Evelina Bondar

Naujas Modest Mouse singlas – po savaitės

Neįtikėtina, kaip greitai bėga laikas. Paskutinį kartą apie „Modest Mouse“ girdėjome prieš 4 metus, 2015-aisiais, kuomet šis kolektyvas išleido albumą „Strangers to Ourselves“. Tačiau jie pasiruošę sugrįžti – jau kovo 29 dieną galėsime mėgautis naujuoju jų singlu, „Poison the Well“.

Taigi, studijinio įrašo teks palaukti dar savaitę, o nekantriausiems turime koncertinį versiją, įrašytą festivalio „Sasquatch“ metu.

Kosminė meilė: „Florence + The Machine“ ir „Young Fathers“ koncerto Lodzėje apžvalga

florence

Visuomet sakydavau (ir greičiausiai niekad nenustosiu sakiusi), kad koncertai mieste, kuriame gyveni yra gerai, tačiau bent kartą turėtum patirti koncertą grupės gimtajame mieste. Ypač, jei grupė tau rūpi. Gimtinė yra gimtinė, ten žolė žalesnė ir santykis su klausytojais yra kitoks, kai tarp tavo klausytojų yra mama, kaimynas, mokyklos draugas ar močiutė.

Tačiau, nors Florence Welsh ir apdainuoja meilę savo gimtajam Pietų Londonui („South London Forever“), į „Florence + The Machine“ koncertus reikia važiuoti tik į Lenkiją. Ir niekur kitur.

Ypatingas grupės santykis su šia šalimi neatsirado per naktį. Kaip koncerto metu ne kartą minėjo pati Florence, jie visuomet jautė lenkų gerbėjų palaikymą – nuo pat pradžių, net kai gimtojoje Didžiojoje Britanijoje į juos buvo numojama ranka. „Anglai tiesiog negali suprasti, kaip anglė gali būti tokia emocinga“,– juokavo F. Welsh.

O emocijos tą penktadienio vakarą liejosi per kraštus.

Bet gal pradėkime nuo pradžių. Kad ir kaip mylėčiau „Florence + The Machine“ muziką, tikrąja priežastimi, paskatinusia mane praleisti vienuolika valandų kelyje Vilnius-Lodzė, buvo vakaro „supportas“. Juo netikėtai tapo mažai prie saldžiabalsės Florence derantys škotai „Young Fathers“. Tačiau… nors „tėvukai“ darė viską, kad išjudintų „Golden circle“ zonoje susirinkusią publiką, tiesa buvo akivaizdi – šį vakarą jie mažai kam rūpėjo. Tai patvirtino ir visiškai tuščios „Atlas Arenos“ tribūnos. Kiek audringesnės reakcijos sulaukė „GET UP“ ar keli naujausio albumo „Cocoa sugar“ kūriniai, tačiau net ir jų metu buvo akivaizdu, kad grupė yra tiesiog ne savo vietoje. Greičiausiai tai, kas tinka „Loftui“, netinka 10 tūkstančių žmonių talpinančioje arenoje. Nepadėjo ir poprastis garsas. O gaila.

Tačiau tai buvo vienintelis vakaro nusivylimas.

Apie tai, kad „Florence + The Machine“ pasirodymas Lenkijoje yra neeilinis įvykis, galima buvo nujausti jau koncerto dieną važiuojant traukiniu iš Varšuvos. Didžiulė vainikėliais, blizgučiais ir Florence Welsh stilių primenančiais apdarais pasipuošusi minia greitai užpildė visus vagonus. Koncertui ruošėsi ir miestas – į ne itin toli miesto centro esančią areną galima buvo nuvažiuoti (ir iš jo grįžti) specialiais autobusais, o kai kurių miesto autobusų trasa buvo pakeista dėl gresiančių kamščių. Organizacija – 10 balų.

Laukimas, apšildanti grupė, vėl laukimas ir į medinėmis lentelėmis išmuštą sceną, šiek tiek primenančią standartinį Lazdynų buto interjerą, įžengia pagrindiniai vakaro kaltininkai. Charizmatiškoji rudaplaukė Florence nuo pat pirmos minutės užvaldo tiek sceną, tiek publiką. Basa, pasipuošusi lengvu, beveik permatomu chalatėliu, ji laksto po visą sceną. Nevaržoma, laukinė. Ir nors „The Machine“ dalis yra labai svarbi, ypač koncertų metu, visos akys yra nukreiptos tik į Florence Welsh. Jos atsidavimas tam, ką daro yra daugiau nei akivaizdus, ir publika tai jaučia.

