Hyde Park

Billy Joelis gyvai Londone: Sing us the song, you’re the piano man…

Billy Joelio koncertas Hyde parke (Londonas)

Billy Joelis mano gyvenime visada užėmė ypatingą vietą. Jis buvo tas, kuris dar 1993-aisiais pasauliui padovanojo “River of Dreams” – dainą, kuri mano kartai iki šiol yra vienas iš TŲ vakarietiškos muzikos atributų, dovanojusių pasauliui neįtikėtiną “MTV” fenomeną (šiuo atveju mane supras, ko gero, tik tie, kurie tais ankstyvos Nepriklausomybės laikais su sąsiuviniais laukdavo šeštadenio MTV topų transliacijos per televiziją). Jis yra tas, kuris sukūrė dainą, be kurios vaikščioti Niujorke tiesiog neįmanoma. Jis yra tas, be kurio kultinio hito nepraeina turbūt nė vienas vakaras Vilniuje įsikūrusioje kavinėje “Piano Man”. Kartu jis yra tas, kurio dainą “Just The Way You Are” galėčiau įvardinti kaip kompoziciją, kurią norėčiau būti parašęs savo žmonai.  Jis taip pat yra tas, kurio daina “Lullaby (Goodnight My Angel)” dažnai pirmaisiais gyvenimo metais skambėjo mano dukroms vietoj lopšinės.

Jis yra daug “tų”.

Nes kalbant apie Billy Joelį, neapleidžia jausmas, kad tai yra vienas iš tų geriausių draugų, kuris mane lydi visa gyvenimą. Važiuoju automobiliui ir nežinau ko klausyti – išgelbės Billis. Einu gatve ir reikia įkvėpimo – išgelbės Billis. Skaitau  knygą ir reikia muzikinio fono – išgelbės Billis.  Mano gyvenime Billis visa laiką buvo ir yra šalia. Išgelbėtojas. Įkvėpėjas. Guodėjas. Ir tiesiog tikras muzikinis palydovas.

Toks man jis yra.

Billy Joel Hyde Parke (Londonas)

Todėl natūralu, kad jo koncertas visai netoliese (sąlyginai) buvo TAS įvykis, kurio parleisti tikrai negalėjau.

Billy Joelis savo diskografijoje turi 13 albumų. Neskaičiuojant klasikinės plokštelės “Fantasies and Delusions”, paskutinę studijinę plokštelę Amerikos dainius išleido lygiai prieš 30 metų. Mano minėtais  1993-aisiais. Ir tai buvo taip pat mano minėtas albumas “The River of Dreams”. Ne veltui pačioje koncerto pradžioje muzikantas tarė: „turiu jums dvi naujienas – vieną gerą, kitą blogą. Blogoji – jūs neišgirsite nė vienos naujos dainos, nes jos tiesiog neturiu. Geroji – šiame koncerte skambės dainos, kurias jūs puikiai žinote ir dėl kurių čia susirinkote”.

Taigi, praėjo 30 metų nuo paskutinio hito “Piano Man” kūrėjo albumo pasirodymo, o jis – vis dar viena laukiamiausių scenos žvaigždžių visame pasaulyje, itin retai koncertuojanti senajame žemyne.

Verta paminėti ir tai, kad Billis – 7 perkamiausias visų laikų atlikėjas visame pasaulye. Jeigu kalbėtume vien tik apie JAV – čia jis ketvirtas. Pasaulyje parduota daugiau kaip 160 milijonų jo įrašų, o 1995-aisiais pasirodęs jo geriausių dainų rinkinyts iki šiol yra vienas geriausiai parduodamų albumų JAV.

Muzikantas užaugo Niujorke. Niujorką jis iki šiol vadina savo namais – vieta, kurios pagrindinėje “Madisson Square Garden” arenoje jį vis darg alima išgirsti. Su sąlyga, žinoma, kad spėsi įsigyti bilietus, mat pastarieji išgraibstomi per akimirką.

Šįkart pianino žmogus (taip Joelis vadinamas iki šiol dėl savo kultinio 1973-ųjų metų singlo “Piano Man”) koncertuoja Londone įsikūrusiame Hyde Parke.

Billy Joel koncertas Londone

Koncertas vyko bene karščiausią šios vasaros dieną skaisčiai šviečiant vasariškai saulei, o termometro stulpeliui rodant beveik 28 laipsnius šilumos. Tačiau nei itin karšta vasaros saulė, nei tuntas tądien Londone vykstančių kitų renginių nesutrukdė Biliui parduoti visų bilietų į koncertą ir surinkti sausakimšą Londono centre įsikūrusį Hyde parka. Taigi, 65 tūkstančiai žmonių ir penktadienio vakaras su Bilio muzika buvo nuostabus vasariškas kokteilis visiems šio atlikėjo gerbėjams.

Nepaisant to, kad Hyde Parkas duris atvėrė 14 valandą, kultinis amerikietis ant scenos užlipo kelios minutės po aštuntos. Prieš tai jį apšildė taip pat dėmesio verti vardai – Natasha Bedingfield ir muzikos gerbėjams puikiai pažįstamas Daryl Hall.

Billy Joelio koncertas Londone – tai kelionė laiku. Nuo pirmojo, dar 1971-ųjų metų albumo “Cold Spring Harbor” kūrinių iki paskutiniojo, lygiai prieš tris dešimtmečius išleisto “River of Dreams” kompozicijų ir pasakiškos titulinės dainos atlikimo.

Koncertą „atidaręs” viena svarbiausių savo kompozicijų “My Life”, Billis pradėjo bendrauti su publika. Su minia žmonių, gaudžiusių kiekvieną jo žodį. Kiekvieną šypseną. Kiekvieną mimiką. Prieš ketvirtą kūrinį muzikantas nusprendė pačiai publikai suteikti pasirinkimą, ant “lėkštutės” padėjęs dvi opcijas – dainą “Just The Way You Are” ir “Vienna”. Daina, surinkusi daugiau ovacijų bus ta, kurią muzikantas atliks. Žinoma, nugalėjo viena klausomiausių  Bilio kompozicijų “Vienna” ir taip mano itin mylima “Just the way you are” liko už borto. Ar buvo liūdna? Šiek tiek. Mat  Billis savo diskografijoje turi tiek daug mylimų dainų, kad jų visų neužtektų trim koncertams.

Be abejo, tenka pripažinti, kad neišgirdau savo dievinamų “All About Soul”, “Goodnight Saigon”, “Lullaby (Goodnight My Angel)”, “And So It Goes”. Tačiau per dvi su puse valandos mėgavausi ne tik žymiaisiais “My Life”, “Vienna”, “Only the Good Die Young”, “Piano Man” ar “Uptown Girl”, bet ir tokiomis legendinėmis dainomis  kaip “She’s always a Woman”, “New York State Of Mind” ir galybe kitų.  Ir, žinoma, visas jas 65 tūkstančių žmonių minia traukė kartu.

Ypatinga koncerto akimirka buvo Biliui atliekant dainą „She’s Always A Woman”. Scenoje esančiuose ekranuose buvo rodomi pasirodymo stebėti susirinkusių moterų veidai. Dalis jų dainuodamos kartu verkė, kita dalis šypsojosi. Na o visa tūkstantinė minia didžiulėmis ovacijomis pasitikdavo kiekvieną rodomą veidą. Tai buvo tikrai jautru ir kartu labai šilta.

Pagrindinėje koncerto dalyje nuskambėjo 17 dainų. Tačiau savaime suprandama, kad 65 tūkstančiams pakvaišusių fanų to nebuvo gana. Taigi, neilgai trukus muzikantas grįžo ant scenos ir atliko dar šešias. Vieną jų – populiariąją „Uptown Girl” Billis sudainavo drauge su populiariosios grupės „Jonas Brothers” nariu Joe Jonas. Na o visą pasirodymą vainikavo publiką „ištaškęs” „The Beatles” dainos „A Heard Days Night” koveris bei „Led Zeppelin” kompozicijos „You Might Be Right” bilidžoeliška interpretacija.

Billy Joel pasirodymas Londone

Publika Billy Joelio koncerte taip pat yra verta išskirtinio dėmesio. Tokį didžiulį kartų kontrastą pamatyti nėra lengva. Tėčiai ir Mamos, šokantys su savo vaikais (ir anūkais), paaugliai, žinantys šio 74 metų atlikėjo dainų žodžius, moterys, ridenančios ašarą skambant nuostabiai baladei “She’s Always a Woman”, Woodstocko maršknėliais pasipuošę (ir akivaizdžiai šį reiškinį liudiję) britai ir amerikiečiai.

Šalia mūsų koncertą stebėjo iš Nyderlandų atvykusi šeima – Tėtis, Mama ir paauglys sūnus. Pastarasis visus atlikėjo kūrinių žodžius mokėjo mintinai ir nuo pirmos koncerto akimirkos atsidavęs dainavo kartu.

