Tricky (T. Bauro nuotrauka)
Trip hopo legendos Tricky muziką atradau būdamas kokių 13 ar 14 metų. Turėjau dvi BASF firmos 120 minučių ilgio kasetes, kuriose buvo įrašyti keturi pirmieji Tricky albumai – „Maxinquaye”, „Nearly God”, „Pre-Millennium Tension” bei „Angels With Dirty Faces”. Jokių viršelių ar dainų pavadinimų, tik muzika. Prisipažinsiu, kad tuomet tos muzikos nesupratau. Tie šnabždesiai, lūžtantys ir aidintys ritmai, bei keisti garsai mane baugino, bet tuo pačiu kažkaip nenumaldomai kvietė vėl ir vėl jų klausytis per ausines šaltais žiemos vakarais, kai namų darbai jau būdavo padaryti.
Prisijaukinus Tricky (tikrasis vardas – Adrian Thaws) atrasti trip hopo grožį „Massive Attack” ir „Portishead” albumuose buvo gerokai paprasčiau. Iki šių dienų „Massive Attack” yra mano mylimi ir mėgstami šio žanro vėliavnešiai. Bet širdyje taip ir neišsitrynė speciali kertelė, skirta tiems keistiems, nesuprantamiems ir bauginančiai patraukliems Tricky įrašams, kurie šiandien man turi dar ir nostalginę vertę.
Tricky pasirodymai garsėja tuo, jog yra absoliučiai nenuspėjami. Kartais unikalūs, kartais tragiški, kartais tiesiog nepavykę. Tricky yra žmogus – mįslė, garsėjantis audringu gyvenimo būdu ir prie jo nederančiu pavydėtinu produktyvumu (dvylika albumų, nesuskaičiuojama galybė bendrų kūrinių su kitais atlikėjais, krūva remiksų…). Žinia, kad jis su savo naujuoju projektu „Skilled Mechanics” aplankys ir menų fabriką „Loftas” mane nudžiugino, o žinia, jog bilietai į šį koncertą perkami anaiptol ne taip gerai, kaip norėtųsi nei kiek nestebino. Juk tai specifinė, nišinė muzika skirta toli gražu ne kiekvienam.
Tačiau panašu jog nerimauta be reikalo. Nežinau kiek tiksliai žmonių telpa „Lofte” (šis skaičius, manau, kinta priklausomai nuo grojančiųjų „kalibro”), tačiau penktadienio vakarą ši erdvė buvo tankiai užpildyta galvomis dar gerokai prieš vakarą apšildžiusios lietuvių alternatyvios audiovizualinės elektronikos pažibos „Fusedmarc” pasirodymą.
Fusedmarc (I. Bautrėno nuotrauka)
Neslepiu simpatijų šiam kolektyvui ir niekaip nesuprantu, kodėl „Fusedmarc” nėra gerokai populiaresni tiek Lietuvoje, tiek ir už šalies ribų. Ši grupė – tai savotiškas ir unikalus fenomenas. Jų muzika – labai įdomi, su niekuo nesupainiojama ir nesulyginama, nors ir sunku deramai apibūdinti jų grojamą stilių. Galbūt tai eksperimentinė elektronika? Tačiau šiandien šis žodžių derinys absoliučiai nieko nepasako. O ir šiaip kam tai analizuoti? „Fusedmarc” muzika kalba pati už save.
Ko pritrūko? Garso. Po tokio intensyvaus „daužymo” turėtų pradėti kraujuoti ausų būgneliai, o taip, deja, neįvyko. Prieš porą metų regėti Mokytojų namų „Vasaros terasoje” man „Fusedmarc” patiko labiau. Nenuostabu. Aną kartą jie buvo pagrindinė vakaro ašis, o šįkart ne. Kiek apmaudu, kad šįkart grupė negalėjo įgyvendinti visų savo audiovizualinių sprendimų, o ir „pavaryti” geriau už vakaro žvaigždes apšildantiems atlikėjams neleistina. Taip jau būna. O gaila. Jų tribute’as skirtas David Bowie atminimui buvo vienas iš ryškiausių vakaro momentų.
O tada į „Lofto” sceną žengė Tricky ir jo muzikantai.
