Kaip ir kasmet, vasarai judant pabaigos link, paskelbtas daugiausiai uždirbančių didžėjų dešimtukas.
Sąrašo viršūnėje jau šeštus metus iš eilės jokių naujienų. Daugiausiai uždirbančių prie plokštelių stovinčių žmonių dešimtuko pirmoje vietoje – Calvin Harris. Skaičiuojama, kad nuo praėjusių metų vasaros pradžios iki 2018-ųjų už pasirodymus britas savo banko sąskaitą papildė 48 milijonais JAV dolerių. Beje, per šiuos metus net du jo singlai („Feels” ir „One Kiss”) pasiekė perkamiausių Didžiosios Britanijos singlų čarto viršūnę. Daina „One Kiss” pirmoje vietoje išsilaikė net 8 savaites.
Antroje sąrašo vietoje įsitaisė jaunasis JAV duetas „The Chainsmokers”, uždirbęs 45,5 mln. dolerių, trečioje – olandas Tiesto su 33 mln.
Yra dainų, kurios visai nesąmoningai ima ir kažkur muzikinėse klausytojo smegenyse nugula į stalčiuką su užrašu „himnas”. Prie šios „himno” kategorjios dažnai lipiname papildomus epitetus ir taip himnai tampa „stadionų”, „mašinų”, „vakarėlių” ir kitų vietų ar veiksmų šedevrais.
Ko gero dažnas muzikos mylėtojas savo pasąmonėje dėliodamas į tokio pobūdžio kategorijų stalčiukus dainas, kartais ima ir visai nenorom nusprendžia surašyti savo vienos ar kitos kategorijos „hitų” sąrašą. Tad čia ne išimtis esu ir aš – tūlas Lietuvos pilietis, kurį iš visos žmonių masės išskiria tik absoliuti ir beatodairiška meilė muzikai.
Vieną sekmadienio rytą, valydamas dulkes nuo savo kompaktinių diskų (jų turiu sukaupęs tikrai nemenką kolekcija) visai netyčia atvėriau ir muzikinę uždulkėjusią pandoros skrynią. Joje – visa XXI amžiaus muzika, kurią mūsų kartos vaikai jau dabar gali vadinti savo amžiaus muzikiniais kelrodžiais. Taip kilo mintis prisiminti tuos kūrinius, kurie mano pasąmonėje tapo tikrų tikriausiais himnais. Tuos, kuriuos klausant pagaugai laksto visu kūnu. Tuos, kurių tyliai klausytis tiesiog neįmanoma. Tuos, kurie stadionuose suskamba dar efektingiau. Tuos, kuriems skambant norisi ne tik dainuoti, bet ir „kaukti” visu balsu. Tuos, kurie man – paprastam tūlam Lietuvos piliečiui – visą gyvenimą itin mylėjusiam (ir vis dar mylinčiam) roką, yra muzikiniai fenomenai, be kurių mano XXI amžiaus muzikinė pasąmonė net neegzistuotų.
Tad šiame trumpame rašinyje – mano XXI amžiaus roko klasika. Čia nebus „Bon Iver” (nors tai – mano grupė nr. 1), čia nebus „Fink” ar „The National”. Šiame sąraše nebus netgi „Phoenix”, „Elbow” ar „Snow Patrol” (nors pastarųjų dainą „Chasing Cars” yra tikrai kur kas daugiau nei muzikinis šedevras). Nerasite čia nei „Keane”, nei „Athlete” nei netgi „White Stripes” dainos „7 Nation Army”. Šiame sąraše – mano asmeninis šio tūkstantmečio stadinioninių ir mašininių roko hitų topas. Tai dainos, kurių, kaip rašiau, besiklausant norisi staugti balsu o kūnu laksto milijonai šiurpuliukų.
