Briuselis

Aštuoniasdešimtųjų sugrįžimas: Glasvegas

Tiems, kam aštuoniasdešimtieji asocijuojasi su didelėmis šukuosenomis, milžiniškais švarkų petukais, “banankėm”, „Modern Talking” ir skudurinio roko užgimimu, šis dešimtmetis kelia ironišką šypseną. Visgi mano nuomone, tai buvo puikus dešimtmetis… Nepaisant to, kad šiandienos akimis anuomet vyravo klaikios mados, muzikine prasme tai buvo reikšmingi metai – Madonna ir Micheael’as Jackson’as sudainavo geriausias savo dainas, užgimė indie rokas su visa Manchester’io scena (ko vien verti „The Smiths” su Morrissey ar „The Stone Roses„) ir, žinoma, ant tikrojo muzikos pjedestalo pradėjo lipti naujieji romantikai… Tiems, kam patinka pastarieji, turėtų patikti ir dvidešimt pirmojo amžiaus romantikai „Glasvegas ” (tik turiu pripažinti, kad galbūt niekas kitas jų taip nevadina, išskyrus mane).

Kad ir kaip norėčiau išvengti bet kokių palyginimų, šiuo atveju negaliu nuo to išsisukti, nes Glasvegas man primena „OMD”, o „Glasvegas” vokalistas James’as Allan’as (savo dainavimo maniera) – Andy McCluskey iš „OMD”. Šį mano įsitikinimą tik dar labiau sustiprino „Glasvegas” koncertas penktadienio vakare viename Briuselio klube.

Ir netgi jei nesate dideli „OMD” gerbėjai, ši asociacija neturėtų jūsų gąsdinti. Nepaisant panašumų, yra ir nemažai skirtumų. Visų pirma (ir visų svarbiausia) – Glasvegas yra roko grupė. Jokiu būdu jų nepavadintum pop ar elektroninės muzikos grupe. Vien ko verta energingoji „Go Square Go„. Jei ši daina iki šiol nėra, tai tikrai turėtų būti futbolo himnu. Here we, here we, here we fucking go – priedainis, kurį ir ramieji belgai aistringai traukė. Publika taip pat mielai pakeitė vokalistą, atliekant paskutinę koncerto dainą „Daddy’s Gone„, ramesnį ir gana liūdną Glasvegas kūrinį, kuris skambėjo puikiai (jautresni žiūrovai, žmonės kalba, net apsiverkia per šią dainą). Puikiai skambėjo ir „Shine Like Stars„, „It’s My Own Cheating Heart That Makes Me Cry„ (daina, kurią Bono apibūdino, kaip vieną iš geriausių kada nors girdėtų kūrinių) bei „Euphoria, Take My Hand„. Viskas buvo nuoširdu ir emocionalu.

Tai, kaip grupė atrodė ant scenos, verta atskiro paminėjimo. Vokalistas išsiskyrė balta apranga (kiti grupės nariai buvo apsirengę juodai), aštuoniasdešimtųjų stiliaus marškinėliais ir šviečiančiu mikrofono laidu. Tuo tarpu bosistas visus mielai apdalino savo bedante šypsena ir žavėjo Tintino šukuosena bei nepriekaištingu makiažu. O naujoji būgnininkė iš Švedijos stebino grojimo maniera, nes nedažnai pamatysi stovintį, o ne sėdintį būgnininką, kuris grotų taip įnirtingai.

Bendrai įvertinus, Glasvegas atlieka šiltą ir emocionalią muziką. Toks buvo ir jų koncertas!

Beady Eye koncertas: Ko vertas Liamas be Noelio?

Ar Liamas Gallagheris yra ko nors vertas be brolio Noelio? Tai klausimas, su kuriuo išsiruošiau į naujo Liamo Gallagherio projekto „Beady Eye“ koncertą.

Koks būtų atsakymas? Panašu, kad tikrai yra šio to vertas.

