Fink koncertas (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Ar galima įprasminti tobulą tamsą? Ko gero tokį klausimą mintyse sau užduodami „Fink” gerbėjai rinkosi į grupės pasirodymą Varšuvos arenoje „Stodola„.  Nežinantiems galiu pasufleruoti, kad toks klausimas kolektyvo gerbėjų pasamonėje iškyla ne veltui: paskutinis „Fink” studijinis albumas, sulaukęs  muzikos kritikų liaupsių, vadinosi „Perfect Darkness” ir būtent šio disko pagrindinės dainos į priekį „varė” visą Fino Greenallo ir kompanijos turo antrąją dalį. Kodėl antrąją? Atsakymas (bent jau „Fink” gerbėjų) nustebinti tikrai neturėtų: dar „Perfect Darkness” turo metu grupė įgyvendino savo seną svajonę ir įšleido „gyvą” albumą „The Wheels Turn Beneath My Feet”. Jame – šūsnis kolektyvo kūrinių, įrašytų koncertų Amsterdame, Vienoje, Prahoje, Paryžiuje ir Milane metu. Taigi, pristatydami minėtą diską Didžiosios Britanijos lyrikai nusprendė dar kartą pervažiuoti pasaulį, šį savo koncertinį turą pavadinę paprasčiausiai „Wheels Tour”.

Taip „Finkai” sugrįžo į Varšuvą. Dar labiau patyrę. Dar daugiau išgyvenę. Ir, kas svarbiausia, sukūrę dar tobulesnę jau ir taip tobulos tamsos interpretaciją.

Kalbėti apie „Fink” ir bandyti tai daryti nuošalyje palikus emocijas ir asmeninius išgyvenimus būtų tolygu bandymui įsėsti į automobilį ir tikėtis, kad jis pakils į orą, praeityje nuskandinęs ne tik dabartį, bet ir visą jos kasdienybės įprasminimą. Todėl, kad ir kaip besistengčiau, subjektyvumo šiame rašinyje, deja, išvengti tikrai nesugebėsiu.

Jau seniai „Fink” yra vienas iš tų kolektyvų, be kurių mano gyvenimas nebūtų toks tikras ir spalvotas, todėl šios grupės pasirodymas kažkur netoli „pamirštos Marijos žemės” man yra kur kas daugiau nei protu suvokiamas reiškinys. Bet apie viską iš pradžių…

Turiu prispažinti: šis koncertas man buvo nuostabos metas. Visų pirma, tikrai netikėjau, kad „Fink” pasiklausyti susirinks sausakimša „Stodola” arena. Tikrai nereikia būti mokslininku, kad pripažintumėme faktą, jog „Fink” nėra tas kolektyvas, kuris renka dešimttūkstantinius stadionus ir tampa pagrindinėmis vasaros festivalių žvaigždėmis. Todėl pirmasis mano didysis nustebimas buvo tada, kai likus valandai iki koncerto, prie įėjimo į areną, kurioje sausakimšus koncertus yra rengę tokie atlikėjai kaip „The National” ar „M83” ir kurioje kovo pradžioje savo pasirodymą surengs „Mumford And Sons„, nusidriekė gana nemažos eilės. Suvokiau, kad atlikėjas, kurio pilna diskografija mano fonotekoje užima itin svarbią vietą, šį vakarą turėtų mėgautis pamišusios publikos malone…Tiesa, truputėli bijojau, kad ‘netikėtas cinizmas’ gali „paimti viršų” ir pozicija „atėjau, nes draugas ėjo” nugalės, tačiau vos tik pradėjus groti apšildančiai atlikėjai suvokiau, kad tokios baimės neturi jokio pagrindo.

Fink koncertas (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Rae Morris. Būtent ši jauna garbanota atlikėja tapo puikia įžanga į mano esminį šių metų renginį. Turiu prisipažinti, kad netgi nepaisant to, kad muzika mane lydi ir dieną, ir naktį, apie šią atlikėją nebuvau girdėjęs praktiškai nieko. Džiaugiuosi, kad jos vardą ir muziką išgirdau tą tamsų ir darganotą lapkričio vakarą „Stodolos” koncertų salėje. Kukli, savimi nepasitikinti nuostabaus balso savininkė, prisėdusi prie klavišinių taip užbūrė publiką, kad susirinkusi liaudis, vis garsesniais aplodismentais palydėdavusi Rae dainas, nebenorėjo jos paleisti nuo scenos. Jeigu sumaišytumėme Ellie Goulding ir Bjork vokalą su mūsiškosios Alinos Orlovos manieromis ir pridėtumėme ilgesnes garbanas bei sentimentalios „pianininės” lyrikos, gautumėme tai, kuo kvepia liūdnoji Rae Morris muzika. Man tai buvo didžiulis atradimas… Panašu, kad ne tik man, bet ir lyriškai nusiteikusiai vietos publikai.

Kiek daugiau nei pusvalandį besitesęs nuostabus sentimentalusis liūdesys paskendo nebūtyje ir scena buvo pradėta ruošti hito „Sort Of Revolution” kūrėjams.

