Evelina Bondar

GYVAI: Radiohead pasirodymas festivalyje „Best Kept Secret“

Nerealieji „Radiohead“ tęsia neseniai pradėtą tradiciją ir dalinasi dar vienu gyvu pasirodymu – šį kartą Nyderlanduose vykusiame festivalyje „Best Kept Secret“.

Virš dviejų valandų pasirodymo dainų sąrašas:

1. Daydreaming
2. Desert Island Disk
3. Ful Stop
4. 15 Step
5. Myxomatosis
6. Climbing Up the Walls
7. All I Need
8. Pyramid Song
9. Everything in Its Right Place
10.Bloom
11. Identikit
12. Idioteque
13. The Gloaming
14. The Numbers
15. Exit Music (for a Film)
16. Bodysnatchers
17. Street Spirit (Fade Out)
18. Nude
19. Let Down
20. Separator
21. Paranoid Android
22. Reckoner
23. Lotus Flower
24. There There

alt-J – Deadcrush

Britų indie rokeriai „alt-J“ kaip visuomet stebina. Naujajam vaizdo klipui dainai „Deadcrush“ jie „prikėlė“ iš mirusiųjų net keletą istorinių asmenybių: amerikietę fotografę, karo korespondentę Lee Miller, Anglijos karalienę Aną Bolein bei rašytoją Sylvią Plath. Vaizdo klipą režisavo Young Replicant, su kuriuo ši grupė jau dirbo kuriant video dainai „3WW“. Abu kūrinius rasite naujausiame „alt-J“ albume „Relaxer

„Arcade Fire“ koncertas Mančesteryje: šventė, kuri visada su tavimi

Win Butler, "Arcade Fire" koncerto akimirka

Win Butler, „Arcade Fire“ koncerto akimirka

Kartais tiesiog ima ir pasiseka – taip praėjus trims mėnesiams nuo „Radiohead“ koncertinio turo paskelbimo, apie savo pasirodymą Mančesterio mieste pranešė ir „Arcade Fire“. Dvi itin mylimos grupės per vieną savaitę – panašu, kad muzikos dievai šią vasarą man labai palankūs.

Sunku įsivaizduoti du skirtingesnius koncertus. Gyvas „Radiohead“ pasirodymas buvo tarsi grįžimas namo – tik apsilankęs supranti, kaip tau jo trūko. Kanadiečiai „Arcade Fire“ – tai bakchanalija, odė laisvei ir gyvenimui, šventė, kuri visada su tavimi.

Nuo pat pirmųjų „Everything Now“ akordų ši grupė įsiurbia. Jų gaivališkas gyvybingumas užkrečiantis. Jie spalvingi, jie trykšta energija ir nori ja pasidalinti su visais, susirinkusiais į Mančesterio „Castlefield Bowl“ areną po atviru dangumi. Aštuonis tūkstančius grupės gerbėjų papildo dar kelios saujos žmonių, šokančių netoliese esančių daugiabučių balkonuose. Šis vakaras – tai šventė, net jei nesi už ją susimokėjęs.

Will Butler, "Arcade Fire" koncerto akimirka

Will Butler, „Arcade Fire“ koncerto akimirka

Paradui šį vakarą vadovauja Winas Butleris, padedamas žmonos Régine Chassagne, nenustygstančio brolio Willo ir kitų grupės narių, tačiau pagrindinė vakaro žvaigždė – pats Mančesteris ir jo gyventojai. Pagarbą šiam miestui kanadiečiai išreiškia ir vis įpindami vietinių grupių kūrinių – gabaliukas „New Order“ kūrinio „Temptation“ skamba po „Afterlife“, o koncertą užbaigia nemirtingosios „Joy Division“ dainos „Love Will Tear Us Apart“ priedainis. „Ačiū, kad nepabūgote. Ačiū, kad esate tokiu didžiuliu įkvėpimo šaltiniu visam likusiam pasauliui. Telaimina tave Dievas, Mančesteri!“ – šie ir panašūs žodžiai liepos 6-osios vakarą nuskamba nuo scenos ne kartą ir ne du. „Rūpinkitės savimi!“ – vis paragina W. Butleris susirinkusius gerbėjus.