Jaučia ir besąlygiškai paklusta jos kerams. Paraginti, draugiškai apsikabiname kaimynus iš kairės ir dešinės, o vėliau visą dainą laikomės už rankų. Gal tai ir netikra, gal nepraėjus nė valandai stumdysimės eilėje prie išėjimo, tačiau tą akimirką jaučiu tik bendrystę su tais nepažįstamais žmonėmis, esančiais šalia. Bendrystę ir begalinę kosminę meilę.

Ir kai nuo scenos pasigirsta dar vienas prašymas… „Tai jums nepatiks“,- įspėja Florence. „Bet pasitikėkite manimi“. Per galvą prabėga milijonas neįtikinamiausių spėjimų, tačiau dainininkė viso labo paprašo paslėpti mobiliuosius telefonus. „Jei matote kaimyną su telefonu, lengvai patapšnokite jam per petį. Arba, tiesiog liepkite jam patraukti į šalį tą suknistą telefoną. Taip pasakytų karalienė“. Juoko banga nusirita per tūkstantinę minią, telefonai paslepiami, tačiau žinoma, neilgam. Kas mes be mūsų telefonų.

Tačiau staigmenos, netikėtumai ir tiesiog geros emocijos tą vakarą laukė ne tik žiūrovų. Itin aktyvus Lenkijoje „Florence + The Machine“ fanklubas pasistengė, kad vakaras taptų nepamirštamas. Ir tiesiog ypatingas. Dainos „Moderation“ metu į viršų pakyla daugybė lapų su „alternatyviais pasiūlymais“ – nuo „meditation“ iki „gay nation“, prajuokinusiais grupę.

Ir tai tik pradžia. Didžiausią įspūdį visiems paliko kruopščiai suplanuota akcija „Stars Do Not Take Sides“. Prie įėjimo į salę kiekvienas galėjo pasiimti mažą spalvotos folijos plokštelę ir baltą popierinį maišelį (jo prireiks vėliau). Ir tuomet tereikėjo laukti atitinkamos komandos. Ją, nieko neįtardama, davė pati Florence Welsh, prieš pradedama dainuoti kūrinį „Cosmic Love“, paprašiusi iškelti į viršų telefonus su įjungtais žibintais. Spalvotą foliją pridėjus prie telefono žibinto, sukuriamas neįtikėtinas efektas. Salę akimirksniu užpildo spalvotų švieselių jūra, privertusi ne vieną aiktelėti iš nuostabos. Paprasta ir tiesiog neįtikėtinai gražu.

Mano minėtų baltų popierinių maišelių prireikė kitos dainos, „100 years“, metu. Ant telefonų uždėti balti maišeliai virto spalvotų žibintų okeanu. Tačiau magišką akimirką sugadino masiškas tų žibintų-maišelių sprogdinimas – garsūs pokštelėjimai suglumino ir pačią grupę. Gana nevykęs sumanymas neramiems laikams.

Tačiau faux pas greitai pamirštamas ir daugiatūkstantinis vakarėlis tęsiasi – be šokių ant stalų, tačiau su ėjimu per visą areną, su dainomis ir begalinėmis šypsenomis. „Florence + The Machine“ matau ne pirmą kartą gyvai, tačiau šis vakaras ypatingas. Pernai išleistas jų albumas „High As Hope“ puikiai skamba gyvai ir gerai įsipaišo į ankstesnę grupės kūrybą. Grupė puikios formos, o pati Florence Welsh atrodo susitaikiusi su savimi. Laiminga. Arba jai tiesiog labai patinka koncertuoti Lenkijoje. Ir aš puikiai suprantu, kodėl.

Pasirodė naujasis „The Cinematic Orchestra“ albumas

to-believe-2-mainŠiandien išleidžiamas naujasis, penktasis „The Cinematic Orchestra“ albumas „To Believe“. Albumas pasirodė po 12 metų pertraukos, kai tikrai ne vienas jų gerbėjas nebesitikėjo išgirsti naujų „cinematiškų“ kūrinių.

