muzikos scena

Lietuvos muzikantai ir karantinas: vieniems iššūkis ir ilgesys, kitiems – papildoma ramybė

2020-05-06Liudas ZakarevičiusmanoISTORIJA, manoNAUJIENA

Koronaviruso sukeltas karantinas iki šiol jaukia mūsų kasdienybę. Nepaisant to, kad gyvenimo sąlygos šiek tiek laisvėja – galime lankytis parduotuvėse, atsisėsti lauko kavinėje ar drąsiau vaikščioti po miestą (tai darant turime laikytis visų atsargumo priemonių), laikas jau nebe toks, koks buvo anksčiau. Ko gero, toks, koks buvo iki COVIC-19 pandemijos, jis dar ilgai negrįš į savo vėžes.

Pasikeitė mūsų gyvenimas, kasdienybė, saugumo jausmo suvokimas. Pasikeitė daugelis dalykų. Žinoma, pasikeitė ir muzikos industrijai, kuriai dabar (turbūt daugiau nei kada nors) reikia ne tik šviežio oro gūsio, bet ir gyvo santykio su žmonėmis.

Taigi, šįkart nusprendėme pakalbinti Jums puikiai pažįstamus Lietuvos muzikantus. Paklausėme labai paprastų klausimų: ką jie veikia karantino metu, kaip išnaudoja laisvą laiką ir kaip pakito jų kasdienybė? Prie to paties pridėjome ir dar vieną paprastą klausimą – kaip, jų nuomone, pasikeis muzikos industrija pasibaigus karantinui.

Tad Jūsų dėmesiui – muzikantų mintys ir linkėjimai iš namų, sodybų ar pasivaikščiojimų po miškus.

A. Mamontovas

Andrius Mamontovas: Karantinas labai mažai pakeitė mano gyvenimą, nes kai neturiu koncertų ir kelionių, tuo metu visada dirbu namuose. Būtent tai dabar ir darau. Įrašinėju muziką, gvildenu naujas idėjas, kolaboruoju su kitais muzikantais ir studijuoju bei gilinuos į savo turimus muzikos instrumentus ar kompiuterines programas, skirtas muzikos įrašymui ir prodiusavimui. Pagrindinis gyvenimo pasikeitimas yra tas, kad visi susitikimai ir bendravimas persikėlė į internetą. Kas, tiesą sakant, man nėra didelė problema. Esu intravertas ir atsiskyrimas man visada patiko, netgi būdavo šiokia tokia siekiamybė.

Muzikos industrija pasikeis tiek, kiek pasikeis joje dirbantys žmonės. Manau, kad kai sugrįš galimybė rengti normalius koncertus, tai sugrįš ir industrija. Kadangi to tekts šiek tiek palaukti, gali būti, kad kai kurie žmonės nuspręs pasirinkti kitas profesijas. Nors, tiesą sakant, nemanau, kad tokių bus daug. Ne visiems dabar lengva. Tie, kurie neturi santaupų arba buvo įpratę lengvai švaistyti uždibtus pinigus, jau turėjo pajusti padėties pasikeitimą ir pradėti nerimauti. Tie, kurie su pinigais elgėsi apdairiau, tiesiog ramiai tęsia savo veiklą, stebi situaciją ir ruošiasi tam laikui, kai viskas sugrįš į savo vietas. O, kad sugrįš – neturiu nė mažiausios abejonės.

L. Adomaitis

Linas Adomaitis: Karantinas namuose – dviprasmiškas reikalas: iš vienos pusės gerai, daug laiko su šeima, terasą kieme pasidarėm, žiūrim serialus, į sodybą nulekiam pabūti kitoje namų izoliacijoje ir pasimėgauti gamta. Kita medalio pusė kiek kitokia – pasiilgau realių koncertų, pasiilgau draugų, gyvų susitikimų, miesto kavinukių, pasivaikščiojimo ne su kauke o su šypsena.

