Kai 2000- aisiais metais leidybinė kompanija „Ninja Tunes“ išleido debiutinį „Fink“  albumą „Fresh Produce“, didžiausi muzikos mylėtojai dar tikrai negalėjo pranašauti Fin‘ui Greenall‘ui ir kompanijai ypatingai šviesios ateities. Nepaisant to, kad gan lengvas ir paprastas darbas susilaukė visai neprastų kritikų įvertinimų, jis vis dar tebebuvo eilinis kokybiškas tokio pobūdžio muzikos įrašas. Kito albumo laukti reikėjo net šešerius metus. Dar po metų – 2007- aisiais pasirodė trečiasis, o dar po dvejų – ir ketvirtasis studijinis „Fink“ įrašas. Jei pirmi trys albumai „Fink“ vardą ganėtinai tvirtai įrašė pogrindžio muzikos mylėtojų širdyse ir jų užrašų knygutėse, tai 2009- ųjų albumas „Sort Of Revolution“ Anglijoje susikūrusiam kolektyvui atnešė pasaulinį pripažinimą. Darbas, prie kurio rankas prikišo ir genialusis John Legend‘as, buvo liaupsinamas muzikos kritikų, dievinamas muzikos mylėtojų ir klausomas visų bent lašeliu subtilius muzikinius skambesius mėgstančių žemės rutulio mindytojų.

Puikiai  bliuzo, elektronikos, R&B ir folko muzikos garsus į vientisą darnią muzikinę visumą jungiantis idėjinis „Fink“ vadas Fin‘as Greenall’as suprato, kad po „Sort Of Revolution“ jo lauks dar didesnis iššūkis – sukurti albumą ne prastesnį nei prieš tai buvęs.

Metus klaidžiodamas po pasaulį Fin‘as sėmėsi įkvėpimo ir iš lėto kūrė dainas albumui, kuris, kaip sužinojome po dviejų metų, tamsą nepriekaištingai pavertė tobulybe.

„Niūrus, išbaigtas ir labai muzikalus“ – taip savo ką tik „iškeptą“ penktąjį albumą „Perfect Darkness” apibūdina Fin‘as, neprarandantis meilės gyvenimui ir muzikai, kuriai, kaip pats atlikėjas sako, negali būti jokios prievartos.

Šiandien kritikai negaili liaupsių naujausiam „Fink“ įrašui, o grupė, panašu, žingsnis po žingsnio kopia išsvajotos subtiliosios muzikos viršūnės link. Jų koncertinių turų grafikas kasdien papildomas naujomis pasirodymų vietomis, o nuostabi kolektyvo muzika atranda vis daugiau ir daugiau klausytojų.

Jau seniai norėjau pakalbinti Fin‘ą, nes tai, ką jis sukūrė ir tai, kaip jo muzika skamba, mano galva, jau dabar yra verta tvirtos ir nuolatinės vietos pasauliniame muzikos lobyne. Todėl kai tik gavau teigiamą atsakymą iš grupės vadybininko ir patvirtintą interviu laiką, supratau, kad kartais tokio pobūdžio svajonės irgi gali išsipildyti…

Tokių minčių vedinas, klausydamas „Perfect Darkness“ ir „Sort Of Revolution“, lietingą birželio vakarą sutartu metu paskambinau Fin‘ui. Tuo metu jis su grupe repetavo įrašų studijoje, tačiau atsiliepęs nutraukė repeticiją ir visą pusvalandį skyrė pokalbiui, kurį ManoMUZIKA pateikia Jums.

Sveikas Finai, kaip laikaisi?

Labas. Laikausi puikiai. Mano vadybininkas persiuntė tavo elektroninį laišką apie ManoMuzika.lt ir turiu pasakyti, kad labai džiaugiuosi, kad rašote apie muziką. Panašu, kad tiek jūs, tiek ir aš vienodai ją mylime.

Ačiū už gerus žodžius. Tuomet nuo gerų žodžių pradėsiu ir aš. Perklausiau jūsų naująjį albumą Perfect Darkness“ ir turiu prisipažinti, kad likau sužavėtas. Tai buvo vienas laukiamiausių mano šių metų albumų ir vienareikšmiškai galiu pasakyti – DARBAS NUOSTABUS.

Oho!!! Skamba net neįtikėtinai… Ačiū tau už gražius žodžius. Tai – tikrų tikriausias įkvėpimas.

Nuo pirmojo grupės albumo „Sort Of Revolution“ pasirodymo praėjo dveji metai. Ką „Fink“ per tuos dvejus metus nuveikė?

