Benjamin Clementine koncertas Lietuvoje: per tikra ir per subtilu apibendrinti

0

DSC_8185

Foto manoMUZIKA.lt/R. Dačkus

3 dienos. Tiek laiko prireikė emocijoms „susigulėti“, įspūdžiams sulipti į savas lentynas, o kūrybinėms čakroms atsipalaiduoti ir leistis į minčių kelionę po muzikinius Benjamin Clementine gyvenimo labirintus.  Susitaikyti, suvokti, patikėti ir „suvirškinti“, kad muzikos talentas TIKRAI atvažiuoja į Lietuvą, reikėjo beveik savaitės. Taigi, greičiausiai imu bręsti

Kai pasigirdo kalbos apie galimą disko „At Least for Now“ kūrėjo viešnagę Lietuvoje, tuo negalėjo patikėti daugelis jo muzikos gerbėjų. Žmogus, kurio muzikai reikia išskirtinio dėmesio, atviros širdies ir gilaus klausimo koncertuos mūsų šalyje? Jokiu būdu, patyliukais galvojau sau, vildamasis, kad šis „pokštas“ tikrai kažkada virs realybe. Tačiau nesitikėjau, kad realybė ateis taip greitai…

Susitaikęs su idėjine realybe, viršijusią visus įmanomus lūkesčius, viešojoje komunikacijoje aptikau sintetinę idėjinę bombą, kurios vardas – „Compensa“. Paskelbus, kad vieta, kurioje šansonų dainiai, pugačiovos ir gazmanovai traukia zaduševnas melodijas, taps platforma egzistencinei basakojo pianino burtininko kūrybinei pasakai, likau nustėręs… Iki pat koncerto pradžios bandžiau savo smegenų rėvėse suvirškinti faktą, kad prie gazmanovo čestūškių įpratusios „Compensos“ sienos apsiims hostinti vieną subtiliausių ir trapiausių šio globalaus pasaulio būtybių – gyvenimo istorijų pasakotoją ir benamio duonos ragavusį itin jautrios sielos britą.

Pasirodymo pradžioje pagalvojau, kad vakarų Londone užaugęs britas irgi skendo dvejonėse.

Tarytum jausdamas šalia skrajojančią Michailo Krugo vėlę, pirmas tris dainas kūrinio „London“ autorius palydėjo mirtina tyla. Tačiau pajutęs publikos meilę ir galiausiai suvokęs, kad raudonos aksominės kompensos užuolaidos yra pasiruošusios įsileisti KAŽKĄ naujo, atsivėrė ir jis. Tylą tarp dainų pakeitė šnabždėjimas, šnabždėjimą – kalbėjimas, na o pačioje koncerto pabaigoje šmaikščiai papasakota istorija apie į koncertą iš Maskvos vos suspėjusią atskristi muzikanto kolegę Barbarą, privertė kvatoti visą susirinkusią publiką. Tylus ir subtilus Benjaminas, metų metus klaidžiojęs Paryžiaus gatvėmis, suprato esminę dienos tiesą: net ir santūrius lietuvius galima pavergti nuoširdumu ir paprastumu. Ypač tada, kai santūrieji lietuviai geria kiekvieną tavo ištartą žodį…

DSC_8129

Foto manoMUZIKA.lt/ R. Dačkus

Publika. Tai vienas svarbiausių sėkmingo koncerto komponentų, kuris leidžia matuoti pasirodymo temperatūrą ir suteikia erdvę muzikiniam pastoriui manipuliuoti (žinoma, gerąja prasme) auditorijos polėkiu, įnoriais ir nuotaika.  Jeigu aš būčiau atlikėjas, koncerto klausytis susirinkusiai margai miniai rašyčiau maksimalų balų skaičių. Labai įvairūs, bet pasakiškai nuoširdūs žmonės taip greitai pasidavė „Burberry“ veido diktatui, kad net ir ypatingai nekalbiajam atlikėjui neliko nieko kito, kaip padaryti tą patį. Stebint koncertą, susidarė įspūdis, kad šalia sėdintys žmonės buvo gan neblogai susipažinę su kol kas vienintelį albumą „At Least For Now“ išleidusio muzikanto kūryba. Populiariausias dainas (tokias, kaip „London“, „Condolence“ ar „Winston Churchill‘s Boy“) vos nuo pirmųjų akordų palydėdavo plojimai, o tokių trapių ir lyriškų baladžių, kaip „Gone“ ar „The People And I” paskutines natas vainikuodavo tyla ir susimąstymas… Ir tų stebuklingų akimirkų pakako suvokti, kad publika tikrai jautė viską, kas ir kaip vyksta. Todėl ko gero neverta stebėtis, kad basakojo atlikėjo paleisti nenorėjo niekas – muzikantas net kelis kartus buvo priverstas grįžti į sceną.

