Roko Muzika

Yra dainų, kurios visai nesąmoningai ima ir kažkur muzikinėse klausytojo smegenyse nugula į stalčiuką su užrašu „himnas”. Prie šios „himno” kategorjios dažnai lipiname papildomus epitetus ir taip himnai tampa „stadionų”, „mašinų”, „vakarėlių” ir kitų vietų ar veiksmų šedevrais.

Ko gero dažnas muzikos mylėtojas savo pasąmonėje dėliodamas į tokio pobūdžio kategorijų stalčiukus dainas, kartais ima ir visai nenorom nusprendžia surašyti savo vienos ar kitos kategorijos „hitų” sąrašą. Tad čia ne išimtis esu ir aš – tūlas Lietuvos pilietis, kurį iš visos žmonių masės išskiria tik absoliuti ir beatodairiška meilė muzikai.

Vieną sekmadienio rytą, valydamas dulkes nuo savo kompaktinių diskų (jų turiu sukaupęs tikrai nemenką kolekcija) visai netyčia atvėriau ir muzikinę uždulkėjusią pandoros skrynią. Joje – visa XXI amžiaus muzika, kurią mūsų kartos vaikai jau dabar gali vadinti savo amžiaus muzikiniais kelrodžiais. Taip kilo mintis prisiminti tuos kūrinius, kurie mano pasąmonėje tapo tikrų tikriausiais himnais. Tuos, kuriuos klausant pagaugai laksto visu kūnu. Tuos, kurių tyliai klausytis tiesiog neįmanoma. Tuos, kurie stadionuose suskamba dar efektingiau. Tuos, kuriems skambant norisi ne tik dainuoti, bet ir „kaukti” visu balsu. Tuos, kurie man – paprastam tūlam Lietuvos piliečiui – visą gyvenimą itin mylėjusiam (ir vis dar mylinčiam) roką, yra muzikiniai fenomenai, be kurių mano XXI amžiaus muzikinė pasąmonė net neegzistuotų.

Tad šiame trumpame rašinyje – mano XXI amžiaus roko klasika. Čia nebus „Bon Iver” (nors tai – mano grupė nr. 1), čia nebus „Fink” ar „The National”. Šiame sąraše nebus netgi „Phoenix”, „Elbow” ar „Snow Patrol” (nors pastarųjų dainą „Chasing Cars” yra tikrai kur kas daugiau nei muzikinis šedevras). Nerasite čia nei „Keane”, nei „Athlete” nei netgi „White Stripes” dainos „7 Nation Army”. Šiame sąraše – mano asmeninis šio tūkstantmečio stadinioninių ir mašininių roko hitų topas. Tai dainos, kurių, kaip rašiau, besiklausant norisi staugti balsu o kūnu laksto milijonai šiurpuliukų.

Sutinku, kai kurie sprendimai bus keisti. Tačiau kadangi vadovaujuosi subjektyvumo kriterijumi – lieku ištikimas savo muzikinei „dūšiai” ir jos asmeniniam muzikiniam pojūčiui.

X. WALK THE MOON – ANNA SUN (2011 metai)

Daugeliui senojo žemyno gyventojų šis kūrinys – iki šiol nežinomos grupės niekada negirdėta daina. Tuo tarpu aš niekaip negaliu atsistebėti prastu amerikiečių kolektyvo vadybinikų ir leidėjų darbu. „Anna Sun” – užprogramuotas hitas, kurį perklausius vieną kartą norisi klausytis dar ir dar…Galbūt jame gitarų skambesys nėra taip stipriai išreikštas kaip likusiuose šio topo kūriniuose, tačiau taip kokybiškai ir „vežančiai” sukirptos roko grupės dainos bent jau antrame šio tūkstantmečio dešimtmetyje aš dar negirdėjau. Kadangi kūrinys sąlyginai jaunas – jam skyriau dešimtą savo topo vietą.

IX. THE TEMPER TRAP – SWEET DISPOSITION (2008 metai)

Tokios stipraus debiutinio kūrinio šiam Australijos kolektyvui galėtų pavydėti kiekviena pradedančioji grupė. „Sweet Disposition” – tai daina, kuri nuo pat pirmo iki paskutinio akordo yra sutverta būti šios eros australiško roko kelrodžiu. Giedrą vasaros naktį šis kūrinys tapo mano geriausiu automobiliniu draugu.

VIII. ARCADE FIRE – WAKE UP (2004 metai)

Mano pažintis su Kanados roko gigantais prasidėjo būtent šio kūrinio dėka. Zulinau ją tiek, kad virš manęs gyvenę kaimynai nebeapsikentę tūkstantojo „Wake Up” karto (nesumeluosiu – du mėnesius klausiausi vien tik jos) paskambinę į mano duris paprašė: „būk geras, bent porą dienų leisk pailsėti nuo tos dainos „.  „Wake Up” – užkoduotas stadionų himnas ir nuostabus kokybiškas prekinis vienos geriausių šiuo metu pasaulyje agzistuojančių roko grupės ženklas.

VII. KANE – RAIN DOWN ON ME  (2002 metai)

Šį kolektyvą „atradau” dirbdamas vienoje Lietuvos radijo stotyje. Kadangi turėjau progos prisiliesti prie jos grojaraščio formavimo, norom nenorom sekiau muzikines tendencijas Europoje. Kai šis kūrinys įsiveržė į topus Belgijoje Ir Olandijoje, tiek dainos, tiek ir grupės pavadinimas man dar visiškai nieko nereiškė. Tačiau kai jis pasiekė ir Didžiąją Britaniją – supratau, kad mažų mažiausiai perklausyti jį turiu. Prilipo taip, kad iki šiol manau, jo nepelnytai neafišuotas mūsų šalyje darbas yra vienas geriausių tų metų roko kūrinių senajame žemyne. Beje, jį laisvai galėčiau priskirti savo „mašininių” hitų kategorijai, mat vėlų rudens vakarą lyjant rudeniniam lietui ir krentant paskutiniams medžių lapams besiklausant „Rain Down On Me” važiavimas Vilniaus paupiu (Pavyzdžiui, Upės ir Olimpiečių gatvėmis) įgyja ypatinga reikšmę. Netikite? Pamėginkite patys.

