Bulvarinė spauda nemirga bevertėmis žinutėmis apie Jameso Blake asmeninį gyvenimą, užtat apie jo muzikinį talentą pelnytai sklando legendos. 2009-aisiais ir 2010-aisiais jis garsėjo kaip vienas unikaliausių dubstepo ir bass muzikos prodiuserių Jungtinėje Karalystėje, tačiau 2011-aisiais išleidęs debiutinį, savo paties vardu pavadintą albumą, jaunasis anglas nustebino net ir visko girdėjusią publiką. Itin sėkmingas debiutas buvo nominuotas prestižiniam „Mercury“ prizui, o naujas balandžio pradžioje pasirodęs antrasis atlikėjo darbas „Overgrown“ jau dabar pretenduoja į geriausiųjų (ir laukiamiausiųjų) šių metų albumų dešimtuką.

Jameso Blake kūryba mėgaujuosi nuo pat jos ištakų. Daug girdėjau apie gyvus šio prodiuserio ir atlikėjo pasirodymus, daug jų peržiūrėjau internete, bet juk patarlė „Geriau vieną kartą pamatyti …“ neatsirado šiaip sau. Todėl šįvakar esu čia, „Terminal 5” klube, ir laukdamas daug žadančio koncerto pradžios sau tyliai spėlioju:

„Tad koks jis?

Koks jis iš tikrųjų?

Tas paslaptingasis Jamesas Blake…“

James Blake (nuotr. I. Bautrėno, manoMUZIKA.lt)

Apie tai tikriausiai mąsto ne vienas čia susirinkusiųjų. Lūkesčiai visiems neleidžia nustygti vietoje, bet iki pasirodymo dar valanda. Tuo tarpu scenoje ramiai pulsuojančią post dubstep, house ir UK garage stilių sintezę kuria niujorkietis Drew Lustmanas, pseudonimu „FaltyDL“, o palubėje besisukantis disko gaublys skandina besirenkančią publiką saulės zuikučių žaisme. „FaltyDL“ pabaigus savo neilgą pasirodymą scenos darbininkai greitai perstumdo instrumentus, ir salėje užgesta šviesos, pranešančios apie ilgai laukto koncerto pradžią.

Scenoje lydimi plojimų pasirodo trys kukliai besišypsantys jaunuoliai. Liesas aukštaūgis Jamesas Blake sėdasi už savo instrumentų paletės ir jį kaip mat apšviečia pirmoje eilėje įsitaisiusių fotografų blykstės.

Po tylaus pasisveikinimo – instrumentinis kūrinys „Air & Lack Thereof“. Garsas kurtinantis, bet nepriekaištingas. Neilgai trukus virš klausytojų galvų švelniai nuaidi melodingas, daugiasluoksnis Jameso vokalas:

„My brother and my sister don’t speak to me, but I don’t blame them. But I don’t blame them. . .“

Jo balsą pasitinka ovacijos. Kūrinį „I Never Learned To Share“ iš debiutinio albumo puikiai pažįsta daugelis čia susirinkusiųjų ir entuziastingai pritaria atlikėjui, bet nors dainuoti bando beveik visi – bet kokį bandymą būti išgirstam užgožia driokstelėję žemi dažniai, maloniai kutenantys paširdžius. Išgirstame tūlam klausytojui galbūt kiek mažiau pažystamus kūrinius „CYMK“, bei „Klavierwerke“ iš ankstyvųjų atlikėjo EP, o tuomet suskamba ir pora naujų dainų – „To The Last“, kurios metus jo balsas kartais šiek tiek primena Thomo Yorke falcetą, bei „I Am Sold“.

„And we lay, nocturnal, speculate what we feel.“

James Blake koncertas (nuotr. I. Bautrėno, manoMUZIKA.lt)

Norint tinkamai apibūdinti Jameso Blake kūrybą galima ilgai mėgautis vardinant skirtingų stilių derinius, bet ši muzika pernelyg įvairialypė vienam konkrečiam pavadinimui. Debiutinis atlikėjo albumas stilistiškai skyrėsi nuo ankstyvųjų įrašų, bet pasiekė platesnį klausytojų ratą. Gilesnis, sunkiau apčiuopiamas ir lyriškesnis skambesys imponavo daugeliui tų, kurie galbūt niekada anksčiau neklausė dubstepo. Naujasis Jameso Blake darbas „Overgrown“ žavi tuo pačiu minimalizmu, kuriuo žavėjo ir debiutas, bet ritmai šįkart aiškesni, o aranžuotės turtingesnės. „Overgrown“ tarsi balansuoja tarp ankstyvųjų atlikėjo EP ir liaupsinamo debiuto. Na, o gyvame pasirodyme skambantys kūriniai apima visą platų atlikėjo katalogą, tad tie, kurie galbūt tikėjosi ramaus, lyriško vakaro, liks truputį nustebinti. Albumuose daugelį kartų girdėtos dainos – ramios ir verčiančios susikaupti, bet atliekamos gyvai jos skamba visiškai kitaip. Nugara nepaliauja bėgioti šiurpuliukai, kuriuos dar labiau paaštrina krūtinę ir paširdžius drebinančios boso linijos. Tik dabar, besimaudydamas kurtinančiame garso krioklyje, suprantu, ką reiškia fiziškai pajusti Jameso Blake muziką. Klausant pasirodymo nepaliauju stebėtis, kaip šie trys muzikantai nepasimeta tokioje sudėtingoje garso mozaikoje ir sugeba tobulai atkurti visą tai čia ir dabar.