Bet tą lemtingą penktadienį kompensoje kalbėjo ne tik muzika. Labai dažnai visu garsu prabildavo tyla, kuri trapią ir vietomis mistišką Benjamino Clementine‘o muziką papildydavo unikaliu prieskoniu. Sunku įsivaizduoti, tačiau net ir kelerių metų mergaitė, visą muzikanto pasirodymą šokusi pagal atlikėjo muziką, tylos akimirkomis suklusdavo, stabtelėdavo ir, atrodė, bijodavo sujudėti, supratusi, tylos iškalbingumą. Regis netgi Michailo krugo vėlė, skrajojanti arenos palubėje, tos jautrios tylos akimirkomis slėpdavosi ventiliacijos angose. Na taip, sykį ji nesusilaikė ir driokstelėjo visu gražumu, tačiau supratusi, kad į ją nei Benjaminas, nei jo pasiklausyti susirinkę lietuviai nereaguos, nusprendė savo boikotą atšaukti (koncerte buvę žmonės tikrai prisimena akimirką, kurią turiu mintyje).

Kodėl nekalbu apie pačią muziką? Galbūt todėl, kad šiuo atveju paprasčiausiai velniškai sunku rašyti apie atlikėją, kurio koncertą drąsiai galėčiau įsitraukti į laukiamiausių sąrašo viršūnę. Lygiai taip pat sunku rašyti rašinį apie koncertą atlikėjo, kuris išleidžia albumą, tapusį tavo savotišku muzikiniu kelrodžiu, liūdesio prometėju ir kūrybiniu įkvėpėju. Galbūt taip yra todėl, kad tokiu atveju objektyvumas tiesiog pasitraukia į šoną. O gal todėl, kad kai emocijos sugula į vieną guolį, tiesiog nebesugebi atskirti pelų nuo grūdų, gaudydamas kiekvieną savo korifėjaus oro gūsį, atsikvėpimą, natą, veiksmą, žvilgsnį ir žodį.

DSC_8239

Foto manoMUZIKA.lt/ R. Dačkaus

Šįkart buvo praktiškai taip pat, išskyrus tai, kad grūdų buvo galybė, o pelų – vos vienas kitas. Michailo Krugo vėlė ir… ir daugiau – absoliučiai nieko.

Publika buvo nuostabi (bet apie ją jau rašiau). Garsas – puikus (prisipažįstu, labai bijojau, kad neišsprendę šios užduoties, koncerto rengėjai šią muzikinio liūdesio tobulybę gali palaidoti po pernykščio rudenio lapų ugnimi. Tačiau nuo pirmos renginio akimirkos šią baimę pakasiau po savo išankstinių baimių molio gruntu).

Na o Benjaminas… Jis, kaip jau ir sakiau, tiesiog buvo toks, koks yra visur – gyvenime, scenoje, pokalbiuose, interviu. Pradžioje – tylus, vėliau – paslaptingas, o pabaigoje (įsijautęs) tiesiog nuoširdžiai besimėgaujantis juo susižavėjusiais homo sapiens.

Koncerto metu buvo sugrotos visos žymiausios muzikanto dainos – nuo puikiai pažįstamu „London“, „Nemesis“ ar „Condolence“ iki mažiau girdėtų, bet gerbėjų pamėgtų lyriškųjų „Gone“ ir „The People and I“. Viskas, kaip ir galima buvo tikėtis, buvo itin subtilu, jautru ir labai tikra. Abejonėms jo koncertuose vietos tiesiog nelieka… Tiesa, buvo viena daina, kurios pasigedau. Tai neseniai sukurtas atlikėjo kūrinys „Pound Sterling“. Tačiau tą akimirką, kai Clementine‘as pažadėjo į Lietuvą sugrįžti, pradėjau tikėti, kad dar turėsiu progos išgirsti ir ją.

Foto manoMUZIKA.lt/R. Dačkus

Foto manoMUZIKA.lt/R. Dačkus

Pagal visus rašymo tradicinius kanonus,   dabar turėtų sekti apibendrinimas. Tačiau kanonams nepaklūsta Benjamino Clementine‘o kūryba, todėl nepaklusiu ir aš. Nes apibendrinti koncerto tiesiog neįmanoma. Buvo pernelyg gerai, kad dabar taip imčiau ir padėčiau tašką pasakydamas paskutinę frazę.

Tada, kai išsipildo muzikinės svajonės, vietos žodžiams tiesiog nebelieka.

O buvo per daug gerai, kad dabar viską  būtų galima užbaigti žodžiu.

Smagu, kad „Mercury“ statulėlės laimėtojas iš Lietuvos išsivežė šilumą. Koncerto rengėjai, kuriems žemai lenkiu galvą, sakė, kad paprastai po koncerto muzikantas nesifotografuoja su gerbėjais ir nedalina autografų, tačiau Vilniuje jis tai darė su džiaugsmu.

Labai tikiuosi, kad mes turėsime dar vieną progą tapti tokio įvykio liudininkais. Žinoma, ne kur kitur, o čia – Lietuvoje.

Komentaras apie “Benjamin Clementine koncertas Lietuvoje: per tikra ir per subtilu apibendrinti

  1. Kamilė says:
    0

    Nuostabus straipsnis, puikiai išreikštos emocijos – rodos lyg pati būčiau ir klausyčiau jo čia pat. Ačiū!

Atsakykite Kamilė Ištrinti atsakymą

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *