„Sigur Ros“(nuotr. I. Bautrėno, manoMUZIKA.lt)
„Sigur Ros“ muzikai jaučiu itin didelę simpatiją ir sentimentus, tad nenuostabu, jog jų koncertas ikoniškoje Niujorko „Madison Square Garden“ arenoje man tapo bene laukiamiausiu šių metų įvykiu. „Kuomet mes grojome mažajame „Madison Square Garden“ teatre 2006-aisiais, viršuje esančioje arenoje vyko Billy Joel penkiolikos naktų maratonas, ir mums tuomet atrodė kad taip ir pridera“, – savo Facebook tinklapyje rašė „Sigur Ros“ šio mėnesio pradžioje, – „ir štai – liko tik dvi savaitės iki renginio, kurį mes apibūdinsime tiesiog kaip „DIDŽIULIS““. Po tokių mano dievinamos islandų grupės žodžių nebežinau nei ko iš jų laukti, nei ko tikėtis, juolab, kad šis „Sigur Ros“ koncertas – tikrai didžiausias ir brangiausias ne tik šio turo metu, bet ir visoje grupės istorijoje. Anot muzikantų, koncerto metu grupė pristatysianti tiek naujas dainas, tiek ir senąsias, kurios labiausiai juos tenkina šiandieniniame grupės kataloge.
Lietingą pirmadienio vakarą „Madison Square Garden“ arena skendi tamsoje. Sėdimas bei stovimas vietas gan greitai užpildo dvidešimties tūkstančių gerbėjų minia, pašnibždomis kalbanti įvairiomis kalbomis. Ore sklaido šalti, bet neįpareigojantys ambient‘iniai prodiuserio Timo Heckero skleidžiami garsai. Ne per garsiai, ne per ilgai, pakankamai įdomiai ir nenuobodžiai. Toks fonas ir apšvietimo nebuvimas puikiai tinka mistiškai vakaro atmosferai.
„Sigur Ros“(nuotr. I. Bautrėno, manoMUZIKA.lt)
„Sigur Ros“ savo pasirodymą pradeda tamsa ir tyla. Balta drobė dengia sceną, o už jos nieko nematyti, tik šmėžuoja blankūs šešėliai. Tylą sudrumsčia stygos, o uždanga nuskrieja pirmosios prožektorių šviesos. Šviesų centre – dramatiškas vokalisto Jónsi Birgissono šešėlis, stryku griežiantis gitaros stygomis.
Tyrą introdukcinį kūrinį „Yfirborð“ girdžiu pirmąjį kartą. Tai kompozicija iš birželio 17-ąją pasirodysiančio septintojo Islandų trio albumo „Kveikur“. Jį grupė atlieka pasislėpę už uždangos. Lengvai it pūkas prasidėjęs vakaras netrukus įgauna pagreitį – virš minios nuskrieja pirmi „Ný Batterí“ akordai. Šimtus kartų išklausyta tiek albume, tiek koncertų video įrašuose „Ný Batterí“ tuoj pat priverčia kūnu bėgioti šiurpuliukus, kurie neapleidžia iki pat vakaro pabaigos. Kulminaciniu kūrinio momentu uždanga skyrusi muzikantus ir publiką krinta žemėn ir tūkstantinę gerbėjų minią apakina baltos šviesos pliūpsnis.
Legendinis islandų post roko ketvertas neseniai patapo trijule – grupę metų pradžioje paliko klavišininkas ir gitaristas Kjartanas „Kjarri” Sveinssonas, nusprendęs daugiau laiko skirti šeimai bei solinei veiklai. Šio multiinstrumentalisto indėlis ilgus metus kurtam ir puoselėtam, unikaliam „Sigur Ros“ skambesiui yra neišmatuojamas, bet šis nuostolis, rodos, tik sustiprino trijų likusių grupės narių saitus. Vokalistui Jónsi Birgissonui, bosistui Georgui „Goggi” Hólmui, bei perkusionistui Orri Pállui Dýrasonui šįvakar talkina visas būrys kviestinių muzikantų, grojančių įvairiausiais matytais ir nematytais pučiamaisiais, styginiais ir mušamaisiais instrumentais. Arenoje tarp klausytojų – kapų tyla. Visi susižavėję žiūri į sceną, o joje lazerių bei prožektorių šviesoje besimaudantys muzikantai idealiai atkuria kiekvieną magišką šios šaltos, europietiškos muzikos detalę.
Dainą „Vaka“ iš albumo „( )“ publika apdovanoja entuziazmo kupinomis ovacijomis, o puikiai pažįstamą hopelandišką Jonsi falcetą sutinka taip, tarsi tai būtų angelo balsas. Grupę apsupa į žvakes panašių elektros lempučių gausa, o raudonai už muzikantų nugarų nušvitusiame ekrane – vaikai lipdantys sniego senius iš žemę nuklojusių pelenų.
Suskamba dar vienas naujas kūrinys pavadinimu „Hrafntinna“, o tada – nuostabioji „Sæglópur“ iš albumo „Takk…“.
„Sigur Ros“(nuotr. I. Bautrėno, manoMUZIKA.lt)
Grupė, pažadėjusi mums tai, kas jų muzikoje juos labiausiai tenkina, ištesi savo pažadą ir tikrai nenuvilia. Jie vieną po kito dovanoja klausytojams kūrinius, apimančius beveik visą diskografiją. Suskamba „Fljótavík“ bei „Festival“ iš „Með suð í eyrum við spilum endalaust“, „E-bow“ iš „( )“, „Hoppípolla“ bei „Með Blóðnasir“ iš „Takk…“. Albumą „Valtari“ reprezentuoja vienui vienintelė baladė „Varúð“, o ankstyvųjų dainų laukusieji apdovanojami kūriniu „Olsen Olsen“. Niekada daug kalbėti nelinkęs Jónsi lieka ištikimas tylai, ir šįvakar, neskaičiuojant tylaus „Hello“ ir poros „Thank you“, jis neištaria anei žodžio.
Pernai metais išleistas albumas „Valtari“ žavėjo lengvumu ir minimalizmu, o štai sprendžiant iš net keturių šįvakar skambėjusių naujų dainų albumas „Kveikur“ bus kur kas agresyvesnis ir artimesnis ankstyvam grupės skambesiui. Žalių lazerių šviesa nuspalvintas pirmasis naujojo albumo singlas „Brennisteinn“ šįvakar tampa raiškiu šiandieninės „Sigur Ros“ muzikos pristatymu, bet ir tuo pačiu finaliniu pirmosios koncerto dalies akcentu. Nutilus instrumentams ir užgesus šviesoms muzikantai trumpam pradingsta. Užmetęs akį į laikrodį nustembu, kad it akimirka prabėgęs koncertas jau tęsiasi beveik dvi valandas. Sugrįžusi grupė dar padovanoja „Glósóli“ bei nuoširdžiai pradžiugina mane, visą vakarą kantriai laukusį finalinio albumo „( )“ kūrinio „Popplagið“. Baigiamąja šio įstabaus koncerto daina tampa būtent ji, padabinta ekrane žibančiu šerkšnu. Sprendžiant iš staiga pratrūkusių plojimų – šios kompozicijos laukiau ne aš vienintelis.
„Sigur Ros“(nuotr. I. Bautrėno, manoMUZIKA.lt)
Muzikai nutilus gausus būrys muzikantų susispiečia scenos priekyje ir garbingai nusilenkia miniai, kuri visą šį laiką sėdėjusi pakyla ir pagerbia šiuos talentingus muzikantus stovimom ovacijom.
Ovacijos netyla, kol grupė nesugrįžta į sceną ir nenusilenkia darkart. Tik, deja, iškviesti juos dar vienam kūriniui nepavyksta ir tamsą išsklaido areną nušvietę prožektoriai.
Šį rašinį reiktų kažkaip užbaigti, bet vis dar nežinau kaip. Vis tik emocijos lieka emocijomis, ir jos ima viršų. „Sigur Ros“ koncertas buvo viena tų iš atminties neišdildomų, žodžiais nenusakomų, gyvenimą pakeičiančių patirčių, dėl kurių melomanai lankosi savo mylimų grupių koncertuose. Vieniems tuos jausmus sukelia vienokia muzika, kitiems kitokia… Mane „Sigur Ros“ šįvakar pavergė dar labiau nei bet kada ankščiau. Lūkesčiais apgaubtas renginys gausiai juos patenkino. Džiugu matyti, kad „Sigur Ros“ klausytojų ratas vis labiau plečiasi, o jų kūryba, kintanti su bėgančiais pro šalį metais, nepraranda to unikalaus islandiško savitumo. Panašu, kad kitą kartą viešint Niujorke dvi dešimtis tūkstančių talpinančios arenos šiems vaikinams gali ir nebeužtekti.