Taupus, vos 7 kūrinių albumas pradedamas tituline daina „To Believe“, kuriame girdime Moses Sumney vokalą. Nuo jo ir prasidėjo grupės kelionė į albumą – šis kūrinys buvo išleistas dar 2016-ųjų spalį.

Be Moses Sumney, albume rasite (jau pažįstamą) kūrinį su Roots Manuva, Tawiah ar dažnai su „The Cinematic Orchestra“ pasirodančia džiazo dainininke Heidi Vogel.

Happyendless – King Kong

Happyendless“ padėjo tašką – vakar pasirodė paskutinis pernai išleisto albumo „Kinetika“ vaizdo klipas, skirtas kūriniui „King Kong“. Įspūdingų vaizdų autoriai – Mindaugas Zabulis ir Viktoras Jermolajevas. Kaip skambės (ir atrodys) nauji „Happyendless“ vyrukų kūriniai – tikimės sužinoti jau netrukus!

Arcade Fire – Baby Mine

Jau šio mėnesio pabaigoje pasirodys Timo Burtono sukurtas 1941-ųjų animacinio filmo „Dumbo“ perdirbinys. Būtent jam ir skirtas naujasis kanadiečių grupės „Arcade Fire“ kūrinys, o tiksliau – koveris („Baby Mine“ 1941-ųjų filme atliko aktorė ir dainininkė Betty Noyes). „Arcade Fire“ versija – kartu ir labiau melancholiška, ir rokenroliška, ir arcadefiriška.

Massive Attack „MezzanineXXI“ Londone: sudėtinga dėlionė

massive attack, elisabeth fraser

Koncertiniai turai, skirti vienam albumui (ko išleidimo metinių painėjimui) šiais laikais labai populiarūs. Juos daro visi – nuo Patti Smith iki Andriaus Mamontovo. Matyt, pasiekėme tą amžių, kuomet galime sau leisti pasiduoti nostalgijai ir tyliai burnoti, kad mūsų laikais muzika buvo visokia –esnė.

Bet „Massive attack“ viską daro savaip. Visų pirma, koncertinis turas techniškai mini 21-ąsias albumo metines (o ir „XXI“ turo pavadinime galima traktuoti dvejopai, pavadinimas gali žymėti tiek metų skaičių, tiek XXI-ajį amžių). Visų antra, 1998-aisiais išleistas jų albumas „Mezzanine“ nebuvo labai „lengvas“ grupės karjeroje. Būtent dėl jo ir nesutarimų, kaip gi šis albumas turėtų skambėti, grupė kone išsiskyrė. Albumo įrašai vyko chaotiškai, kadangi grupės nariai sunkiai ištverdavo vienoje patalpoje. Grupė nesutarė dėl visko. Net ir dėl to, kas turėtų įdainuoti vokalo partiją turbūt žymiausiam grupės kūriniui, „Teardrop“. Jei likusieji nariai būtų nusileidę Andy „Mushroom“ Vowles‘o siūlymui, šiandien vietoj svajingojo Liz Fraser iš „Cocteau Twins“ balso girdėtume Madonną. Tačiau atsitiko kitaip ir galiausiai, nesutikęs su pasirinkta muzikine kryptimi, netrukus po albumo išleidimo, grupę palieka pats „Mushroom“. Kaip ir galima buvo tikėtis, šį vakarą scenoje jo neišvydome.

Taigi, atgaivinti tokį albumą koncertinio turo metu – gana drąsus sprendimas. Dar drąsiau yra tai, kad „MezzanineXXI“ turas visai nesiremia nostalgija. Taip, greičiausiai būtent dėl jos 20 tūkstančių muzikos mylėtojų penktadienio vakarą atsidūrė sausakimšoje Londono O2 arenoje. Tačiau viskas – nuo setlisto iki vaizdo projekcijų skelbė apie tai, kad ši grupė savo gerbėjams neleis likti saugioje praeityje. Arba pavers ją baisiausiu košmaru.

