogis Lietuvos muzikos padangėje?

Galiu tik gėrį įvardinti – jauni, talentingi atlikėjai, dainuojantys savo kurtas dainas, kuriose kalba jiems aktualiomis temomis, kelia klausimus ir kvestionuoja status quo. Tokia man yra Migloko, Alina Orlova, Junior A, Free Finga, Kabloonak, Alen Chicco ir kiti. Man labai svarbu, kad jaunas žmogus scenoje kalbėtų savo žodžiais ir nesileistų įvelkamas į kitų, vadinančių save „asais“ jam primetamą paveikslėlį. Brangiausia, ką mes turime – mūsų nuosavas balsas. Džiaugiuosi, kai žmonės juo naudojasi!

UNKLE išleidžia naują albumą!

Albumo viršelis

Albumo viršelis

Jau kurį laiką maloniai erzinęs gerbėjus singlais, britų trip-hopo korifėjaus James’o Lavelle’o projektas „UNKLE“ šiandien pagaliau išleidžia naują albumą.

Dvigubas diskas „The Road: Part II / Lost Highway“ – 2017-aisiais metais pasirodžiusio albumo „The Road: Part 1“ tęsinys. Jame surinkti net 22 kūriniai. Pats autorius sako, jog naujasis įrašas yra labiau rinkinys, nei konceptualus albumas. Šiame rinkinyje skambantys kūriniai buvo įrašyti prieš arba per „The Road“ įrašų sesijas. Albume, kaip ir jo pirmtake, gausu įdomių vardų – Keaton’as Henson’asElliott’as Power’is, „Editors“ balsas Tom’as Smith’as, kompozitorius Philip’as Sheppard’as, ir kiti.

Albumą išgirsti galite čia:

 

 

„Metallica“ ir San Francisko simfoninis orkestras susitiks dar kartą

Beveik lygiai prieš du dešimtmečius, 1999-ųjų metų balandžio 21-22 dienomis amerikiečių sunkiojo metalo veteranai „Metallica“ sugrojo du precedento neturinčius koncertus. „Metallica“ dainų skambesį „The Berkeley Community Theatre“ salėje tuomet papildė Michael‘o Kamen‘o (a.a.) diriguojamas San Francisko simfoninis orkestras. Šių pasirodymų įrašai vėliau buvo išleisti albumo „S&M“ pavidalu.

Vakar grupė paskelbė, jog minint šių pasirodymų dvidešimtmetį du titanai susitiks dar kartą. Šių metų rugsėjo 7 dieną naujojoje San Francisko „Chase Center“ arenoje (talpinančioje net 18,000+ „Golden State Warriors“ krepšinio klubo fanų) „Metallica“ ir San Francisko simfoninis orkestras sugros koncertą “S&M2”, kuriame skambės ne tik anuomet, 1999-aisiais skambėję grupės hitai, bet ir naujesnės dainos, specialiai aranžuotos šiam pasirodymui. Naujųjų aranžuočių autorius – Bruce Coughlin. Orkestro dirigentas – Michael Tilson Thomas. Visa tai atskleista vakar vykusioje „Chase Center“ arenos atidarymui skirtoje spaudos konferencijoje.

reveal_metallica_generic_1280x720

Savo laiku albumas „S&M“ dar labiau sukiršino ir taip gerokai suerzintus „Metallica“ fanus. Viena barikadų pusė smerkė grupę parsidavus popmuzikai, o kita – gyrė už pagaliau išaugtus prakaituotus, paaugliškus thrash metalo marškinėlius. Nepaisant pirmųjų kritikos „S&M“ grupei „uždirbo“ Grammy apdovanojimą už geriausią instrumentinio roko muzikos atlikimą (už kūrinį „The Call of Ktulu“). Šis albumas taip pat tapo paskutiniu grupės darbu, įrašytu su tuometiniu bosistu Jason‘u Newsted‘u, palikusiu grupę 2001-aisiais.

Per pastaruosius du dešimtmečius „Metallica“ išleido net (o gal tik?) tris studijinius albumus. Paskutinysis – 2016-aisiai išleistas ir pasisekimo sulaukęs dvigubas albumas „Hardwired… to Self-Destruct“. Taigi naujų kūrinių, kuriuos būtų įdomu išgirsti grupę atliekant su San Francisko simfoniniu orkestru grupė turi daugiau nei pakankamai. Nekantriai laukiame rugsėjo. O iki tol, kviečiame dar kartą prisiminti legendinį „S&M“ koncertą. Pilną koncerto įrašą rasite žemiau:

