Puiki Škotijos indie roko grupė „Glasvegas” šiemet išleis savo trečią studijinį diską. Darbas, kuris vadinsis „Later…When The TV Turns To Static” dienos šviesą turėtų išvysti rugsėjo 2 dieną.
Kol iki šio įrašo pasirodymo akimirkos skaičiuojame paskutinius mėnesius, Glazgo rokeriai nusprendė savo klausytojus pamaloninti nauju EP, pavadintu „If”. Visas naujas nepilnas keturių dainų albumas – apačioje.
„AHK-toong BAY-bi Covered“ albumo viršelis (nuotr. qthemusic.com)
Sutapus dviem nemenkom progom – užsienio muzikos žurnalo „Q“ 25-mečiui bei airių roko grupės „U2“ albumo „Achtung Baby“ 20-mečiui, muzikos ir žurnalistų kolektyvai nusprendė „susimesti“ bendrai šventei. Spalio 25 dieną pasirodys „Q“ išleistas albumas „AHK-toong BAY-bi Covered“, kuriame 12 atlikėjų perdainavo visiems puikiai žinomas „U2“ dainas. Įrašas bus įsigijamas kartu su „proginiu“ žurnalo numeriu.
Tarp atlikėjų bus galima rasti „Nine Inch Nails“, Damien Rice, „Garbage“, „Depeche Mode“, „Snow Patrol“, „The Killers“, Jack White ir kt. Išgirdęs kai kurias versijas „U2“ lyderis Bono taip susižavėjo, jog prisipažino manantis, kad šios yra netgi geresnės nei originalai.
Pilnas kūrinių sąrašas:
Nine Inch Nails – Zoo Station
U2 (Jacques Lu Cont Mix) – Even Better Than The Real Thing
Damien Rice – One
Patti Smith – Until The End Of The World
Garbage – Who’s Gonna Ride Your Wild Horses
Depeche Mode – So Cruel
Snow Patrol – Mysterious Ways
The Fray – Trying To Throw Your Arms Around The World
Gavin Friday – The Fly
The Killers – Ultraviolet (Light My Way)
Glasvegas – Acrobat
Jack White – Love Is Blindness
Viršuje – Damieno Rice atlikta hito „One“ versija, o štai čia galite išgirsti Jacko White variantą „Love Is Blindness“ kūriniui.
„Škotijos indie roko grupės „Glasvegas” lyderis James’as Allan’as – vaiko, kurio dar niekada nėra sutikęs, tėtis”. Tokiomis ir panašiomis antraštėmis savaitgalį buvo „papuošti” muzikos ir bulvariniai Didžiosios Britanijos leidiniai.
Kad tai tiesa, nepaneigė ir pats atlikėjas, atsakydamas labai lakoniškai ir trumpai: „visų sunerimusių dėl šių reikalų noriu paprašyti palikti mano asmeninį gyvenimą nuošalyje ir neprašyti komentarų. Tai – man priklausantis mano asmeninis gyvenimas”.
Tuo tarpu minėto vaiko mama ir jai artimi šaltiniai savaitgalį pakankamai rimtai užsipuolė Allen’ą: „kodėl niekas neklausia James’o kada jis aplankys savo mažąją dukrelę? Deja, jis ignoruoja savo kaip tėvo pareigas”.
Allan’o sesuo Denise, kuri užsiima „Glasvegas” vadyba, taip pat nebuvo konkreti: „James’as gerbia ir kūdikį, ir jo mamą, tačiau nenori komentuoti gandų ir veltis į nereikalingas manipuliacijas viešojoje erdvėje. Jis gerbia ir visada gerbs ir vaiką, ir [vaiko] mamą, todėl nuoširdžiai linki jiems sėkmės”.
Tiems, kam aštuoniasdešimtieji asocijuojasi su didelėmis šukuosenomis, milžiniškais švarkų petukais, “banankėm”, „Modern Talking” ir skudurinio roko užgimimu, šis dešimtmetis kelia ironišką šypseną. Visgi mano nuomone, tai buvo puikus dešimtmetis… Nepaisant to, kad šiandienos akimis anuomet vyravo klaikios mados, muzikine prasme tai buvo reikšmingi metai – Madonna ir Micheael’as Jackson’as sudainavo geriausias savo dainas, užgimė indie rokas su visa Manchester’io scena (ko vien verti „The Smiths” su Morrissey ar „The Stone Roses„) ir, žinoma, ant tikrojo muzikos pjedestalo pradėjo lipti naujieji romantikai… Tiems, kam patinka pastarieji, turėtų patikti ir dvidešimt pirmojo amžiaus romantikai „Glasvegas ” (tik turiu pripažinti, kad galbūt niekas kitas jų taip nevadina, išskyrus mane).
Kad ir kaip norėčiau išvengti bet kokių palyginimų, šiuo atveju negaliu nuo to išsisukti, nes Glasvegas man primena „OMD”, o „Glasvegas” vokalistas James’as Allan’as (savo dainavimo maniera) – Andy McCluskey iš „OMD”. Šį mano įsitikinimą tik dar labiau sustiprino „Glasvegas” koncertas penktadienio vakare viename Briuselio klube.
Ir netgi jei nesate dideli „OMD” gerbėjai, ši asociacija neturėtų jūsų gąsdinti. Nepaisant panašumų, yra ir nemažai skirtumų. Visų pirma (ir visų svarbiausia) – Glasvegas yra roko grupė. Jokiu būdu jų nepavadintum pop ar elektroninės muzikos grupe. Vien ko verta energingoji „Go Square Go„. Jei ši daina iki šiol nėra, tai tikrai turėtų būti futbolo himnu. Here we, here we, here we fucking go – priedainis, kurį ir ramieji belgai aistringai traukė. Publika taip pat mielai pakeitė vokalistą, atliekant paskutinę koncerto dainą „Daddy’s Gone„, ramesnį ir gana liūdną Glasvegas kūrinį, kuris skambėjo puikiai (jautresni žiūrovai, žmonės kalba, net apsiverkia per šią dainą). Puikiai skambėjo ir „Shine Like Stars„, „It’s My Own Cheating Heart That Makes Me Cry„ (daina, kurią Bono apibūdino, kaip vieną iš geriausių kada nors girdėtų kūrinių) bei „Euphoria, Take My Hand„. Viskas buvo nuoširdu ir emocionalu.
Tai, kaip grupė atrodė ant scenos, verta atskiro paminėjimo. Vokalistas išsiskyrė balta apranga (kiti grupės nariai buvo apsirengę juodai), aštuoniasdešimtųjų stiliaus marškinėliais ir šviečiančiu mikrofono laidu. Tuo tarpu bosistas visus mielai apdalino savo bedante šypsena ir žavėjo Tintino šukuosena bei nepriekaištingu makiažu. O naujoji būgnininkė iš Švedijos stebino grojimo maniera, nes nedažnai pamatysi stovintį, o ne sėdintį būgnininką, kuris grotų taip įnirtingai.
Bendrai įvertinus, Glasvegas atlieka šiltą ir emocionalią muziką. Toks buvo ir jų koncertas!