Lietingas penktadienis gryname ore turėjusiam vykti koncertui nežadėjo nieko gero – meskit į mane akmenį, kas nesvarstėte likti namie. Bet nepabūgusieji permainingos lietuviškos vasaros gavo su kaupu – ir netikėtai pasirodžiusios saulės, ir geros muzikos.
Prieš 15 metų Lietuvoje koncertavę britai “Skunk Anansie”, panašu, ne tik išsaugojo savo gerbėjų būrį, bet ir sugebėjo jį padidinti. Nors publikos šerdį sudarė keturiasdešimt-plius-mečiai, buvo ir jaunimo – ir, atrodo, atėjusio savo noru. Soldauto gal ir nebuvo, bet susirinkusi minia atidirbo už neatėjusius – kiekviena daina buvo sutikta entuziastingai, buvo šokama, gurkšnojama ir net šiek tiek dainuojama.
Pagrindinių vakaro kaltinimų pasirodymas prasidėjo stipriai – su 2019-ais išleista daina “This Means War” (oficialus šios dainos vaizdo klipas buvo nufilmuotas grupės pasirodymo Lenkijoje vykusio festivalyje Pol’and’Rock metu).
Grupės vokalistė Skin tiesiog nenustygo vietoje, lakstydama po sceną, karts nuo karto kažką pargriaudama ir demonstruodama ilgas, ryškiai rožines kojines (ir karts nuo karto atsigerdama iš tokios pat spalvos “fleškutės” – bet “viskas gerai, tai visai ne alkoholis”, kaip sakė pati dainininkė).
Nors procentaliai didesnę koncerto dalį sudarė seniau išleisti kūriniai, visgi nebuvo pamirštas ir vos prieš mėnesį išleistas naujas “Skunk Anansie” darbas “The Painful Truth”, kurio pristatyti grupė ir atvažiavo. Išgirdome pirmąjį šio albumo singlą, “An Artist Is an Artist”, ir dar kelis naujus kūrinius, jau atradusius garbingą vietą gerbėjų širdyse – tarp jų “Animal” ir netrukus singlu išleidžiamą dainą “Shame”.
Netruko ir gerai pažįstamų grupės hitų – “Hedonism (Just Because You Feel Good)” ar “Weak”. Entuziastingai buvo priimta ir Skin kalba tarp dainų – vienu metu, komentuodama (Lukiškių kalėjimo) aplinką, ji išvardino, kas, jos manymu, yra šiuo metu vertas šiltos vietelės už grotų.
Keletos esminių personažų ji nepaminėjo. Bet tiek to – gal kitą kartą.
Nes grupė pažadėjo sugrįžti, ir mes šventai įsitikinę, kad taip ir bus.
Taip tai, akys jūsų neklaidina. Tai tie patys „Talking Heads” ir tas pats legendinis jų gabalas „Psycho Killer”, iki šiol, pasirodo, neturėjęs vaizdo klipo. Švenčiant grupės 50-metį (atskaitos tašku čia imamas pirmasis gyvas jų Talking Heads pasirodymas, apšildant grupę Ramones), režisierius Mike Mills pasitelkė talentingąją airių aktorę Saoirse Ronan ir sukūrė puikų, neakivaizdų vaizdo klipą.
Kūrinys „Psycho Killer” buvo išleistas 1977-aisiais, albume „Talking Heads ’77”. Iki šiol tai bene žymiausia šios grupės daina.
Nėra to blogo, ko nepataisytų nauji penktadienio albumai. Kad ir sekmadienį (ar kada beskaitytumėte). Turime daug gero ir gražaus, pasigarsinkite:
Pulp – More
Naujas „Pulp” albumas, išleidžiamas po 24 metų pertraukos, jau savaime yra įvykis. Ypač jei tai geras albumas.