Apskritai tai buvo publika, kurią apibūdinti užtektų pasakant frazę „nuo paties mažiausio iki paties didžiausio”. Ir matant ją (besiklausant Bilio kūrybos gyvai) neapleido vienas paprastas, jau daug kartų išjaustas jausmas: muzika neturi sienų, muzika neturi amžiaus, muzika (dažniausiai) neturi tamsiosios savo pusės. Muzika sujungia žmones, sielas ir kartas. O Bilio koncertas Londone – puikiausias to įrodymas.

Taigi, tegyvuoja Bilis. O aš, pėdindamas po koncerto į viešbutį, patyliukais vyliausi, kad dar kada nors kuriame nors pasaulio krašte turėsiu dar vieną progą pamatyti, išgirsti ir dainuoti kartu…Taigi, sing us the song, you’re the piano man… sing us the song tonight. ‘Cause we’re all in a mood for the melody and you gonna feel it all right”.

Drambliuko svajonės irgi pildosi arba Arcade Fire, Mumford & Sons, Beirut ir Vaccines vienoje scenoje

Ugnės įspūdžiai:

Geriausi dalykai ateina sunkiausiu keliu – privalai įrodyti, jog turi užtektinai noro ir „parako“ tuos norus įgyvendinti.
Apie „Arcade Fire“, „Mumford & Sons”, „Beirut” ir „The Vaccines” koncertą Londono „Hyde“ parke sužinojau gerą pusmetį prieš renginį, porą dienų po to, kai buvo iššluoti visi iki vieno bilietai. Pradžioje nesusikrimtau, nes nepatikėjau. „Ranka pasiekiamas“ Londonas, pigių lėktuvo bilietų „susižvejojimo“ galimybė ir net keturių indie dievukų koncertas viename! – maloniai spurdėjo dūšioj, kol atkakliai naršiau internete. Sulig kiekvienu pelės spustelėjimu internetiniai bilietų pardavimų portalai tirpo, o visur mane pasitiko viena ir ta pati žinia – „SOLD OUT“ (išparduota).
Apie milžinišką nusivylimo bangą pasakoti, ko gero, neverta: „Sveikinu, ką tik pražiopsojai metų koncertą“ palinksėjau pati sau. O tuomet, prisiekus visais šventaisiais, jog kitą kartą būsiu atidesnė ir laiku seksiu mėgstamų grupių skelbiamas koncertinio turo datas, nuleidau rankas.
Dabar galiu šyptelti, jog tai buvo daugiau nei kvaila. Jeigu egzistuoja renginys, į kurį nesvietiškai norisi patekti, išparduoti bilietai tėra mažas nepatogumas, bet ne kliūtis.
Likus mėnesiui iki koncerto netikėtai atsirado galimybė: nedidelių pokyčių atostogų maršrute dėka galiu atsirasti Londone reikiamą dieną. Vėl geras pusdienis su interneto paieškos sistemomis ir kelios apibendrinančios išvados apie pasirinkimą: 1) bilietų perpardavinėtojai, susiperkantys bilietus pradinėmis kainomis, o parduodantys su dvigubu antkainiu; 2) žmonės, kurie dėl įvairių priežasčių nebegali nueiti į planuotą renginį ir parduodantys bilietus internetu paprastai paskutinę minutę; 3) važiavimas tiesiai prie renginio vartų ir bandymas nusipirkti bilietą tiesiogiai iš rankų; 4) važiavimas į koncertą ir bilieto pirkimas kasoje už trigubą sumą nuo pradinės kainos.
Apsvarsčius visų pasirinkimų niuansus, likau prie antrojo. Po 5 dienų naršymo užsienietiškuose forumuose, skelbimų portaluose, populiariuosiuose aukcionuose, socialiniuose tinklapiuose ir pan. gavau 2 bilietus su maždaug 15 procentų antkainiu. Liko kelios „smulkmenos“: nusipirktus bilietus gauti laiku ir įsitikinti jų validumu.
Nebesiplečiant prisipažinsiu, jog tris savaites trukęs laukimas pražildė porą sruogų, mat tuos aukso vertės popierėlius gavom neprotingai arti išvykimo dienos, o su palengvėjimu atsidusti galėjome tik perėjusios parko vartus. „Nieko nėra neįmanomo“ – ko gero, vienintelis bilietų istorijos moralas.

