Kai 2008- aisiais metais jie buvo nominuoti geriausios britų grupės apdovanojimui Brit Awards ceremonijoje, ne vienas muzikos kritikas, iki to laiko buvęs ciniškas šios grupės atžvilgiu, pripažino: „Editors“ tampa Jungtinės Karalystės indie roko muzikos scenos prekiniu ženklu. Ir jie iš tiesų neklydo.

2007 metų albumas „An End Has A Start“ „šovė“ tiesiai į Didžiosios Britanijos perkamiausių albumų topų viršūnes, buvo nominuotas „Mercury“ apdovanojimui laimėti, o „The Mail On Sunday“ paskelbė „Editors“ geriausia dešimtmečio antrąja grupe Anglijoje. Roko muzikos himnu tapusi daina „Smokers Outside The Hospital Door“ netilo ne tik muzikos festivaliuose, bet ir Jungtinės Karalystės kavinėse, įrašų studijose, automobiliuose ir visur kitur, kur tik galėjo skambėti muzika.

„Editors“ veržėsi į muzikos rinką tokiu greičiu, apie kokį pasvajoti negali, ko gero, netgi didžiausi muzikos optimistai.

Trečiasis grupės albumas „In This Light And On This Evening“, dėl kurio kolektyvo nariai baiminosi dar labiau (teigdami, jog komercine prasme tai įrašas, absoliučiai neatitinkantis pop muzikos standartų), buvo dar sėkmingesnis ir taip pat debiutavo prestižinio topo viršūnėje, taip tarsi dar labiau paneigdamas muzikos industrijoje vyraujančią nuomonę, jog liaudžiai reikia tik duonos ir žaidimų.

Idėjinis Stafordo ketvertas niekada nekūrė tam, kad užsidirbtų krūvas pinigų ir niekada nesiekė įtikti masėms. Tačiau tai ko gero ir buvo sėkmę žadantis atkaklaus darbo, kurį mylėjo ir kuriuo tikėjo puikų muzikinį skonį turintys britai, rezultatas.

Iki šios dienos „Editors“ yra išleidę tris studijinius albumus, iš kurių pastarieji du jau parduoti platininiu tiražu. Juos dievina muzikos kritikai, apie juos noriai rašo įtakingiausi muzikos leidiniai ir jie vis dar yra vieni laukiamiausių didžiausių muzikos festivalių svečių.

Tad su didžiuliu džiaugsmu noriu Jums pristatyti išsamų ir unikalų pokalbį su vienos įtakingiausių pastarojo dešimtmečio roko grupės „The Editors“ nariu – būgnininku ir perkusininku Ed’u Lay’umi. Kalbėjomės apie “Positivus” festivalį kuriame šiemet gros ir britai, apie grupės sėkmės receptą, apie dievinamą “Elbow” ir“susimovusius” “My Chemical Romance”, apie Didžiosios Britanijos muzikos rinką, apie Lietuvą ir, žinoma, apie dar apie daug ką.

Gero skaitymo!

 

Sveikas Edai, kaip laikais?

Puikiai. Smagu, kad paskambinai. Labai džiugu, kad mumis domisi ne tik tos šalys, kuriose koncertuosime, bet ir jų kaimynai. Vasarą grosime “Positivus” festivalyje, todėl tikimės, kad ten pamatysime ir nemažai lietuvių.

Nors jei atvirai, tai labai viliuosi, kad teks apsilankyti ir Lietuvoje, kur su visais “Editors” gerbėjais pasimatysime akis į akį.

Tikrai tikiuosi, kad apsilankysite ir pas mus, tačiau kol kas galiu garantuoti, kad ir Latvijoje susidursi su rimtu “Editors” gerbėjų antplūdžiu iš Lietuvos.

Nuostabu. Tikrai labai to laukiu.

Mums apskritai labai patinka keliauti, atrasti naujas šalis, sutikti naujus žmones ir bent jau pasistengti perprasti kitas kultūras.

Pats prisijungei prie grupės 2003 metais. Koks buvo jausmas būti dalimi kolektyvo, kuris neilgai trukus tapo viena populiariausių indie roko grupių Didžiojoje Britanijoje?

