Vos prieš keletą dienų džiaugėmės galėdami pasidalinti su Jumis puikiu naujausiu „Antony And The Johnsons“ vaizdo klipu ir kūriniu „Cut The World“. Šiandien džiaugsmas dar didesnis – internete jau galima nemokamai perklausyti visą albumą tokiu pačiu pavadinimu. Perklausą rasite puslapio apačioje.
"Antony and the Johnsons" (nuotr. atlikėjo archyvo)
Naujasis diskas „Cut The World“ išleidžiamas įvairiuose pasaulio kraštuose būtent šiomis dienomis. Tiesa, tai nėra naujas studijinis atlikėjo albumas, o kolekcija, kurią sudaro gyvai įrašyti kūriniai iš anksčiau išleistų 4 studijinių įrašų ir į jokį albumą dar neįtraukta titulinė daina, sukurta specialiai režisieriaus Roberto Wilsono naujajam filmui „Marinos Abramovič gyvenimas ir mirtis“ („The Life and Death of Marina Abramovic“).
Albumo įrašų sesija vyko Kopenhagoje praėjusių metų rugsėjo 2-3 dienomis su Danijos nacionaliniu simfoniniu orkestru.
Be jokios abejonės, šio albumo įrašų studija tapo jau minėto orkestro koncertų salė.
Šį kūrinį galima talpinti tiek skiltyje „manoVIDEO”, tiek ir skiltyje „manoDAINA”, kadangi vienu metu dienos šviesą išvydo ir šis kūrinys, ir jo vaizdo klipas.
Nepaisant to, kad šiuo metu už lango itin ryškiai šviečia saulė, mes turime naują, trumpą ir, kaip visada, gražų liūdesio muzikos maestro „Antony And The Johnsons” kūrinį „Rise”.
Muzikos genijus, „Antony and the Johnsons“ balsas ir siela, prestižinio „Mercury Prize“ laimėtojas Antony Hegarty šiais metais buvo išrinktas kuruoti ir vadovauti jau 21 metus iš eilės vykstančiam muzikos festivaliui „Meltdown“.
Londone vykstančio festivalio idėja yra ta, jog kasmet yra išrenkamas garbės svečias ir kuruojantis vadovas, kuris sudėlioja tų metų 12 dienų muzikos fiestos koncepciją ir pasirodysiančius atlikėjus bei grupes.
Kas taps šiųmetinių „Meltdown“ dalyviais, kurie atskleis būtent Antony Hegarty asmenines simpatijas, sužinosime kiek vėliau. Dabar lieka kantriai laukti ir tikėtis tikrai įspūdingo kūrėjų bei atlikėjų sąrašo, lipsiančio ant scenos rugpjūčio 1 – 12 dienomis Londone.
ManoMUZIKA primena, jog „Antony and the Johnsons“ skaičiuoja jau 14 kūrybos metus. Paskutinysis (ketvirtasis) studijinis albumas „Swanlights“ buvo išleistas 2010-aisiais. Viršuje – pristatomasis įrašo singlas tokiu pačiu pavadinimu.
Liz Green albumo viršelis (nuotr. iš drownedinsound.com)
Išgirdę Liz Green kūrybą paprastai muzikos mylėtojai pasidalina į dvi stovyklas: arba įsimyli iš pirmo garso ir nudžiunga atradę dar vieną naują „perliuką“, arba nesupranta jos atliekamos muzikos, o jos subtiliai virpantis vokalas kelia erzulį. Panašiai kaip Antony and The Johnsons, „CocoRosie“ ar Devendra Banhart? Išties, gal ir panašiai – arba dievini, arba negali klausytis.
ManoMUZIKA nuoširdžiai džiaugiasi šios atlikėjos iš Mančesterio (Anglija) darbais, ir nors jau trejetą metų iš Liz nesigirdėjo didelių naujienų, britė grįžta į muzikos mylėtojų akiratį su puikiomis žiniomis – lapkričio 14 išleidžiamas debiutinis pilnas studijinis albumas „O, Devotion!”.
Na, o belaukiant šio įrašo siūlome išgirsti kūrinį „Bad Medicine“ (viršuje) iš debiutinio atlikėjos singlo.
Australai „The Middle East“ po trejų metų muzikinės veiklos 2008-aisiais išleido debiutinį EP „Recordings of The Middle East“ ir išsiskirstė. Iškentę be muzikos vos 8 mėnesius, kolektyvas vėl susibėgo, perleido savo debiutinį EP ir šiuo metu toliau tęsia kūrybą.
Nereikėtų stebėtis, jeigu išgirdę kolektyvo „The Irrepressibles“ kūrybą „Antony and The Johnsons“ gerbėjai akimirką sutriks. Panašus ne tik šio 10 žmonių projekto orkestrinis, teatralinis muzikos skambesys, bet ir kolektyvo idėjinio vado – britų kompozitoriaus Jamie McDermott – vokaliniai sprendimai itin primena Antony Hegarty dainų atlikimą.
Panašumais ir skirtumais įsitikinti gali kiekvienas, perklausęs „The Irrepressibles“ debiutinį skaitmeninį albumą „Mirror Mirror“ (viršuje), kuris JAV muzikos rinkoje pasirodys rugpjūčio 9 dieną.