Jokių procedūrinių netikėtumų. Jokių fanfarų. Jokių ištaigingų šviesos efektų ar muzikos bei šviesos žaismų neprireikė tam, kad praėjus maždaug pusvalandžiui nuo Rae Morris muzikinio epilogo scenoje pasirodytų grupės „Fink” lyderis Finas Greenallas. Prietemoje į sausakimšos arenos priekį įžygiavęs kolektyvas koncertą pradėjo savo paskutiniojo albumo „Perfect Darkness” kūriniu „Fear Is Like Fire„. Minia, regis, sustingo, o po ovacijų palydėtos dainos grupės siela pasisveikino su publika ir prisiminė kuriozinį praėjusių metų koncertą (toje pačioje Varšuvoje), kurioje atsiradęs po stulbinančiai nesėkmingos kelionės iš Prahos norėjo net nelipti ant scenos. Tąkart, kaip sakė pats muzikantas, jis ketino nutraukti koncertą, tačiau vertindamas grupės gerbėjus, surengė mini-akustinį pasirodymą… Linkėdamas, kad taip  nenutiktų ir šįkart, Greenallas „tėkštelėjo” dar vieną dainą iš „Perfect Darkness”. Tiesa, šįkart nustebino tai, kad vieną savo „kozirių” – t.y. kūrinį, dėl kurio didžioji dalis grupės gerbėjų eina iš proto, „Fink” išsitraukė taip anksti. Tai buvo daina „Yesterday Was Hard On All Of Us„… Skambant šiai kompozicijai scenoje atsirado smuikininkė, kūriniui pridėjusi itin neįnoringą, tačiau visą dainą iš esmės pakeitusį prieskonį. Nežinau kodėl, tačiau tąkart atlikta „Yesterday Was Hard On All Of Us” versija man priminė Vokietijoje atliktą „The National” baladę „About Today”…Itin išraiškinga smuiko partija ir žemas Finno Greenallo tembras kūrinį pavertė pasakišku ramybės stebuklu, kuris, tamsai apgaubus arenoje susirinkusius žmones, skambėjo taip įtaigiai ir švelniai, kad jį galėjome pajusti kiekvienu savo kraujo lašu.

Fink setlistas (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Po puikios lyriškos baladės sekė „Wheels” ir „Make It Good„. Tiesa, atrodė, kad abu kūriniai skamba gerokai įtakingiau nei albumuose. Gal taip nutiko dėka iš scenos nebepasitraukusios smuikininkės, kuri kiekvieną kūrinį papuošė savita, nauja ir dar negirdėta styginių partija. O gal ir dėl to, kad lyriškasis tobulos tamsos muzikinis įprasminimas salėje įgavo magišką vertę…Nežinau. Kita vertus, ko gero, ne dabar turėčiau tai analizuoti…

Netrukus blyškios šviesos fone, visus likusius grupės narius palikęs užkulisiuose, Finas Greenalas, ant peties pasikabinęs savo akustinę gitarą, sudainavo bene lyriškiausią  visų laikų „Fink” dainą „If Only„. Simbolinės ir itin subtilios vakaro akimirkos nesugebėjo sugadinti netgi salėje vis dažniau pasigirstantys moterų, kurios „neišlaikė” tobulos tamsos jautrumo, kūkčiojimai…Atrodė, kad kiekvienas garsas ar ne vietoje pasakytas žodis galėjo sugriauti tai, ką „Fink” kūrė nuo šio tūkstantmečio pradžios, išleidę savo debiutinį albumą „Fresh Produce”.

Koncertas persirito į antrąją pusę ir po „Warm Shadow„, „Perfect Darkness” , „Honesty” ir „Berlin Sunrise” publika suprato, kad ilgai lauktas akustinis šedevras priėjo liepto galą.  Po „Berlyno saulėlydžio” su publika atsisveikinusi grupė „Fink” neilgai trukus pasidavė „Stodolos” lankytojų šauksmui ir grįžo atlikti savo paskutinės dainos – kultu grupės gerbėjų gretose tapusio kūrinio „Sort Of Revolution„. Tai buvo paskutinis nesenstantis trejų metų akordas, tapęs vizitine tamsos dainių kortele, be kurios nebūtų įmanomas nė vienas „Fink” koncertas. Ar reikia pasakoti, kad tai buvo taip pat genialu ir intymu kaip ir visas vakaras? Ko gero tikrai ne… Dainos nesugebėjo sugadinti Lenkijos publikos į kas antrą takto dalį pasigirdę plojimai, kurie nurimo tik tada, kai Finas pradėjo dainuoti pirmąsias kūrinio eilutes „We’ve come so far and it feels so real…”. Ko gero tie „ypatingai ritmiški” plojimai, pasigirdę dar keliuose kūriniuose prieš tai, tebuvo vienintelis itin jautrų „Fink” pasirodymą „gadinęs” trūkumas…

Visa kita buvo nuostabu. Ir garsas, ir Fino vokalas, ir publika, ir tamsa, kuri, skambant „Fink” muzikai, įgavo tobulumo pavidalą…

Taip, aš neišgirdau „Biscuits For Breakfast”, akustinės „Trouble’s What you’re In” ar „If I Had A Million” versijos, tačiau tikėtis per pusantros valandos išgirsti visą per dvyliką metų nugludintą „Fink” repertuarą tiesiog neįmanoma.

Ar sentimentalūs britų tamsos dainiai sugebėjo patenkinti mano lūkesčius? Tikrai ne. Ir taip yra dėl vienintėlės priežasties – „Finkų” niekada nebus gana. Jie yra tas kolektyvas, kuriuo pasisonti tiesiog neįmanoma…

Ar „Fink” sugebėjo mano tamsai dovanoti tobulybę? Tikrai taip. Ne veltui draugė, su kuria važiavau į koncertą, jam besibaigiant ištarė unikalią frazę: „Tai muzika, kurios norisi klausytis užsimerkus”…

Neįsivaizduoju kaip Tobula Tamsa galėtų skambėti dar gražiau…

____________

Prieš pat koncertą manoMUZIKA gan ilgai šnekučiavosi su „Fink” lyderiu Finu Greenallu. Visą interviu galite rasti ČIA

ČIA galite perskaitykite interviu, kurį manoMUZIKA publikavo beveik prieš dvejus metus