Pasaulio muzikantai vienijasi kilniam tikslui. „The 1975” , Nile’as Rodgersas, Jessie Ware ir dar visa galybė žinomų atlikėjų, pasirašė atvirą laišką, kuriame įsipareigoja kovoti su sisteminiu rasizmu ir kitomis išankstinio nusistatymo formomis muzikos industrijoje. #NoSilenceInMusic peticiją pasirašė daugiau nei 700 Jungtinės Karalystės muzikos pramonės narių, įskaitant prodiuserius, dainų autorius, vadybininkus ir kt.
„Mes, muzikos industrijos atstovai, rašome norėdami pabrėžti kad ne neapykantos skleidimas, bet meilė, vienybė ir draugystė visada bus mūsų bendras tikslas“, – rašoma laiške. Pasirašiusieji taip pat įsipareigojo solidarizuotis ir garsiai įvardyti ne tik sisteminio rasizmo, bet ir islamofobijos, ksenofobijos, homofobijos ir transfobijos problemas. „Mes esame kartu, o mūsų tikslas – šviesti ir ištrinti rasizmą ne tik iš šiandienos, bet ir iš ateities kartų gyvenimo“, – rašoma laiške. Pilną laišką ir visus pasirašiusiuosius galite rasti čia
Laiško iniciatyva tapo kūnu tada, kai Londono reperio Wiley leiblas nutraukė su atlikėju sutartį. Taip įvyko po to, kai muzikantas savo paskyrose socialiniuose tinkluose pasidalino keliomis antisemitinėmis žinutėmis. Iškart po šių pareiškimų (liepos 28 d.) Menininkų teisių aljansas (ARA) išplatino atvirą laišką, kuriame smerkia politikus, naudojančius muzikantus savo tikslams pasiekti. Minėtą laišką pasirašė tokie atlikėjai kaip Mickas Jaggeris, Lorde, „Pearl Jam“, Elvis Costello ir kiti
Ko gero, visiškai natūralu, kad manoMUZIKA.lt – tai portalas apie muziką. Čia nerašome apie automobilius, keliones, IT, kitokias meno rūšis ir t.t. Netgi socialumo šiam, jau daugiau nei metus gyvuojančiam portalui, mes dar nesame suteikę. Galbūt skambės naiviai (tačiau tikrai ne ‘piariškai’), bet šis tekstas bus truputėli kitoks…Mažiau apie muziką ir daugiau apie problemą.
Net ir įvilkęs tekstą į savotišką socialumo rūbą, kartais apsiausiu ir muzikines kurpaites, nes muzika ir socialumas (bent jau šiuo klausimu) tikrai nėra per daug nutolę vienas nuo kito.
Truputėli apie save:
Esu jaunosios trisdešimtmečių kartos atstovas. ŠIek tiek pamačiau (ir pajutau) ką reiškia gyventi „prie sovieto”, tačiau (savo laimei) augau, brendau ir ‘subujojau’ nepriklausomoje Lietuvoje. Tikrai atsimenu laikus, kai reikėjo stovėti eilėje prie pieno ar mėsos, kai „džiovinti bananai iš Afrikos” buvo didžiulis deficitas, o mobiliųjų telefonų egzistavimas negalėjo būti suvokiamas net ir giliausiame (labiausiai į fantazijas pažengusiame) sapne.