Sunku pasakyti, ar „Massive attack“ ir „Mezzanine“ gerbėjai tokius užmojus suprato ir įvertino. Nepatenkintieji kritikavo viską – nuo grupės vietos koncertui pasirinkimo (didžiausia Londone O2 arena su visomis šalia esančiomis parduotuvėmis, užkandinėmis ir restoranais yra pelnytai laikoma konsumerizmo meka, taigi iš esmės prieštarauja visiems grupės idealams) iki pasikeitusio skambesio. Visi pasidalino į dvi stovyklas: vieni teigė, kad grupė parsidavė, antriesiems tai buvo aukštasis trolinimo pilotažas.

Viena aišku – bent jau kai kuriuos sprendimus ši grupė priėmė laisva valia ir visiškai sąmoningai. Pavyzdžiui, tai, kad koncerto niekas „neapšildė“. Vietoj apšildančios grupės anksti susirinkusius gerbėjus (o ir pats koncertas vėlavo dar 45 minutes) linksmino išdarkytos 1998-ųjų pop hitų versijos  – nuo Madonnos  „Frozen“ iki Chumbawambos „Tubthumping“ ar Cher „Believe“.

„Heiteriams“ užkliuvo ir pats renginio formatas. Skaudžiai nusivylė tie, kurie tikėjosi, kad „Mezzanine“ šį vakarą bus sugrotas nuo A iki Z (tiksliau, nuo „Angel“ iki „(Exchange)“).Vietoj to, kad nueitų lengvesniu keliu ir sugroję viską taip, kaip albume, grupė vakaro setlistą prikimšo koveriais . Tiesa, ne bet kokiais.

Taigi, vietoj „Angel“ vakarą pradeda grupės „The Velvet Underground“ koveris „I Found A Reason“. Daina jokiu būdu neatsitiktinė – būtent šio kūrinio semplas buvo panaudotas pirmajame „Mezzanine“ single, kūrinyje „Risingson“. Kitas šiame kūrinyje semplinamas darbas, Pete Seeger daina „Where Have All the Flowers Gone? taip pat nuskamba šį vakarą. Šį triuką grupė pakartoja dar ne sykį – pradžioje sugroja kūrinio, kurio semplas buvo panaudotas, koverį; vėliau sugroja patį kūrinį. Taip po „The Cure“ dainos „10:15 Saturday Night“ seka „Man Next Door“, o po Ultravox kūrinio „Rockwrock“ – „Inertia Creeps“. Kruopščiai apgalvotas vakaro setlistas, supažindinantis klausytojus su ištakomis, su albumo kūrimo procesu – tikra palaima muzikos geekams ir tikriems „Mezzanine“ gerbėjams. Visiems kitiems tai… ką gi, galbūt galėjo pasirodyti pernelyg sudėtinga.

Neabejotinai stipria vakaro puse – ir su tuo tiesiog privalo sutikti net tie, kuriems šis koncertas ne itin patiko – buvo visi scenoje pasirodę vokalistai. „Vietinius“ Robertą Del Naja (3D) ir Grantą „Daddy G“ Marshallą puikiai papildė „Mezzanine“ įrašuose dalyvavusi ir dabar prie grupės scenoje prisijungusi Jamaikos reggae legenda, dainininkas Horace Andy (albume jį girdėjome kūriniuose „Man Next Door“ ir, žinoma, „Angel“). Jo šokis scenoje – viena smagesnių vakaro akimirkų.

Tačiau vyšnios ant torto vaidmuo neabejotinai atiteko Elisabeth Fraser.  Jau vien tai, kad ji pasirašė šitai avantiūrai – nemažas pasiekimas (paskutinį kartą scenoje ji pasirodė prieš 7 metus, 2012-aisiais). Skaidrus, angeliškas jos balsas – tiesiog neįtikėtinas, sukuriantis nežemišką atmosferą. Ir mažai tepakitęs per tuos metus. Priešingai negu pats grupės skambesys – kūriniai šį vakarą skamba griežčiau, ir labiau primena roką negu elektronikos ir trip-hopo mišinį, kurį taip išpopuliarino „Mezzanine“. Bet šis vakaras toks jau yra – labiau apie „dabar“ nei „vakar“.