Win Butler, "Arcade Fire" koncerto akimirka

Win Butler, „Arcade Fire“ koncerto akimirka

Tačiau šį vakarą Mančesteris nerūpestingas. Šis koncertas – tarsi mažytis manifestas, gyvenimo pašlovinimas. Pusantros valandos tyro džiaugsmo. Sunku patikėti, kad grupė, anksčiau kaltinama dėl pernelyg rimto požiūrio į save, moka šitaip linksmintis ir linksminti. Nauji kūriniai, dėl kurių „Arcade Fire“ muzikos kritikų buvo apšaukti „naująja ABBA“, puikiai įsipaišo tarp senesnių, laiko patikrintų hitų –  koncerto laikas padalinamas beveik po lygiai visiems grupės albumams, tame tarpe ir netrukus pasirodysiančiam „Everything Now“. Nusivylė nebent tie, kurie tikėjosi išgirsti daugiau dainų iš pastarojo disko – tačiau šį vakarą daug svarbiau buvo dainuoti kartu. Ir publika dainavo – nepertraukiamai, nuo senesnių „Rebellion (Lies)”, „No Cars Go“, „Wake Up“ ar naujojo albumo kūrinių – „Everything Now“, „Creature Comfort“ ir „Signs Of Life“.

Koncertui pasibaigus minia pabyra po Mančesterio gatves. Girdžiu žmonės garsiai dainuojant „looking for signs of life/looking for signs every night”. Ne, tos gyvybės Mančesteryje visai nereikia toli ieškoti. Bent jau šį vakarą ji akivaizdi.

Pamatyti „Radiohead“ ir (ne)numirti. Koncerto Mančesteryje apžvalga

Radiohead koncerto Mančesteryje akimirka

Radiohead koncerto Mančesteryje akimirka

„This is Manchester. We do things differently here…” – Mančesterio „Emirates Old Trafford“ stadione suskambus pirmiesiems „Radiohead“ dainos „Let Down“ akordams prisimenu legendinę legendinio Tony Wilsono, Mančesterio muzikinio gyvenimo krikštatėvio, frazę. Visus šių metų turo koncertus pradėdavę nuo „Daydreaming“, šį kartą grupė nusprendžia kitaip ir aš suprantu, kad šis vakaras tikrai bus ypatingas.

Mančesterį susitikimui su mylima grupe pasirinkau neatsitiktinai: visų pirmą – kam daryti paprastai, jei galima įdomiai, todėl geografiškai artimiausią variantą – Lenkijoje vykstantį Open’er festivalį atmečiau be jokio sąžinės graužimo. Antra, Mančesteris žadėjo ne vieną, o du koncertus. Ir galiausiai trečia priežastis – publika. Taip tiesiog yra, kad koncertai grupės gimtojoje šalyje dažniausiai yra ypatingi. Nebūtinai geriausi, tiesiog kitokie. Tikrų grupės gerbėjų, mintinai žinančių visą grupės diskografiją ir mokančių visų dainų žodžius čia daugiau. Didelių koncertų metu grupė yra toli, ant scenos, taigi koncerto atmosferą kuria žmonės, kurių apsuptyje esi. Turėjau nuojautą, kad Mančesteris manęs nenuvils.

Likus keliems mėnesiams iki koncertų, viskas kiek apsivertė. Dėl įvykių per Arianos Grande koncertą, Mančesterio Arena, kurioje liepos 4-5 dienomis turėjo vykti „Radiohead“ koncertai, laikinai uždaroma. Dar gerą pusmetį iki koncerto į galvą atėjęs apžvalgos pavadinimas, „Pamatyti Radiohead ir numirti“, įgauna makabrišką prasmę. Kelios savaitės nežinios – atšauks? nukels? perkels į kitą vietą? – ir į pašto dėžutę atkeliauja naujienos. Pasimatymas įvyks, tačiau du koncertai bus sujungti į vieną ir perkelti į naują vietą – 50 tūkstančių žiūrovų talpinantį „Emirates Old Trafford“ stadioną, tą patį, kuriame vyko labdaringas koncertas teroro akto aukoms paremti, “One Love Manchester”. 50 tūkstančių klausytojų. Mano smegenys atsisako net įsivaizduoti tokį žmonių kiekį.