Mano atėjimas pas “Editors‘us” buvo labai natūralus. Buvome geri bičiuliai, kartu studijavome universitete, kartu leidome laisvalaikį, o kartais net kartu gyvendavome. Todėl mačiau ir grupės gimimą, ir tolimesnį vystymąsi. Man tikrai patiko tai, ką jie darė, tad neilgai trukus pajutau, jog tiesiog esu šio kolektyvo dalis. Pabandėme groti kartu ir mums patiko. Tikrai negalvojau, kad ateityje tapsime tokie populiarūs…

Grupė iki tapdama “The Editors” turėjo tris skirtingus pavadinimus (vadinotės „Pilot”, „The Pride” ir „Snowfield”). Kodėl iškart nepasivadinote “Editors”?

Tai buvo natūralus procesas. Kai 2005 metais išleidome savo įrašą, supratome, kad  mums reikia tokio pavadinimo, kuriuo galėtumėme didžiuotis patys ir kurį mielai tartų grupės gerbėjai. Todėl kai sugalvojome, kad vadinsimės “Editors”, pajutome, kad tai – geriausias variantas iš visų, kuriuos tik galime sugalvoti.

Pajuokausiu, tačiau paklausiu: ar grupės fanai gali būti tikri, kad  jūs daugiau pavadinimo nebekeisite>

(Juokiasi). Tikrai ne. Išleidome tris albumus, daug koncertavome, todėl vardas tikrai nebepasikeis. Keisti būtų tiesiog kvaila.

 Prieš pora metų, britų leidinys “The Mail On Sunday” jūsų grupę pavadino geriausia antra grupe Jungtinėje Karalystėje (po “Arctic Monkeys”). Ką toks pagiriamasis žodis reiškė jums kaip kolektyvui?

Jei atvirai – visiškai nieko. Buvo smagu, tačiau net nesupratome, kodėl jie taip mus aukštino. Turėjom galybę bičiuliu, grojančių geriausiuose anglijos kolektyvuose, tad susirinkę studijoje smagiai pasijuokėme, bet šis pareiškimas iš esmės mums nereiškė absoliučiai nieko. Aišku, įvykiai “sukrito” taip pat sėkmingai: mes buvome nominuoti “Brit Awards” statulėlei, mus „pirko“, mus grojo ir čia dar mus pavadina geriausia britiška grupe (Juokiasi).

O ar turite idealų britų muzikiniame pasaulyje?

Galbūt reiktų sakyti ne idealų, o bičiulių. Ko gero mano mėgstamiausia grupė Didžiojoje Britanijoje yra “Elbow”. Tai, ką jie daro yra nuostabu ir nepakartojama. Kiek anksčiau esame kartu truputi ir dirbę. Tačiau svarbiausia yra  muzika, kurią jie kuria. Dievinu jų albumus. Tiesą sakant, esu labai laimingas, kad jie pagaliau sulaukia ir tinkamo industrijos dėmesio. Guy‘us (red. Past. Elbow vokalistas Guy Garvey) ir vyrukai tikrai jo nusipelnė. “Elbow” dirbo kruopščiai, kantriai ir labai ilgai tūnojo pogrindyje. Labai džiaugiuosi dėl to, kad jie „išlindo į dienos šviesą”.

Beje, gal klauseisi jų naujausio albumo “Build A Rocket, Boys”?

Žinoma. Tačiau tik dar neįsigilinau. Žinau, kad tikrai klausysiuos dar kelis kartus.

Žinai, jei sutiksi vyrukus iš Elbow artimiausiu metu, būk geras, perduok asmeniškus linkėjimus. Esu didelis jų gerbėjas, o pastarieji du albumai – tiek “The Seldom Seen Kid”, tiek ir “Build A Rocket Boys”, mano nuomone yra tikri šedevrai.

Pažadu. Tikrai perduosiu. Ir esu tikras, kad tiek Guy’us  tiek Craig’as (red. Past. Kitas grupės narys Craig’as Potter’is) bus velniškai laimingi dėl tokio įvertinimo. Tikiu, kad kažkada galėsi su jais net tik šnektelti akis į akį, bet ir pamatyti “Elbow” pasirodymą Lietuvoje.

