Liepos 14 d. Valdovų rūmų kieme pasirodysianti amerikiečių grupė Darkside – vieni tų, kuriems elektronika ir gyva improvizacija yra tapatybės esmė. Prieš vienintelį šios vasaros koncertą Baltijos šalyse grupės gitaristas Dave’as Harringtonas manomuzika.lt atvirauja apie buvimą akimirkoje, Jerry Garcia pamokas ir netikėtą Darkside pasaulio sąsają su Lietuva.

Darkside muzika sunkiai telpa į vieną žanro langelį. Net ir keletą sudėti nėra paprasta. Bet būtent tuo jie ir išskirtiniai. Nicolás Jaaro ir Dave’o Harringtono duetas, 2011-aisiais susikūręs Providense, Rod Ailende, JAV, elektroninės muzikos pulsaciją suliejo su gitaros tekstūromis, dub’o erdviškumu, Pietų Amerikos cumbia ritmiškumu ir džiazo bei bliuzo laisve. Nors po pirmojo savo studijinio albumo „Nothing“ 2013 metais grupė padarė netrumpą pertrauką fokusuodamiesi į kitus savo projektus, 2021-siais sugrįžo su „Psychic“. O 2022-aisiais prie jų prisijungus būgnininkui Tlacaeliui Esparza, esminis atsinaujinimas užderėjo 2025-ųjų albumu „Nothing“, kuris tapo pirmuoju Darkside darbu trise.

Bet svarbiausią dalyką apie Darkside tiksliausiai suprasti galima ne iš įrašų, o iš būtent gyvų jų pasirodymų. Geriausiomis akimirkomis jų koncertas primena kolektyvinį transą, kai visa salė kartu kažkur nuklysta, o klausytojų sielos palieka ritmingai linguojančius kūnus. Patyriau tai sava siela. Ar tokį jausmą įmanoma suplanuoti?

„Tokia ir yra mintis, tikslas, viltis. Bet juk priversti tam atsitikti dirbtinai – negali“, – sako Harringtonas. „Kaskart stengiuosi galvoti vis mažiau, o klausytis vis daugiau. Įdomu, kad scenoje vienas dalykas, apie kurį nuolat turiu sau priminti, „ant popieriaus“ skamba gan elementariai: jei man patinka tai, kas vyksta tą akimirką, privalau toje akimirkoje ir pasilikti. Ne visada viskas turi suktis apie tai, kas pasirodyme bus toliau.“

O kaip sudėliojama viso koncerto kelionė, jei nėra iš anksto suplanuoto repertuaro? Atsakymas paprastas, bet kartu ir rizikingas.

„Tiesiog nerk ir tikėkis geriausio, cha! Arba blogiausio, tai irgi gali būti pakankamai netikėta patirtis“, – juokiasi jis. „Jei bandai tokį išgyvenimą pagaminti dirbtinai, jis paprasčiausiai neveikia. Stengiesi likti akimirkoje ir tikiesi, kad visi kartu į ją įsijungs. O jei taip nenutinka – nieko tokio, tą irgi reikia vertinti. Nes tada, kai vis dėlto tas įvyksta, jausmas būna tikras, nuoširdus ir teisingas.“

Tą laisvę Harringtonas jautė nuo pat pradžių. Ankstyvąsias gastroles su Nicolás Jaar pasirodymu jis prisimena kaip metą, kai Darkside dar tebuvo pirmasis EP. (Beje, būtent tokį Jaaro koncertą 2012-aisiais Prancūzijos Seto mieste vykusiame Gilles’o Petersono „Worldwide” festivalyje teko matyti ir šių eilučių autoriui – atrodė, tarsi visa minia būtų palikusi savo kūnus.)

„Aš ten buvau, bičiuli“, – patvirtina Dave. „Tai buvo labai smagus gastrolių metas: visiška laisvė, visi tiesiog skriejom vedami instinktų. Tą koncertą gerai prisimenu: mes dar tik formavome savo kalbą, bet, žmogau, kaip mums buvo smagu.“

Įdomu, kad į Darkside Dave Harrington atėjo visai ne kaip gitaristas. Iš pradžių jis buvo džiazo bosistas ir būtent šį amatą ilgai studijavo, o gitarą rimtai paėmė tik pradėjęs dirbti su Jaaru. Todėl ir jo gitara čia dažnai skamba ne kaip solinis instrumentas, o kaip tekstūra, kaip garso spalva.

„Šiuo metu esu pasiekęs tokį tarpinį tašką (žvengia). Penkiolika metų stengiausi būti geras bosistas, o paskui dar penkiolika – aiškinausi, koks noriu būti kaip gitaristas. Gal toliau turėtų būti trombonas ar vargonai?!“ – svarsto jis. „Man patinka manyti, kad gitara stengiuosi būti savimi: būti sąžiningas dėl tų dalykų, kuriuos joje myliu, kurie yra gryni ir tiesioginiai, ir kartu nesijausti suvaržytas instrumento ribų. Naudoti ją tiesiog kaip garso kūrimo įrankį, kuris gali būti bet kuo.“

Toks požiūris lemia ir tai, kaip gimsta Darkside muzika. Kalbama, kad „Nothing“ išaugo iš spontaniškų jam’ų, tačiau Harringtonas skuba patikslinti, jog jų kūryba anaiptol nėra tiesi kreivė.

