2011- ieji. Kokie jie? Tai klausimas, į kurį atsakyti kaskart giliau ir giliau neriant į muzikos vandenis, darosi vis sunkiau. Viena vertus dėl to, kad šie metai buvo ypatingai derlingi. Kita vertus, matyt dėl to, kad šie metai muzikos rinkai padovanojo labai daug pozityvių proveržių, o man asmeniškai padėjo atrasti daug neatrastų turtų paslėptuose indie lobynuose.
No Music - No Life
Ir netgi nežiūrint į tai, kad 2011- ieji buvo kupini geros (tiek naujos, tiek ir senos) muzikos, jeigu manęs kažkas paprašytų ištarti vienintelį vardą, reprezentuojanti mano 2011- uosius, neabejotinai sakyčiau, kad šie metai priklauso „Bon Iver“. Ilgai lauktas naujas albumas, visus lūkesčius (kurie buvo tikrai dideli) pranokusi Justino Vernono kūryba ir metų gale aplankytas grupės koncertas – tai vientisas ir išbaigtas Viskonsino berniukų triumfas mano muzikinėje sąmonėje. Neatsimenu kada kas nors mano muzikinę kasdienybę būtų spalvinęs taip stipriai, kaip šiemet tai darė „Bon Iver“.
Tad apie juos tiek.
Tačiau prieš pristatydamas savo šių metų geriausius, norėčiau šiek tiek paatvirauti .
TOPAI. Prisipažinsiu, kad jie mano gyvenime visą laiką užėmė ypatingą vietą. Buvau vienas iš tų, kurie senais gerais laikais (tada, kai Lietuvoje pirmą kartą pasirodė MTV) turėdavo specialius sąsiuvinius, į kuriuos kruopščiai rašydavo kiekvieno savaitgalio topus. Tai būdavo ritualas, tradicija ir savotiškas mano asmeninio tapatumo rodiklis. Muzika sirgau, muziką sekiau ir muziką mylėjau (tikrai ne mažiau nei myliu dabar). Senais gerais laikais, kai M-1 negrojo šūdo, o „Radio Centre“ LTduką vesdavo Gytis Jurgelevičius, šių dviejų radijo stočių topai taip pat turėjo kassavaitinę vietą mano užrašuose. Žodžiu, ta praėjusio šimtmečio paskutinio dešimtmečio muzikinio atgimimo banga mano sieloje, tobulėjime ir laukime buvo tikrai ypatinga.
Kiek vėliau, jau studijų metais, aš ir pats atsiradau radijuje. Ir tie topai, apie kuriuos savo įraše kalbėjo Saulius – buvo mano idėja;) Negalėjau susitaikyti su mintimi, kad tai, ko reikėjo man – tapo nereikalinga praeities dabarčiai. Topas, kuriame pagrindiniais smuikais grieždavo tikrai dėmesio verti atlikėjai, neįsivažiavo ir galų gale, rusišką muziką ir sms žinučių generuojamus pinigus pamėgę radijo stoties savininkai jį „užlenkė” (argumentas buvo paprastas: TAI NEĮDOMU KLAUSYTOJAMS). Supratęs, kad negaliu vesti laidų, kuriose žmonių protas bukinamas beviltiška muzika, o liaudis apgaudinėjama raginimais siųsti 5 litus kainuojančias sms žinutes, mečiau šitą radiją (kurios ir dabar nenoriu prisiminti) ir išėjau į kitą, kurioje be laidų vedimo dar turėjau progos tikrąja to žodžio prasme liestis prie muzikos. Taip be ‚didžėjavimo‘ tapau ir muzikos redaktoriumi. Tai buvo žavu, mat tada, kai Stereophonics‘ų „Dakota“ negrojo niekas – grojome mes. Kai niekas nežinojo olandų „Kane“ – mūsų grojaraštyje buvo „Rain Down On Me“. Aš velniškai tuo didžiavausi… Didžiavausi ir jaučiausi it mažas vaikas, turėdamas užantyje tai, ko neturi kiti kiemo berniukai. Didžiavausi ir paslapčia džiaugiausi, kad dirbu puikioje terpėje, kurioje galima dalintis ne tik ta muzika, kurią jau yra pamėgęs pasaulis, bet ir ta, kuri į Marijos Žemę neatkeliauja dėl mega radijo stočių įvesto „formato“ termino. Taigi, čia, tikrai puikiame kolektyve, praleidau puikius ketverius metus, kurie muzikine prasme davė taip pat labai daug. Kiek vėliau buvo ir dar pora radijo stočių, tačiau supratęs, kad atėjo laikas „parišti” radijo stotis, pradėjau galvoti apie kažką prasmingesnio.