Ewert and the Two Dragons: Leidžiame kūrybiniams sprendimams tekėti sava vaga

Estų indie roko pažiba, grupė “Ewert and the Two Dragons” vasario 8-ąją dieną koncertuos Vilniuje, klube “Tamsta”. Tai – toli gražu ne pirmasis Ewert’o ir Drakonų koncertas Lietuvoje. Grupė jau yra grojusi menų fabrike “Loftas”, festivalyje “Granatos” bei Vilniaus “Sostinių dienose”. Tačiau šįkart koncertas bus ypatingas. Čia estai pristatys ketvirtąjį albumą “Hands Around the Moon”. Darbą, kuris anot grupės vokalisto Ewert’o Sundja yra ilgo nueito kelio rezultatas. Ir, beje, labai sėkmingas – sausio gale Taline praūžusiuose “Estonian Music Awards 2019” apdovanojimuose grupei pelnęs statulėles “Metų roko muzikos albumo“, “Metų albumo” ir „Metų grupės“ kategorijose.

Pasikalbėti su grupės vokalistu Ewert Sundja bei gitaristu Erki Pärnoja susitikome vienoje Vilniaus kavinių. Apie savo sėkmę abu grupės nariai atsiliepia gana kukliai. Tokie jau jie yra – sėkmingi, bet paprasti ir žemiški. Tokie pat, kaip ir jų kuriama muzika.

"Ewert and the Two Dragons" (Herkki Merila nuotrauka)

„Ewert and the Two Dragons“ (Herkki Merila nuotrauka)

Turėjome susitikti metų pradžioje, tačiau nepavyko. Mano žiniomis, Ewert’ai, atsidūrei ligoninėje. Kas nutiko?

Ewert: Taip, turėjome susitikti sausio pradžioje, tačiau deja teko kelionę į Vilnių ir porą koncertų Tartu atidėti. Per Kalėdas susirgau. Po savaitės prastos savijautos nuvykau į ligoninę ir paaiškėjo, kad turiu rimtą plaučių uždegimą, kurį reikėjo skubiai gydyti. Kurį laiką teko praleisti ligoninėje. Nebenoriu atgal. Maistas ten klaikus ir beskonis (juokiasi). Bet dabar jau jaučiuosi puikiai.

Naujasis albumas pasirodė pačioje praėjusių metų pabaigoje. Ką grupė veikia dabar?

Ewert: Prieš porą savaičių grojome Taline. Praėjusį penktadienį grojome Helsinkyje. Šeštadienį grojome viename privačiame vakarėlyje. O dabar antradienį, sausio 29-ąją dieną esame Vilniuje. Taigi dirbame tikrai nemažai.

Grojote Lietuvoje jau kelis kartus – Lofte, festivaliuose – ar prisimenate paskutinį kartą Vilniuje?

Erki: Aš prisimenu! Labai gerai prisimenu paskutinį mūsų kartą Vilniuje. Tai buvo “Sostinės dienų” koncertas 2014-aisiais ir praėjo jis itin puikiai. Mūsų paklausyti susirinko labai daug žmonių, buvo geras garsas, mums buvo smagu. Bet po šio koncerto daug kas grupės dinamikoje apsivertė aukštyn kojomis.

Ewert: Po koncerto Vilniuje grupės viduje įvyko… Na, nepavadinčiau to ginču ar nesutarimu, bet galbūt interesų konfliktu.

Erki: Būtent! Ne tik tarp grupės narių, bet ir visos komandos viduje įvyko kūrybinis ir vadybinis interesų konfliktas. O esminė viso to sudedamoji dalis, kurios trūko, buvome mes patys. Nesutarėme ką mes darysime toliau, kokia bus tolesnė grupės raida. Išsakėme labai daug dalykų, kuriuos ilgai nešiojome viduje, ir kuriuos išsakius tam tikrus santykius teko kurti iš naujo.

Ewert: Aš jaučiu, kad mūsų tarpusavio santykiuose buvo daug niekada nepaklaustų ir todėl niekada aiškiai neatsakytų klausimų, kuriems tiesiog atėjo laikas. Ir tas laikas atėjo Vilniuje.

Erki: Bet šis lūžis neoficialiai tapo ir naujojo albumo pradžia!

 

Koncerto akimirka

Koncerto akimirka

Naujasis albumas “Hands Around the Moon” pasirodė pačioje praėjusių metų pabaigoje. Kelis kartus jį išklausęs nuo pradžios iki galo aš jaučiu, kad Jums šis albumas yra labai tiesmukas ir nuoširdus. Kokias temas juo nagrinėjate?

Ewert: Mano širdžiai šis albumas tikrai yra labai brangus. Albume nėra gausu “istorijų”, todėl klausytojams aš labiausiai norėjau sukelti emocijas, lydėjusias mane kūrybos procese. Kai kurie naujojo albumo dainų tekstai yra gana tamsūs, bet muzika – suteikianti vilties, tad manau, kad bendrai šis mūsų albumas yra šviesus ir pozityvus.