Kas čia įvyko?…
Tricky (T. Bauro nuotrauka)
Šiandien galiu drąsiai teigti, kad tai buvo vienas keisčiausių mano kada nors regėtų pasirodymų. Būtent, ne „koncertų”, o „pasirodymų”. Tai ką Tricky išdarinėjo scenoje nesinori vadinti koncertu, nes jo indelis į skambančios muzikos kokybę buvo labiau idėjinis. Impulsyvūs judesiai, nuolatinis rūkymas ir nervingas džemperio tampymas… Tarpais pasigirstanti moteriško vokalo fonograma. Negirdimas šnabždėjimas, kurio pagarsinti nepavyko net dviems mikrofonams. Gal būtų pakakę ir vieno, tačiau jų abiejų Tricky niekaip nenorėjo paleisti iš rankų. Laiduose nuolat painiojosi ir žemėn krito tų mikrofonų stovai, kuriuos nesėkmingai bandė gelbėti vienas iš scenos darbuotojų… Buvo kiek nejauku, jog laiduose įsipainios ir žemėn virs pats Tricky. Taip neįvyko, tačiau panašu, kad bent porą kartų jis buvo netoli to.
Skambėjo daugiausia naujausi kūriniai iš albumo „Skilled Mechanics”. Žinoma neapsieita ir be poros senų perlų, iš kurių ypač pradžiugino „Overcome”. Taip pat gražiai nuskambėjo gan netikėtas grupės „Stone Sour” kūrinio „Bother” koveris, su kuriuo Tricky neturėjo nieko bendro – grojo gitaristas, dainavo būgnininkas.
Klausydamasis ir stebėdamas šią anomaliją pagavau save ir nusiviliantį ir nustebusį. Besidžiaugiantį, kad pagaliau pamačiau tą keistą atlikėją, anuomet šaltais žiemos vakarais šnabždėjusį man iš tų senų BASF kasečių, bet nuliūdusį, kad jo pasirodymas yra ne tiek mistiškas, kiek chaotiškas ir nejaukus. Daug esu girdėjęs, kad iš Tricky pasirodymų galima laukti bet ko, tad lūkesčiai kaip ir buvo patenkinti, bet to pilnatvės jausmo, kuris aplanko regint kai kurias savo nostalgija ir atsiminimais apipintas legendas nebuvo.
Tricky (T. Bauro nuotrauka)
Pirmoji koncerto dalis baigėsi gan greit, o Tricky, lydimas savo bendražygių išsvirduliavo į užkulisius ir nesirodė tiek, kad jau beveik patikėjau, jog šis trumpas jo pasirodymas baigėsi. Anaiptol. Bisas, o gal labiau antroji koncerto dalis, „ištaškė” daug labiau nei pirmoji. Nežinau, gal Tricky užkulisuose „įkalė” stiklinę vandens, bet jo judesiai tapo labiau koordinuoti, o vokalas (ir klyksmai) aiškiau girdimas ir labiau suprantamas. Keistas pirmosios dalies nesėkmes atpirko antrosios dalies privalumai, bet jei apie šio pasirodymo kokybę paklaustumėm paties atlikėjo jis tikriausiai nesuprastų apie kokias nesėkmes mes jo klausinėjam.
Ko dar truko? Trūko gyvo moteriško vokalo, kuris suteikia Tricky šnabždesiams deramų atspalvių. Fonograma nesiskaito. Trūko garso. Tiek „Fusedmarc”, tiek ir Tricky pasirodymai buvo gerokai per tylūs. Garso bangos nedrebino krūtinės taip, kaip šio žanro koncertuose turėtų. Taip pat man trūko ir daugiau senųjų kūrinių. Aš suprantu, kad dvylika albumų užantyje turinčio atlikėjo (kuris prie viso to dar ir pristato savo naują projektą su naujais muzikantais) reikalauti, kad jis grotų daugiau kaip dviejų dešimtmečių senumo kūrinius nereikia. Bet neabejoju, kad išgirdus daugiau senienų po pasirodymo manyje likusi tuštuma būtų bent dalinai užpildyta.
Kas buvo labai gerai? Naujieji Tricky muzikantai, sugebantys įvilkti šį keistuolį į deramą muzikinį rūbą. Taip pat gerai buvo „Fusedmarc”, kuriuos po šio Tricky apšildymo drąsiai galima vadinti vakaro lyderiais.
Vakaras buvo keistas. Pliusiukas uždėtas, bet tuštuma liko. Ją užpildys, tikriausiai, tik visu garsu klausomi Tricky albumai per kokybiškas ausines. Kai kurie atlikėjai būtent taip atsiskleidžia geriausiai. Panašu, kad Tricky yra vienas iš jų.