Na, o kūrybiniame fronte bręsta mano kardinaliai kitoks albumas, kurį rudenį išleisiu vinilo formatu. Apie tai kol kas sakau pirmą kartą, bet daugiau faktų atskleisiu truputėlį vėliau.

Kaip ši situacija pakeis šou verslą niekas negali pasakyti. Pamenu, 2008 metais tarp muzikantų sklandė niūrus žodis „krizė” ir daugelis sakė, kad dabar tai jau bus viskas. Kai kurie muzikantai nieko nedarė ir laukė. Bet tie, kas tikėjo, judėjo, kūrė ir investavo į ateitį – skaniausius vaisius valgė tiesiai nuo medžio. Juk bet kokios krizės praeina ir reikia nepasiduoti liūdnoms mintims. Linkiu visai muzikų bendruomenei ieškoti, kurti, muzikuoti įvairiomis formomis. Viskas bus gerai.

G. Kilčiauskienė

Giedrė Kilčiauskienė: Visas pasaulio laikas priklauso man. Ir tai tik mano pasirinkimai – aš galiu parduoti savo laiką už pinigus, padovanoti sau, kad galėčiau pabūti su šeima arba sukurti naują dainą, paaukoti išplautų indų ar švarių grindų vardan. Ir tai, kad pasaulis sustojo, laiko pasidarė nei daugiau, nei mažiau. Tiesiog šiek tiek pasikeitė mano pasirinkimų galimybės. Jeigu labai paprastai ir be poezijos – daugiau valgau, mažiau judu, per ilgai užsiskaitau nesąmones internete. Knygos ar filmai niekada nebuvo mano aistra, tad ir iššūkių sau jokių nekėliau, maždaug, štai – dabar tai jau pagaliau galėsiu viską perskaityti ir pamatyti 😊

Kas dar? Dar šią savaitę pasirodys mano nauja daina – taigi, dar vienos dainos kūrybinis procesas juda finišo link. Koncertavau vidury karantino, ko gero vieninteliame tuo metu vykusiame koncerte 600 km spinduliu „Drive in live“, daviau kelis fainus interviu, nuvažiuoju į sodą ar mišką. Tačiau visi šie dalykai vykdavo ir ne pandemijos metu.

Labiausiai pasiilgau apkabinti mamą ir savo senelius. Ir koncertų pasiilgau. Ir dalintis patirtimi su savo studentais gyvai, o ne per kompą pasiilgau. Bet viskas bus gerai. Tiesiog. Nes nieko amžino nėra. Na, gal išskyrus laiką 😉

I. Pociūnas

Ignas Pociūnas („Daddy Was A Milkman”): Nemeluosiu – man karantino metu nuotaikos dažnai keičiasi. Kartais neatsidžiaugiu laiku su šeima, o kartais nebežinau kur dėtis, nes nežinios jausmas vargina. Atsakingai laikomės karantino, todėl dainų rašymas vyksta nuotoliniu būdu. Tačiau tikrai labai trūksta „gyvo” darbo studijoje. Per šiuos 2 mėnesius parašėme 2 dainas, dar perskaičiau dvi A.Škėmos knygas, naktimis sužiūrėjau naują „Suits” sezoną, o dabar esu prilipęs prie „Good doctor”. Šiaip mano dienotvarkė gana monotoniška – pamokos su vaikais, miškas su šuniuku, o vakarus, kai yra nuotaika, skiriu kūrybai. Bendrai dėl laisvalaikio – laikas namie visai nereiškia kad jis laisvas, ypač jei turi vaikų:) Jis atsiranda vakare, su sąlyga, kad migdydamas mažuosius neužmiegi pats:)

Kas nutiks su muzikos industrija bei pačiais koncertais pasibaigus karantinui? Muzikos industrija adaptuosis. Jei bus draudžiami dideli renginiai, darysime mažus, jei nebus galima groti vidaus patalpose – grosime lauke. Jei nebus galima groti niekur – išlauksime kol bus galima. Nėra kito kelio, nes muzika, gyvi pasirodymai, festivaliai ar kito formato kultūriniai susibūrimai neišvengiamai liks reikalingi. Manau prisitaikysime visi, kad ir kokie apribojimai bebūtų.