Žymųjį Feist koverį „Limit To Your Love“ apšvietimas nudažo raudonai, o po jo skambantį a capella kūrinį „Lindesfarne“ publika pasitinka tokia tyla, kad, rodos, girdėti salės gale stovinčiųjų kvėpavimas. Išgirstame dar nepasirodžius naujajam albumui daug susižavėjimo sulaukusią dainą „Digital Lion“, introdukcinį debiuto kūrinį „Unluck“ bei titulinę naujojo albumo dainą „Overgrown“. Tada Jamesas pristato su juo grojančius muzikantus. Pasirodo, kad šie – jo moksladraugiai, pažįstantys šį atlikėją jau daugel metų. „Šįvakar skamba mano dainos, – sako Jamesas, – bet kartu su šiais žmonėmis mes taipogi esame kolektyvo „1-800 Dinosaur” nariai ir norėtume jums pagroti šiek tiek greitesnės šokių muzikos, kurią kuriame kartu.“ Pirmuosius kūrinio „Voyeur“ garsus publika pasitinka su šypsenomis, mat ta minėtoji „greitesnė šokių muzika“ – tokia pat atmosferiška ir ambientinė kaip ir visa likusi Jameso Blake kūryba.

Tačiau ritmui netikėtai įgavus greičio atsiranda ir neatsispyrusių šokiui.

James Blake koncertas (nuotr. I. Bautrėno, manoMUZIKA.lt)

Vakaro kaltininkas su kolegomis dar pamalonina publiką pirmuoju, oficialiu naujojo albumo singlu „Retrograde“ ir lydimi garsių ovacijų atsisveikina. Salė ir toliau skendi tamsoje. Niekas nesiskirsto. Visi žinome, kad po keleto minučių muzikantai sugrįš ir išgirsime dar porą kūrinių. Rodos, kad po tokio ilgo ir įstabaus pasirodymo Jamesas Blake ir jo grupė nebeturės kuo nustebinti, bet visi taip galvojantys smarkiai klysta. Vėl pasirodę scenoje muzikantai atlieka žymųjį debiuto singlą „The Wilhelm Scream“.

„I don’t know about my dreams.
I don’t know about my dreamin’ anymore.
All that I know is I’m fallin’,
fallin’, fallin’, fallin’ …
Might as well fall in.“

Šias eilutes kartu su atlikėju dainuoja visi čia susirinkusieji.

Na, o vakaro pabaigai paliktas kūrinys – tikrų tikriausias desertas, tarsi šaukštas ledų prie močiutės kepto obuolių pyrago. Pagalbiniai muzikantai pamojavę publikai palieka Jamesą scenoje vieną, o šis atsisveikindamas su mumis atlieka Joni Mitchell koverį „A Case of You“ ir priverčia kiekvieną jautresnės sielos klausytoją vogčiomis braukti ašaras.

Koncertui pasibaigus ir publikai palengva pradėjus skirstytis suprantu, kad mano klausimas „Koks iš tikrųjų yra James‘as Blake‘as?“ šįkart tikriausiai taip ir liko neatsakytas, bet užtat turėjau galimybę savu kailiu pajusti šiurpuliukus, kuriuos sukelia jo kuriama muzika. Analogų neturintis Jameso Blake braižas griauna per daugel metų suformuotus standartus, už klausytoją iš anksto nusprendžiančius, kokia muzika yra įvardijama kaip „elektroninė“, o kokia ne. Koncerte jis netuščiažodžiauja, už jį kalba gyvi garsai, o jiems apibūdinti žodžiai „puiku“, „įstabu“ ar „nepakartojama“ ne itin tinka. Mat šie žodžiai tėra tik bendri būdvardžiai, o šįvakar skambėjusi muzika verta daug daugiau.

James Blake (nuotr. I. Bautrėno, manoMUZIKA.lt)