TURNSTILE – NEVER ENOUGH
Harcore punk? Alternative rock? Apie „TURNSTILE” muzikinį stilių diskutuojama daug, bet vadinkit kaip norit – svarbu klausykit. Penktadienį jie grįžo su nauju albumu.
Little Simz – Lotus
Reperė iš Londono eilinį kartą įrodo, kad repas yra poezija.
Addison Rae – Addison
TiktTokerė, šokėja ir – dabar jau – dainininkė Addison Rae išleidžia savo debiutinį albumą.
The Ting Tings – Home
Duetas „The Ting Tings” (taip, tie, kur „That’s Not My Name”) po 7 metų tylos sugrįžta… namo. Nelabai žinom, ko tikėtis, bet pasiklausysim.
Finn Wolfhard – Happy Birthday
Dainininkas ir aktorius ir šiaip kūrybingas žmogus Finn Wolfhard (jei veidas atrodo matytas, tai taip, tas iš „Stranger Things”) išleido debiutinį solinį albumą (nes ne-solinių jau turi).
Mother Mother – Nostalgia
Kiek „Nostalgijoje” nostalgijos? Nelabai daug. Indierokeriai iš Kanados, „Mother Mother” grįžta su nauju darbu.
Katatonia – Nightmares as Extensions of the Waking State
Švedų metalo pažiba, grupė Katatonia taip pat nudžiugino savo gerbėjus nauju albumu.
Lil Wayne – Tha Carter VI
Repo departamente Little Simz nėra vienintelė šią savaitę išleidusi naują albumą. Iš Naujojo Orleano kilęs reperis Lil Wayne išleido jau keturioliktąjį diską, „Tha Carter VI”. Daugybė feature’ų ir semplų – nuo Bono ir Andrea Bocelli iki 2Chainz, Wyclef Jean ar MGK – neišgelbėjo, kritikų ir klausytojų atsiliepimai šiam ilgai anonsuotam darbui gan nepalankūs.
Penktadienio proga kviečiame pasimėgauti naujų, šiandien išleistų albumų mišraine. Turime daug, visą kibirą, ragaukit.
Matt Berninger – Get Sunk
Visų „sad dads” karalius, grupės „The National” lyderis Matt Berninger išleido antrąjį solinį albumą.
Kathryn Joseph – WE WERE MADE PREY.
Jei Kathryn Joseph vardas jums vis dar nežinomas – greitai pasitaisykit. Juolab, kad tai būtent jį atvyksta į Vilnių apšildyti kitų škotų – grupės Mogwai.
Swans – Birthing
Michaelo Giros ir grupės Swans Lietuvoje pristatinėti tikrai nebereikia. Čia – jau septynioliktasis jų albumas.
Garbage – Let All That We Imagine Be The Light
Nuo 1995-ųjų (su trumpomis pertraukomis) grojanttys amerikiečiai Garbage su vokaliste Shirley Manson priešakyje taip pat nudžiugino mus nauju albumu.
Miley Cyrus – Something Beautiful
Galit mėgti Miley Cyrus, galite jos nekęsti – bet savo vietą pop muzikos pasaulyje ji užsidirbo. Prakaitu, ne tik wrecking ball’ais.
yeule – Evangelic Girl Is a Gun
Synth-pop iš Singapūro? Prašom – kaip tik šiandien pasirodė naujas yeule albumas.
caroline – caroline 2
„caroline 2” – tai antrasis postrokerių iš Jungtinės Karalystės albumas. Klausomės ir laukiame „caoline 3”.
Ty Segall – Possession
Multiinstrumentalistas (ir, matyt, darbolikas) Ty Segall priklauso gal 10 skirtingų muzikinių grupių, bet tai jau netrukdo kurti ir įrašinėti ir solo albumus. Šis – jau septynioliktasis.
Obongjayar – Paradise Now
Jei iš Nigerijos kilusio ir Londone gyvenančio Obongjayar vardas jums atrodo girdėtas – galbūt girdėjote jo bendrus kūrinius su Fred Again ar Little Simz. Metas susipažinti ir su soline jo kūryba.