Tačiau viskas nėra taip blogai. Gal dėl to, kad koncertas vyksta eilinę darbo dieną, o visa teritorija suskirstyta į zonas, atėjus vos valandą prieš, spėju užsiimti visai padorią vietą netoli scenos ir pasiklausyti Junun – antrosios apšildančios grupės, „Radiohead“ nario Jonny Greenwoodo bendro projekto su Shye Ben Tzur ir Rajasthan Express. Indiški ritmai galbūt nėra visiškai tai, ko paprastai tikimasi iš „Radiohead“ apšildančios grupės, tačiau „Junun“ skamba keistai savo vietoje ir laukimas neprailgsta.

Dar pusvalandukas ir prasideda – jau minėtąją dainą „Let Down“ keičia dar vienas albumo „OK Computer“ kūrinys, „Lucky“. Toks dėmesys trečiajam grupės albumui suprantamas – šiemet jis švenčia savo dvidešimtmetį ir jubiliejaus proga buvo perleistas iš naujo, kartu su keliais anksčiau neskelbtais kūriniais „OK NOT OK“ pavadinimu. Iš viso vakaro metu skamba net 7 šio albumo kūriniai. Stovintis šalia vaikinas vis prašo pagroti „Man Of War“, vieną iš „OK NOT OK“ naujienų – šį kartą jam nepasiseka, tačiau vakaro metu gauname kitą delikatesą – „I Promise“.

Renginio atmosfera neįtikėtinai draugiška, kone kosminė. Taip, iš stovinčių tolėliau karts nuo karto pasigirsta raginimai pagarsinti muziką. Šviesos instaliacijos taip pat nukenčia – koncertui prasidėjus lauke dar visai šviesu. Tačiau visa tai, kas vyksta scenoje atperka bet kokius įsivaizduojamus trūkumus. Norisi užsimerkti iš malonumo ir dainuoti su minia, ir tuo pat metu – stebėti viską, gaudyti kiekvieną ekscentriškojo Thomo Yorko šokio judesį ar žavėtis multiinstrumentalistiniais Jonny Greenwoodo sugebėjimais – scenoje ir ant ekranų šalia. „Radiohead“ gali sau leisti žaisti su publika, tad ekranuose vietoj įprastų scenos vaizdų matome įvairius muzikantų atvaizdų koliažus arba, pavyzdžiui, visą stebinčią Thom Yorke‘o akį.

Jei iki koncerto ir turėjau norimų išgirsti dainų sąrašą, greitai apie tai tiesiog pamirštu. Ir ne tik aš. Sąrašai netenka prasmės, kiekviena daina sutinkama ir palydima pritarimo šūksniais, kartais peraugančiais į šį tą daugiau – dainos „No Surpises“ eilutės „Bring down the government/ They don’t, they don’t speak for us“ iššaukia garsius plojimus. Kūriniui pasibaigus minia, Th. Yorkui pritariant gitara, spontaniškai uždainuoja „Oh Jeremy Corbyn“ pagal „White Stripes“ dainos „Seven Nation Army“ melodiją. Ši šypseną kelianti, jau tradicija įvairiuose koncertuose bei festivaliuose tapusi dainos adaptacija, išreiškianti palaikymą leiboristų partijos lyderiui, primena apie neseniai šioje šalyje įvykusius rinkimus ir netikėtus jų rezultatus.

Atsainiai, tarsi ironiškai besišypsantis „Radiohead“ lyderis šį vakarą nekalbus – netgi įvykiai, privertę grupę pakeisti planus ir perkelti koncertą į kitą vietą, lieka nepaminėti. Tačiau grupė dar kartą įrodo savo didybę, sugebėdama užmegzti ryšį su publika praktiškai vien muzikos pagalba. Nieko daugiau nereikia – ir bemaž dviejų su puse valandos kelionė per grupės kūrybą prabėga tarsi kelios minutės. Nuotaika dažnai keičiasi – nuo svajingųjų „Pyramid Song“ ir „Fake Plastic Trees“ iki agresyvokų „Ful Stop“ ir „2 + 2 = 5“. Netrūksta ir siurprizų – ne, „Creep“ nebuvo, tačiau ilgamečiai grupės gerbėjai pamaloninami netikėtu, šiame ture niekuomet negrotos dainos „The Bends“ atlikimu. „Dainuokite kartu, nes galiu pamiršti pirmąją eilutę“  pristatydamas dainą paprašo grupės vokalistas ir publika jam su malonumu paklusta.

