Šiandien supratau vieną esminį dalyką – blogiau už sugedusias ausines nieko nėra…
Tada, kai užmiega ne tik miestas, bet ir namiškiai, tyli daina tampa ne tik išsigelbėjimu, bet ir savotišku įkvėpimo šaltiniu. Viskis su ledu atpalaiduoja, o muzika leidžia prisijaukinti kaskart vis toliau nuskrendantį pegasą, kurio dėka gimsta žodžiai, sakiniai, pastraipos ir tekstai. Šįkart ausinėse tyliai skambant „The Late Call” dainai „Nevermore” ir, žinoma, sumigus miestui (ir namiškiams) šalia vėl atsirado škotiško viskio. Staiga kažkas pabeldė į langą, kurį atidarius ant dešinio peties ir vėl pajutau nutupusį pegasą, tyliai kuždantį į ausį paprastus žodžius: „Blogą reikia pildyti….”. Po to, kai pegasas tai pakartojo trečią kartą, aš visgi nusprendžiau pasigarsinti ausinėse su trūkčiojimais grojančią dainą ir prisėsti naktyje, kur tyliai galėčiau pasidalinti mintimis apie manoMUZIKĄ.
Taigi, ausinės… Jos tiesiog ėmė ir sugedo. Kaip telefono meistras Sergėjus pasakytų – „Nikantačyt”.
Tai, viena vertus, mane pykdo, tačiau kita vertus, priverčia pagalvoti apie tai, kad ne tik mano muzikinė kolekcija, bet ir muzikinės priemonės „mirk-gyvenk” turi būti atnaujintos.
Užraizgiau milžinišką mazgą ties ta vieta, kur ausinės jungiasi į „koldplėjais” papuoštą mac’ą ir (neduokdie pajudėsiu) nusprendžiau, kad kažką parašyti bus pats tinkamiausias metas. Kai tik pajudu – iškart trūkinėja garsas, o kadangi šiandieninė muzika ir rugpjūčio naktis dera ypatingai – muzikiniai trūkdžiai gali ne tik sunervinti, bet ir išprovokuoti neišprovokuojamą nerimą. Todėl apsišarvuoju kantrybe ir… žodis „nikantačyt” nebetenka prasmės…
Taigi, manoMUZIKA.
Šitas kūdikis, kuriam jau kiek daugiau nei pusė metų (SVEIKINU VISUS SU PUSMEČIU), kuo toliau, tuo labiau man tampa brangesnis. Jau esame trys nuolat rašantys, galvojantys, mąstantys ir tikintys šituo, iš esmės jokių lūkesčių neprojektavusiu, dariniu. U., ;D ir L. – trys žmonės, kurių dėka šitame portale gimsta ne tik naujienos, atsiranda manoDAINOS, bet ir publikuojami manoINTERVIU, kuriais, manau, mes kartais tikrai galime pagrįstai didžiuotis. Tikrai ne dėl jų parinkimo ar vidinės idėjos. Tiesiog esu tikras, kad melomanams ir muzikos mylėtojams, vertinantiems gerą muziką, paskaityti interviu su „Fink”, „Editors”, „The Airborne Toxic Event”, „Crash Test Dummies” ir kitais atlikėjais – turėtų būti visai smagus užsiėmimas. Tikiuosi….
Na, bent jau man tikrai būtų smagu žinoti, kad mano šaliai (kurią, tarp kitko, labai myliu) tokio pobūdžio atlikėjas perdavė linkėjimus ir skyrė laiko pokalbiui.
Bet tai, be jokios abejonės, tik dalis smagumo…
Smagiausia yra tai, kad bent jau kol kas mūsų akyse (ir net neabejoju – širdyse) dega jaunatviškas noras DUOTI. Duoti muzikos. Duoti žinių ir tikėti, kad jas (muziką, naujienas, interviu ir kitus muzikinius dalykus) pamatys kuo daugiau žmonių ir galbūt kažkada kažkam YVĄ pakeis FINK, Mino – BON IVER, o Mokinukes – Laura Marling.