Aesop Rock – Black Hole Superette
Priešingai negu jo kolegos panašiai skambančiu vardu, Aesop Rock albumų nereikia ilgai laukti.
Jei kuris jūsų abejojo, kad Pulp dar turi savy parako – naujasis, energijos kupinas, net kiek per daug euforiškas jų singlas „Got To Have Love” jas turėtų išsklaidyti.
Primename, kad daugiau naujų Pulp dainų išgirsime jau po poros savaičių, kuomet pasirodys naujas jų albumas, „More”.
Orai mūsų nelepino, užtad turime daug laiko premjeroms. O jomis vakar tikrai prilyjo:
Stereolab – Instant Holograms On Metal Film
Britiškai-prancūziškas duetas grįžta su naujuoju albumu po solidžių 15 metų pertraukos.
These New Puritans – Crooked Wing
Dar vienas sugrįžimas (tiesa, pertrauka vos 6 metų) priklauso kitai grupei iš britų salyno, „These New Puritans”. Sparnai gal ir kreivi, bet nusileidimas pavykęs.
Morcheeba – Escape The Chaos
Svajinga „Morcheeba” muzika nukelia mus ten, kur galbūt dar nesame buvę, bet norėtume atsidurti. Naujas jų albumas – ne išimtis.
Skunk Anansie – The Painful Truth
„An artist is an Artist” – tokiais ironiškais žodžiais prasideda naujasis „Skunk Anansie” albumas, pasirodysiantis taip pat po solidžios, 9 metų, pertraukos.
Sparks – MAD!
Broliai Sparksai (na, gerai, Mael) nesustoja ir neketina sustoti – šis albumas jiems jau 26-asis.
Silver Tears – Silver Tears
O dabar – šis tas tikrai naujo. Silver Tears – Berline apsistojusių Lucos Venezios ir Damiano Shilmano projektas, debiutavęs prieš kelerius metus. Tai – debiutinis jų albumas.
Ilgi 25 metai skiria 2000-aisiais pasirodžiusią „The Verve” lyderio Richardo Ashcrofto dainą „A Song For The Lovers” (2000) ir su ką tik išleista „Lover”. Dvidešimt penki negailestingi metai. Na, bet pasiklausykite patys ir nesakykite, kad neįspėjome.
Jei staiga pajutote, kad Jūsų gyvenime kažko trūksta… Galbūt tas kažkas yra šiek tiek Father John Misty muzikos? Turim! Nenaujas, bet vis dar šviežias, gyvas albumas – įrašytas koncerto Kopenhagoje metu, vos prieš kiek daugiau nei mėnesį. Iš viso 19 dainų gėrio. Vaizdo gal ir trūksta, bet nebūkim godūs.
Jei reikia garso takelio melancholiškai nuotaikai, Ólafur Arnalds tam tikslui yra nepamainomas. Darbštusis islandų kompozitorius ką tik paskelbė apie vieną ypatingą projektą – naują albumą su pernai išėjusiu airių muzikantu Eoin French, žinomu Talos slapyvardžiu.
Praėjusių metų rugpjūtį nuo vėžio mirusį E. Frenchą tuomet pagerbė visas būrys draugų. Daina „We Didn’t Know We Were Ready” rasime ir šiame naujame albume. Be jos, į jį sugulė dar 7 kūriniai.
Dirbti prie bendrojo albumo O. Arnalds ir Talos pradėjo dar 2023-aisiais, susipažinę festivalyje „Sounds from a Safe Harbour” Korko mieste, Airijoje. Darbai vyko gimtojoje Arnaldso Islandijoje, o vėliau, E. Frencho būklei sudėtingėjant, ir jo namų studijoje Airijoje. Jam mirus, albumą O. Arnaldsas užbaigė pats, tačiau jis pabrėžė, kad niekada nesijautė dirbantis vienas.
