Benjamin Clementine vardas melomanų lūpose pastaraisiais metais skambėjo itin dažnai. Mažai kam žinomo Prancūzijos gatvėse muzikinės laimės ieškojusio brito kūrybos taip niekas būtų ir nesužinojęs, jeigu ne prestižinis „Mercury“ apdovanojimas, teikiamas už geriausią Didžiosios Britanijos metų albumą. Būtent šį prizą laimėjo debiutinis muzikanto diskas „At Least For Now“. Tačiau apie viską kalbėti reikia nuo pradžių, nes Clementine‘o gyvenimo istorija verta atskiro vadovėlio. Sunki vaikystė, meilė literatūrai, pabėgimas iš namų, klaidžiojimas Londono priemiesčiuose, o vėliau – Paryžiaus gatvėse – tai tik kelios nedidelės istorinės nuotrupos iš skaudžios, sunkios, liūdnos, tačiau laimingą pabaigą turinčios muzikanto istorijos. Nors jam tik 27-eri, Benjaminas per šiuos metus patyrė tiek, kiek didžiuodamasis apie savo gyvenimą papasakoti galėtų nedažnas 80-metis. Skurdas, patyčios, benamio dalia, beatodairiškos darbo paieškos ir visą gyvenimą lydėjusi meilė muzikai, kurios triumfas besiblaškančios ir vietos po saule ieškančios asmenybės gyvenimą pavertė gyva pelenės istorija.

Šiandien Benjaminas Clementine‘as – viena ryškiausiai spindinčių žvaigždžių, turinčių savo įsitikinimus, išskirtinę pasaulėžiūrą ir, kas svarbiausia, unikalų muzikinį polėkį. Jo kūryba – tai asmeninio gyvenimo refleksija, pripildyta liūdesio, vilties, pasimetimo ir gyvenimo meilės. Tai žmogus, kurio kūryba ir nuoširdumas nekelia jokių abejonių, nes viskas, kaip sako pats muzikantas, yra išgyventa, išjausta ir patirta. Gyvenimas gatvėse, santykis su žmonėmis ir pasauliu, viltis ir meilė – tai pagrindinės temos, vyraujančios šio liūdesio ir vilties dainiaus kūryboje.

Šiuo metu pianino burtininkas B. Clementine‘as vieši Niujorke, kur įtemptai ruošiasi savo koncertiniam turui. Gerdamas rytinę kavą viename Manheteno viešbutyje muzikantas mielai sutiko skirti laiko Lietuvai. Nepaisant to, kad interviu turėjo baigtis po 15 minučių, pokalbis truko gerokai ilgiau nei pusvalandį. Benjaminas pasakojo ne tik apie sudėtingus savo gyvenimo metus Paryžiaus gatvėse, bet ir apie meilę muzikai, svajones, požiūrį į gyvenimą, savo kūrybą ir, žinoma, artėjantį koncertą mūsų šalyje.

Nuoširdus, šiltas, velniškai gilus ir kartu ypatingai paprastas – toks man pasirodė dainų „London“, „The People and I“ ar „Nemesis“ kūrėjas. Todėl labai džiaugiuosi, kad manoMUZIKA yra pirmoji Lietuvoje, savo skaitytojams pateikianti išskirtinį pokalbį su šia analogų pasaulyje tikrai neturinčia asmenybe.

Tavo tėvai svajojo, kad taptum teisininku. Kada galutinai supratai, kad tėvų svajonėms nelemta išsipildyti?

Sulaukęs 18 metų įstojau į universitetą, kuriame visai neblogai sekėsi. Puikiai baigiau pirmą kursą, tačiau visą mokymosi laiką jaučiau, kad tai ne mano vieta. Kur kas labiau apsimetinėjau teisininku nei juo iš tiesų galėjau būti. Suvokiau, kad nebenoriu to daryti, todėl susipakavau daiktus ir išvykau. Grįžau iš universiteto namo ir pagalvojau: ką galėčiau veikti? Neturėjau kito pasirinkimo, todėl pradėjau dirbti drabužių parduotuvėje, o vėliau išvykau į Paryžių.

Viename interviu esi pasakojęs istoriją, kaip vaikystėje tavo vyresnis brolis namo atvežė pianiną. Tai buvo instrumentas, kurį iškart pamilai ir supratai, kad nori juo groti. Galbūt atsimeni pirmą kūrinį, kurį  bandei pagroti? Kur šiuo metu stovi tavo pirmasis pianinas?

Pirmas mano išmoktas kūrinys buvo kompozitoriaus Eric Satie darbas „Gymnopedies 3”. Bandžiau jį sugroti iš atminties. Nuo tos akimirkos, kol gyvenau tėvų namuose, šis procesas vykdavo kiekvieną dieną (juokiasi).

Beje, pianinas vis dar stovi ten pat – tuose pačiuose namuose Londone.