Atrodo, kad tai buvo vakar… Velnias, kaip greitai bėga laikas.

Tiesą sakant, tie dveji metai buvo labai aktyvūs. Išleidome „Sort Of Revolution“ ir surengėme koncertinį turą. Pervažiavome ne tik įprastas vietas, bet ir Kiniją, Australiją, Ameriką.

Mums tai buvo ypatingas įrašas, po kurio surengėme galybę koncertų. Ir tai grupei tikrai patiko…

Žinai, kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad mes vis dar kuriame „Sort Of Revolution“. Kiekviename savo pasirodyme, kai atliekame dainas iš šio albumo, stengiamės joms pridėti kažką naujo ir jas sugroti vis kitaip.

Taigi, metus laiko koncertavome, o tada supratau, kad man reikia poilsio. Keliavau, susitikinėjau su žmonėmis ir po truputį pradėjau „lipdyti“ naują albumą. Taip gimė „Perfect Darkness“.

Susirinkome mano studijoje lofte, įrašėme demo versijas ir repetavome. Nusiuntėme įrašytas dainas į Ameriką ir taip atsidūrėme Los Andžele, kur per tris savaites įrašėme ir visą albumą.

Jei atvirai, tos įrašų savaitės buvo tokios neįtikėtinos, kad atrodė, jog gyvename tikroje svajonėje.

Kaip suprantu, albumu esi patenkintas.

Tikrai taip. Nuoširdžiai jį myliu. Kiti grupės nariai taip pat laimingi dėl „Perfect Darkness“.

Kai kurie albumo kūriniai yra tiesiogiai susiję su mūsų išgyvenimais – vieni su geresniais, kiti su blogesniais. Tai yra tikras mūsų albumas.

Be abejo, man labai patinka ir „Sort Of Revolution“. Jame yra nuostabių dainų. Didžiuojuosi tuo albumu dar ir dėl to, kad jame atlikau prodiuserinį darbą. Patobulėjau ir įgyvendinau savo svajones. Tačiau „Perfect Darkness“ yra išbaigtas įrašas nuo „a“ iki „z“. Jis skamba kitaip. Jame apstu neįtikėtinų boso ir būgnų partijų. Žodžiu, esame tikrai velniškai laimingi.

O kurios dainos yra Tavo albumo favoritės?

Jos keičiasi kiekvieną dieną (juokiasi). Šiandien klausiausi „Wheels“ ir supratau, kad tai – puikus kūrinys. Įvairiose Europos radijo stotyse pristatinėdamas albumą grojau „didžiąsias“ dainas – titulinį kūrinį, „Berlin Sunrise“, „Yesterday Was Hard On All Of Us“ ar „Fear Is Like Fire“, tačiau kitos dainos liko savotiškoje užmarštyje. Todėl šįryt perklausęs „Wheels“ galiu pasakyti, kad būtent ji ir yra mano šiandienos favoritė.

Ką apie titulinę dainą „Perfect Darkness“ dar prieš pasirodant albumui kalbėjo jūsų fanai? (aut. Past. „Fink“ leido nemokamai parsisiųsti šį kūrinį likus maždaug mėnesiui iki naujojo albumo pasirodymo).

Smagiausia yra tai, kad ją labai greitai parsisiuntė beveik 30 tūkstančių gerbėjų. Tai – itin džiuginantis skaičius. „Perfect Darkness“ yra viso albumo vizitinė kortelė. Džiugu, kad ji atsirado muzikos bloguose, kad ja žmonės dalinosi socialiniuose tinkluose ir t.t.

Mes dovanojome žmonėms šitą dainą dėl to, kad ja labiausiai didžiavomės. Tuo tarpų gerbėjų atsiliepimai buvo labai pozityvus. Tokių tikrai nesitikėjome.

Jei Tavęs paprašytų trimis žodžiais apibūdinti naująjį albumą, ką pasakytum?

(mąsto…) Sakyčiau, kad „Perfect Darkness“ yra niūrus, vientisas ir muzikalus.

Iš tiesų mūsų įrašai yra labai muzikalūs. Stengiamės naudoti kuo mažiau „plastmasinės“ technikos ir norime perduoti tą emociją, kurią jaučiame patys.

Finai, praėjo 11 metų nuo jūsų pirmojo albumo „Fresh Produce“ pasirodymo….