Ir štai viskas. Du bisai ir kelionės pabaigoje – nuostabiai emocingas „Karma Police“ atlikimas. Grupei nulipus nuo scenos, niekas neskuba skirstytis. Dainos eilutės „For a minute there / I lost myself, I lost myself“ skamba dar kelias minutes, net tuomet, kai technikai pradeda kraustyti sceną ir visiems aišku, kad trečio biso nebus. Dainuodama kartu, galvoju, kad tai turbūt gražiausia, kas man nutiko per ilgą ilgą laiką.

Foals koncerto Vilniuje belaukiant: svarbiausia – gerbėjai

Foals

Foals

Liaudies išmintis byloja: pasakyk, kas tavo fanai, ir mes pasakysime, kiek sėkminga yra tavo grupė. Žinoma, juokaujame, tačiau grupei „Foals“, kurios pasirodymo Vilniuje laukiame su nekantrumu, nepaprastai pasisekė – jų gerbėjų gretose yra išties nemažai įtakingų muzikos (ir ne tik muzikos) pasaulio asmenybių. Galbūt šių žmonių neišvysime Kalnų parke liepos 31-ąją, tačiau vien mintis, jog mūsų grotuvuose skamba ta pati muzika, nuteikia labai maloniai. Taigi, manoMUZIKA, tęsdama grupei „Foals“ skirtų straipsnių seriją, šį kartą savo dėmesį atkreipė būtent į juos — grupės „Foals“ gerbėjus.

Tačiau pirmiausiai – apie kritikus. 2015-ųjų rudenį vienas didžiausių Jungtinės Karalystės šoubiznio erelių, skandalingasis Noelis Gallagheris, viename interviu pašaipiai išpyškina žurnalistui „Tu juk rimtai nesakai, kad po 12 metų kas nors dar klausysis grupės „Foals“. Aš tai tikrai taip nemanau“. Paradoksalu, tačiau tas pats Noelis Galagheris po mėnesio prisipažins, kad paskutinis jam patikęs darbas buvo… kaip tik „Foals“ įrašas „What Went Down“, o gyvą grupės pasirodymą laidoje „Later… with Jools Holland“ jis pavadino tikrai įspūdingu. Grupė į N. Gallagherio pasisakymus reagavo dvejopai – koncerto Liverpulyje metu „Foals“ lyderis Yannis Philippakis trumpai pasakė: „Aš myliu Noelį G, tačiau man nusispjauti, kas bus po 12 metų. Tai, kas man svarbiausia – ši salė, dabar“. Vėliau, interviu metu, paprašytas pakomentuoti „Oasis“ lyderio nuomonę, Philippakis sakė nebijąs griežtų Gallagherio žodžių – jo manymu, jei „Foals“ niekas nebesiklausys po 12 metų, tai kitų grupių nustos klausytis jau po dvejų. Pagyvensime – pamatysime, du metai jau praėjo. O kol kas pažiūrėkime Noelį Gallagherį sužavėjusį „Foals“ pasirodymą:

2015-aisiais išleistą „Foals“ albumą „What Went Down“ labai palankiai įvertino ir grupės „Suede“ lyderis Bretas Andersonas. Viename interviu, kalbėdamas apie savo mėgstamiausius atlikėjus ir literatūros kūrinius, Andersonas daug dėmesio skyrė Oksfordo penketukui. „Tai keista grupė ir aš nesu tikras, kas padarė didžiausią įtaką jų skambesiui. Apskritai pati „įtakos“ koncepcija  yra šiek tiek nuobodi. Tai vienas tų dalykų, apie kuriuos visuomet klausia nesąmoningi žurnalistai. Tačiau tai, iš ko jie semiasi įkvėpimo yra tikrai įdomu“. Patys „Foals“ dažnai mini, jog labiausiai jų skambesį įtakojo minimal techno ir krautroko stilių grupės, taip pat „Talking Heads“.