Gyvenime esi turėjęs daug sunkių akimirkų, ypatingai po tėvų skyrybų. Palikai namus, be skatiko kišenėje persikėlei į Kamdeną, vėliau – į Paryžių. Grojai gatvėse, neturėjai pastovios gyvenimo vietos ir išgyvenai tikrai sunkų laiką. Prisipažink, ar kada nors esi pagalvojęs apie tai, kad atėjo laikas sustoti, viską mesti šalin ir imtis ko nors kito, bet ne muzikos?

Niekada. Nuo tos akimirkos, kai supratau, kad noriu kurti muziką, nė karto nepasidaviau. Mano muzika gimsta iš meilės. Niekada negalvojau apie karjerą. Muzika man – visai kaip santykiai su mylimu žmogumi. Įsimylėjęs tiesiog negalvojau apie pasekmes. Pasidaviau meilei ir plaukiau ten, kur ji mane nešė.

Kai pirmą kartą išvykau į Paryžių, pradėjau dirbti vienos kavinės virtuvėje, vėliau bandžiau įsidarbinti įvairiuose baruose, tačiau man nepavykdavo. Įsivaizduok, tokiame mieste, kaip Paryžius, aš nesugebėjau gauti darbo! (juokiasi) Tada pradėjau groti gatvėse, kur žmonės manęs klausydavosi, o už pasirodymus atsidėkodavo pinigais. Tai buvo ir liko mano darbas, kurį dirbu iki šiol.

Taigi, niekada nenustojau ir, ko gero, nenustosiu kurti. Tai pasakiau sau tą ypatingąją akimirką, kai žengiau pirmuosius muzikinius žingsnius.

Tavo gyvenimo istorija – ypatinga. Dalis jos – labai asmeniška ir niūri, pilna vienatvės, nevilties ir maišto. Ne kartą esi minėjęs, jog tavo patirtis ir yra pagrindinis įkvėpimas. Tačiau šiuo metu tas „sunkusis“ gyvenimo etapas jau praeity. Tapai mados namų „Burberry” veidu, esi viena populiariausių šiandienos muzikos ikonų, kurias savo šalyse nori matyti begalė renginių organizatorių. Viskas per pastaruosius metus kardinaliai pasikeitė. Ar tau vis dar lieka laiko tai asmeninei kūrybai? Iš kur semiesi įkvėpimo?

Mano muzika yra apie pasauli. Ji skirta pasauliui. O jame šiuo metu vyksta labai daug įdomių dalykų. Žvilgtelėkime į Ameriką ir ten besireiškiantį Donaldą Trumpą, pagalvokime apie sprogimus Briuselyje ar Paryžiuje. Atsisukime į Nigeriją, Siriją ar kitas masinių žudynių vietas, kuriose matome nuoseklų ir amoralų žmonių elgesį. Kartais, norint „įsikvėpti“, pakanka pamatyti ir pajausti pasaulio – t.y. mūsų pačių reakcija į tai kas vyksta aplink… Apie tai ir noriu kalbėti, kurti ir rašyti.

Obuolys nuo obels netoli terieda, tačiau kai jis atsiduria netoli namų – pradeda rūpėti kiekvienam. Taigi, pasaulyje vyksta velniškai daug dalykų, kurie šiuo metu yra mano naujojo albumo inspiracija. Kuriu ir rašau apie tai, kas vyksta, nes manau, kad gyvenimas yra pavojuje. Todėl mano, kaip menininko, tikslas yra sugrąžinti žmonėms viltį.

Ar kasdienybė ir gyvenimo problemos ir yra pagrindinės priežastys, dėl kurių tavo muzika yra tokia gili ir kartu liūdna?

Mano muziką dažnai įkvepia liūdni dalykai, tačiau nesu tikras, ar ji pati tikrai yra liūdna. Sakyčiau priešingai – ji atneša viltį.

Taip, mano patirtyje ir išgyvenimuose yra nemažai liūdnų akimirkų. Apie jas aš dainuoju. Tačiau taip yra todėl, kad nenoriu apsimetinėti. Negaliu žmonėms meluoti ir sakyti, kad man linksma, jeigu širdyje liūdžiu. Rašau apie tai, ką jaučiu.

Liūdesys man nėra svetimas, tačiau visada noriu būti tas kūrėjas, kuris gali žmonėms atnešti viltį.

Apie tave ir tavo kūrybą tiek muzikos kritikai, tiek ir melomanai yra išsakę daug gražių žodžių. Tačiau kaip savo muziką ir save patį apibūdintum tu pats?

Sakyčiau, kad esu ramus žmogus – visai, kaip tas berniukas, kuris nori kalbėti apie jam rūpimus gyvenimiškus dalykus. Tokia yra ir mano muzika: ji apie mane, mano patirtį ir išgyvenimus.