G. Širka

Giedrius Širka („Golden Parazyth”): Karantinas plaukia sava vaga. Kai būnu kaime, jis man labiau patinka. Mieste važiuojant dviračiu į studiją iš namų, aš vis dar mėginu atsikratyti zombių filmo jausmo. Kai aplinkui visi su kaukėm, nori nenori yra toks keistumo jausmas. Ypač dabar kontrastuoja žmonės ir gamta kuri žydi ir kvepia. Būčiau dailininkas – tapyčiau senjorų porą su kaukėm, po žydinčiom slyvom, geltonų kiaulpienių fone…

Laiko dabar mano gyvenime užtenka viskam. Spėju ir studijoje prie muzikos darbuotis, spėju ir gamta pasidžiaugti, spėju ir knygų paskaityti… Tiesiog tobula šiais klausimais. Truputėlį liūdniau, kad koncertus teko nukelti ir panašu, kad viešai groti teks tik lapkritį. Nebent įvyks stebuklas ir kažkas pasikeis greičiau.

Tikrai nėra taip, kad žūtbūt noriu lipti į sceną. Mes gavome kelis pasiūlymus groti šiuo laikotarpiu, bet kažkaip jų atsisakiau, atrodo dar ne toks didžiulis noro koncertuoti šauksmas, kad eičiau tarp daugiabučių su gitara savo arijų giedoti. Tuo tarpu dirbu geriau prie muzikos ir netrukus išleisim dainą duetu su atlikėja Ruta MUR. Be to kuriu naują lietuvišką albumo. Taigi, darbų pakanka, o veiklos kūrybinėje sferoje – per akis.

Industrijos pokyčiai galimi įvairūs. Industrija yra klausytojai, todėl jeigu jie kurį laiką nenorės pirkti bilietų, albumų, merch’o – industrija tiesiog sulėtės. Bet manau nėra dar taip buvę, kad žmogus atsisakytų gyvų koncertų ir performansų. Todėl po truputį viskas stosis į senas vėžes ir gal net kurį laiką žmonės labiau ir atidžiau klausysis koncertų. Gal net telefonų kurį laiką koncertų metu mažiau žiūrovų trauksis filmuoti… Apskritai norėtųsi tikėti, kad žmonės po šitos koronės ir vėl daugumą dalykų pradės vertinti labiau nei iki tol. Gal naivi svajonė, bet negi žmonija iš šitos duobės išlips, taip nieko ir nepasimokiusi…

M. Melmanas

Maksas Melmanas („Biplan”): Kasdienybė pasikeitė iš esmės. Atsirado daugiau laisvo laiko. Ir jį skiriu ne tik nieko neveikimui, bet ir rimtesniems apmąstymams. Gali „pasikrapštyti” savyje (šypsosi).

Daug laiko skiriu sportui. To nedariau anksčiau. Dabar dviratis – mano geriausias draugas. kiek rečiau – bėgiojimas. Netikėtai pradėjau užsiimti rankdarbiais iš medžio (juokiasi). Anksčiau net negalėjau pagalvoti, kad taip kada nors nutiks.

Kadangi mano šeima karantinuojasi Vokietijoje, o aš esu čia, nusprendėme karantinuotis su mama. Labai džiaugiuosi, nes daug su ja bendraujame – tiek vaikščiodami po mišką ar miestą, tiek ir sėdėdami namuose.