Sutinku, kai kurie sprendimai bus keisti. Tačiau kadangi vadovaujuosi subjektyvumo kriterijumi – lieku ištikimas savo muzikinei „dūšiai” ir jos asmeniniam muzikiniam pojūčiui.
X. WALK THE MOON – ANNA SUN (2011 metai)
Daugeliui senojo žemyno gyventojų šis kūrinys – iki šiol nežinomos grupės niekada negirdėta daina. Tuo tarpu aš niekaip negaliu atsistebėti prastu amerikiečių kolektyvo vadybinikų ir leidėjų darbu. „Anna Sun” – užprogramuotas hitas, kurį perklausius vieną kartą norisi klausytis dar ir dar…Galbūt jame gitarų skambesys nėra taip stipriai išreikštas kaip likusiuose šio topo kūriniuose, tačiau taip kokybiškai ir „vežančiai” sukirptos roko grupės dainos bent jau antrame šio tūkstantmečio dešimtmetyje aš dar negirdėjau. Kadangi kūrinys sąlyginai jaunas – jam skyriau dešimtą savo topo vietą.
IX. THE TEMPER TRAP – SWEET DISPOSITION (2008 metai)
Tokios stipraus debiutinio kūrinio šiam Australijos kolektyvui galėtų pavydėti kiekviena pradedančioji grupė. „Sweet Disposition” – tai daina, kuri nuo pat pirmo iki paskutinio akordo yra sutverta būti šios eros australiško roko kelrodžiu. Giedrą vasaros naktį šis kūrinys tapo mano geriausiu automobiliniu draugu.
VIII. ARCADE FIRE – WAKE UP (2004 metai)
Mano pažintis su Kanados roko gigantais prasidėjo būtent šio kūrinio dėka. Zulinau ją tiek, kad virš manęs gyvenę kaimynai nebeapsikentę tūkstantojo „Wake Up” karto (nesumeluosiu – du mėnesius klausiausi vien tik jos) paskambinę į mano duris paprašė: „būk geras, bent porą dienų leisk pailsėti nuo tos dainos „. „Wake Up” – užkoduotas stadionų himnas ir nuostabus kokybiškas prekinis vienos geriausių šiuo metu pasaulyje agzistuojančių roko grupės ženklas.
VII. KANE – RAIN DOWN ON ME (2002 metai)
Šį kolektyvą „atradau” dirbdamas vienoje Lietuvos radijo stotyje. Kadangi turėjau progos prisiliesti prie jos grojaraščio formavimo, norom nenorom sekiau muzikines tendencijas Europoje. Kai šis kūrinys įsiveržė į topus Belgijoje Ir Olandijoje, tiek dainos, tiek ir grupės pavadinimas man dar visiškai nieko nereiškė. Tačiau kai jis pasiekė ir Didžiąją Britaniją – supratau, kad mažų mažiausiai perklausyti jį turiu. Prilipo taip, kad iki šiol manau, jo nepelnytai neafišuotas mūsų šalyje darbas yra vienas geriausių tų metų roko kūrinių senajame žemyne. Beje, jį laisvai galėčiau priskirti savo „mašininių” hitų kategorijai, mat vėlų rudens vakarą lyjant rudeniniam lietui ir krentant paskutiniams medžių lapams besiklausant „Rain Down On Me” važiavimas Vilniaus paupiu (Pavyzdžiui, Upės ir Olimpiečių gatvėmis) įgyja ypatinga reikšmę. Netikite? Pamėginkite patys.
VI. MUSE – STARLIGHT (2006 metai)
Jei ne ši daina – kažin ar britai „Muse” būtų tokie dideli, kokie yra dabar. Jausmas, kai grupės lyderis Matthiew Bellamy koncerte iškelia rankas į viršų ir kartu su visa minia ploja į dainos ritmą – daugiau nei nerealus. Ir netgi nepaisant to, kad „Muse” yra sukūrę ne vieną šio topo vertą dainą – „Starlight” pasirinkau neatsitiktinai. Joje sudėta visa klasikinio ir šiandieninio roko istorija. Be „Starlight” britų roko muzikos šiame šimtmetyje tiesiog neįsivaizduočiau.