„Mes iš tikrųjų „nedžeminame“ ir paskui neklausome įrašo kaip žiūrėtume rungtynių vaizdo medžiamą“, – aiškina jis. „Dažniausiai būna taip: kol „džeminame“, tuo pat metu ir įrašinėjame, klausomės, kuriame kilpas, iš naujo „sempliname“, kažką darome ir iškart keičiame – viskas vienu metu. Tai kažkoks „Interstellar“ tipažo ant laiko griūvančio kito laiko dalykas.“

Prie šio proceso daug prisideda ir Tlacael Esparza, į grupę atsinešęs ne tik būgnus, bet ir savo susikurtą „Sensory Percussion” sistemą – pusiau būgnų komplektą, pusiau semplerį. „Tlacas – labai labai senas draugas, ir groti su juo tiesiog geriausia“, – sako Dave Harringtonas. „Jis įneša tiek apgalvotumo ir tikslumo, tiek mus vienijančio spontaniškumo, tad viskas jaučiasi labai natūraliai.“

Kalbėdamas apie riziką, gitaristas neslepia svarbiausio įkvėpimo – Grateful Dead gitaristo Jerry Garcia.

„Jerry visada ten – aukštai, eina lynu be tinklo apačioje. Tai girdėti kiekviename įraše“, – sako jis. „Jis daro tą patį, ką ir visi mano mėgstamiausi muzikantai: rizikuoja. Ir daro tai su tokiu nerūpestingu atsidavimu, kad tai nuolatinė meistriškumo pamoka. Klausydamasis koncertinių įrašų girdi jį grojant daugybę klaidingų natų – ir tai nuostabu! Man atrodo, girdžiu, kaip jis dirba, mąsto ir eksperimentuoja realiu laiku, būtent to aš ir siekiu.“ Ir priduria: „Jerry tai daro taip atvirai roko muzikoje, arenose ir milžiniškose salėse, – tai vadinasi RIZIKOS JAUDULYS. Ir štai kas man yra visa ko esmė.“

Ir čia prieiname prie istorijos, kurios Harringtonas iki šiol nežinojo, o ji jo mylimą Grateful Dead sujungia su Lietuva. 1992-aisiais, ką tik išsivadavusi iš Sovietų Sąjungos ir visiškai be lėšų, Lietuva neturėjo iš ko pasiųsti krepšinio rinktinės – su Arvydu Saboniu ir Šarūnu Marčiulioniu – į Barselonos olimpines žaidynes. Į pagalbą per savo „Rex Foundation” fondą stojo būtent Grateful Dead: skyrė čekį ir, dar svarbiau, teisę pardavinėti spalvinguosius „tie-dye” marškinėlius su grupės simbolika, kad būtų surinkta likusi suma. Rinktinė iškovojo bronzą, medalius atsiiminėjo su tais pačiais marškinėliais, o kamuolį į krepšį kalantis skeletas Lietuvoje jau daugiau nei tris dešimtmečius yra tapęs laisvės ženklu.

Harringtono reakcija – nuoširdžiausia, kokia tik įmanoma.

„Oho. Ohohoho! Niekada to nežinojau, man ką tik tiesiog susprogo galva“, – nuostabos neslepia gitaristas. „Ar galėtumėte, kol būsiu čia, supažindinti mane su vietiniais „deadheadais“? Čia yra tikrų tikriausia magija.“

Bet ši magija buvo ne vienintelė mano kišenėje. Darkside koncertuos Valdovų rūmų kieme, greta Vilniaus katedros ir aikštės. Tuos rūmus XIX amžiaus pradžioje Rusijos imperija sąmoningai nugriovė, siekdama ištrinti Lietuvos valstybingumą, o atstatyti ir vėl atverti jie buvo tik 2018-aisiais – kaip sugrįžusios valstybės simbolis. Lyg tas pats feniksas iš pelenų, kurį Grateful Dead kadaise įamžino ant krepšininkų marškinėlių. Ką tokia vieta gali išgauti iš muzikanto scenoje?

„Oho. Na, aš tiesiog tikiuosi parodyti kuo sąžiningesnę ir laisvesnę savo versiją“, – sako Dave. „Tiesiog būti toje vietoje, tą akimirką, visiems kartu, klausytis ir žiūrėti, kas nutiks. Tikiuosi, kad to pakaks visiems, kurie ateis; man tai bus didelis pasiekimas.“

O kuo, jo galva, turėtų baigtis geras koncertas ar geras albumas? Atsakymas, kaip ir visa Darkside estetika, veda tiesiai prie jausmo.

„Emocijos, išsakytos atvirai, širdimi. Štai ko noriu pabaigoje“, – sako jis. „Laimingos, liūdnos, melancholiškos, džiugios – nesvarbu. Svarbu, kad būtų tiesioginės ir tikros.“

Tokių ir verta tikėtis liepos 14-ąją Valdovų rūmų kieme.