(Finas netikėtai mane nutraukia ištiktas nuostabos) Tikrai??? Neįtikėtina… 11 metų!!! Velnias… Taip greitai??? Negaliu patikėti…..Palauk sekunde, prašau… (Atlikėjas atsitraukia nuo telefono ir sušunka savo grupės bičiuliams: „chebra, nuo mūsų pirmo albumo išleidimo praėjo jau 11 metų“. Po šios frazės studijoje pasigirsta juokas ir susižavėjimo atodūsiai)….

Taigi, ar galėtum palyginti „Fink“ 2000- aisias metais su „Fink“ šiandien?

Žinoma, kad galiu. Esminis ryšys tarp tuometinės ir šiandieninės grupės yra rūpestis. Man labai rūpėjo tada – prieš 11 metų ir man lygiai taip pat labai rūpi dabar.

Aš visada norėjau keistis, todėl muzikine prasme „Fresh Produce“ neturi praktiškai nieko bendro su šiandieniniu „Perfect Darkness“. Tada nebuvau dainininkas, neturėjau grupės ir muzikaliai šie albumai yra absoliučiai skirtingi. Tačiau energija tikrai išlieka ta pati.

Nori paatvirausiu? 2000- aisiais galvojau, kad po 15 metų aš būsiu arba miręs, arba milijonierius (juokiasi).

Kartais pamąstau, kad reikėtų perleisti „Fresh Produce“, tačiau mane baugina faktas, jog to albumo šiandieniniai „Fink“ fanai tiesiog nesuprastų.

Beje pasakysiu tai, ko niekam nesakiau: „Fink“ turi „dingusį albumą“. Taip mes vadiname savo įrašą, kurio niekada nesame išleidę. Keletą dainų iš jų panaudojome unikaliems projektams, tačiau plačiajai visuomenei jis tikrai nėra girdėtas. Be to, turime ir dar daugiau neišleistų kūrinių… Gal reikia pagalvoti apie senųjų dainų išleidimą?.. O gal visgi reiktų perleisti „Fresh Produce“ ir leisti jį įsigyti savo gerbėjams?.. Nežinau… Pasimečiau.

Galiu tau prisipažinti dar vieną dalyką: iki šiol jaučiuosi kaltas, kad pardavinėju savo muziką. Manau, kad tai neteisinga.

Kodėl???

Nežinau. Sunku paaiškinti… Man keista, kad žmonės išleidžia 15 ar 20 eurų tam, kad nusipirktų mūsų albumą. Aš pats perku albumus ir džiaugiuosi turėdamas juos savo kolekcijoje, tačiau kai gerbėjai perka mūsų muziką jaučiuosi labai keistai…

Pinigai – apčiuopiamas dalykas. Jie gali komplikuoti (arba tiesiog sumenkinti) emociją, kurią patiria klausytojas besiklausantis muzikos.

Nors kita vertus, kompaktinis diskas – tai išliekamosios vertės garantas. Todėl jeigu žmonės perka kompaktą, vadinasi jie nori jį turėti. „iTunes“ mums suteikia galimybę perklausyti albumą ir išsirinkti geriausią (nes dabar nereikšmingos muzikos yra tikrai labai daug), o praktinį jos pavidalą (jei manai, kad jis turi atsidurti tavo muzikinėje kolekcijoje) gali nusipirkti parduotuvėje.

Dėl to aš nesmerkiu ir nelegalių failų parsisiuntimo programų. Jeigu albumas yra sumautas, tai jo niekas nesisiųs. Tuo tarpu jei įrašas yra tikrai geras, tada jį atsisiųs daug žmonių ir, negana to, dalis jį nusipirks legaliai parduotuvėje.

Žinoma, yra ir kita medalio pusė: jeigu albume yra tik viena daina, tai visi ir žinos, kad tai – vienos dainos albumas, todėl užuot pirkę visą albumą muzikos parduotuvėje, jie iš „iTunes“ sistemos atsisiųs tik tą vieną vienintelį singlą.

Ir visa tai yra puikus industrijos pasiekimas, mat taip kolektyvai yra motyvuojami sukurti kuo geresnį produktą, į kurio kūrybą privalu įdėti visą širdį.

O Tu pats perki muziką?

Žinoma, kad perku. Tačiau aš perku tuos įrašus, kuriuos noriu išsaugoti amžiams.

Jei netyčia kur nors oro uoste pamesčiau savo nešiojamą kompiuterį, mažu mažiausiai mane paguos žinojimas, kad namuose yra likęs mano mėgstamas albumas.

Prie 2009 metų albumo „Sort Of Revolution“ dirbai kartu su John Legend. Papaskok apie bendrą darbą su juo?

