Nuotr. Joseph Okpako/WireImage

Jau seniai nei vienas lietuvis nėra gavęs tiek dėmesio, kiek vakar jo gavo Marijus Adomaitis aka „Ten Walls“. Gaila, tačiau dėmesio piką muzikantas pasiekė ne dėl savo kūrybos, o dėl homofobiškų pareiškimų socialinėje erdvėje.

Apie „Ten Walls“ vakar rašė visi, kas netingėjo – pradedant įtakingiausiais naujienų portalais „BBC“ar „The Guardian“ ir baigiant svarbiausiais muzikiniais tinklalapiais, tokiais, kaip „Billboard“, „The Quietus“, „XLR8R“ ir begale kitų. Marijaus Adomaičio sceninio vardo žymė #tenwalls buvo tarp populiariausių dienos hashtagų, o jį naudojo visa puokštė įtakingiausių ir įdomiausių šokių muzikos atstovų nuo „The Chemical Brothers“ lyderio iki iškiliausių šio žanro vardų, tokių, kaip „Fort Romeau“, „Chase & Status”, „Goldroom“, Jimmy Edgar, „Tiga“, „Lane 8”.

Marijų paliko jam atstovavusi agentūra, o muzikos įrašų parduotuvė „Phonica“ atsisakė pardavinėti jo naujausią plokštelę „Sparta“.

Pats atlikėjas, ištrynęs savo facebook paskyroje esantį įrašą, net du kartus atsiprašė savo muzikos gerbėjų. Tačiau, kad ir kaip jis bebūtų stengęsis, regis, pastangos nuėjo perniek. Muzikantą iš savo festivalių line up‘ų išbraukė didžiausių vasaros muzikos fiestų rengėjai – „Sonar“, „Creamfields“, „PITCH“, „Pukkelpop“, „Urban Arts“. Visi jie pabrėžė paprastą, regis, jau seniai aiškią gyvenimo tiesą: vietos po saule turi užtekti visiems, nepriklausomai nuo jų rasės, lyties ar seksualinės orientacijos.

Žinant tokį muzikantų, leidėjų, prodiuserių ar festivalių organizatorių požiūrį, regis, neturėtų stebinti ir tokia jų reakcija į itin homofobišką ir neapykantos prisotintą Marijaus įrašą. Ir visgi, nors ir dedamųjų šios istorijos epiloge nėra daug, kai kuriuos iš jų išskirti galime (ir šįkart tikrai nesiimsime smerkti Marijaus ar  ieškoti kaltų).

1. Lietuva neteko nacionalinio pasididžiavimo. Už sėkmingą „Ten Walls“ kelionę pasaulinėje muzikos rinkoje mūsų šalyje buvo pradėta sirgti panašiai, kaip ir už Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę olimpinėse žaidynėse. Marijaus sėkmė buvo laikoma visos Lietuvos sėkme, o jo pergalės – visos šalies laimėjimais. Ne veltui Marijus Adomaitis buvo pirmasis ir kol kas vienintelis lietuvis sėkmingai važiavęs pasaulinės muzikos rinkos keliu. Dieną, kai „Walking With Elephants“ pasiekė perkamiausių Jungtinės Karalystės singlų topo dešimtuką, jau po metų turėtume rasti wikipedios įsimintinų Lietuvai datų sąraše.
2. Lietuva praplėtė tolerancijos ribas. Tokios aršios industrijos atstovų reakcijos į kokio nors muzikanto pasisakymą jau seniai neteko matyti. Todėl lygių teisių klausimo iškėlimas į diskusijos paviršių – ir labai savalaikis, ir labai naudingas įvykis. Mūsų šalis, deja, niekada negarsėjo itin didele tolerancija ir demokratišku požiūriu tiek į seksualines mažumas, tiek ir į kitataučius, kitaminčius ar kitos rasės atstovus. Todėl šiomis dienomis, kai viso pasaulio šokių muzikos atstovai tik ir smerkia homofobijos apraiškas, labai norisi tikėti, kad budulis su „nuliovu bmw“, iš kurio automobilio kartkartėmis sklinda jo dievukų „Chase & Status” muzika, susimąstys apie tai, ką kalba jo favoritai.
3. Muzikos industrija susivienijo. Taip, šio įvykio kaina mums – nedidelei, bet garbingai šaliai, besidžiaugiančiai kiekvienu savo dideliu laimėjimu – milžiniška. Tačiau šis buzzas viešojoje erdvėje pagrindžia muzikos idilės faktą: muzika kuriama ją mylintiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų rasės, tautybės, lyties ar seksualinės orientacijos. Atsakas į Marijaus įrašą buvo toks masinis, homogeniškas ir trimituojantis, kad jam likti abejingu tikrai neįmanoma. Muzikantai, prodiuseriai, leidėjai, žurnalistai ir kiti muzikos rinkos dalyviai įrodė, kad su tokiu priešiškumu, neapykanta ir netolerancija taikomasi nebus. Ir tai yra tikrai sveikintinas žingsnis. Žinoma, reikia dar kartą paminėti, kad labai gaila, jog tokias diskusijas iššaukė atlikėjas, kuris pramušė visas tarptautines sienas ir spėjo tapti mūsų šalies pasididžiavimu.

P.S. Ir pabaigai. Galime visai nuoširdžiai prisipažinti: mums tikrai velniškai liūdna. Ne tik todėl, kad šis įrašas buvo skaudus ir netikėtas, bet ir todėl, kad nuoširdžiai manome, jog gyvename pasaulyje, kuriame nėra vietos žmones skirstyti į lygius ir lygesnius. Gerus ir geresnius. Juodus ir baltus. Esame tikri, kad laikai, kai už kitokį požiūrį į gyvenimą, partnerį, religiją, politines tiesas ar kitus elementarius gyvenimiškus dalykus, buvo baudžiama, engiama, tardoma ar žudoma jau seniai liko praeity.

Labai tikimės, kad Marijus mano taip pat. Todėl viliamės, kad laikui viską sustačius į vietas, jo įrašą galėsime pavadinti pilnaties padiktuotu netyčiniu atsitiktinumu.

O kol kas tiesiog tikimės, kad ši informacinė sumaištis iššauks dar daugiau pozityvių diskusijų ir į Lietuvą atves daugiau tolerancijos kitaip mąstantiems, kitais dievais tikintiems, kitaip atrodantiems ir kitus mylintiems.