V. STEREOPHONICS – DAKOTA (2005 metai)
Jėga ir energija. Tai du žodžiai, be kurių šis Velso grupės kūrinys neįmanomas. Prie viso to dar pridėję sentimentalų liūdesį gauname jautrią dainą, kurios gera klausytis visur. Ir nors tų metų „Stereophonics” albumas „Language. Sex. Violence. Other?”, bent jau mano asmenine nuomone, buvo ganėtinai sumautas, būtent ši daina reabilituoja visą aplink esantį šlamštą.
IV. KILLERS – ALL THESE THINGS THAT I’VE DONE (2004 metai)
Jau tai, kad ši daina yra įtraukta į vieną geriausių visų laikų indie roko albumų „Hot Fuss” – pasako labai daug. Net neabejoju, kad šią dainą ir ateity dainuos visi roko muzikai neabejingi žmonės. Vien tik ko vertos eilutės „I’ve got soul but i’m not a solder”, kurios „žudikų” koncertuose kartojamos milijonus kartų… Mano akimis, tai buvo „Killersų” muzikinis ir kūrybinis zenitas. Deja, šiandien, klausydamiesi ‘naujosios jų kūrybos’ turime tik šešėlį to, kuo jie pakerėjo savo pirmuosius gerbėjus. Prisipažįstu – buvau vienas iš tų. Tačiau ši daina yra vienas iš geriausių faktų, dėl kurių gyventi praeitimi – tikrai gera.
III. KINGS OF LEON – SEX ON FIRE (2008 metai)
Sutinku, šis kūrinys – tikrų tikriausias mainstreamas. Tačiau iki šiol nežinau nei vieno vakarėlio, kuriame jo nebūtų. Kodėl? atsakymas, ko gero itin lengvas. „Sex On Fire” – genialus darbas. O genialus jis dėl to, kad yra velniškai paprastas. Iki kaulų smegenų įsimenanti melodija ir kartu su minia lengvai įsimenamas priedainis „Ooooooo sex is on fire” – tai sėkmės formulė, tinkanti absoliučiai visiems.
II. EDITORS – SMOKERS OUTSIDE THE HOSPITAL DOORS (2007 metai)
Šiandien galėčiau drąsiai teigti, kad „The Editors” yra viena geriausių (jei ne pati geriausia) roko grupė Anglijoje. Ji sugebėjo išlaikyti savo identitetą. Ji visada turi ką pasakyti. Ji visada skambės naujai, tačiau kiekviena jų daina neleis suabejoti tuo, kas ją kūrė ir atlieka. „Smokers Outside The Hospital Door” – be išlygų XXI amžiaus roko muzikos dainų daina (pripažįstu – subjektyvu). Nežinau ar mano subjektyviame „hitų” stalčiuke kada nors atsiras daina, išstumsianti šį kūrinį iš šios pozicijos.
Iki šiol viena didžiausių mano svajonių – sulaukti „The Editors” Lietuvoje. Tikiu, kad šios grupės pasirodymas mūsų scenoje galėtų būti esminis lūžis visų roko muzikos mylėtojų sąmonėje.
I. COLDPLAY – FIX YOU (2005 metai)
Ilgą laiką „Coldplay” buvo mano grupių grupė. Tačiau kai į savo rankas Chriso Martino kolektyvą perėmė Brianas Eno – mano akyse jie pradėjo gesti… Paskutinis jų albumas „Mylo Xyloto” buvo kartu ir paskutinis mano lašas „Coldplay” kantrybės statinėje. Tačiau ir čia gyvenu prisiminimais… Būtent po tų metų albumo „X&Y” ši britų grupė galėjo pareikšti rimtas pretenzijas tapti stadionų kolektyvu. O viena iš pagrindinių to priežasčių buvo daina „Fix You”, kuria iki „Mylo Xyloto” turo Chrisas ir jo komanda dažniausiai užbaigdavo savo koncertus.