Tai buvo nuostabu. Jaučiausi kaip filme. Jau laukiu mūsų kito albumo įrašų, nes labai tikiuosi, kad prie jo ir vėl dirbsiu su John Legend.

John‘as yra nuostabus žmogus, neįtikėtinas atlikėjas ir nepaprastas pianistas, todėl praleisti kelias savaites kartu su juo buvo fantastiška.

Paprastai būna taip, kad jeigu grupė vyksta kažkur įrašinėti albumo, tai visoje žmonių minioje būna vienas kūrėjas – lyderis. Šįkart buvo kitaip – kartu kūrėjais buvome tiek aš, tiek ir jis. Kai kas, ką sukūrėme abu, buvo panaudota ir „Sort Of Revolution“.

Gerai atsimenu vieną akimirką, kai jo paprašiau: „John‘ai, gal gali sugroti dainai įžangą?“ Jis atsisėdo prie fortepijono ir 10 minučių grojo intro mano kūriniui. Tai buvo neįtikėtina įžanga… Kažkas dieviško. Žinoma, aš tą įžangą įsirašiau, tačiau, kad ir kaip bebūtų gaila, kol kas dar nepanaudojau…

Jis taip pat man padėjo užbaigti kūrinį „Maker“, kurio akustinė versija yra tiesiog pasakiška.

Apskritai visas tas laikas buvo neįkainojamas: citrinos, saulė, geri viešbučiai ir laikas su John‘u. Gyvenau tikroje svajonėje.

Įgyvendinai vieną muzikinę svajonę. O ar liko dar…? Ar dar, be John Legend yra atlikėjų, su kuriais norėtum dirbti?

Be abejo. Yra galybė žmonių su kuriais man būtų didelė garbė muzikuoti kartu…

Norėčiau išbandyti darbą su ko gero didžiausiu bosinės gitaros virtuozu Pino Palladino. Jis – absoliutus muzikos genijus ir tikra legenda. Yra ir dar keletas muzikų, su kuriais norėčiau kažką sukurti.

Beje, labai laukiu būsimo Amy Winehouse albumo. Tikrai norėčiau dirbti ir su ja. Žinoma, Amy nėra pati „paprasčiausia“ dainininkė, tačiau ji yra tikra. O kaip atlikėja ji apskritai nepakartojama – kupina aistros, muzikali ir tikrai puikiai jaučianti muziką.

Dievinu D‘angelo ir esu tikras, kad darbas su juo taip pat teiktų daug malonumo. Beje, taip pat labai laukiu pasirodysiančio naujojo jo albumo, kuris yra ruošiamas visą dešimtmetį. Pažįstu kelis muzikantus, kurie dirba su juo. Jie sakė, kad įrašas bus tolygus tobulybei.

Kokiai auditorijai Tau smagiausia groti?

Sunku pasakyti. Melburnas, Pekinas, Honkongas, Johanesburgas, Los Andželas, Berlynas, Amsterdamas ir t.t. – visi šie miestai turi specifines labai skirtingas auditorijas. Man patinka groti visiems. Net jei minia manęs nekenčia, aš vis tiek turiu gerbti jos pasirinkimą ir negaliu tiesiog nulipti nuo scenos, nes galbūt jaučiuosi nejaukiai.

Jei kalbėčiau apie sudėtingiausias minias, galiu pasakyti, jog festivalių auditorijai dainuoti yra sunkiausia.

Na, o pati idealiausia minia yra ta, kuri susirenka į „Fink“ koncertą tam, kad išgirstų „Fink“ dainas.

Esu labai laimingas, mat mūsų grupė turi puikius klausytojus, kurie ateina į mūsų pasirodymus tam, kad išgirstų ir pamatytų būtent mus.

Tiesą sakant, nors ne visuomet pavyksta, bet dažniausiai stengiamės groti būtent tas dainas, kurių žmonės labiausiai nori.

O ar prisimeni žmogų, kuris pirmasis patikėjo, kad tau pasiseks muzikoje ir kad Tu turi tęsti tai, ką pradėjai – t.y. kurti muziką?

Žinoma. Yra keli žmonės kurių tikėjimas manimi privertė mane patikėti pačiu savimi. Tai keli mano bičiuliai atlikėjai ir draugė fotografė. Jie tikėjo manimi nuo pat pirmos minutės ir skatino mane eiti toliau. Dabar puikiai žinau, kad jie buvo teisūs, nes tęsiu tai, ką pradėjau. Esu tiems žmonėms labai dėkingas.