Gerai, grįžkime prie “Editors”. Du iš trijų jūsų išleistų albumų tapo platininiais; tie patys du –iškart šovė į perkamiausių Didžiosios Britanijos albumų sąrašo viršūnę; jūsų dainos nuolat pasiekia neblogas UK TOP 40 pozicijas ir t.t. Toks jausmas, kad jūs žinote sėkmės receptą. Gal galite juo pasidalinti?

Na ir užsukai (juokiasi). Kad nežinau aš to sėkmės recepto. Viskas, ką mes norime daryti (ir darome) – tai kuriame muziką dalinamės ja su kitais. Jungtinėje Karalystėje įsitvirtinti muzikos rinkoje yra išties sudėtinga, todėl tikrai sutinku, kad mums nusišypsojo sėkmė: “An End Has A Start” debiutavo albumų topo viršūnėje, mus grojo radijo stotys, mes daug koncertavome. Tačiau nenorėjome apsiriboti vien tik vietine rinka. Nusprendėme, kad reikia pervažiuoti Europą, todėl leidomės į ilgą koncertinį turą po senąjį žemyną. Ir mums tai tikrai patiko.

Tuo pat metu pasirodė mūsų trečias albumas “In This Light And On This Evening”. Jis taip pat debiutavo pirmoje vietoje albumų čarte. Tačiau puikiai žinojome, kad tas darbas – nebuvo komerciškai toks “vežantis” kaip antrasis albumas. Bet mūsų populiarumas nemažėjo. Tai ypač pasijuto gyvų pasirodymų metu…Todėl galiu pasakyti, kad būdami “augančia” grupe Anglijoje, kartu brendome ir populiarėjome visoje Europoje ir tai, be jokios abejonės, buvo labai malonu.

Paminėjai koncertines gastroles. Ar galėtum palyginti klausytojų auditoriją Europoje ir JAV? Gal grupė turi sceną, kurioje jai groti mieliausia?

Turbūt reiktų pasakyti, kad mieliausia groti “neužterštose” vietose – t.y. ten, kur muzika yra vertinama. Smagu lankyti rytų Europą, kur nesi priverstas kasdien koncertuoti (tuo tarpu turo Jungtinėje Karalystėje metu, koncertuoti privalu kone kiekvieną vakarą). Europoje koncertas – tai tam tikras įvykis. Ir tai mes puikiai jaučiame iš auditorijos, kuri ateina klausytis tavęs dėl to, kad ilgą laiką šio įvykio tiesiog laukė…Sunku tai paaiškinti, tačiau kai nuvažiuojame koncertuoti ten, kur koncertas retenybė – tiesiog visu savo kūnu jaučiame, kaip klausytojai “valgo” mūsų muziką. Tai – nepakartojamas jausmas.

Vienas įsimintiniausių koncertų, kuriuos esame turėję, vyko Varšuvoje. Koncertavome ten pavasarį (visą žiemą ta salė buvo uždaryta ir joje nevyko jokie renginiai). Susirinko minia žmonių, kuri buvo ištroškusi muzikos. Žmonės suteikė mums tokios energijos, kad net sunku apsakyti. Tai buvo nuostabu.

Ar ketinate apsilankyti Varšuvoje darkart?

Labai to tikiuosi. Kitais metais žadame išleisti ketvirtąjį savo albumą, po kurio, panašu, trauksime ir į koncertinį turą. Dėsime visas pastangas, kad apsilankytumėme ir Varšuvoje.

Paminėjai naująjį albumą. Apie jį spauda šneka labai daug, tačiau jokių konkretesnių faktų dar nėra. Gal gali papasakoti Lietuvai koks bus naujasis jūsų įrašas?

Mes tikrai dar nežinome kaip jis skambės. Kol kas esame įrašę tik tris dainas. Galiu pasakyti tik tiek, kad visos trys dainos skambės labai skirtingai. Viena iš jų  – man labiausiai patinkanti – skambės taip, kaip “Editors” dar niekada nėra skambėję. Žinai, tai tam tikras durų atvėrimas į naująjį “The Editors” skambesį.