2010-aisiais, grupei išleidus hitą „Spanish Sahara“, „Foals“ gerbėjų gretos ženkliai pasipildė. Dainininkė Låpsley puikiai pamena „Foals“ pasirodymą tų metų „Leeds“ festivalyje – jai tuo metu tebuvo 15, tačiau koncerto metu užplūdusios emocijos ir ašaros, byrėjusios skambant dainai „Spanish Sahara“, įsiminė ilgam. Praėjus šešeriems metams Lapsley atliko „Foals“ dainos „Mountain At My Gates“ koverį.

Jau minėtą dainą „Spanish Sahara“ galima išgirsti kanadiečių režisieriaus Xaviero Dolano filme „Tai tik pasaulio pabaiga“. Filmas šiemet buvo rodomas ir Vilniuje, „Kino pavasario“ metu. Ir tai anaiptol ne vienintelis kartas, kai „Foals“ dainos yra panaudojamos serialų ir kino juostų garso takeliuose. Filmuodamasis 2016-ųjų juostoje „Criminal“, su grupės „Foals“ kūryba susipažino ir legendinis JAV aktorius Kevinas Kostneris. Jo herojus klausosi dainos „Late Nights“ remikso, naršydamas Londono gatves. Aktoriaus teigimu, tai „labai kieta daina“, nors filmui ją parinko ne pats K. Kostneris – tai padarė juostos režisierius Ariel Vromen, netyčia išgirdęs DJ Solomon remiksą viename Ibizos vakarėlių. Pats A. Vromenas filmo sceną su vairuojančiu ir dainos besiklausančiu Kevinu Kostneriu vadina savo mėgstamiausia.

Neabejotinu grupės „Foals“ gerbėju yra ir legendinio britų elektronikos projekto „Underworld“ narys Karl Hyde. Jo pažintis su „Foals“ muzika siekia dar 2010-uosius, kuomet jis turėjo galimybę stebėti grupės pasirodymą viename Prancūzijos festivalių. Vėliau „Foals“ ir Karl Hyde keliai vėl susikirto – šįkart Japonijoje. Šis susitikimas buvo lemtingas – vaikinai susidraugavo ir netrukus grupės „Foals“ lyderis Yannis Philippakis prasitarė apie kartu su K. Hyde įrašytus kūrinius. Kalbėdamasis su žurnalistais 2014-ųjų pradžioje graikas negalėjo tiksliai pasakyti, ar šie kūriniai kada nors bus išleisti. Kol kas taip neatsitiko, tačiau, nepatvirtintais duomenimis, vienas iš tuo metu įrašytų kūrinių, „The Gambler“, buvo panaudotas HBO dokumentiniame mini-seriale „The Jinx: The Life and Deaths of Robert Durst“:

Grupei neliko neabejingi ir dažnai tuose pačiuose Jungtinės Karalystės festivaliuose pasirodantys muzikantai – savo susižavėjimą „Foals“ muzika ir pasirodymų metu sklindančia energija ne kartą yra išreiškę „Frightened Rabbit“, „Two Door Cinema Club“,  „Everything Everything“ ar „Courteeners“ nariai, didele jų gerbėja yra ir netrukus Vilniuje koncertuosianti Jessie Ware. Su šia dainininke juos sieja ne tik muzikinės simpatijos – paskutinį „Foals“ albumą „What Went Down“ prodiusavo ir su Jessie Ware dirbęs prodiuseris Jamesas Fordas.

„Foals“ sėkmė tapo įkvėpimu ir daugybei pradedančių atlikėjų. Ir ne tik „gimtojoje“ Jungtinėje Karalystėje – įkvėpimo iš „Foals“ semiasi ir lietuvaičiai „Condor Avenue“, simpatijų šiai grupei neslepia ir „Freaks On Floor“ idėjinis vadas Justinas Jarutis.

Surinkome visai neblogą gerbėjų kompaniją, tiesa? O jie, įžymūs ar ne, yra labai svarbūs šiai grupei ir „Foals“ nė kartą yra jiems už šią meilę atsidėkoję. Pavyzdžiui – suteikdami galimybę pirmiesiems išgirsti naujai išleidžiamą albumą. Kokios staigmenos „Foals“ gerbėjų laukia koncerte Vilniuje – sužinosime jau liepos 31 dieną.

Bilietai į grupės „Foals” koncertą – ČIA.