Be abejo, norėčiau daugiau laiko praleisti su šeima ar scenoje, tačiau suprantu, kad tai neįmanoma. Todėl labai džiaugiuosi, kad Paluknio aerodrome šį savaitgalį turėsime pirmą „post-karantininį” pasirodymą. Tokie pasirodymai, greičiausiai, ilgainiui taps kasdienybe. Manau, kad tai ir bus didžiausi industrijos pokyčiai. Netikėti pasirodymai, dar daugiau streamų internete, kitoks koncertų vartojimas. Tačiau akivaizdu, jog pokyčiai – neišvengiami. Pamatėme, kad galimybių yra, todėl jas bandysime išnaudoti.

Žinoma, labai laukiu gyvų susitikimų ir pasirodymų. Tikiuosi, kad labai ilgai laukti nereikės.

I. Kofas

Igoris Kofas („Lemon Joy”): Karantinas visai nieko. Man kaip intravertui pilnai tinka socialinė distancija, bendravimas online ir kiti panašūs dalykai. Man patinka apytuštis miestas ir keliai, važinėju dviračiu nuolat ir nelaukiu žalios šviesos

J. Aleksovas

Julijus Aleksovas („Colours Of Bubbles”): Karantinas leido šiek tiek atsikvėpti ir sustoti nuo viso to bėgimo, į kurį buvome įsisukę. Atsirado daug laisvo laiko kūrybai, seniai svajotiems projektams, kuriems niekad nelikdavo laiko kasdienėje rutinoje, muzikiniams eksperimentams. Taip pat pagaliau buvo galima prisėsti prie seniai pradėtų, bet taip ir neužbaigtų dainų. Karantinas tapo galimybe. Teko matyt FB, kad atsirado net naujų muzikinių projektų.

Kaip viskas susiklostys pasibaigus karantinui, manau sunku prognozuoti, nes kol kas nematyti jo pabaigos. Turbūt į masinius renginius dar kurį laiką nesirinksime. Jie bus intimesni, mažesni. Tad renginių organizatoriai turės adaptuoti savo darbo įpročius prie susiklosčiusių aplinkybių. Bet žiūrint bendrai, manau, kad viskas bus gerai ir kitais metais Lietuvoje turėsime daugiausiai kada nors išleistų albumų valstybės istorijoje.

I. Narkutė

Ieva Narkutė: Pirmąjį karantino mėnesį išnaudojau lėtam laikui su šeima. Visą laiką buvome sodyboje, mėgavomės grynu oru, buvimu kartu. Per karantiną labai daug skaitau – tai turbūt pati produktyviausia mano veikla, nes prie instrumento neprisiliečiau nuo pat karantino pradžios. Tik dabar po truputį imu grįžti į kūrybinį ritmą. Nelengva. Gan mėgavausi šitomis prievartinėmis atostogomis, galėjimu nieko nedaryti, o tiesiog būti. Toks paprastas buvimas, turint vaikų, atneša labai daug džiaugsmo. Kasdienybėje imi pastebėt mažus smagius dalykus. Tie maži dalykai ne antraštėms, ne didelei auditorijai, jie lieka šeimoje, širdyje. Tikiu, jie ilgam išlieka mūsų vaikų atsiminimuose. Būtent tokių mažų kasdienybės džiaugsmų buvo pilnas mano karantinas.

Antra jo pusė emociškai sunkesnė, vis labiau norisi grįžti pilna koja prie darbų, vis dažniau kirba koncertų ilgesys, nerimas dėl ateities. Tą nerimą geriausiai gydo darbas, todėl imu ir rašau. Man reikia valios, prisivertimo, bet kai tai įvyksta, džiaugiuosi.

Apie visos muzikos industrijos pasikeitimus bijau kalbėti. Dalis manęs vis dar viliasi, kad viskas bus, kaip buvę. Kita, pesimistiškesnė dalis, sako, kad geriausius laikus jau išgyvenome. Taip ir klajoju kažkur tarp šių dviejų pusių. Geriau pagalvojus, kūrybinį gyvenimą gyvenantis žmogus save tarp tų dviejų pusių aptinka bene kasdien, net ir ne per karantiną. Tad tas neapibrėžtumas, prie kurio visi esam pripratę, dabar yra gerokai stipresnis, bet jis mums jau pažįstamas. Jis nuolat alsuoja kuriančiam žmogui į nugarą.