Kol kas naudojamės mums laiko suteikiamomis galimybėmis: neskubame, išnaudojame kasdienybę, stengiamės parašyti pačias geriausias dainas ir prie jų dirbame kruopščiai, kryptingai ir ilgai. Tikiu, kad albumą išleisime kitais metais (esu beveik garantuotas, kad šiemet tikrai nespėsime) ir viliuosi, kad tai bus pats geriausias mūsų iki šiol išleistas darbas.

Tikrai nesistengsime užbėgti įvykiams už akių. Visi gyvename skirtingose vietose: aš – Birmingame, Tomas – Londone, kiti du grupės nariai – Niujorke. Tad norime to ar ne, turime derinti savo susitikimus. Tačiau, kaip ir sakiau, mūsų niekas nespaudžia, neturime įsipareigojimų ir norime sukurti tikrai gerą įrašą.

Lietuvoje esate puikiai žinomi ir itin mylimi už dainą “Smokers Outside The Hospital Door”. Ar gerbėjai gali tikėtis išgirsti kažką panašaus į šią dainą ir naujajame jūsų darbe?

Be abejo, “Smokers Outside The Hospital Door” yra iki šiol viena geriausių Tom’o parašytų dainų, tačiau galiu patikinti, kad mes tikrai nesistengsime atkartoti kažko panašaus į ją.

Vasarą atvykstate į Lietuvos kaimynystę – Latviją, kur dalyvausite “Positivus” festivalyje. Ar jau esate ką nors girdėję apie jį?

Šiek tiek. Tai, žinoma, pirmas kartas, kai mes atvykstame į Latviją. Tačiau mums patinka toks gyvenimas – lankyti dar nelankytas vietas ir groti tiems žmonėms, kuriems dar nesame groję. Tai bus smagu ne tik klausytojams, bet ir mums patiems.

Turėk minty, kad Lietuva yra visai šalia, todėl jei turėsit laisvą akimirką – apsilankykit pas mus.

Be problemų. Dažnai žvalgomės po apylinkes jei tik turime laisvą akmirką, todėl nenustebk jei netyčia sulauksi mūsų skambučio (jau turiu tavo telefoną) su prašymų aprodyti savo šalį. (juokiasi)

Papasakok kokie yra grupės santykiai su gerbėjais?

Puikūs. Tai žmonės, dėl kurių  mes gyvenam ir kuriuos velniškai gerbiam. Aplanko neapsakomai geras jausmas, kai po koncerto tavęs laukia tuzinas gerbėjų vien tam, kad galėtų paspausti ranką ir pasakyti: “chebra, šiandien buvo nuostabus koncertas”. Tai yra tas grįžtamasis ryšys, dėl kurio mes ir dirbame. Tikrai niekada nebėgame, nešokame į mašinas ir nespaudžiame akseleratoriaus pedalo tam, kad „išsivaduotumėme“ nuo šio proceso. Mums patinka tikras žmogiškasis ryšys su tais žmonėmis, kurie mus myli. Todėl galiu pasakyti, kad dėl gerbėjų esame tikrai laiminga grupė.

Ar “Editors” turi svajonių atlikėją arba prodiuserį, su kuriuo norėtų dirbti?

Manau, kad mes su juo jau dirbame. Tai – “Flood”. Jis sugeba iš įrašo išspausti viską, kas įmanoma. Paklausyk PJ Harvey ar  Nick Cave įrašų. Kokia nuotaika! Koks skambesys! Tai – kažkas neįtikėtino! Jo prodiusuojamuose darbuose fantastiškai dera garsas, atmosfera ir nuotaikos. Todėl esu tikras, kad dirbame su genijumi, su kuriuo ir norėtumėm dirbti.

O kaip dėl atlikėjo?