Europai šis įrašas buvo pristatytas praeitų metų žiemą, o po to sekė grupės europinio turo gastrolės.
Beje, Jamie McDermott džiaugiasi teigiamais kritikų įvertinimais ir planuoja turą po Jungtines Amerikos Valstijas.
Vargu, ar atsiras daug tokių, kurie nė karto nebūtų girdėję CocoRosie skambesio. Amerikietės sesutės Bianca Leilani Casady (mamos duota pravarde Coco) bei Sierra Rose Casady (mamos vadinta Rosie) stebina savo muzika jau aštuntus metus, todėl su niekuo nesupainiojamą Coco bei Rosie vokalą greičiausiai ne retas atpažįsta.
Išskirtinė yra ne tik sesučių kuriama muzika, tiesmukiškai vadinama freak folk. Visa CocoRosie grupės susikūrimo istorija, ko gero, verta kino juostos. Galima drąsiai teigti, jog ši muzikos grupė gimė.. vonioje. Bet apie viską iš pradžių.
Bianka ir Sierra, beje, turinčios ir indėniško kraujo, augo Amerikoje. Kai Biankai buvo treji, o Sierrai porą metų daugiau, jų tėvai išsiskyrė ir mergaitės liko augti su nuolat keliaujančia dainininke motina. Sesės kraustės iš miesto į miestą, o mamos įsitikinimo dėka, jog vaikai daugiau išmoks realiame pasaulyje nei tarp mokymosi įstaigos sienų, nė viena iš jų vidurinės mokyklos taip ir nepabaigė.
Sulaukusi pilnametystės Sierra išvyko į Niujorką, o vėliau į Paryžių, kur studijavo konservatorijoje ir siekė tapti operos soliste. Bianka pasuko visai kitu keliu – pasirinko lingvistiką, sociologiją, atsidavė vizualiniam menui bei rašymui, o su muzika iš viso neplanavo turėti nieko bendro. Sesės, atsidūrusios skirtinguose pasaulio pusėse, nutolo ir beveik visiškai nustojo bendrauti.
Kone po dešimtmečio nesimatymo Bianka netikėtai atsidūrė ant Sierros namų slenksčio. Tarp ilgų pokalbių sesijų ir bandymų iš naujo pažinti viena kitą, sesės užsidarydavo vonioje, imdavo į rankas bet kokius neįprastus daiktus, skleidžiančius barškančius, žvangančius ir kitokius garsus, kėlė savotišką „triukšmą“ ir pritardamos dainavo. Kodėl vonioje? Nes čia buvo tinkama akustika nekaltam, linksmam „maivymuisi“, o judviem bendraujant norėjosi mažos erdvės.
Skleisdamos vonioj garsų ir vokalo kratinį jos nė nenumanė, kad šitaip kuria pirmąjį savo dainų rinkinį, kuris vėliau buvo išleistas studijiniame debiutiniame albume. Įrašiusios smagaus pasižaidimo rezultatą sesutės kikendamos mėgėjišką kasetę išsiuntinėjo draugams. Įdomu, jog šie įrašą perdavė savo draugams, pastarieji saviems, ir taip iš rankų į rankas keliaudamas įrašas veikiausiai atsidūrė išmanančio žmogaus akiratyje, kuris kuo puikiausiai suprato, jog tokia kūryba yra kur kas daugiau negu tiesiog fantasmagoriški garsai.
Debiutinis albumas „La maison de mon rêve“ puikiai įsiliejo į Amerikos nu-folk judėjimą ir greitai atrado savo klausytoją. Nors kritikai suko galvas, kokiais terminais apibūdinti Coco ir Rosie kūrybos rezultatus, sesutės nė nemanė dėl to nerimauti: „darom tai, ką darom ir tiek“.
Antrasis įrašas „Noah‘s Ark“ „gimė“ jau nebe vonioje, o muzikinio turo metu, tačiau savo stiliumi mažai kuo skyrėsi nuo pirmojo – Coco ir Rosie nesiliovė eksperimentavusios. Su šiuo albumu sesės galutinai įtvirtino savo vietą po saule ir išgarsėjo kaip analogų neturintis duetas. Vėliau sekė aktyvus kūrybos periodas, kurio rezultatą vainikavo dar du albumai – „The Adventures of Ghosthorse and Stillborn“ ir vos prieš metus pasirodęs „Grey Oceans“.
Beje, CocoRosie bendraujant su žiniasklaida apibūdinamos kaip drovios, kuklios ir vaikiškos. Paprašytos įvardinti savo sektiną pavyzdį, sesutės nurodo Pepę Ilgakojinę. Gal todėl pačios daug mieliau šokinėja ant batuto nei bendrauja su žiniasklaidos atstovais. O ir muziką jos kur kas mieliau kuria nei apie ją kalba. Nesiverčia liežuvis su jomis nesutikti – juk neabejotinai labiau nusipelnę yra tie atlikėjai ir grupės, kurie muzikiniais darbais, o ne šnektom įrodo savo vertę.
Australai „
Nereikėtų stebėtis, jeigu išgirdę kolektyvo „
Vargu, ar atsiras daug tokių, kurie nė karto nebūtų girdėję