Halfway Festival 2017: arti muzikos, arti Lietuvos

Halfway Festival 2017

Įsivaizduokite festivalį, kuriame svarbiausia – muzika. Tokį, kuriame bisai yra ne tik galimi, jie – pageidautini, o atlikėjai, ką tik buvę ant scenos, pasibaigus jų pasirodymui prisėda šalia tavęs ant suoliuko. Festivalį, kuriame niekas netikrina tavo rankinių ir kuprinių, o alus kainuoja 2 eurus. Festivalį, kurio lankytojai klausosi, o ne pliurpia ir fotkinasi. Ir visa tai – vos už 300 kilometrų nuo Vilniaus. Būtent toks yra Balstogėje, Lenkijoje vykstantis Halfway festival, kurio šūkis yra labai paprastas – „arti žmonių, arti muzikos“.

Šiemet jau šeštą kartą organizuotas festivalis nesiekia dirbtinai augti ir plėstis. Balstogės Operos amfiteatras, kuriame vyksta dauguma koncertų, sutalpina apie 600 žmonių. Viskas taip arti, jog dažno muzikos gerbėjo noras „pasijusti lyg jo mėgiamas atlikėjas grotų jo virtuvėje“ čia tampa realybe. Čia niekada negros didžiausio kalibro žvaigždės, tačiau festivalio žiūrovai čia klausės Anės Brun, Sóley, Local Natives, My Brightest Diamond, Lisos Hannigan ar Ewert and The Two Dragons. Festivalis yra šiek tiek pažįstamas ir lietuvių atlikėjams – čia grojo Alina Orlova, Markas Palubenka ir Garbanotas Bosistas, tačiau lietuvių publikai jis lieka absoliučiai nežinomas.

Taisydami šią padėtį, pristatome atlikėjus, kuriuos šiemet Joninių savaitgalį atradome Halfway festivalyje. Jei tai jūsų pasaka, galbūt susitiksime ten kitąmet?

Starsabout (PL)

Savotiška festivalio misija – pristatyti ne tik užsienio atlikėjus, bet ir žmones, kuriančius Balstogėje ar Palenkės regione. Šiemet tokia grupe buvo svajingąjį roką grojantys vaikinai „Starsabout“.

Coals (PL)

Coals kolektyvas yra jau šiek tiek žinomas Lietuvoje, pernai jie koncertavo „Lofto“ festivalyje, šiemet buvo grįžę soliniam pasirodymui. Puikiai skambėjo ir čia.

Christine Owman (SE)

Christine Owman šį festivalį jau buvo aplankiusi prieš 4 metus, „SoKo“ sudėtyje. Šiemet ji grįžo su soliniu projektu. Violončelė ir tamsus Christine vokalas sukėlė tikrą transą.

East Of My Youth (IS)

Iš Islandijos atvykusios merginos „East Of My Youth“ nuoširdžiai džiaugėsi vasariškais orais ir prakaitavo scenoje, dar kartą įrodydamos, kad Islandija turi kuo didžiuotis.

Nive & The Deer Children (GL)

Švelniai pasišypsanti Nive Nielsen su savo grupe „Deer Children“ į festivalį atvyko net iš Grenlandijos.

Cass McCombs Band (US)

Cass McCombs yra grojęs su daugybe atlikėjų – nuo Cat Power, Band Of Horses iki Peter Bjorn and John ar Arcade Fire. Šį kart jis pasirodė su savo grupe ir tapo puikiu (nors ne vieninteliu) amerikietišku festivalio akcentu.

Cate Le Bon (GB)

Ekscentriškoji britė Cate Le Bon, šiuo metu kurianti Los Andžele, puikiai atitiko šio festivalio dvasią.

Juana Molina (AR)

Argentinietė aktorė ir dainininkė Juana Molina tapo dar vienu puikiu, kiek netikėtu atradimu šiųmetinėje festivalio programoje. Nors su publika ji bendravo beveik vien ispanų kalba, tai visai netrukdė surasti bendrą kalbą.

Ir pagaliau – grietinėlė, arba tai, dėl ko važiavome į šį festivalį.