Albumo „A Dawning” galima bus klausytis nuo liepos 11 dienos, o šiandien norime pasidalinti naujausiu jo kūriniu, „Signs”.
Grupės „TURNSTILE” gerbėjų būrys, atrodo, auga su kiekviena naujai išleidžiama daina. Nenuostabu – nors jie vis dar pozicijonuoja save kaip „hardcore punk”, jų kūrinių žanrų įvairovė yra žymiai platesnė. Vakar pasirodęs naujausias jų kūrinys, „LOOK OUT FOR ME” tai tik patvirtina – įsitikinkite patys.
Ketvirtasis „TURNSTILE” albumas, „Never Enough”, pasirodys birželio 6 dieną. Albumą lydi ir vizualinė jo dalis, kurios premjera numatoma Tribecos filmų festivalio metu.
Atrodo kaip „White Lies”, bet neskamba kaip „White Lies”, kas? Naujas „White Lies” singlas „Nothing On Me”! K1 tik pasirodęs singlas stebina savo pasikeitusiu skambesiu – pažiūrėsime, ar taip skambės ir visas naujas šios grupės iš Londono albumas.
Tiesa, apie jį dar nežinoma absoliučiai nieko, bet tikimės, kad albumas tikrai bus – grupė ką tik paskelbė apie koncertinį turą po Europą. Vietos Lietuvai jų plakate, deja, neatsirado.
Dar vienas sugrįžimas iš praeities priklauso praėjusio šimtmečio pabaigoje Londone susiformavusiai grupai „Stereolab”. Prieš gerą mėnesį ištikimiausi jų gerbėjai paštu gavo paslaptingą siuntinuką – 7 colių plokštelę su nauja daina, „Aerial Troubles”. Šiandien atėjo laikas naujam kūriniui – šį kartą grupė juo pasidalino įprastu būdu.
Naujos dainos nėra atsitiktinės – jau šį penktadienį, gegužės 23 dieną, Stereolab išleis naują albumą „Instant Holograms on Metal Film”. Tai pirmasis jų albumas po beveik 15 metų petraukos – paskutinis jų albumas, „Not Music”, pasirodė dar 2010-aisiais.
„Instant Holograms on Metal Film” – jau 11 albumas „Stereolab” diskografijoje.
Dar 1989-aisiais Bretto Andersono įkurta grupė „Suede” vis dar sėkmingai gyvuoja ir kuria naują muziką be naftalino kvapelio. Naujasis – jau dešimtasis – šios grupės albumas, ambicingai užvadintas „Antidepressants”, pasirodys rugsėjo 25-ą dieną.
Kalbėdamas apie naująjį albumą, B. Andersonas minėjo, kad jei ankstesnis jų darbas, „Autofiction”, buvo arčiau pankroko, naujajame darbe grupė pasuko labiau link postpanko.
Naujojo grupės „Suede” kūrinio, „Disintegrate, galite pasiklausyti čia:
Krokuvos Tauron Arena pasitinka mus eilėmis. Prie įėjimo, prie rūbinės, maisto – visur driekiasi minios įvairaus amžiaus paauglių. Dauguma jų – įvairių Tyler, The Creator kūrybinių epochų atspindžiai – ilgi blond perukai, kailinės kepurės, šortai (nepaisant nelabai kokių orų), spalvoti marškiniai. Ir žinoma, žalia, daug žalios spalvos, nes būtent naujausią Tylerio albumą, “Chromakopia”, ir susirinkome čia pagerbti.
Bet iki tol dar ilgos laukimo valandos ir du apšildantys pasirodymai. Pirmieji į sceną žengia “Paris Texas” – pagal Wim Wenderso filmą pasidavinęs duetas iš Los Andželo. Nors populiarumu kitoms vakaro žvaigždėms jie neprilygsta, publika, atrodo, to nepastebi – jau pirmųjų kūrinių metu atsiveria bent kelios pragariškos mosh duobės.