Turiu prisipažinti, kad į koncertą ėjau nelabai gerai žinodama „Beady Eye“ kūrybą. „Different Gear, Still Speeding“ klausiusi nebuvau, tačiau kelis kūrinius, kuriuos sėkmingai „suko“ belgų radijo stotys, jau spėjau išgirsti. „Bring the Light“, „Four Letter Word“ ir „The Roller“ – tai trys dainos, kurios tapo mano savotišku kelrodžiu post-oasis kūryboje (prisipažįstu, „The Roller“ man ypatingai patiko).

Liamas visada garsėjo savo stipriais pareiškimais. Stiprus pareiškimas, mano nuomone, buvo ir muzika, skambėjusi prieš grupei išeinant ant scenos. Galbūt ir klystu, bet manau, kad „The Stone Roses“ daina „I am the Resurrection“ nebuvo atsitiktinis pasirinkimas. Kad ir kaip būtų, pasirinkimas – labai tinkamas.

Taigi, pasibaigus „I am the Resurrection“, pasirodė Liamas su kompanija ir… pasirodė gerai. Nieko labai netikėto, nieko per daug stebinančio. Tiesiog – geras roko koncertas. Kaip ir buvo galima tikėtis, jie sugrojo praktiškai visas naujo albumo dainas (vienintelė „Wigwam“ liko nesugrota) ir porą dainų, išleistų kartu su singlais. Pripažįstu, kad kai kurios dainos “nesiklausė”, bet kai kurios dainos skambėjo nuostabiai, pvz., „Bring the Light“ sužavėjo savo atominiu energetiniu užtaisu, o „Beatles and Stones“ – bitlišku skambesiu. Puikiai skambėjo ir vienintelė bisui sugrota „Sons of the Stage“ – kuri kartu buvo ir vienintelė ne jų sukurta daina, o kolektyvo „World of Twist“ cover’is.

Jei kas paklaustų manęs, ko gero nesiryžčiau prognozuoti „Beady Eye“ tokio pasisekimo, kokį turėjo „Oasis“, nes jiems, kad ir kaip bebūtų, mano akimis, trūksta esminio elemento – Noelio. Tačiau bet kuriuo atveju, tai yra gera britiško roko grupė, kuri tikrai visada turės savo gerbėjų (kad ir kokios būtų to priežastys) ir kuriuos tikrai verta pamatyti ir išgirsti gyvai. Po koncerto net kritiškesni žiūrovai pripažino, kad atlikimas buvo geras, nepaisant to, jogdainos yra silpnos (juk ne Noelio rašytos… ).

Beje, atskiro žodžio (gal net ir atskiro straipsnio) yra vertas ir apšildęs atlikėjas – Miles Kane, kuris, palikęs „The Rascals“ ir „The Last Shadow Puppets“ (super projektas, kurį jis sukūrė su Alex‘u Turner‘iu iš „Arctic Monkeys“) pradėjo solo karjerą. Jo pasirodymas buvo nepriekaištingas! Jei „Beady Eye“ būtų pasirodę labai prastai, nebūčiau gailėjusis atėjusi į šį koncertą vien dėl Miles Kane. Kadangi jo albumas dar nėra pasirodęs, visos žinios apie tai, ką jis dabar groja, buvo vien iš singlų – „Come Closer“ ir „Inhaler“. Iš to, ką girdėjau, sprendžiu, kad gegužės mėnesį pasirodys tikrai labai neprastas naujas albumas.

Taigi, puikus vakaras su nuostabiu britų roku. Brits at their best! Bilietai pamatyti tiek „Beady Eye“, tiek Miles‘ą Kane dar kartą – jau kišenėje. Miles Kane sugrįžta į Briuselį (šį kartą kaip pagrindinis atlikėjas) gegužės mėnesį, o „Beady Eye“ – liepos mėnesį į „Rock Wechter 2011“!