Tačiau pakilti virš žemės ir atsiduoti prisiminimams apie šlovingą praeitį labiausiai „trukdė“ vaizdo projekcijos. Koncertai su stipriai politizuota žinute mums – jokia naujiena. Vieniems jie patinka, kiti gi tvirtina, kad muzika turėtų būti… na, apie muziką. Tačiau iš „Massive attack“ megamaindo,  Roberto Del Naja sunku būtų tikėtis holivudinės pasakos (jau greičiau Dismalando). Todėl vakaro pradžioje žiūrovus pasitinka užrašas „Jūs supa dvimačiai seniai mirusių žmonių atvaizdai“, o namo juos  palydi žinutė „Mes užstrigome begalinėje kilpoje.  Metas atsikratyti vaiduoklių ir pradėti kurti ateitį.“ Pridėkime dar režisieriaus Adamo Curtiso sukurtą vaizdų kakofoniją – nuo paparacų persekiojamos Britney Spears iki karo vaizdų ar tiesiog eilinės merginos, savo kanale „Youtubėje“ dainuojančios savo mėgstamiausią „attackų“ dainą, „Dissolved Girl“, ir gausime tikrai kietą riešutėlį (arba karčią piliulę).  Tačiau net jei bandytume (o mes ir pabandėme) dekonstruoti šį vakarą, mums greičiausiai nepavyks – šioje dėlionėje pernelyg daug detalių. Kokią ateitį šiai grupei numato jos nariai? Nesiryžtume spėti. Bet iš tos begalinės pasikartojimų kilpos jie, atrodo, jau sėkmingai ištrūko.

Vakaro setlistas:

Massive Attack Setlist The O2 Arena, London, England 2019, Mezzanine XX1

Madrugada – Half-Light

Ilgai (per ilgai!) tylėję norvegų alt-rokeriai „Madrugada“ pagaliau turi naują dainą. Kovo 1 dieną pasirodęs kūrinys „Half-Light“ yra skirtas vaidybiniam filmui „Amundsen“, pasakojančiam apie žymųjį norvegų keliautoją ir poliarinių sričių tyrinėtoją Roaldą Amundseną.

The Retuses – OMYT

Rusijoje sukurtomis dainomis dalinamės itin retai, bet jų indie scenos pažibų – grupės „The Retuses“ – naujojo kūrinio praleisti nevertėtų. Lyriškas, romantiškas „OMYT“ išleistas po gana ilgos pertraukos, tačiau jų skambesys iš esmės nepakito, tad jei Jums patiko šis trumpas kūrinukas – pasiklausykite daugiau.

UNKLE – Only You

2017-aisiais albumą „The Road: Part 1“ išleidęs trip-hopo korifėjaus James’o Lavelle’o projektas „UNKLE“ pasiruošęs pratęsimui. Diskas „The Road: Part II / Lost Highway“ pasirodys jau kovo 29 dieną. Čia – dar vienas kūrinys iš jo, „Only You“.

Elton John ir Taron Egerton dainuoja kartu

Vaidinti įžymybę – nelengva užduotis. Ypač, jei tavo vaidinamas žmogus – puikus (ir dar gyvas) dainininkas. Tačiau atrodo, kad Taronui Egertonui ši užduotis visai įkandama. Jau netrukus galėsime jį pamatyti Dexterio Fletcherio režisuotoje juostoje „Rocketman“, kurioje aktoriui teks Eltono Johno vaidmuo.

Naujausiajame savo filme T. Egertonas ne tik „krutins lūpas“ – aktorius pasiryžęs iš tikrųjų dainuoti. Ir jau dainuoja – dalinamės vaizdo įrašu, kuriame aktorius, akompanuojant pačiam Eltonui Johnui prie pianino, kartu dainuoja „Tiny Dancer“. Žavu, tiesa?

Zero 7 feat. José González – Aurora

zero 7

Praėjusią savaitę duetas Zero 7 pasidalino naujausiu savo kūriniu, kuriame galime girdėti mums puikiai pažįstamo, mylimo ir dažnai su šiais britais bendradarbiaujančio švedų atlikėjo José González balsą. Jų kūrinį „Aurora“ rasite naujajame 2 dainų ir 12 colių diske, pavadintame „ Aurora/Mono“. Antrasis kūrinys šioje plokštelėje – 2018-ųjų pabaigoje mūsų jau klausytas „Mono“, pristatantis naująjį grupės vokalistą, Hidden.