Torres (US)

Drąsi, nebijanti eksperimentuoti 26 metų Mackenzie Scott arba „TORRES“ visiškai pateisino mūsų viltis. Jei dar neturėjote progos susipažinti su jos kūryba, štai naujausias jos singlas:

Angel Olsen (US)

Festivalį uždarantis pasirodymas priklausė Angel Olsen. Į Balstogę ji atvyko tiesiai iš Glastonberio festivalio. Atvyko užkimusi ir kosėdama, tačiau surengė puikų pasirodymą. Tiesa, nepaisant publikos prašymų, saugodama balsą, bisui ji nesutiko. Bet ir be jo bus ką prisiminti.

The Veils (NZ/GB)

Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio – nors apie šią grupę žinojome jau senokai, kažkaip vis pavykdavo ją ignoruoti. O be reikalo, juk jų dainą naujajam serialo „Tvin Pyks“ sezonui atrinko pats Davidas Lynchas. Trankūs gabalai, susimaišę su melodingom baladėm – iš akiračio „The Veils“ jau nebepaleisime.

GYVAI: „The National“ pasirodymas Paryžiuje

Europoje (ir ne tik) labai mylima JAV grupė  „The National“ šiąnakt rinktinei Paryžiaus publikai, susirinkusiai į „Centquatre“ salę, surengė įspūdingą, virš valandos trūkusį pasirodymą, kurio metu pristatė nemažai rudenį pasirodysiančio albumo „Sleep Well Beast“ dainų. „Pitchfork Live“ tiesiogiai transliuotas koncertas – tarsi repeticija prieš rudenį įvyksiantį koncertinį turą.

Koncerto metu skambėjusios dainos:

  1. Nobody Else Will Be There
  2. Day I Die
  3.  Walk It Back
  4.  The System Only Dreams in Total Darkness
  5. Guilty Party
  6. Empire Line
  7. Carin at the Liquor Store
  8. Apartment Story
  9.  Daughters of the Soho Riots
  10. Sleep Well Beast
  11. Fake Empire
  12. Terrible Love
  13. Turtleneck

UNKLE – Looking For The Rain (Feat. Mark Lanegan & ESKA)

Nauju klipu pasidalino brtitų trip-hopo projektas UNKLE. Daina „Looking For The Rain“, įrašyta kartu su Marku Laneganu bei ESKA – tai jau trečiasis singlas iš rupjūtį pasirodysiančio albumo „The Road: Part 1“. Po 7 metų pertraukos pasirodysiančiame albume rasime dar daugiau įdomių vardų – be jau girdėto Keatono Hensono, jame rasite bendrus kūrinius „Primal Scream“ nariu Andrew Innes’u, „Queens Of The Stone Age“ nariu Jon Theodore, Beck‘o būgnininku Justinu Stanley bei Dhani Harrison.

manoMUZIKA primena, kad UNKLE šiemet koncertuos festivalyje „Galapagai“.

J. Bernardt koncertas Berlyne: laisvė nuo „Balthazar“

J. Bernardt koncerto Berlyne akimirka

J. Bernardt koncerto Berlyne akimirka

Tie, kurie prieš beveik ketverius metus atėjo į grupės „Editors“ koncertą Vilniaus Lofte, turėjo galimybę kai ką atrasti – ne, ne tik tai, kad „šioje šalyje nėra vietos Editors“. Tą vakarą, prieš pasirodant pagrindinėms vakaro žvaigždėms, ant scenos užlipo nedaug kam Lietuvoje tuo metu žinoma grupė iš Belgijos, „Balthazar“. Užlipo ir užtikrintai užkariavo lietuvių širdis. Grupės gerbėjų Lietuvoje daugėjo su kiekvienu koncertu, o ir patys belgai greičiausiai juto publikos palaikymą, kadangi į Vilnių koncertuoti grįžo dar dukart, 2014-aisiais bei 2016-aisiais.

Būtent 2016-aisiais, praėjus keletui mėnesių po koncerto Vilniuje, sužinojome, kad „Balthazar“ nariai ruošia staigmenų – net du solinius projektus. Pirmasis solo albumą „We Fucked a Flame Into Being“ išleido „Warhaus“ slapyvardį pasirinkęs Maarten Devoldere. Antrasis grupės lyderis, Jinte Deprez, pasivadinęs J. Bernardt, savo debiutinį albumą „Running Days“ paleido į pasaulį praėjusį penktadienį, birželio 16 dieną. O mes tiesiog negalėjome praleisti jo koncerto Berlyne.