Gal kada nors dedikuosiu jiems dainas (juokiasi).

Na ir pabaigai užduosiu pora klausimų, kurie jau tapo tradiciniai ManoMUZIKA.lt pokalbiuose. Kas Tave liūdina muzikos industrijoje?

Niekas. Visiškai niekas. Duosiu paprastą pavyzdį: jei tu pasirašai sutartį su velniu, esi naivus jei tikiesi, kad laimėsi pats. Sąžiningiausias faktas muzikos versle gali būti įvardyjamas dviem žodžiais – MUZIKA ir VERSLAS. Aš pasirenku savo pusę ir einu toliau. Aš renkuosi muziką, todėl ją kuriu ir rūpinuosi jos skambesiu bei atlikimu. Žmonės, kurie dirba su mumis iš verslo pusės, pasirinko būtent verslą. Ir tą sritį jie išmano puikiai.

Muzikos versle sukasi milžiniški pinigai, todėl nėra prasmės verkšlenti, skųstis ir guostis. Jei įrašai gerą albumą – gali jį parduoti milijoniniu tiražu ir užsidirbti krūvas pinigų. Be abejo, žinau, kad įrašų kompanijoms dabar ne patys geriausi laikai, tačiau firma, su kuria aš dirbu – „Ninja Tunes“ – yra fantastiška. Žmonės, dirbantys ten, priima teisingus sprendimus, išleidžia „teisingus“ pinigus, sudaro puikias galimybes muzikantams kurti tai, ką jie nori kurti, ir visada stengiasi sudaryti sąlygas grupei tobulėti. Tikrai negaliu skųstis, nes šia prasme esu labai laimingas.

Niekada nenorėjau pasirašyti sutarties su gigantiška kompanija ir vieną po kito leisti singlus. Aš noriu, kad už mane kalbėtų muzika.

Jei Tavo klausimą galėčiau perfrazuoti truputį kitaip ir būtum paklausęs, kas yra blogiausias dalykas šiandieniniame muzikos versle, aš atsakyčiau labai paprastai: šiandien atlikėjams nėra duodama laiko vystytis ir tobulėti. Grupėms reikia laiko augti. Dėl to dažniausiai pirmas albumas nebūna pats geriausias kolektyvo diskografijoje. Kita vertus, kartais ir pačios grupės per anksti nuleidžia rankas. Nepavyksta vienas albumas ir žmonės dažnai net nebenori stengtis. Gaila, nes tokiu atveju kalta nebe leidybinė kompanija, o patys kolektyvai.

Esu laimingas, nes mes turime puikias sąlygas. Mums niekas nediktuoja kiek ir kada turim išleisti albumų. Mes kuriam ne dėl to, kad reikia, o dėl to, kad norime ir kad mums patinka tai daryti. Sulyg kiekvienu įrašu mes tampame geresni ir profesionalesni, o „Ninja Tunes“ mums leidžia tobulėti. Tai – tiesiog nuostabu.

Apie ką pirmiausiai pagalvoji, kai išgirsti žodį „Lietuva”?

Mano geras draugas turi butą Krokuvoje, todėl po vieno koncerto Berlyne planavau važiuoti pas jį, o tada tiesiu taikymu į Varšuvą ir iš jos į Vilnių. Tačiau bičiulis „pranešė“, kad Vilniuje yra daug sniego, minus penki laipsniai ir labai prasti keliai, todėl planus teko atidėti kitam kartui. Tad šią akimirką Lietuva asocijuojasi su prasta kelių danga ir penkiais laipsniais šalčio (juokiasi). Bet kada nors aš tikrai pas jus apsilankysiu.

Ačiū už pokalbį. Linkėjimai likusiems grupės nariams!

Ačiū tau. Buvo tikrai miela pakalbėti. Perduok linkėjimus Lietuvai.

Baigęs pokalbį žvilgterėjau pro langą. Lietus buvo jau nustojęs lyti, o virš Vilniaus kabėjo didelis mėnulis. Laikrodžio rodyklė jau buvo išmušusi kelias minutes po vidurnakčio, grotuvas grojo „Fink” dainą „Yesterday Was Hard On All Of Us”, o pagalvoti apie poilsį net nesinorėjo… Norėjosi toliau klausytis „Fink”, nes užmigus miestui jie skambėjo dar giliau… Muzika, kaip ir sakė pokalbio metu Fin’as, tikrai kalbėjo už save…

Beje, ManoMUZIKA informuoja, kad „Fink” lapkričio 18 dieną koncertuos Varšuvoje.