Vėl būsiu nepadoriai atvira – „The Vaccines“ pražiopsojom. Koją pakišo aplinkybės, kurios nuo mūsų nepriklausė, bet atmetus visus banalius pasiteisinimus ir atmetus tai, jog iš visos ketveriukės „The Vaccines“ prioriteto eilutėje atsidūrė paskutiniai, visgi, buvo gaila.
Sparčiai kelią besiskinantys britai šiuo metu tikrai nėra savo šlovės viršūnėje, tačiau pirmieji darbai kolektyvą užrekomendavo kaip pasiutusiai potencialius muzikantus. Po grupės debiutinio albumo „What Did You Expect From The Vaccines?“, pasirodžiusio vos šių metų kovą, abejonių, kad vaikinai paliks ryškią žymę britų muzikos padangėje,  neliko. „The Vaccines“ susilaukė pagyrų iš autoritetingų muzikos apžvalgos žurnalų bei radijo stočių, vaikinai MTV muzikos apdovanojimuose buvo nominuoti „Geriausi metų naujokai“ kategorijoje.

Taigi, kaip priklauso, atsikankinom besiveržiančioje į koncertą eilėje, o kai įžengėm, tiksliau – įbėgom į parką, mus pasitiko „Beirut“ melodija. Pradžioje sunerimome, jog einant link scenos duslus garsas, sklindantis iš ten, neartėjo, tačiau po keliolikos žingsnių, tarsi užmynus nematomą gero ir kokybiško garso zonos ribą, jau išsišiepėm iki ausų: „Geras!”

Amerikiečiai scenoje nerodė net menkiausio nerimo. „Beirut“ idėjinis vadas  ir vokalistas Zach’as Condon’as ramiai ir su šilta šypsena veide grojo savo dainas, kol žmonės vis dar rinkosi į koncertą. Suprantama, nerimauti prieš publiką nebėra ko: Zach‘as, 2006-aisiais subūręs grupę „Beirut“, prieš tai kone dešimtmetį grojo įvairiuose projektuose, todėl dabar scenoje pelnytai jaučiasi „kaip namie“. Tiesa, kažkuriuo metu Condon‘as susirinkusiems prisipažino, jog „Hyde“ parkas yra viena didžiausių erdvių, kurioje jiems kada nors teko koncertuoti. Iš karto galvoje viskas susidėliojo į vietas – štai kodėl parko teritorijoje, talpinančioje apie 70 tūkstančių žmonių, neambicingi „Beirut“ garsai kažkur tarsi ištirpo. Mintyse juos visuomet puikiai įsivaizduodavau nedidelėje akustinėje salėje ir jaukioje, intymioje aplinkoje – šiems indie folk‘o „pionieriams“ blizgučių ir didžiųjų raidžių nereikia. „Beirut“ visuomet paperka tikrumu, paprastumu, nuoširdumu ir be galo žaviu „gatvės berniuko“ įvaizdžiu.

Įžengus „Mumford & Sons” ketveriukei kontrastas buvo akivaizdus. Vyrukai puolė energingai šėlti, tiesiog „netilpti“ aikštelėje ir netverti savo kailyje, atrodė, jog britai tiesiogine to žodžio prasme buvo išsiilgę scenos, o pakoncertuoti nekantravo ne mažiau nei publika norėjo juos pamatyti. Žiūrovai atkuto, pritariamai plojo, juokėsi iš neperdėtų muzikantų maivymųsi ir vienbalsiai dainavo žinomiausius „Mumford & Sons“ kūrinius.
Tiesa, kolektyvas skyrė deramą dėmesį prieš tai koncertavusiems „Beirut“ ir nuoširdžiai padėkojo už jų muzikinę veiklą ir įtaką grupei „Mumford & Sons“, mat Zach‘as Condon‘as „sukosi“ scenoje populiarindamas indie folk‘ą gerokai anksčiau už juos.

Kai kvartetas nesitaupydami atidavė paskutiniąsias jėgas ir baigė savo pasirodymą, vokalistas Marcus‘as Mumford‘as atsisveikindamas pranešė, jog grupė kurį laiką aktyviai nebekoncertuos, mat nori pabaigti antrojo studijinio albumo įrašus, iš kurio koncerto metu sugrojo keturias naujas dainas.
Deja, nei albumo pavadinimo, nei planuojamos išleidimo datos Marcus‘as neatskleidė, todėl visiems šių nepakartojamų vyrukų gerbėjams lieka atidžiai sekti muzikines naujienas.