VI. MUSE – STARLIGHT (2006 metai)

Jei ne ši daina – kažin ar britai „Muse” būtų tokie dideli, kokie yra dabar. Jausmas, kai grupės lyderis Matthiew Bellamy koncerte iškelia rankas į viršų ir kartu su visa minia ploja į dainos ritmą – daugiau nei nerealus. Ir netgi nepaisant to, kad „Muse” yra sukūrę ne vieną šio topo vertą dainą – „Starlight” pasirinkau neatsitiktinai. Joje sudėta visa klasikinio ir šiandieninio roko istorija. Be „Starlight” britų roko muzikos šiame šimtmetyje tiesiog neįsivaizduočiau.

V. STEREOPHONICS – DAKOTA (2005 metai)

Jėga ir energija. Tai du žodžiai, be kurių šis Velso grupės kūrinys neįmanomas. Prie viso to dar pridėję sentimentalų liūdesį gauname jautrią dainą, kurios gera klausytis visur. Ir nors tų metų „Stereophonics” albumas „Language. Sex. Violence. Other?”, bent jau mano asmenine nuomone, buvo ganėtinai sumautas, būtent ši daina reabilituoja visą aplink esantį šlamštą.

IV. KILLERS – ALL THESE THINGS THAT I’VE DONE (2004 metai)

Jau tai, kad ši daina yra įtraukta į vieną geriausių visų laikų indie roko albumų „Hot Fuss” – pasako labai daug. Net neabejoju, kad šią dainą ir ateity dainuos visi roko muzikai neabejingi žmonės. Vien tik ko vertos eilutės „I’ve got soul but i’m not a solder”, kurios „žudikų” koncertuose kartojamos milijonus kartų… Mano akimis, tai buvo „Killersų” muzikinis ir kūrybinis zenitas. Deja, šiandien, klausydamiesi ‘naujosios jų kūrybos’ turime tik šešėlį to, kuo jie pakerėjo savo pirmuosius gerbėjus. Prisipažįstu – buvau vienas iš tų. Tačiau ši daina yra vienas iš geriausių faktų, dėl kurių gyventi praeitimi – tikrai gera.

III. KINGS OF LEON – SEX ON FIRE (2008 metai)

Sutinku, šis kūrinys – tikrų tikriausias mainstreamas. Tačiau iki šiol nežinau nei vieno vakarėlio, kuriame jo nebūtų. Kodėl? atsakymas, ko gero itin lengvas. „Sex On Fire” – genialus darbas. O genialus jis dėl to, kad  yra velniškai paprastas. Iki kaulų smegenų įsimenanti melodija ir kartu su minia lengvai įsimenamas priedainis „Ooooooo sex is on fire” – tai sėkmės formulė, tinkanti absoliučiai visiems.

II. EDITORS – SMOKERS OUTSIDE THE HOSPITAL DOORS (2007 metai)

Šiandien galėčiau drąsiai teigti, kad „The Editors” yra viena geriausių (jei ne pati geriausia) roko grupė Anglijoje. Ji sugebėjo išlaikyti savo identitetą. Ji visada turi ką pasakyti. Ji visada skambės naujai, tačiau kiekviena jų daina neleis suabejoti tuo, kas ją kūrė ir atlieka. „Smokers Outside The Hospital Door” – be išlygų XXI amžiaus roko muzikos dainų daina (pripažįstu – subjektyvu). Nežinau ar mano subjektyviame „hitų” stalčiuke kada nors atsiras daina, išstumsianti šį kūrinį iš šios pozicijos.

Iki šiol viena didžiausių mano svajonių – sulaukti „The Editors” Lietuvoje. Tikiu, kad šios grupės pasirodymas mūsų scenoje galėtų būti esminis lūžis visų roko muzikos mylėtojų sąmonėje.

I. COLDPLAY – FIX YOU (2005 metai)

Ilgą laiką „Coldplay” buvo mano grupių grupė. Tačiau kai į savo rankas Chriso Martino kolektyvą perėmė Brianas Eno – mano akyse jie pradėjo gesti… Paskutinis jų albumas „Mylo Xyloto” buvo kartu ir paskutinis mano lašas „Coldplay” kantrybės statinėje. Tačiau ir čia gyvenu prisiminimais… Būtent po tų metų albumo „X&Y”  ši britų grupė galėjo pareikšti rimtas pretenzijas tapti stadionų kolektyvu. O viena iš pagrindinių to priežasčių buvo daina „Fix You”, kuria iki „Mylo Xyloto” turo Chrisas ir jo komanda dažniausiai užbaigdavo  savo koncertus.

„Fix You” prilygsta tobulybei… Negana to, „Coldplay” buvo labai toliariagiški – skambant kūrinio kulminacijai ir žodžiams „Tears stream down your face when you loose soething you can not replace” ne vieno grupės gerbėjo skruostu (ypač jų koncertuose) nurieda ašara. Prisipažįstu, prieš penkerius metus įvykusio grupės koncerto Prahoje metu nesusilaikiau ir aš;)

Šis kūrinys turi užkoduotą emociją. Paraką. Aistrą. Ir proveržį. Ir tai jam neabejotinai leidžia vadintis geriausiu. Bent jau mano – tūlo trisdešimtmečio Lietuvio tūlame gyvenimėlyje.