Tačiau net ir tada egzistavo muzika. Visus vienijantis ir visas įmanomas ribas naikinantis veiksnys, kuriam buvo visiškai nesvarbu kur tu gyveni – sovietų sąjungoje, Amerikoje, Japonijoje ar Naujojoje Papua Gvinėjoje. Kitaip tariant, svarbu buvo turinys, o ne forma… Kodėl tai rašau? Tuojau viską suprasite…
Stevie Wonderis
Mano šeimoje muzika visuomet buvo labai svarbi. Mano Tėtis turėjo nemažą plokštelių kolekciją, kuria labai didžiavosi ir kurios dėka įvyko pirmas mano sąlytis su muzika. Šalia senų gerų „The Beatles”, „Pink FLoyd’ų” ir kitų panašaus pobūdžio atlikėjų dainų, Tėtis turėjo ir Stevie Wonderio plokštelę. Neatsimenu kuris tai buvo albumas (berods 69-aisiais metais išleistas „My Cherie Amour”), tačiau pamatęs jo viršelį aš paklausiau savo Tėčio: „Tėti, o kodėl šio daininiko odos spalva juoda”? Regis kelerių metų vaikui, gyvenančiam nepriklausomybės neregėjusioje ir kitataučių nemačiusioje šalyje šis klausimas turėjo būti pakankamai logiškas…Tąkart Tėtis man papasakojo kas yra ne tik Stevie Wonderis, bet ir Jamesas Brownas, Ray’us Charlsas ir kiti visiškai tokie patys žmonės kaip mes. Į mano klausimą buvo atsakyta su kaupu.
Jau po devyniasdešimtųjų, kartu su savo Tėčiu eidamas gedimino prospektu pamačiau pirmą juodaodį, sušukau: „Tėti, žiūrėk eina Stevie Wonderis”. Žinoma, Tėtis man papasakojo, kad tai – ne Stevie Wonderis, tačiau tai buvo paskutinis kartas mano gyvenime, kai šiuo klausimu iškilo kažkoks neaiškumas.
Nuo tos dienos, kai gedimino prospekte pamačiau „Stevie Wonderį”, praėjo kur kas daugiau nei dvidešimt metų. Per tą laiką pergyvenau nemažą muzikos evoliucijos laiką – mano fonoteka pildėsi šimtais kompaktininų diskų, kuriuos išleido ir Stevie Wonderis (taip taip, tas pats kultinis ritmenbliuzo Tėtis), ir „Boyz II Men”, ir R. Kelly, ir (jau gerokai vėliau) „Bloc Party”, ir kiti (visiškai nepriklausomai nuo odos spalvos ar rasės) atlikėjai. Visą gyvenimą sirgau (ir vis dar sergu) už Olandijos futbolo rinktinę, kurioje (post Van Basteniškoje kartoje, mano mėgstamos generacijos pagrindiniais smuikais griežė Olandų kolonijose gimę tamsesnės odos futbolininkai). Šiandien mano vienas mėgstamiausių tenisininkų yra prancūzas Gaelis Monfilsas, kuris taipogi yra juodaodis.
Kodėl pasakoju apie save? Galbūt todėl, kad gyvenu globaliame pasaulyje, kuriame knygų, interneto, televizijos ir kitų informacinių priemonių pagalba, regis, neturėtų stebinti tie dalykai, kurie stebino mane – visai mažą (dar nesuvokiantį kas yra nepriklausomybė ir laisvė) berniuką.
…….
Aš myliu Lietuvą. Didžiuojuosi savo šalimi. Tiek dėl mūsų atkaklumo ir pilietiškumo prieš dvidešimt dvejus metus, tiek dėl to, kad tapome rimtu žaidėju tarptautinėje erdvėje. Esame NATO ir ES nariai, turime didelius idėjinius tikslus ir tikrai nuostabią šalį, kurios, mano galva, tiesiog negalime nemylėti. Esu vienas iš tų, kuris kiekvienais metais Sausio 13-osios dienos išvakarėse važiuoja prie Seimo rūmų bei televizijos bokšto ir stovi prie laužų atiduodamas pagarbą kritusiems už mūsų laisvę. Esu tas, kuriam kovo 11 – tikrai nėra vien tik eilinis laisvadienis. Nepriklausomybės atgavimo diena man visada buvo, yra ir bus mano, mano šeimos, mano giminės ir visų man brangių žmonių šventė. Tai – daugiau nei protu suvokiama ir žodžiu įvardinama diena, kurią reikia tiesiog pajausti, suprasti ir, ko gero, išgyventi.