Albumo skambesys man asmeniškai atrodo labai artimas Jūsų debiutiniam albumui “The Hills Behind the Hills”. Galbūt aš klystu taip galvodamas, bet ar šis jūsų sugrįžimas prie savo šaknų buvo tyčia apgalvotas?

Erki: Tikrai? Labai smagu, kad taip galvoji! Ne, tai nebuvo planuotas ar sąmoningas ėjimas. Bet mes jau ne kartą esame grupėje kalbėję apie tai, kad paskutinio mūsų albumo kūrimo procesas turėjo tą patį vaibą, kaip ir pirmojo albumo kūrimo procesas. Tai yra mūsų asmeninė patirtis apie kurią klausytojai nežino. Todėl išties labai smagu, kad klausytojas iš šalies jaučia tą patį kaip ir mes. Kurdami “Hands Around the Moon” mes vėl dažniau ėmėme pasitikėti savo intuicija, nebandėme apskaičiuoti kiekvieno kūrybinio niuanso, neužsidarėme susikurtame supratime, kaip mūsų grupė turėtų skambėti. Tiesiog leidome kūrybiniams sprendimams tekėti sava vaga.

Ewert: Tiesą sakant aš manau, kad naujuoju albumu mes aplenkėme ir savo debiutą ir “Good Man Down”. “Good Man Down” buvo labai sėkmingas albumas, bet tuo periodu mums viskas sekėsi, buvo tarsi tinkamai sustyguota. Gal kažkiek pataikėme į tuo metu populiarų indie roko su folk elementais stilių, nors sąmoningai konkretaus skambesio nekopijavome, nebandėme kažkur pataikyti. Viskas tiesiog labai gerai pavyko. Naujuoju albumu mes parodome kokie esame dabar. Specialiai nesiekiame populiarumo ar sėkmės, nes vien faktas, kad šis albumas egzistuoja ir yra toks koks yra, man tai jau yra asmeninė sėkmė.

 

Praėjusią savaitę renginyje Estonian Music Awards 2019 Jūs gavote net tris apdovanojimus – Metų roko muzikos albumas, Metų albumas ir Metų grupė. Grupės dažnai sako, kad apdovanojimai jiems nėra svarbu, bet ar tikrai?

Ewert: Manau, kad pasąmoningai kiekvienas nori apdovanojimo. Tai žmogiška. Gal man tai nėra taip svarbu, kaip svarbu yra išparduoti koncerto bilietai, bet trofėjų, žinoma, yra malonu turėti.

Erki: Aš manau, kad net ir nominacija yra svarbu. Gera žinoti, kad apdovanojimų komisija vertina tavo pastangas, skiria joms dėmesio. Bet, žinoma, kai esi pakviestas dalyvauti lenktynėse, be abejo norisi laimėti (juokiasi). Galime sakyti ką tik norime, bet sėdėdami toje salėje ir laukdami visi norėjome to trofėjaus. Tai puikus jausmas.

 

Nesuklysiu sakydamas, kad esate viena iš sėkmingiausių grupių visame Baltijos regione. Ar esate susipažinę su kitomis Estijos, Latvijos ir Lietuvos grupėmis? Klausote jų muzikos?

Ewert: Keliaudami Baltijos regione klausomės vietinių radijo stočių. Taip pat koncertuose susipažįstame su grupėmis, su kuriomis dalinamės scena, apsikeičiame įrašais. Visada šių dovanotų įrašų pasiklausome.

Erki: Tiesą sakant apie Lietuvos atlikėjus aš žinau labai mažai. Šiandien sužinojau, kad Lietuvos elektroninės muzikos scena yra gerokai didesnė nei Latvijoje ar Estijoje. Čia vyksta galybė elektroninės muzikos renginių. Tai labai įdomu!

Ko galime tikėtis Jūsų koncerte šį penktadienį?

Ewert: Tikrai galite tikėtis daugiau nei tikėjotės praėjusį kartą (juokiasi). Nuo to paskutinio mūsų koncerto Vilniuje ir viso to kas sekė po jo mes, kaip grupė, nuėjome labai tolimą kelią. Bet užtat dabar mes jaučiamės geriau nei bet kada anksčiau ir ši sinergija koncerto metu labai jaučiasi. Norime pakviesti visus pasidžiaugti kartu.

Erki: Daina “Journey” iš naujojo albumo buvo parašyta Vilniuje, kitą dieną po grupės vidinio konflikto apie kurį jau pasakojome. Simboliška, kad ši daina skambės ir koncerto metu. Mums ji labai daug reiškia. Tikiuosi, kad ir Jums patiks.

Koncerto akimirka

Koncerto akimirka

 

Bilietus į „Ewert and the Two Dragons“ koncertą muzikos klube „Tamsta“ įsigyti galite ČIA.