Vargu, ar atsiras daug tokių, kurie nė karto nebūtų girdėję CocoRosie skambesio. Amerikietės sesutės Bianca Leilani Casady (mamos duota pravarde Coco) bei Sierra Rose Casady (mamos vadinta Rosie) stebina savo muzika jau aštuntus metus, todėl su niekuo nesupainiojamą Coco bei Rosie vokalą greičiausiai ne retas atpažįsta.
Per aktyvius kūrybos metus sesės išleido keturis pilnus studijinius albumus, du EP ir du singlus, gausiai koncertavo, dalinosi viena scena su Antony and the Johnsons, Devendra Banhart, „Bright Eyes”, „TV On The Radio”, Joanna Newsom, „Animal Collective” ir daugeliu kitų. CocoRosie muzika buvo ne kartą panaudota kvepalų reklamose, garsių mados namų kolekcijų pristatymuose, spektakliuose bei filmuose.
Išskirtinė yra ne tik sesučių kuriama muzika, tiesmukiškai vadinama freak folk. Visa CocoRosie grupės susikūrimo istorija, ko gero, verta kino juostos. Galima drąsiai teigti, jog ši muzikos grupė gimė.. vonioje. Bet apie viską iš pradžių.
Bianka ir Sierra, beje, turinčios ir indėniško kraujo, augo Amerikoje. Kai Biankai buvo treji, o Sierrai porą metų daugiau, jų tėvai išsiskyrė ir mergaitės liko augti su nuolat keliaujančia dainininke motina. Sesės kraustės iš miesto į miestą, o mamos įsitikinimo dėka, jog vaikai daugiau išmoks realiame pasaulyje nei tarp mokymosi įstaigos sienų, nė viena iš jų vidurinės mokyklos taip ir nepabaigė.
Sulaukusi pilnametystės Sierra išvyko į Niujorką, o vėliau į Paryžių, kur studijavo konservatorijoje ir siekė tapti operos soliste. Bianka pasuko visai kitu keliu – pasirinko lingvistiką, sociologiją, atsidavė vizualiniam menui bei rašymui, o su muzika iš viso neplanavo turėti nieko bendro. Sesės, atsidūrusios skirtinguose pasaulio pusėse, nutolo ir beveik visiškai nustojo bendrauti.
Kone po dešimtmečio nesimatymo Bianka netikėtai atsidūrė ant Sierros namų slenksčio. Tarp ilgų pokalbių sesijų ir bandymų iš naujo pažinti viena kitą, sesės užsidarydavo vonioje, imdavo į rankas bet kokius neįprastus daiktus, skleidžiančius barškančius, žvangančius ir kitokius garsus, kėlė savotišką „triukšmą“ ir pritardamos dainavo. Kodėl vonioje? Nes čia buvo tinkama akustika nekaltam, linksmam „maivymuisi“, o judviem bendraujant norėjosi mažos erdvės.
Skleisdamos vonioj garsų ir vokalo kratinį jos nė nenumanė, kad šitaip kuria pirmąjį savo dainų rinkinį, kuris vėliau buvo išleistas studijiniame debiutiniame albume. Įrašiusios smagaus pasižaidimo rezultatą sesutės kikendamos mėgėjišką kasetę išsiuntinėjo draugams. Įdomu, jog šie įrašą perdavė savo draugams, pastarieji saviems, ir taip iš rankų į rankas keliaudamas įrašas veikiausiai atsidūrė išmanančio žmogaus akiratyje, kuris kuo puikiausiai suprato, jog tokia kūryba yra kur kas daugiau negu tiesiog fantasmagoriški garsai.
Debiutinis albumas „La maison de mon rêve“ puikiai įsiliejo į Amerikos nu-folk judėjimą ir greitai atrado savo klausytoją. Nors kritikai suko galvas, kokiais terminais apibūdinti Coco ir Rosie kūrybos rezultatus, sesutės nė nemanė dėl to nerimauti: „darom tai, ką darom ir tiek“.
Antrasis įrašas „Noah‘s Ark“ „gimė“ jau nebe vonioje, o muzikinio turo metu, tačiau savo stiliumi mažai kuo skyrėsi nuo pirmojo – Coco ir Rosie nesiliovė eksperimentavusios. Su šiuo albumu sesės galutinai įtvirtino savo vietą po saule ir išgarsėjo kaip analogų neturintis duetas. Vėliau sekė aktyvus kūrybos periodas, kurio rezultatą vainikavo dar du albumai – „The Adventures of Ghosthorse and Stillborn“ ir vos prieš metus pasirodęs „Grey Oceans“.
Beje, CocoRosie bendraujant su žiniasklaida apibūdinamos kaip drovios, kuklios ir vaikiškos. Paprašytos įvardinti savo sektiną pavyzdį, sesutės nurodo Pepę Ilgakojinę. Gal todėl pačios daug mieliau šokinėja ant batuto nei bendrauja su žiniasklaidos atstovais. O ir muziką jos kur kas mieliau kuria nei apie ją kalba. Nesiverčia liežuvis su jomis nesutikti – juk neabejotinai labiau nusipelnę yra tie atlikėjai ir grupės, kurie muzikiniais darbais, o ne šnektom įrodo savo vertę.