Trumpa pertrauka ir aikštelės viduryje esančią sceną užima kitas šio vakaro svečias – Lil Yachty. Nors jo žvaigždė, ypač Lenkijoje, šviečia žymiai ryškiau negu prieš tai pasirodžiusių “Paris Texas”, bent jau pirmoje pusėje jis skamba kiek pridusęs. Viskas pasikeičia iš publikos ištraukus plakatą su klausimu “Did you take the wok here by any chance???” ir pasigirdus pirmiesiems hito “Poland” garsams. Nors techniškai daina neturi daug bendro su Lenkija (pats Lil Yachty ne kartą interviu aiškino, kad kūrinys gimė tiesiog jam išsidirbinėjant studijoje ir maišant “wock”, arba “wockhard” – priklausomybę sukelianti sirupą nuo kosulio su kodeinu – su “poland”, arba tiesiog “Poland Springs” vandeniu, kuris yra išpilstomas visai ne Lenkijoje, o Polando mieste, Meino valstijoje), šioje šalyje ji yra absoliutus hitas – po jos išleidimo Lil Yachty atvykti į Lenkiją kvietė net tuometinis šalies premjeras, Mateusz Morawiecki.
Bet susirinkome šį kartą ne dėl jo. Dar šie tiek laukimo (linkėjimai mano nugarai) ir tamsoje pasigirsta pirmieji “St. Chroma” garsai, o netrukus pasirodo ir žalia uniforma vilkintis Tyler, the Creator. Jei būtume gimtojoje šio atlikėjo Kalifornijoje, galbūt šį vakarą ant scenos šalia jo išvystume kelis “Chromakopia” albume kartu pasirodžius atlikėjus – gal Daniel Ceasar, ScHoolboy Q, gal Sexyy Red, o jei labai pasisektų – net Doechii, bet Lenkijos publikai tai ne motais – visi moka žodžius mintinai (net jei tie žodžiai – Zambijoje vartojama čevų kalba), ir žino, kada turi išstoti. Nuo daugiatūkstantinės minios dainuojamų “Can you feel the light inside? Can you feel that fire?” akimirksniu pašiurpsta oda.
Pirmojoje koncerto dalyje Tylerio veidą slepia kaukė. Tiesa, ji visiškai atkartoja jo bruožus, tarnaudama tarsi akiniai nuo saulės – tai tėra iliuzija, nuo viešumo jam pasislėpti vis tiek nebepavyks. Viešumo klausimas ir su juo susijusi paranoja (be kitų, ne mažiau svarbių), yra apdainuojamas ir naujausiame jo albume (“no cameras out, please, I wanna eat in peace”). Atlikėjas nė kartą yra pasisakęs ir prieš koncertų filmavimą – “žmonės per koncertus mojuoja telefonais, o aš galvoju, esu per fucking pusantro metro nuo jūsų. Dabar, realiame gyvenime. Bet jie mieliau pasimėgaus šia akimirka po 2 savaičių negu dabar, šiandien”, sakė jis viename interviu. Tačiau jokie draudimai įvesti nebuvo, ir publika sėkmingai mojavo telefonais viso jo pasirodymo metu.
Kaukė turi ir kitą paskirtį – albume apdainuojami itin asmeniški reikalai (tiesa, asmeniškiausia, “Hey Jane”, kurioje pasakojama apie neplanuotą nėštumą, koncerto metu nėra atliekama), tad tam, kad galėtų laisvai apie tai kalbėti, Tyler turi užsidėti bent tokią, menamą “mediatorių”, vis dar išlikdamas savimi, tačiau pasisemdamas drąsos iš uždengto veido.