„Fix You” prilygsta tobulybei… Negana to, „Coldplay” buvo labai toliariagiški – skambant kūrinio kulminacijai ir žodžiams „Tears stream down your face when you loose soething you can not replace” ne vieno grupės gerbėjo skruostu (ypač jų koncertuose) nurieda ašara. Prisipažįstu, prieš penkerius metus įvykusio grupės koncerto Prahoje metu nesusilaikiau ir aš;)
Šis kūrinys turi užkoduotą emociją. Paraką. Aistrą. Ir proveržį. Ir tai jam neabejotinai leidžia vadintis geriausiu. Bent jau mano – tūlo trisdešimtmečio Lietuvio tūlame gyvenimėlyje.
Vos pradėjęs rinkti asmeninį šių metų geriausių, nors labiau tinka „man pačiam fainiausių“, kūrinių, albumų ir panašių dalykų sąrašą supratau, kad tokie topai yra „burbuliniai” bei kažkiek neteisingi vienų atlikėjų „išaukštinimais“ ir kitų nepaminėjimais, vienok reikalingais.
Specialiai, kad tik, duok Die, nieko nepamirščiau, peržiūrėjau ne tik visus savo internetinius profilius, daugybės blogerių topus, pasikasiau po makaulę, bandydamas atsiminti ne kartą metų bėgyje sau duotus pažadus kažką įkelti į topą, bei nuodugniai pertikrinau savo bičiulių geriausiųjų rinkinius. Po viso šito man pasidarė aišku, kad turiu paminėti nepaminėtuosius ir kažkiek ignoruoti besikartojančius vardus, ir viskas vardan tikslo skleisti ir padėti skleistis, cha cha, „gerai“ muzika (pastaruoju metu nebesivaldau vartodamas žodį „gera“ vien sau patinkančiai muzika apibūdinti“).
Taigi nevyniodamas į vatą atskleidžiu savo išmylėtą 2012 muzikos skrynią.
manoDAINOS 2012
Todd Terje – Inspector Norse
Norvegų elektroninės muzikos prodiuseris Toddas Terje sukūrė bene šviesiausią, labiausiai hipnotizuojantį ir džiaugsmo teikiantį kūrinį šiais metais.
Thomas Barfod – November Skies (Feat. Nina Kinert)
Nuoseklus, gaivus ir užbaigtas kūrinys, padėjęs man ir, manau, daugeliui kitų žmonių atrasti Thomą Barfodą.
King Krule – Rock Bottom
Dar prieš porą metų į „King Krule“ persivadinęs „Zoo Kid“ mane sužavėjo savo jausmo ir išraiškos šedevru „Out Getting Ribs“, o šiais metais toliau tęsia kelią į žmonių širdis, pristatydamas, sakyčiau, kiek neįvertintą kūrinį „Rock Bottom“.
Bat For Lashes – Laura
Nors pačios „Bat For Lashes“ nelabai klausiau, bet šitas nepaprastas kūrinys be jokių „gal“ nusipelno būti geriausiųjų tope ne tik dėl ypatingai stipraus ir tuo pat metu subtilaus melodinio piešinio, bet ir gilaus, užburiančio pianino ir didelių varinių pučiamųjų orkestro ansamblio.
Chromatics – Into The Black
„Chromatics“ albumas „Kill For Love“ yra vienas tobuliausių šiais metais išleistų albumų, o „Into The Black“ yra ne ką geresnis, bet ir ne ką blogesnis, nei kiti kūriniai. Tiesiog jis man padėjo atrasti šią grupę ir daugiausia sukosi mano grotuve.