V. Valiukevičius

Vaidotas Valiukevičius („The Roop”): Išnaudojam karantiną kūrybai ir apmąstymams apie tai, kur ir kaip toliau eisime. Galvojau, kad darbų apmažės, bet tikrai to neįvyko. Veiklos daug, tik vaisius ji duos žymiai vėliau. Aš tikiu, kad industrijos pokyčių bus, tačiau vis tiek visi laukia gyvų koncertų ir to bendrumo jausmo, kurį nuotoliniu būdu labai sunku pasiekti.

Negyvatiški gyvatės metai: kokie jie buvo Lietuvai?

2013-12-03Liudas ZakarevičiusmanoBLOGAS

Prieš ketverius metus Lietuvą (o kartu ir visą senąjį žemyną) užvaldžiusi krizė pasireiškė visur – ir ekonomikoje, ir mąstyme, ir, žinoma, muzikoje. Džiugu, kad ketverių metų periodas baigėsi, o atsigavusi mūsų visaapimančių pinkodų kreivė šiandien sparčiai kyla aukštyn ir pagrįstai leidžia pozityviai įvertinti nuo pjedestalo nueinančius 2013- uosius. Jie Lietuvai buvo sėkmingi ne tik todėl, kad pirmininkaujame ES Tarybai ar galime puikuotis turėdami vieną sparčiausiai atsigaunančių ekonomikų visoje Europoje (nors šie skaičiai taip pat labai džiugina). Šiuos metus turime pagrindo vadinti sėkmingais dar ir todėl, kad užmetę akį į Lietuviškos muzikos padangę galime daryti akivaizdžias išvadas: tokių derlingų metų (sudėlioję esminius taškus ant „i”) jau seniai neturėjome. Pradėti vardinti nėra taip lengva kaip atrodo, mat pozityvo buvo labai daug. Tačiau metams skaičiuojant savo paskutines dienas, atrodytų, visai logiška išskirti kai kuriuos nueinančių gyvatės metų muzikinius reiškinius.

Ko gero sunku būtų paneigti faktą, kad mūsų muzikinėje padangėje šiemet kertiniu akcentu tapo Andriaus Mamontovo ir grupės „Foje” sugrįžimas. Taip, sugrįžimas buvo labai staigus ir trumpas, tačiau net ir pats didžiausias pesimistas negalės nuginčyti, kad kūrinio „Kitoks pasaulis” kūrėjai sugrįžo labai efektyviai, jaukiai ir ypatingai. Sausakimšas didžiausių šalies miestų arenas surinkusi kultinė Lietuvos muzikos scenos ikona įrodė: kokybės, legendos ir lietuviško išskirtinumo mišinys mūsų šalyje gali pritraukti daugiau žmonių, nei milijonus plokštelių pardavęs Didžiosios Britanijos ar Jungtinių Amerikos Valstijų atlikėjas. Kita vertus, Andriaus Mamontovo sugrįžimas dar kartą aiškiai įrodė, kad jo grupė turi kone ištikimiausius gerbėjus, grupės nepamiršusius net ir praėjus šešiolikai metų nuo kolektyvo „mirties”. Lapkričio mėnesį tūkstančiai lietuvių širdžių dainavo vienu balsu, kvėpavo vienu oru ir viršun kėlė vieną idėjinę vėliavą, ant kurios puikavosi užrašas „Foje”. Net neabejoju, kad apsilankę Andriaus koncerte žmonės jau dabar patyliukais laukia pasirodančių renginio video akimirkų, „nusėsiančių” vientisame ilgame DVD formate.