Gaila, tačiau šiandien labai nedaug žmonių turi kiaušus ir leidžia sau kalbėti tik tiesą – tiek apie savo gyvenimą, tiek apie tikrus aplink vykstančius dalykus. Todėl jaučiu pareigą būti vienu iš tų kelių…

Prieš metus pasirodė tavo debiutinis albumas „At Least For Now“. Šį diską išleido didžiulė įrašų kompanija „Virgin“. Visuomenėje nesvetima nuomonė, kad didieji leiblai su laiku ima vis labiau riboti atlikėjo saviraišką ir stengiasi daryti didesnę įtaką jo kūrybai. Ar taip atsitiko ir tau? Kokie yra darbo su didžiaisiais industrijos atstovais privalumai ir trūkumai?

Pirmą savo EP įrašiau nedidelėje įrašų kompanijoje. Tai padariau praktiškai vienas. Po šio įrašo pasirodymo sulaukiau daug dėmesio, todėl kai sukirtau rankas su „Virgin records“, tą pačią akimirką sutarėme, kad darysiu tai, ką norėsiu. Taigi, galiu vadintis laimingu žmogumi, nes taip pasiseka ne kiekvienam (šypsosi).

Tačiau visų leiblų ir korporacijų tikslas yra vienintelis – gauti pinigų. Jie tau suteikia puikias sąlygas realizuoti savo idėjas, bet čia pat palieka pareigą padėti jiems uždirbti. Tačiau tam, kad tu generuotum pinigus, žmonės visų pirma turi mylėti tavo darbą. Šiam tikslui pasiekti atlikėjas privalo sukurti kažką gražaus ir ypatingo.

Žinau, kad yra įvairių kompanijų, diktuojančių savas taisykles. Tačiau man tikrai pasisekė. Nejaučiu jokio diktato iš šalies ir galiu mėgautis kūrybine laisve. Kuriu ir niekada negalvoju apie pinigus. Tai – laimingo kūrėjo ženklas.

Žinau, kad pastaruoju metu klausimų apie tai gauni daug, tačiau negaliu nepaklausti ir aš. Tavo debiutinis įrašas buvo pripažintas geriausiu Didžiosios Britanijos albumu ir iškart laimėjo prestižinį „Mercury“ apdovanojimą. Ką šis įvertinimas reiškia tau, kaip žmogui ir kaip muzikantui?

Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad nesidžiaugiu. Tikrai esu laimingas, kad „At Least for Now“ sulaukė tokios sėkmės. Tačiau džiaugiuosi ne todėl, kad esu muzikantas ar menininkas. Džiaugiuosi todėl, kad albumas buvo sukurtas, tada, kai buvau bohema, valkatavau ir trainiojausi Paryžiaus gatvėmis. Tai geriausias įrodymas, kad toli gražu ne visada nugali tuštybė, gyvenimas rytdiena ir garbės troškimas. Tai signalas, kad šiandien nebepakanka atsikelti ryte, parašyti tris dainas, nueiti į studiją ir jas įrašyti.

Esu labai laimingas, kad įrodžiau žmonėms, jog šis prestižinis apdovanojimas gali atitekti tiesiog už tai, kad kurdamas kūrėjas išlieka savimi. Ne todėl, kad jis iš turtingos šeimos; ne todėl, kad jis baigė elitinį universitetą, o todėl, kad jis yra žmogus, kuriam rūpi.

Kita vertus, šiuo metu mes gyvename pasaulyje, kuriame svarbu, kad apie tave kalbėtų. Žmonės nori apie tave kalbėti, gali apie tave kalbėti ir daro tai garsiai. Taigi, „Mercury“ prizas leido žmonėms apie mane kalbėti ir išgirsti mano muziką.

Tačiau nesu garbėtroška. Man tikrai nereikia garbės. Esu žmogus, kuriam nerūpi, ką apie jį galvoją „ypatingai svarbūs“ asmenys. Esu kūrėjas, kuris kuria, įrašinėja ir atlieka savo muziką.

Taigi, nors esu tas pats Benjaminas Clementine‘as, kuris kažkada grojo Paryžiaus gatvėse, skirtumų yra: šis apdovanojimas nė kiek nepakeitė manęs, kaip asmenybės, tačiau leido žmonėms išgirsti mano muziką ir suteikė progą mano karjerai kilti aukštyn.

Esu didelis tavo muzikos gerbėjas, o „At Least For Now“ mano fonotekoje užima ypatingą vietą. Todėl turiu klausimą, kuris mane kamuoja nuo pirmos akimirkos, kai perklausiau tavo albumą. Kas įkvėpė tavo dainą „The People and I“ ir kas yra ta moteris, į kurią tu kreipiesi pirmose kūrinio eilutėse?