Kindness – House
Asmeninis favoritas iš ilgai laukto albumo, kuris, panašu, mane nuvylė mažiau nei kitus. Šviesus, atpalaiduojantis ir širdį užpildantis kuo puikiausias kūrinys.
Zebra Katz – Ima Read (Feat. Njena Reddd Foxxx)
Minimalistinis kūrinys, spinduliuojantis ypatinga energija. Vienus metu sunkus ir lengvas, charakteringas.
Purity Ring – Ungirthed
„Purity Ring“ albumas manęs nesužavėjo, bet tuo pat metu negalėjau atsidžiaugti tikrais išskirtiniais„Ungirthed“ ir „Fineshrine“.
Major Lazer – Get Free (Feat. Amber Coffman)
Tobulai pavykęs „Diplo“ ir „Dirty Projectors“ narės bendras darbas. Labai netikėtas ir puikus ne tik kūrinys, bet ir jam skirtas oficialus video.
Tame Impala – Feels Like We Only Go Backwards
Kurdami šį kūrinį girdimai panaudoję kažkokią teisingą „Beach Boysišką“-„The Beatlesišką“ dainos formulę, australai „Tame Impala“ užsitikrino vietą mano tope.
manoALBUMAI 2012
Grizzly Bear – Shields
Chromatics – Kill For Love
Chilly Gonzales – Solo Piano II
Andy Stott – Luxury Problems
Grimes – Visions
Kindness – World, You Need A Change Of Mind
Beach House – Bloom
Mac DeMarco – 2
Efterklang – Piramida
Laurel Halo – Quarantine
manoREMIKSAI 2012
Be orginialių versijų noriu paminėti ir labiausiai patikusių šių metų remiksų šusnį, tad štai:
manoATRADIMAI 2012
Sudaryti šių metų atradimų topą yra kebliausia, mat jų – milijardas, tad net ir aprašyti daugelio tiesiog nespėjau. Šiaip ar taip, būtina išskirti jau bičiulių minėtus Chet Faker, Dan Bodan ir „Astronauts, etc”, kurie įžiebė viltį kitais metais sulaukti dar daugiau naujos, negirdėtos muzikos. Bet labiausiai noriu paminėti šiuos atlikėjus, iš kurių ateityje tikiuosi daug nepaprastų akimirkų. Tikiuosi, juos atrasti Jums padėsiu ir aš:
Mac DeMarco
Matthew E. White
inc.
Maria Minerva
Depford Goth
Jens Lekman
Igor Volk
Majical Cloudz
S O H N
Willis Earl Beal
manoPASIRODYMAI 2012
Šiais metai teko matyti tikrai daug gyvų pasirodymų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Būtent 2012-ieji šiuo atžvilgiu man buvo labai nemonotoniški. Ilgai nevyniojęs į vatą drąsiai ir vienareikšmiškai pareiškiu, kad muzikaliai nieko geresnio, labiausiai įtraukiančio ir lūkesčius viršijančio už Nicolas Jaar ir jo grupės gyvą pasirodymą šiais metais nepatyriau. Be šio genijaus dar norėčiau išskirti ir kitą išliekamąją vertę turinčios elektroninės muzikos kūrėją „Machinedrum” bei jo gyvą pasirodymą festivalio Prancūzijoje metu.
manoLABEL 2012
Šioje susigalvotoje kategorijoje taip pat neturiu abejonių, nes būtent Johny Jewel ir „Italians Do It Better” muzikos įrašų kompanijos dėka kaifavau nuo „Chromatics”, „Desire” ir „Glass Candy”.
manoFESTIVALIS 2012
Iš tiesų jaučiu kaltę, jog neparašiau aplankyto Pietų Prancūzijoje vykusio „World Wide Festival” muzikos festivalio recenzijos. Tai buvo išskirtinis, neįprasto formato, 7 kartą Sète miestelyje prie Viduržemio jūros vykęs mano garbinamo Gilles Petersono kuruojamas festivalis, kuriame be nuostabaus oro, maisto ir vyno, girdėjau begalę puikių atlikėjų nuo paties Gilles Petersono iki Nicolas Jaar, Koreless, BBNG, Four Tet, Julio Bashmore ir daug kitų.