Žinoma, kalbėdami apie „Foje”, negalime nepaminėti ir koja kojon praėjusio tūkstantmečio paskutiniajame dešimtmetyje su „Pabėgimo” kūrėjais žengusio Egidijaus Dragūno grupės „Sel„, kuri savo gerbėjų armijas šiemet taip pat sutraukė į ne vieną daugiatūkstantinį muzikos renginį.

Akimirka iš A. Mamontovo ir grupės Foje pasirodymo Vilniuje (Foto M.Ambrazo)

Taigi, šiuos metus tam tikra prasme galime vadinti „atgyjančių legendų metais”. Jeigu reikia galutinio šio teiginio užtvirtinimo, žvalgytis toli neteks – net ketverius metus tylėjusi, su nauja medžiaga šiemet sugrįžta netrukus savo trisdešimtmetį švęsianti grupė „Antis„. Metų viduryje „Anties” lyderis Algirdas Kaušpėdas dovanoja nuostabią (kiekvienam skaityti mėgstančiam melomanui privalomą) pusiau autobiografinę knygą „Antiška”, o šiomis dienomis į pasaulį paleidžia savo naujausią albumą „Baisiai džiugu!”. Visiškai kitoks skambesys ir kur kas griežtesnė muzika (kai kam priminsiantį lietuvišką aukso vidurį tarp „Prodigy” ir „Ac Dc”) „Antį” turėtų pakylėti dar aukščiau. Jeigu yra ciniškai staugiančių ir įtikėjusiu teiginiu, esą „Anties” laikas paskendo praėjusio šimtmečio vandenyne, turiu jus nuvilti: „Baisiai džiugu!” ne tik pranoko visus lūkesčius, bet ir turi rimtą pagrindą pretenduoti į geriausio šių metų muzikinio albumo titulą. Šiame kontekste labai smagu yra dar ir tai, kad „Antis” albumo prodiuserinį darbą patikėjo atlikti Victorui „Vee” Diawarai, suteikusiam scenos legendų kūrybai visiškai kitokį muzikinį prieskonį.

Beje, Vee, šiuo atveju taip pat vertas išskirtinės vietos 2013 metuose. Būtent jo ir visos menų fabriko „Loftas” kompanijos dėka šiemet Lietuva toli gražu neturėjo progos vadintis muzikos pasaulio užkampiu. Jeigu ne jis ir jo sėbrai, mūsų šalyje 2013 metais tikrai nebūtų koncertavę tokie atlikėjai kaip „Editors„, Toro Y Moi, Ellie Goulding, Kelis, AraabMuzik ar islandai „Mum„. Džiugu ir tai, kad svetingiausiu miesto klubu pripažintas menų fabrikas „Loftas” šiemet rado vietos ir kokybiškiems Lietuvos atlikėjams. Per pastaruosius dvylika mėnesiu vienoje pagrindinių miesto scenų savo koncertus surengė tokios grupės kaip „G&G Sindikatas”, „Freaks On Floor„, Jurga Šeduikytė ar vilniečiai „Biplan„. Tarp kitko, pastarojo kolektyvo šių metų muzikiniai žingsniai – dar viena priežastis ploti katučiu ir kelti nosis aukštyn. Tris hitais tapusius kūrinius išleidę Biplanai, vėl sugebėjo pramušti rytines sienas ir ne tik surengti savo išskirtinius pasirodymus kaimyninėse rytų valstybėse, bet ir pristatyti tų šalių rinkoms specialiai jiems adaptuotas savo lietuviškų dainų versijas. Nė kiek nenustebčiau, jei per ateinančius kelerius metus „Biplanai” taptų rimta tose šalyse Lietuvą reprezentuojančia grupe. Kažkada nusvilusi rytų rinkose Vilniaus grupė kyla į dar vieną, šįkart, tikėkimės, kur kas sėkmingesnį skrydį. Tiesa, „Biplan” turi dar vieną progą džiaugtis: savo koncerte menų fabrike „Loftas” praėjusį savaitgalį grupė (ir sau, ir visiems savo kritikams) įrodė galinti koncertuoti pilnoje arenoje, kurioje taip pat audringai sutinkama tiek senoji, tiek ir naujoji grupės kūryba. Tai – dar viena savotiška reabilitacija ir papildoma motyvacija pačiam kolektyvui ir jo gerbėjams.