Elvis (juokiasi). Būtent jis. Nes iš šiuolaikinių grupių nemanau, kad yra tų, su kuriomis tikrai norėtumėme įrašinėti. Esame kalbėję su keliais kolektyvais, tačiau manau, kad turime daryti tai, ką darome ir neturime galvoti apie kitas grupes ar atlikėjus. Bet įrašyti dainą su Elviu būtų buvę fantastiška. Deja, to jau niekada nepadarysime.

Paklausiu tavęs klausimo, kurį visąlaik užduodu pašnekovams: ką manai apie šiandieninį muzikos biznį ir kas tave labiausiai jame liūdina?

O dieve!!! Na ir klausimas. Viskas mane šiandien liūdina…

O užvis labiausiai…(mąsto) Ko gero “My Chemical Romance”. Grupė, kuri turėjo potencialą tapti rimtu veidu roko muzikos rinkoje, vien tik pinigų vardan išleido absoliučiai sumautą albumą.

Mane liūdina įrašų kompanijos apskritai. Jos nebekreipia dėmesio į muziką. Viskas, ko joms reikia – tai komerciškai sėkmingų, pelną nešančių albumų.

Tokios grupės kaip mes tiesiog nori kurti tą muziką, kurią mylėtumėme visų pirma mes patys. Taip, mes turime sutartį su leidybininkais, tačiau jie niekada neturės jokios teisės kištis į mūsų kūrybinį procesą. Todėl kai pokalbio pradžioje sakei, kad esame pakankamai laiminga grupė – buvai teisus. Mes niekada nekūrėme muzikos dėl pinigų. Darome tai, ką mėgstame; tai, ką mylime ir tai, kuo gyvename. Esame laimingi.

Kita vertus, gerėjant gyvenimui, atsiranda galimybė nebrangių kanalų dėka save pristatyti pasauliui. Be to, dabar nebereikia išleisti milijonų tam, kad įsirašytum savo muziką. Taip, kad yra ir pliusų, ir minusų.

Beje, labai didelė problema yra radijo stotys. Šiandien joms svarbu viskas, kas tiesiog sutelpa „Pop“ kategorijoje.

Na bet juk yra puikios radijo stotys, tokios, kaip „Phantom Fm“ Airijoje ar „X Fm” anglijoje.

Žinoma. Esi teisus, tačiau įrašų kompanijoms vienintelė svarbi radijo stotis – tai „BBC Radio 1”. Viskas, kas negrojama “Radio 1” yra iškart traktuojama kaip nesėkmė. Tavo paminėtos radijo stotys yra iš tiesų puikios. Taip pat yra nuostabi radijo stotis „BBC 6Music“. Tačiau deja, jų klausosi nedaug žmonių. Tai, liūdnas faktas…
Bet grįžtant prie tavo klausimo apie muzikos rinką, galiu pasakyti, kad aš vis dar džiaugiuosi, kad yra žmonių, kuriems rūpi muzika iš didžiosios “M”. Jie vis dar kuria. Jie vis dar tiki. Ir, kas svarbiausia, yra tikrai nemažai gerų grupių, galinčių rašyti ir išleisti puikų įrašą. Todėl man yra be galo malonu būti greta tokių kolektyvų. Sakei, kad mums sekėsi ir aš tau pritariu. Esu laimingas, nes groju velniškai geroj grupėj, o dabar yra 10 valandų ryto ir aš vis dar dėviu savo pižamą. Kuom ne pasakiškas gyvenimas? (juokiasi)

Na ir pabaigai: apie ką pirmiausia pamąstai išgirdęs žodį LIETUVA?

(juokiasi) Tiesą sakant nežinau, tačiau girdėjau jog, pas jus yra daug gražiai atrodančių moterų. Tiesą sakant man, kaip laimingai vedusiam ir vaiką turinčiam žmogui tai lyg ir neturėtų rūpėti, tačiau tai – geras faktas.

Beje, visiems Lietuviams noriu perduoti linkėjimus ir pasakyti, jog labai visų laukiame Latvijoje, „Positivus“ festivalyje. Smagu, kad mus pakvietė, smagu, kad mūsų vis dar nori ir tikiu, kad bus labai smagu groti Latviams ir Lietuviams.