Scenografija, bent jau koncerto pradžioje, atrodo minimalistiškai – scena yra sudaryta iš kontenerių, o vieninteliu paįvairinimu tampa ugnis ir fejerverkai. Tačiau Tyler nebūtų “The Creator”, jei viskas tuo ir pasibaigtų. Tad antroje koncerto dalyje, nusileidus milžiniškam tiltui, Tyleris pereina į scenos vidurį, kur iškyla jo kambario vaizdas. Čia jis vieną po kitos traukia savo išleistas plokšteles ir bent trumpam nukelia publiką į praeitį. Skirtumo, tiesa, nesijaučia visiškai – ir senos dainos yra atliekamos su tokiu pat uždegimu, o gerbėjai jas sutiko taip pat entuziastingai.
Tačiau to, kas nutiko ištraukus albumo “Goblin” vinylą, nesitikėjo net Tyleris. Trumpai užsiminus, kad šiai plokštelei kaip tik tądien sueina 14 metų, publika spontaniškai uždainuoja “Ilgiausių metų” – iš pradžių lenkiškai, o paskui ir angliškai. Nustebusio atlikėjo reakciją galite matyti čia:
Tyleriui grįžus į pagrindinę sceną (ir pakeliui išmėčius bent keliasdešimt dolerių banknotų), prasideda trečioji koncerto dalis. Joje – likusios albumo “Chromakopia” dainos “Thought I was Dead” ir “Like Him” (deja, be “Balloon”), turbūt žymiausias Tylerio kūrinys, “See You Again”, energingasis “NEW MAGIC WAND”. Vakarėlis – 100 balų. Ir nors pats Tyler, The Creator kukliai save vadina antruoju po Kendricko Lamaro (“The biggest out the city after Kenny”), šį vakarą – jis triumfuoja. Jis pirmas.
Vakarą vainikuoja simbolinė „I Hope You Find Your Way Home”. Ir, žinoma, eilės, vėl eilės.
„Wolf Alice” fenomenui suprasti man asmeniškai prireikė daug (per daug?) laiko. Net tuomet, kai 2022-aisiais „Brit Awards” jie buvo išrinkti geriausia grupe Jungtinėje Karalystėje, gūžtelėjau pečiais. Tad tai tikrai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, bet visgi – meilė. „Blue Weekend” pamažu tapo labai mylimu albumu.
Tikiuosi tokiu taps ir vasaros pabaigoje pasirodysiantis naujas „Wolf Alice” darbas, „The Clearing”. Tai, kad grupė yra pasiryžusi paaksperimentuoti ne su skambesiu, bet ir įvaizdžiu, girdisi ir matosi jau pirmajame praėjusią savaitę pristatytame kūrinyje, „Bloom Baby Bloom”. Grupės vokalistė Ellie Rowsell yra minėjusi, kad įkvėpimu jai pasitarnavo klasikinio roko legendos, tokios kaip Axl Rose, bet vaizdo klipe galima įžvelgti ir Kate Bush ar net Davido Bowie įtakų.
Visiškai išsibalansavę penktadienio albumai grįžta po pertraukos pirmadienį. Laiko nesustabdyt, tad to, ką praleidome, net nebandysime pasivyti. Bet galime pasižiūrėti, ką naujo gero padovanojo mums praėjusi savaitė:
Liucė – Šviesi naktis
Savaitės švelnuma ir šviesuma priklauso šiam, vos vakar išleistam albumui. Pasilikite vakarui.
Dan Mangan – Natural Light
Su viršuje esančiu albumu labai gražiai susišaukia ir naujas kanadiečio Dan Mangan albumas – taip pat pilnas natūralumo ir (natūralios) šviesos.
Matt Maltese – Hers
Keliaujam toliau indie pop/roko takeliu ir čia sutinkame Matt Maltese, kuris, žinoma, nėra iš Maltos. Bet gal ir gerai.
tUnE-yArDs – Better Dreaming
„Better Dreaming” – tai jau šeštasis amerikiečių projekto „tUnE-yArDs” albumas. Labai malonus ausiai, o ir kojos beklausant lyg pačios šoka…
Peter Doherty – Felt Better Alive
Vis pasigirsta (nelabai kokios) žinios apie „The Libertines” lyderio sveikatą – sveikiname jį su naujo solinio albumo išleidimu ir tos sveikatos kaip tik ir norėtume palinkėti.