Ir nors „Biplan” buvo viena sėkmingiausiai Lietuvos muzikos rinkoje šiemet „besisukusių” gruipų – jie taip ir neišleido savo naujo albumo. Nežiūrint į tai, ne vienas šiemet išleistas mūsų šalies atlikėjų diskas gali pagrįstai ieškoti tvirtos vietos net ir kritiškiausių melomanų fonotekose. Visų pirma,būtina išskirti Leon Somov & Jazzu. Akivaizdu, kad dueto plokštelė „Lees and Sees” yra vienas geriausių pasatarojo penkmečio muzikinis albumas Lietuvoje. Smagu, kad tai vertina ir mūsų šalies gyventojai, šluote šluodami ne tik patį albumą, bet ir bilietus į grupės pasirodymus visoje Lietuvoje.

Editors koncertas menų fabrike Loftas (Foto V. Stackevičius)

Kalbant apie metų albumus nereikėtų užmiršti ir vienos talentingiausių mūsų šalies atlikėjų – „Empti” vokalistės Giedrės Kilčiauskienės nuopelnų. Ji šiemet išleido net dvi plokšteles, iš kurių vienas – nuostabus solinis diskas „Optinė apgaulė”, o kitas – džiazo mylėtojų ausis lepinantis įrašas „Jazz Miniatures“, kuris Giedrei leidžia atsiskleisti ir kaip puikiai džiazo stiliaus atlikėjai. Tiesa, kad genialioji muzikantė šį žanrą ir taip yra puikiai įvaldžiusi, muzikos mylėtojai galėjo įsitikinti prieš porą metų, kai ji, drauge su grupe, paruošė specialią bossanova stiliumi paremtą programą.

Šiemet ir vėl žibėjo Markas Palubenka, drauge su savo kūrybine grupe į pasaulį paleidęs ne tik šūsnį naujos kūrybos, bet ir pirmąją Lietuvoje mobiliojo telefono aplikaciją. Į muzikos sceną itin išraiškingai (ir kartu nevienareikšmiškai) įsiveržė indie scenos talentus suvienijęs projektas „Kurak„, kurios vadybininkas Martynas Butkevičius Lietuvos melomanams metų pradžioje pristatė puikų kokybiškos gyvos muzikos renginių ciklą „Lrt Opus. Vieną geriausių visų laikų lietuviškų smooth house stiliaus kūrinių išleido „Downtown Party Network„, drauge su „Mmpsuf” vokaliste Egle Sirvidyte įrašę dainą „Space Me Out„. Kūrybinio indie roko garsų skambesio niekaip neleisdavo užmiršti „Without Letters„, hip hopo sceną puikiai reprezentavo „Senoji Mokykla“, o pavyzdinis projektas „Vilnius Temperature” mums ir toliau reguliariai primindavo kaip gražiai ir jaukiai gali suskambėti muzika mielame Lietuvos kraštovaizdyje (beje, ačiū Jums už tai – Jūsų darbas tikrai papuošia lietuviškąją muzikos ir vaizdų platformą).

Ir visa tai – tik vienas lašas didelėje mūsų šalies krantus skalaujančioje Lietuviškos Baltijos jūros muzikiniame gyvenime. Proveržio ir muzikinio pozityvo Lietuvoje šiemet buvo gerokai daugiau.

