Tie, kurie neprotingai daug laiko praleidžia ieškodami naujos muzikos, greičiausiai pasąmonės vingiuose turi susiformavę savą atrankos ir paieškos sistemą. O, galų gale, ir pati sąvoka „nauja muzika“ kiekvieno žodyne skirtingą spalvą įgauna. Žinau tik tiek, jog manojoj vidinėj sistemėlėj „muzika“ yra pavojingos svarbos raktinis žodis, kuris, gal kiek per skambiai, bet galėtų būti prilyginamas ginklui. Įrankis atkreipti dėmesį, priežastis apturėti bemiegę naktį, vėl nespėti pavalgyti, pavėluoti susitikti, apsižioplinti už vairo, rūšiuoti draugus pagal tai, kokie įrašai guli šalia jų lovų, ir begalę kitų dalykų, kuriuos vardinant, tiesą pasakius, peršasi išvada apie ligos diagnozę, o ne nekaltą hobį.
Visgi, grįžtant į pradžią, jeigu jau visai atvirai, manosios profaniškos paieškos vyksta kur kas padrikiau nei norėtųsi. Visagalio interneto ir, kur kas rečiau, radijo dėka yra „prafiltruojamas“ , švelniai pasakius, nemažas kiekis kūrinių. Ribotas valandų skaičius paroje čia kiša koją, slenkstis tarp „geras, išsisaugom ir pasidedam“ bei „nevertas dėmesio – kitas“ išauga, o laikas jam susiformuoti – sutrumpėja. Ir taip kone kasdien. Žinoma, kartais iškyla suirzęs klausimas: tai kada gi visomis tomis radybomis ramiai pasidžiaugti? Bet vos nusisukus apetitas užriaumoja ir tuomet išlenda neviltis, jog nieko naujogero nebesugebu rasti. Tokiais badmečiais gelbėja senasis dėsnis „jeigu ne Mahomedas pas kalną, tai kalnas pas Mahomedą“ ir juodą nusivylimo akimirką netikėčiausiu būdu mane pasiekia patys geriausi atradimai. Šviežiausias iš jų – LIA ICES iš Bruklino.
Išgirdus amerikietės prikimusį, lengvai svajingą, bet stiprų ir ne „kičinį“ vokalą, mintyse suplūdo „Cat Power“, „Bat For Lashes“, Tori Amos, Feist palyginimai, smalsumas vylingai „pastatė ausis“ ir po jos albumų perklausos dūšia suspurdo: „Taip! Šviežia. Įdomu. Nenuvalkiota. Kokybiška. Potencialu.“
Lai nesuklaidina stiprų pop prieskonį turintis sceninis pseudonimas, ši mergaičiukė nieko bendro su masiniu vartojimu ir populiariąja mėsmale neturi. Muzikos kritikai, išklausę debiutinį Ices albumą „Necime“, pasirodžiusį 2008-aisiais, bei šiais metais išleistą antrąjį darbą „Grown Unknown“, amerikietės kūrybą priskiria indie rock, experimental pop bei avant pop muzikos žanrų mišiniui.
Beje, tikrojo savo vardo bei pavardės Lia neatskleidžia vildamasi, jog ir ateityje žmonės domėsis jos kuriama muzika, o ne lįs į asmeniškumus traukdami į viešumą „nešvarius marškinius“. Tai, jog atlikėja „vietą po saule“ ketina išsikovoti talentu, o ne žinutėmis bulvarinėje spaudoje, be abejo, irgi džiugina.
Kalbant apie priešistorę, Ices susidomėjimą muzika padėjo suformuoti tėtis. Dviejų metukų Lia jau šoko pagal Buddy Holly dainas, o penkerių ėmė groti pianinu, tačiau vėliau būsimoji atlikėja pasinėrė į teatrą, vaidybą bei šokius, kur muzika ją lydėjo tik antrajame plane, ir kelias iki jos pačios kūrybos buvo ilgas, lėtas ir, kaip ji pati teigia, tebėra iki šiol besiformuojantis.
http://www.youtube.com/watch?v=AyMTeEtctkkDebiutinis amerikietės įrašas buvo labiau eksperimentinis darbas – teatrališkumo, ritmo ir banguojančių melodijų mišinys, o besiruošdama antrajam „blynui“ Lia Ices nusprendė susikurti idealią izoliuotą terpę kūrybai. Dainų kūrėja bei atlikėja nuvyko į nuošalią vietą Vermonte (JAV), išsinuomavo kajutę laive, kur vienintelė šiluma sklido nuo besikūrenančio židinio, ir šitaip, toli nuo miesto šurmulio, tik gamtos ir vandens apsuptyje „gimė“ „Grown Uknown“.
Ko gero, ne veltui šis antrasis įrašas buvo išleistas po itin gerbiamo indie leiblo „Jagjaguwar“ „sparneliu“, investuojančio tik į vertus dėmesio atlikėjus ir po savo stogu talpinančio tokius grandus kaip „Bon Iver“, „Gayngs“, „Volcano Choir“, „Ladyhawk“, S. Carey ir begalę kitų. Ir, ko gero, tikrai ne veltui prie albume esančio kūrinio „Daphne” nagus prikišo vienas iš indie muzikos ikonų – Justin Vernon iš „Bon Iver“.
Ir išties, įrašas susilaukia teigiamų kritikų įvertinimų, o mano nuojauta kažkodėl kužda, kad Lia Ices ateityje taps svarbiu vardu indie muzikos scenoje. Visgi, nors potencialas yra užkoduotas kiekvienoje dainoje, atlikėjos muzikinės brandos ir kokybės driokstelėjimo dar teks truputį palaukti. Na, o kol kas – meilė avansu ir akylas amerikietės kūrybos sekimas.