Ezra Furman – Goodbye Small Head
Ezra Furman itin išpopuliarėjo pasirodžius Netflix serialui „Sex Education”, bet mes mylėjome ją ir iki tol, tad naujas albumas buvo itin laukiamas.
Lido Pimienta – La Belleza
Iš Kolumbijos kilusi, Kanadoje šiuo metu gyvenanti ir kurianti Lido Pimienta dar 2017-aisiais pelnė Polaris apdovanojimą – bene svarbiausią Kanadoje. Šią savaitę jį grįžta su naujuoju albumu.
Alexandra Savior – Beneath the Lilypad
Pasiilgusiems kokybiškos, bet vis dar lengvai klausomos muzikos turime naująjį amerikietės Alexandra Savior albumą.
MØ – Plæygirl
Danė Karen Ørsted, arba tiesiog MØ taip pat išleido naują albumą. Nuomonių girdėjome visokiausių, teks perklausyti ir įsitikinti patiems.
Damiano David – Funny Little Fears
Italų atsakas Harry Styles’ui, grupės „Måneskin” narys Damiano šią savaitę debiutuoja su soliniu albumu.
The Callous Daoboys – I Don’t Want to See You in Heaven
Teneapgauna jūsų rami šio albumo pradžia – tai tėra intro į tikrąjį mathcore’inį „The Callous Daoboys” skambesį. Rekomenduojame (bet atsargiai).
Bury Tomorrow – Will You Haunt Me, With That Same Patience
Britų metalcore atstovai „Bury Tomorrow” grįžta su nauju albumu, labai gražiu pavadinimu „Will You Haunt Me, With That Same Patience”.
Rico Nasty – LETHAL
Repo skiltį šią savaitę atstovauja amerikietė Rico Nasty. Po penkerių metų petraukos pasirodęs albumas „Lethal” žada roko ir repo sintezę.
Savaitės naujienos šį kartą ne tokios gausios – bet gausos stoką atstoja keli verti dėmesio sugrįžimai, tad nesiskundžiame. Juk kartais (dažnai?) mažiau yra daugiau.
Bon Iver – SABLE, fABLE
Ir vienas tokių sugrįžimo, neabejotinai praskaidrinusių mūsų nuotaikas yra Bon Iver.
OK Go – And the Adjacent Possible
Pridėjus ranką prie širdies prisipažįstame, kad „OK Go” mylime labiau už jų vaizdo klipus, bet muzika irgi nebloga.
Röyksopp – True Electric
Norvegų duetas išleidžia naują albumą, kuriame – gyvos, labai elektroninės senų kūrinių versijos.
Messa – The Spin
Pabaigai – šiek tiek doomo iš Italijos. Nes kodėl gi ne 🙂
Pasiruošimai Eurovizijos konkursui vyksta pilnu tempu – ir, žinoma, neaplenkė ir šiemet Lietuvai atstovaujančios grupės „Katarsis”. Štai konkurso organizatoriai „Youtube” kanale pasidalijo vaizdo klipu, kuriame grupė atlieka alternatyvią dainos „Tavo akys“ versiją, įdainuotą ir nufilmuotą kartu su choru „Artyn“.
Vaizdo klipui buvo pasirinkta labai graži ir svarbi Lietuvos melomanams vieta – Šv. Kotrynos bažnyčia. Sunku būtų išvardinti visus garsius Lietuvos ir užsienio atlikėjus, koncertavusius šioje erdvėje.
Primename, kad šiemet Eurovizijos konkursas vyks Bazelyje, Šveicarijoje. „Katarsis“ dėl vietos finale turės pakovoti antrajame pusfinalyje – gegužės 15 dieną.