Meilė muzikai sulig išėjimu iš radijaus nesibaigė, todėl mano pašto dėžutė, į kurią ateidavo nauji „Q“ ir „NME“ numeriai bei kompaktinių diskų lentyna, kurią nuolat pildė nauji diskai, turėjo atrasti vietą ir muzikinėje ‚rašymo‘ išraiškoje.
Priklausomas nuo muzikos
Pradėjau rašyti blogą riešutai.blogspot.com. Žinoma, apie muziką;) Kiek vėliau panašų blogą pradėjo rašyti ir Dominykas (;D), su kuriuo mus vienijo bendras vardas – „Ąžuoliukas“. Susėdom. Pašnekėjom. Ir nusprendėme griebti jautį už ragų. Taip atsirado naujas portalas manoMUZIKA.lt. Tiesiog mylėdami muziką supratome, kad vienijant pajėgas ja dalintis su kitais, kuriem ji rūpi, yra veiksmingiau. Kiek vėliau visagalio feisbuko dėka aptikau Ugnę (U.), kurios muzikinis skonis ir minčių raiška mane taip pavergė, kad brūkštelėjau jai laišką ir pasiūliau jungtis prie mūsų. Tapome „šventąja manoMUZIKOS trijule“, su kuria ėmėme kurti kur kas didesnius planus. Profilio Muzika.Muzika.Muzika dėka atradau Živilę (Z.), kuri dirbdama Briuselyje ir lankydama koncertus taip pat prisijungė prie mūsų ir pradėjo mus džiuginti koncertų recenzijomis iš Europos sostinės. Ugnė atrado Igną (I.). , kuris išpuoselėto skonio dėka manoMUZIKOJE dalinasi Niujorke vykstančių koncertų apžvalgomis, aš pasiūliau kartkartėmis „apsireikšti” Godai (G.) ir taip mes įgavome savotišką ‚tarptautinį – globalesnį‘ mastą.
Galiausiai nusprendžiau brūkštelti savo senam geram bičiuliui Sauliui (S.), su kuriuo ilgą laiką mindėme to paties Vilniaus Universiteto fakulteto žemę, dirbome kartu pirmame (sumautame) radijuje ir išgėrėme ne vieną stiklą viskio, diskutuodami būtent apie muziką, jos ateitį, turinį ir raišką. Saulius prisijungė prie mūsų ir štai jau kurį laiką yra vienas pagrindinių manoMUZIKOS straipsnių autorių.
Štai kodėl nusprendžiau paatvirauti. Tiesiog norėjau papasakoti kaip gimė manoMUZIKA – mylimas mūsų kūdikis, kurio šypsena kaskart vis stipriau paįvairina mano kasdienybę. ManoMUZIKA tapo neatskiriama mano gyvenimo dalimi.
…Tikiu (tiksliau, noriu tikėti), kad žmonės gauna iš mūsų kažką daugiau nei vien tik padriką minčių raišką….
Taigi, be šios įžangos negalėjau pradėti savo topų apžvalgos. Žinau, kad turiu problemą ir kai kurių (man labai svarbių) dalykų tiesiog nemokų išdėstyti trumpai;)
Taigi, mano šių metų topai.
manoALBUMAI TOP 10
-
Bon Iver albumas "Bon Iver"
- Destroyer – Kaputt
- Wild Beasts – Smother
- J. Viewz – Rivers And Homes
- Fink – Perfect Darkness
- Florence & The Machine – Ceremonials
- M83 – Hurry Up, We’re Dreaming
- Elbow – Build A Rocket, Boys
- James Blake – James Blake
- Noel Gallagher’s High Flying Birds – Noel Gallagher’s High Flying Birds
Didžiausias šių metų džiaugsmas yra tai, kad net trijų atlikėjų – „Wild Beasts“, „Fink“ ir „J. Viewz“ interviu pavyko gauti ir padovanoti juos Lietuvai. Tai neįkainojamas jausmas ir potyris man – žmogui, gyvenančiam muzika ir dievinančiam šiuos atlikėjus. Tikiuosi, kad taip pat tai buvo ir geras kąsnelis visiems skaitytojams (kurie taip pat neabejingi muzikai).
manoDAINOS top 10
1. Bon Iver – Holocene
Šie metai yra tiesiog Justino Vernono laikas. Negaliu su savimi padaryti absoliučiai nieko, mat esu beprotiškas jo talento gerbėjas. Apie „Bon Iver” rašiau jau tūkstančius kartų. Ko gero rašysiu dar kur kas daugiau. Kalbant apie „Holocene” galiu pasakyti tik tiek, kad ši daina yra vienas tų kūrinių, kuris gali parodyti kaip skamba tobulybė…Tai – vienas gražiausių ne tik šių metų, bet ir pastarojo dešimtmečio darbų. Žinoma, man…;)
2. Wild Beasts – Albatross
Ši Kendalio grupė sukūrė šedevrą „Smother”, kuriame kiekvienas daina – aukso vertės. Visgi „Albatross” yra šedevras šedevre. Pirmasis singlas, pristatęs šiemetinį pabaisų diską bent jau man buvo pats geriausias.