Taip, mes praktiškai nebeturime muzikos parduotuvių (tačiau ir čia liko visada gerai kūrybai ištikimas „Rūdnininkų knygynas„, kuriame galima įsigyti žurnalų, vinilų ar tiesiog Lietuvą aplenkiančių kompaktinių diskų ). Kita vertus, šiemet mūsų šalyje galiausiai atsirado „Spotify”, kurio dėka turime progą pasiekti viso pasaulio naujausią muziką. Negana to, įsigiję „premium accountą” galime ta muzika mėgautis net ir neturėdami interneto (už mėnesį temokėdami 25 litus).

Taigi, besikeičiant laikams, vartojimo įpročiams ir kultūrai, o jaunimui tampant modernesniu ir veržlesniu nei buvome mes – dabartinė mano atstovaujama trisdešimtmečių karta, vis dar išlieka šis tas pastovaus. Tai muzika. Poreikis muzikai. Ir meilė muzikai. Ir šiandien aš galiu drąsiai sakyti, kad pagaliau esu laimingas matydamas muzikinius pokyčius Lietuvoje.

Šiandien mes turime daug. Ir galime daug. Tereikia paieškoti. Atsirinkti. Ir…. įsiklausyti.

Šiandien mes nebegalime skųstis, nes pasirinkimo įvairovė mums suteikia galimybę. Galimybę net ir nedidelėje, viso labo tris miljonus gyventojų turinčioje šalyje, atrasti muziką sau. Savo ausiai. Savo nuotaikai. Ir, kas svarbiausia, savo širdžiai.

Vien todėl mes šių metų negalime laikyti prastais.

Vien todėl mes turime rimtą priežastį švęsti 2013-uosius!

NAUJIENA: Spring Offensive – A Stutter And A Start

2011-04-11Liudas ZakarevičiusmanoDAINA

„Spring Offensive” – tai dar viena grupė iš tikrai britiškos muzikos scenos. Kolektyvas, kurio besiklausant, galvoje ima šmėžčioti tokie vardai kaip „Foals„, „Two Door Cinema Club„, „The Vaccines” ir galybė kitų, šiandien išleidžia savo naują singlą, pavadintą „A Stutter And A Start”.

Gražus kūrinys gal ir nebus tarp pretendentų pasiimti statulėlę už geriausią šių metų dainą Didžiojoje Britanijoje, tačiau galime patikinti, kad abejingų (ypač tarp tų žmonių, kurie mėgstą naująjį britišką roką) tikrai nepaliks.

Taigi, siūlome „Spring Offensive” kūrinį „A Stutter And A Start”. Beje, jam jau yra „susuktas” ir video klipas, kurį galite pamatyti viršuje.

Mančesteris – geriausia vieta gyvos muzikos mylėtojams

2011-03-30Liudas ZakarevičiusmanoNAUJIENA

Atlikus apklausą paaiškėjo, kad Mančesteris – muzikos mylėtojams yra geriausia vieta gyventi Didžiojoje Britanijoje.

Apklausoje, kurią atliko Jungtinės Karalystės autorinių teisių saugotojų asociacija „PRS for Music„, buvo apklauti 3000 respondentų. Paklausti, ar turi pakankamai vietinių gyvų pasirodymų savo gyvenamojoje vietoje, net 77 % apklaustųjų Mančesteryje atsakė teigiamai.

„Vietiniai atlikėjų koncertai yra puiki proga susirinkti bendruomenėms ir įvertinti vietos talentus. Mančesteris visuomet turėjo pretenzijų tapti Didžiosios Britanijos muzikos sostine. Panašu, kad ši apklausa tai tik dar labiau išryškino. Beje, kai kuriems miestams, pamačius šios apklausos rezultatus reikėtų tikrai stipriai „pasitempti”. – kalbėjo „PRS for Music” atstovas spaudai Barney Hooper’is.

Apklausos duomenimis, po Mančesterio rikiuojasi Niukastlas, Notingemas, Lankašyras ir Londonas.

ManoMUZIKA primena, kad Mančesteryje „gimė” tokios grupės kaip „Joy Division„, „Stone Roses„, „The Smiths„, „James„, „Oasis” ir kitos