Gyvename gyvenimą, kuriame turime vieną saulę, vieną žemę, vieną pasaulį, vienus namus ir vieną žmoniją. Kitaip tariant – erdvę, kuria turime dalintis ir kurioje vietos turėtų atsirasti kiekvienam. Taip, mes turime mylėti savo šalį, tačiau ar šios meilės išdava gali būti teiginys, kad čia gali gyventi tik vietiniai???
……………..
Muzika Prieš Rasizmą
Tad štai kur aš lenkiu…
Turiu daug draugų. Tarp jų – lietuviai, žydai, lenkai, rusai, juodaodžiai ir kiti. Tačiau koks man skirtumas kokia jų odos spalva ar tautybė? Man absoliučiai nesvarbu nei iš kur jie kilę, nei kokios tautybės yra jų Mamos ar Tėčiai. Man tie žmonės brangūs dėl to, kad yra mano bičiuliai.
Tad šių metų Kovo 11 – osios didžiųjų „pseudopatriotų” eisenos dėka nuvilnijusių atgarsių aidai, mane, kaip Lietuvos mylėtoją, ne tik skaudina, bet ir žeidžia. Aš nenoriu, kad mano šalį tapatintų su rasistų, nacionalistų ir pseudopatriotų žeme!!! Mano draugai, kurių gretose yra įvairių tautybių ir rasių žmonių, tikrai nenusipelno tokių šūkių.
Kaip asmuo, aš idėjiškai niekinu radikalias ir į kraštutinumus „pasinešusių” žmonių į viešumą keliamas idėjas. O kaip paprastas žmogus, aš bodžiuosi idėjomis tų, kurie „demonstruodami” savo „meilę” (sąmoningai šiuos žodžius rašau kabutėse) kursto smurtą, pyktį ir neapykantą kitokios odos spalvos ar kitos tautos atžvilgiu.
Aš tikrai nesutinku su teiginiu „Lietuva – Lietuviams” ir tiek savo, tiek ir visos manoMUZIKOS vardu, galiu pasakyti, kad MES pasisakome prieš BET KOKIO ‘PLAUKO’ NEAPYKANTĄ.
Rasizmui nėra vietos ne tik šiandieninėje muzikoje, bet visoje šiandieninėje visuomenėje!
Tad jeigu manoMUZIKOS skaitytojų gretose yra tokių „pseudopatriotų”, paprašysių jų vienintėlio dalyko: NEBESKAITYKITE MŪSŲ. Tikrai nei vienas iš manoMUZIKOJE esančių žmonių nenorėtų stengtis dėl jūsų – neapykantos ir diskriminacinių idėjų į priekį varomų žmonių.
…….
Mano Tėčio nebėra jau daugiau nei keletą metų. Tačiau žinau, kad tas idėjinis Stevie Wonderis vis dar gyvas tiek jame, tiek ir manyje. Su savo muzika. Su savo kūryba. Ir su savo mintimi. Ir jeigu kiekvienas žmogus sugebėtų taip nuoširdžiai ir paprastai papasakoti kodėl Stevie Wonderis buvo būtent toks prieš beveik trisdešimt metų, manau, kad tokių eisenų ir tokių grasinimų mūsų šalyje nebūtų.
…. Ir jeigu iš tikrųjų egzistuoja toks dalykas kaip rojus, aš labai nuoširdžiai tikiuosi, kad šių metų Kovo 11 -ąją, bent jau tų neapykantos kitataučių atžvilgiu prisotintų eitynių metu, mano Tėtis, sėdėdamas ant debesies, nežiūrėjo į Vilnių.
Tikiuosi, kad jis tuo metu klausėsi „Šaukiu Aš Tautą”…. Arba „My Cherie Amour”…. Ir, žinoma, galvojo apie Lietuvą….