3. J. Viewz – Salty Air
J. VIewz atsiradimas mano gyvenime yra tapatus kūrinio „Salty Air“ išgirdimui. Seniai negirdėjau tokio vasariško, šilto, kabinančio, vežančio ir smagaus kūrinio. Jei reiktų rinkti visų laikų karštos vasaros himną, ko gero nė nesuabejočiau aukščiausią poziciją skirdamas „Salty Air“.
4. Fink – Yesterday Was Hard On All Of Us
Jei galėčiau – sukurčiau skiltį manoLYRIKA;) Kiekvienas „Fink“ albumas prilygsta stebuklui, todėl jo „Perfect Darkness“ – neabejotinai buvo vienas laukiamiausių šių metų diskų. Kūrinys „Yesterday Was Hard On All Of Us“ buvo ta daina, kuri netgi esant visam prastam albumui galėtų atpirkti visas jo kaltes. Laimei, diskas buvo nuostabus, o ši daina – neįtikėtina.
5. Yeasayer – I Remember
Nesu ypatingai didelis amerikietiško roko mylėtojas, tačiau „Yeasayer“ su savo „I Remember“ iškirto iki pat pašaknų. Neabejotinai vienas ryškiausių kūrinių mano pirmame šių metų pusmetyje.
6. NewVillager – Lifehouse
Nauja grupė. Naujas garsas. Naujas požiūris ir kitaip skambanti muzika. To pakako, kad „Lifehouse“ parakas, sprogęs dainoje „Lifehouse“ ją leistų įvardinti viena geriausių mano metų dainų.
7. Ben Howard – Old Pine
„Mumford And Sons“ grąžino indie folką, o štai lyrikos pliūpsnį į jį žybtelėjęs Benas Howardas, regis, sugebėjo šį subžanrą sugebėjo modifikuoti taip stipriai, kad nuoširdumas ir jautrumas, įprasmintas kūrinyje „Old Pine“ tiesiog dominavo keistuose muzikiniuose mano 2011- uose.
8. James Vincent McMorrow – We Don‘t Eat
Manau, kad tai – viena geriausių klasikinių pop baladžių, kuri romantine prasme pralaužia visus įmanomus barjerus ir įsiskverbia taip giliai į sielą, kad nepajusti šios muzikos yra paprasčiausiai neįmanoma
9. Heavenly Beat – Sudday
Neabejotinai rudens pradžios depresiją praskaidrinantis „Beach Fossils“ bosisto John Peña kūrinys
10. Destroyer – Kaputt
Dano Bejaro (aka „Destroyer“) įsiveržimas į mano šių metų muzikinę kasdienybę buvo labai stiprus. Titulinė daina su visu šiuolaikiškai skambančia 80-ųjų pop muzika ir jos atgimimu tiesiog negalėjo likti nepamatyta. Apskritai „Kaputt“ buvo vienas labiausiai ‚nuzulintų‘ mano šių metų albumų
Su dainomis, tiesą sakant, turėjau rimčiausių problemų, mat gerų kūrinių šiemet buvo išleista toks didžiulis tuzinas, kad išskirt 10 yra ypatingai sudėtinga. Beje, šiemet turėčiau likimui padėkoti ir už tai, kad leido man atrasti tokius indie šedevrus kaip „Heavenly Beat“, „A Lull“ ir .t.t
Justinas Vernonas atlieka kūrinį "I Can't Make You Love Me"
ManoREMIKSAI TOP3
1. Bon Iver – I Can‘t Make You Love Me
2. James Blake – A Case Of You
3. Toro Y Moi – At A Glance (šitas remiksas – kiek senesnis, tačiau jį atradau tik šiemet)
Tai va tokie tie mano metai.
Svarbūs. Idėjiški. Kūrybiniai. Ir, žinoma, muzikalūs;)
Jau labai greitai – visos manoMUZIKOS išsamus didelis ir objektyvus metų top 30.