Nors tai toli gražu nėra viskas, bet viršuje minimi atlikėjai yra verti išskirtinio dėmesio bei didelės kausytojų ir kolegų pagarbos už alternatyvaus muzikinio pasaulio be MTV ir kito šlamšto kūrimą ir vystymą. Taip, daug kas liko nepaminėta, bet tai nereiškia, kad kiti „mūšyje dalyvaujantys muzikantai” yra mažiau verti pagarbos.
O aš savo ruožtu noriu padėkoti, kad skyrėte savo laiko perskaityti šiam muzikos gausiam įrašui, ir tikiuosi, kad jame iš viso gėrio, sukurto šiais metais, atrasite kažką būtent sau.
Galbūt kai kurių sąvokų, kurios priskiriamos kolektyvams, manoMUZIKA ir nepriskirtų, tačiau atsiribodami nuo subjektyvumo, dalinamės su Jumis išties iškalbinga statistika.
Pasak oficialios topų kompanijos, 2011 metais „Coldplay” tapo geriausiai „perkama” roko muzikos grupe. Praėjusiais metais išleistas jų studijinis albumas „Mylo Xyloto” pripažintas geriausiai parduodamu roko albumu (jo nupirkta per 900 tūkstančių kopijų), o singlas „Paradise” – geriausiai parduodama metų daina (parduota per 410 tūkstančių vienetų).
Singlų sąrašo antroje vietoje ganėtinai netikėtai atsidūrė „Goo Goo Dolls” daina „Iris„, kurios originali versija buvo išleista dar 1998 metais. Tiesa, ją pasauliui priminė JAV itin populiarus realybės šou „X Factor”. „Bon Iver” kūrinio „Skinny Love” koverį įrašiusi jauna atlikėja „Birdy” geriausiai parduodamų kūrinių sąraše atsidūrė 3 vietoje, aplenkusi dar vieną „Coldplay” dainą („Every Teardrop Is A Waterfall” – aut past.) bei „Noah And The Whale” kūrinį „L.I.F.E.G.O.E.S.O.N.”
Pateikiame Jums geriausiai parduodamus 2011 metų roko albumus ir singlus.
Top 10 geriausiai parduodamų roko singlų (skliausteliose – parduotų kopijų skaičius):
1. Coldplay – Paradise (410,000)
2. Goo Goo Dolls – Iris (264,000)
3. Birdy – Skinny Love (259,000)
4. Coldplay – Every Teardrop Is A Waterfall (247,000)
5. Noah & The Whale – L.I.F.E.G.O.E.S.O.N. (242,000)
6. James Morrison – I Won’t Let You Go (228,000)
7. Foster The People – Pumped Up Kicks (225,000)
8. Snow Patrol – Chasing Cars (128,000)
9. Florence And The Machine – Shake It Out (127,000)
10. The Calling – Wherever You Will Go (125,000)
Top 10 geriausiai parduodamų 2011 metų roko albumų:
1. Coldplay – Mylo Xyloto (908,000)
2. Noel Gallagher – Noel Gallagher’s High Flying Birds (492,000)
3. Florence & The Machine – Ceremonials (384,000)
4. Foo Fighters – Wasting Light (380,000)
5. Mumford & Sons – Sigh No More (373,000)
6. Elbow – Build A Rocket Boys (327,000)
7. Kasabian – Velociraptor (279,000)
8. Snow Patrol – Fallen Empires (269,000)
9. Noah & The Whale – Last Night On Earth (261,000)
10. Arctic Monkeys – Suck It And See (223,000)
Kaip ir kasmet, vasarai judant pabaigos link, paskelbtas daugiausiai uždirbančių didžėjų dešimtukas.