Pasitaisau: ne duoti, o dalintis… Juk dalinimasis – vienas smagesnių dalykų gyvenime, ar ne?
Kalbu apie sąlyginį jaunatvišką maksimalizmą, tačiau galiu visus patikinti, kad mūsų pasuose jau nebe mokyklinio amžiaus parodymai. Ir, didžiosios dalies, – net nebe universitetų… Tačiau visi neabejotinai tikime, kad idėja yra svarbiausias dalykas gyvenime…
O Muzikinė idėja – dvigubai svarbesnė.
Taigi, šviežiausiam „The Late Call” albumui vis dar skambant (man nejudant netrūkčiojančiose ausinėse), pegasas ant mano dešinio peties parėmė į mane galvą ir lengvai pradėjo knarkti. O kol jis šalia – nutilti būtų tiesiog nuodėmė..
Pusmetis. Per kiek daugiau nei pusmetį manoMUZIKOJ buvo parašyta per 800 įrašų. Viena vertus, gal ne tiek jau ir daug, tačiau kita vertus, žinant tai, kad be išimties visiems mums manoMUZIKA – hobis (gerai, sutinku, – LIGA), manau, kad rezultatas nėra toks jau blogas.
Beje, anksčiau jau esu rašęs, kad turime dar ir „neetatinių korespondentų”, kurie pasidalina savo patirtu gėriu ir atradimais (turėdami laiko ar [vėlgi] prisijaukinę savuosius pegasus). Tad darkart ačiū jiems;)
—-
Šiandien manęs vienas bičiulis paklausė: „Klausyk, o kas toliau?”. Pradėjau svarstyti, sakyti tai ar ne, tačiau prisiminęs, jog vis dar tikiu nelemtu prietaru „nevaptelk anksčiau laiko”, pasakiau labai paprastai: „pagyvensim – pamatysim”. Nenorėjau lįsti į detales. Be to, nemaniau, kad tai – tikslinga, mat tai, kuom tikime ir kuom gyvename mes, gali pasirodyti visai svetima kitiems.
Tiesiog galiu prisipažinti, kad turime kelias puikias idėjas, kurių jau imamės ir kurios, labai labai tikiuosi, greitai pasieks visus manoMUZIKA.lt skaitytojus.
Suprantu, kad kalbu abstrakčiai, tačiau kol kas į konkretybes leistis nenorėčiau… Vėlgi dėl to paties nelemto prietaro;) Nes jei netyčia mūsų tikslai, idėjos ir svajonės neišsipildytų – kaltinčiau save dėl to, kad vaptelėjau anksčiau laiko.
Taigi, galiu visai atvirai pasakyti, kad visų manoMUZIKOS skaitytojų tikrai laukia naujovės.
Žinoma, nepamiršime ir įprastų dalykų… Tikrai nepaliksime nuošalyje nei manoNAUJIENOS, nei manoDAINOS. Tikrai nepamiršime manoINTERVIU (jau dabar „eilėje laukia” puikios grupės, su kuriomis pokalbius greitai pateiksime visiems), manoISTORIJOS (vien tik ko vertas lapkričio mėnuo, kai lankysimės „Bon Iver”, „Wild Beasts” ir „Fink” koncertuose) ir, žinoma, pegasui tinkamu metu tinkamoje vietoje pasirodžius – manoBLOGUI.
Taigi, jeigu buvo naivuolių, kurie tikėjo, kad mūsų parako atsargos išseko, galiu drąsiai (jau mūsų trijų vardu) atsakyti priešingai: MES VIS DAR TIKIME, KAD MUZIKA GALI KEISTI PASAULĮ.
ir mes labai norėtumėme jai padėti tai padaryti…..
Labanakt;)
P.S. Pegasas vis dar snaudžia… Bet kadangi viskis mano stikle jau išseko, einu snausti ir aš. Svarbiausia, kad neprižadinčiau pegaso…
P.P.S. Neradau tinkamo „centrinio” paveiksliuko;) norėjau patefono ant kalno po žvaigždėtu dangumi…:) Pasirodo, gūglas – nėra visagalis;)