Na, o tuomet į sceną įžengė patirtis. 10 metų muzikos „padangėje“, 6 metai aktyvios koncertinės veiklos ir beveik mistinis intuityvus 8 žmonių susigrojimas mano galvoje suformavo vienintelę mintį: harmonijos meistrai.
Pavydėtina darna, jokio chaoso, jokio pasimetimo, jokios natos ar vokalo nukrypimo į šoną. Profesionalai, kurie pačioje pirmoje dainoje pateisino savo šių metų „Grammy“ statulėlę už geriausią albumą „The Suburbs“.
„Arcade Fire“, grojantys 16 instrumentų, pasirodymo metu nuolat keitėsi muzikos įnagiais ir sudarė įspūdį, jog visi grupės nariai yra multiinstrumentalistai.
Begaudydama kiekvieną garsą, sklindantį nuo scenos, spėjau pagalvoti: „Gerai, jog nesilažinau dėl kūrinių eiliškumo“. Įsitikinimas, jog kanadiečiai pasirodymą užbaigs hitu „Wake Up“ dingo per antrąją dainą. Įdomu, bet tarsi atspėjęs ne vieno klausytojo nustebimą, grupės vokalistas Win‘as Butler‘as šyptelėjęs tarė: „Nors kartą norėjome atlikti šią dainą nesutemus – kad matytumėm jūsų veidus“.
Ko gero, nereikia nė sakyti, jog publika šėlo, o iš šono žiūrint galima buvo prisiekti, jog kiekvienas atėjęs moka atmintinai visų trijų albumų dainas.
Kanadiečiai susirinkusius žiūrovus nudžiugino keliais naujais kūriniais, o atsisveikindami teištarė: „Pasimatysime po poros metų“.

Na, o aš… ar bereikia kartotis, kaip labai norėjau dar?

 

Rasos įspūdžiai:

Keista, bet prognozei išpranašavus lietų Londone, koncerto dieną maloniai švietė saulė. Po grūsčių metro ir susimaišymo tarp Baker ir Bond street stotelių bei pasiklaidžiojus po išėjimus į dienos šviesą, galiausiai atsidūriau eilėje Hyde parke ir su kitais būsimais šėlsmo draugais įplaukiau į teritoriją.

Dainavo Zach‘as. Neprisimenu, kokią dainą, bet taip ir išlėkė žodžiai: „O taip, dainuok forever!“. Aišku amžinai jis nedainavo, gal net buvo kiek per mažas ir per daug paprastas tai didelei erdvei, bet oh well. Sušildė!

Toliau oras vėso (negaliu nekalbėti apie orą – visgi Anglijoj muzikos klausiau), o žmonės pamažu baigė gerti alų ir paprastą parkelį priminusi sausakimša pievutė piknikaujančių žmogystų ėmė transformuotis į tikrą muzikos klausytojų lauką. 

Mumford‘us klausiau ir mėgau. Iki kol jie išlėkė į sceną ir atsidavė muzikai… Karts nuo karto šelmiškai paflirtuodami su publika… Ne, neužkniso net naujos negirdėtos dainos…Na, trumpai tariant, likau pakerėta.

O sutemus į sceną subėgo minia Arcade‘ų ir tai buvo laiko jausmo praradimas. Kai kas šoko rateliu rankas užsidėję priešais einančiam ant užpakalio, kai kas nugriuvo užkliuvęs už mano didžiulės kuprinės,  kai kas vis dar turėjo alaus ir plėšė dainas iš širdies. Dabar jau nebepasakysiu, kas vyko, tik tiek, kad spoksojau čia į ekraną, čia į už gero puskilometrio esančią sceną ir negalėjau suprasti, kiek daug jų groja kaip vienas. Ausys buvo tokios pamalonintos…

Pasirodžius žvaigždėms labai nenorom išplaukėm atgal iš teritorijos. Su visais ir visais uuuuu-uuuuu-uuuuu-

Killers pasirodyme – atskiri grupės narių kūriniai

Grupės „The Killers” nariai kitą mėnesį Londone įvyksiančiame festivalyje „Hard Rock Calling” atliks ne tik bendras kolektyvo, bet ir solinius kūrinius.

Las Vegaso rokeriai, kartu su Bon Jovi ir Rod’u Stewart’u taps pagrindinėmis Hyde parke įvyksiančio reinginio žvaigždėmis.

„Killers” lyderis Brandon’as Flowers’as ir būgnininkas Ronnie Vainucci per tą laiką, kai grupė nekūrė nieko naujo, jau spėjo pradėti savo solinę karjerą. Tuo tarpu likę du kolektyvo nariai – gitaristas Dave’as Keuning’as ir bosistas Mark’as Stoermer’is, nors ir nepaskelbė apie atskirus solo projektus,  taip pat turi savo solinių kurinių, kurie, nors ir nėra išleisti, bus atlikti festivalyje.

Neatskleisti šaltiniai teigė: „vaikinai greičiausiai atliks ir atskiras savo dainas. Ronnie solinis albumas netrukus turėtų išvysti dienos šviesą, o jo balsas tikrai velniškai gražus. Dave’as taip pat atliks kažką savo, tačiau kad ir kas tai būtų, net neabejoju, kad bus kažkas ypatingai keisto ir netradiciško”.