Birželio 15-ą dieną, nedidelėje, vos 200 žmonių talpinančioje Berlyno „Kantine am Berghain“ salėje vykęs pasirodymas prasidėjo grupės „Pomrad“ apšildymu – jos nariai vėliau prisijungė prie J. Bernardt. „Pomrad“ grojamas kosminis fankas liko kiek nesuprastas, nors tiesą sakant, grojo jie labiau sau – jų pasirodymo metu salėjo buvo vos 20 žmonių, kuriuos jie nuolat kviesdavo prieiti arčiau.

Tačiau publika akivaizdžiai laukė ko kito – ir J. Bernardt pradėjus savo pasirodymą, salė jau buvo apipilnė. Ši diena, kaip juokaudamas pažymėjo pats muzikantas, yra jam ypatinga – tai paskutinė diena, kuomet jo solinis albumas dar nebuvo išleistas. Bent jau oficialiai – norintys albumą įsigyti galėjo tai padaryti po koncerto ir čia pat gauti J. Bernardt autografą.

Solinį projektą sumanęs Jinte Deprez norėjo sukurti asmeniškesnį albumą apie tai, kas vyksta jo gyvenime ir tai, kas jam patinka muzikoje. Diską „Running Days“ jis įrašinėjo savo namuose Gente ir tą namudinį jausmą jam puikiai sekėsi perteikti ir koncerto metu. Projekto J. Bernardt dainas sunku būtų pavadinti linksmomis (greičiau priešingai), tačiau jas išgirdęs nejučia pradedi šokti. „Balthazar“ įtaka čia vis dar labai jaučiama, ir kai kurios dainos be jokios abejonės galėjo atsidurti šios grupės repertuare. Tačiau J. Deprez nusprendė kitaip. Ir nors „Balthazar“ pavadinimas koncerto metu nenuskambėjo nė karto, apie sąsajas su „gimtąja“ grupe sunku pamiršti – jau vien dėl charakteringo, sunkiai supainiojamo Jinte Deprez vokalo. Tačiau skirtumai akivaizdūs – J. Bernardt tai kita komanda, kitas, akivaizdžiai mažesnis biudžetas ir kiek pakitęs, labiau „naminis“, DIY skambesys. Čia mažiau gyvų instrumentų (nėra „Balthazar“ narės Patricios Vanneste ir jos smuiko), tačiau daugiau elektronikos, daugiau R&B, daugiau netikėtų sprendimų, pavyzdžiui, puikiai įsipaišę rytietiški motyvai dainoje „The Question“.

Pats J. Deprez (arba J. Bernardt, kaip kam labiau patinka) scenoje atrodo mažiau suvaržytas, nenustygstantis vietoje – šį vakarą jo judesių nevaržo nei gitara, nei kiti grupės nariai (abu scenoje kartu grojantys „Pomrad“ nariai yra šiek tiek toliau, gilumoje), tad atrodo, kad jis nuoširdžiai džiaugiasi savo laisve ir galimybe palakstyti po nedidelę sceną. Bet ir to jam ne gana – atlikdamas vieną pirmųjų albumo singlų, „The Other Man“, muzikantas nulipa nuo scenos, patraukęs gilyn į žiūrovų masę šoka kartu ir galiausiai pasirodymą baigia užsilipęs ant baro. Publika šurmuliuoja, o bisui sugrįžęs J. Bernardt padėkoja ir prisipažįsta, kad daugiau tokių pašėlusių dainų kol kas neturi. Koncerto metu nuskambėjo bemaž visos albume esančios dainos – nuo jau girdėtų „Calm Down“, „Wicked Streets“ ar „On Fire“ iki titulinės „Running Days“ – bei į albumą nepatekęs kūrinys „Lapse of Reason“.

Pasibaigus pasirodymui J. Deprez grįžta pasirašyti albumų ir pabendrauti su gerbėjais. Išgirdęs, kad atvykome iš Lietuvos, nustemba, nusišypso ir negailėdamas gerų žodžių „Loftui“, patikina, kad jei tik turės galimybę (ir pinigų), pristatyti savo albumo atvažiuos ir į Vilnių. O mes su malonumu nueisime dar kartą – nes beprotiškai gera žiūrėti, kai atlikėjas mėgaujasi tuo, ką daro.