Visa ši daina – tai vientisa metafora, kurioje moteris įkūnija dvi prasmes. Kūrinio pradžioje moteris yra gamta, vėliau – mylimoji, su kuria lemta išsiskirti. Kalbėdamas apie gamtą ir kreipdamasis į moterį aš turiu minty mylimąją. Kūrinio pabaigoje esantys žodžiai „This time is only for people and I“ reiškia, kad aš tiesiog pavargau mylėti tik vieną žmogų, nes turiu mylėti visus. Tokia yra ir visos dainos priežastis – visa žmonija yra svarbi, su visais privalome elgtis vienodai teisingai, nežiūrint į tai, iš kur jie yra ar kur užaugo. Esu tikras, kad yra ir daugiau taip galvojančių žmonių.

Šis požiūris man padėjo išlikti tada, kai buvo sunku; tada, kai trankiausi po Paryžiaus gatves ir dainavau šio miesto užkampiuose. Kiekvienas žmogus man buvo lygus ir vienodai svarbus. Kažkada netgi buvau pagalvojęs, kas būtų, jeigu gatvėje manęs paprašytų išmaldos mano tikras brolis ir benamis. Supratau, kad paskutinius savo skatikus atiduočiau tam, kuris būtų priėjęs pirmasis. Šiuo atveju tikrai nebūtų buvę jokių išlygų. Taigi, tokia šios dainos reikšmė: visi yra vienodai svarbūs ir su visais turi būti elgiamasi vienodai.

Ar atsimeni, kokią pirmą dainą sukūrei?

Pirmoji mano sukurta daina vadinosi „Edmonton“. Tačiau turėjo praeiti maždaug 10 metų, kad ją įrašyčiau Paryžiuje.

O kuris albumo kūrinys tau pačiam patinka labiausiai?

Tai labai sunkus klausimas (šypsosi). Kiekviena daina – išgyventa, todėl visi kūriniai man yra vienodai svarbūs. Mėgaujuosi juos atlikdamas. Tiesą sakant, pastaruoju metu neklausau savo albumo, nes mintyse ir ant popieriaus – naujo disko užuomazgos.

Ruošdamasis pokalbiui su tavimi, peržiūrėjau šimtus internete esančių įrašų, tavo interviu ir ištraukas iš koncertų. Viename iš jų, berods tai vyko Paryžiuje, prieš žengdamas į sceną tu persižegnoji. Ar tai – tradicinis tavo ritualas? Koks apskritai yra tavo santykis su Dievu?

Mano autoritetas – močiutė. Ji buvo katalikė, anapilin iškeliavusi tada, kai sulaukiau 12 metų.

Močiutė buvo vienintelis mano gyvenimo žmogus, tuo metu įrodęs, kad meilė iš tiesų egzistuoja. Kartu ji buvo ir mano kelrodis tais sunkiausiais metais – kai išėjęs iš namų apsigyvenau Kamdeno gatvėse, kai laimės ieškojau Paryžiaus užkampiuose. Visą tą laiką galvojau, kad močiutė yra šalia. Ir ši mintis, klaidžiojant gatvėmis, man leido išlikti gyvam, turėti viltį, nesustoti ir tikėti gyvenimu.

Vaikystėje močiutė mane dažnai vesdavosi į bažnyčią, kur matydavau besižegnojančius žmones. Todėl iki šiol tai ir pats darau ganėtinai dažnai. Akimirkos prieš koncertus – ne išimtis. Taigi, tam tikri ritualai yra mano gyvenimo dalis.

Kalbėti apie Dievą nėra lengva. Tikiu, kad egzistuoja aukštesnė jėga, kuri priklauso kiekvienam iš mūsų. Taip pat tikiu, kad mes visi turime mus saugančių ir globojančių aukštesnių jėgų. Toks yra mano tikėjimas.

Gegužės viduryje atvažiuoji į Lietuvą – į nuostabią šalį, kuri su tavimi turi nemažai bendro. Tu ilgą laiką kovojai dėl savo laisvės ir galimybės, o Lietuva – 50 metų sunkiai kovojo dėl savo šalies Laisvės ir nepriklausomybės. Kaip manai, kuo tokios kovos yra svarbios žmonėms, tautoms, valstybėms?

Tai svarbiausios gyvenimo kovos. Nėra nieko prasmingiau nei kovoti už tiesą, kuria tikime. Jeigu nustotume kovoti – tai būtų gėrio pabaiga. Tačiau labai svarbu, kad ši kova nebūtų padrika. Turime kovoti išmintingai, pagarbiai ir su didele meile. Ši kova – tai mūšis už ateitį. Už tokią ateitį, kokią mes norime matyti; už ateitį, kurioje gyvens mūsų vaikai, anūkai ir jų vaikai. Ši kova privalo būti sąžininga, todėl, kad kovojame ne tik už save, bet ir už visus.

Tokia kova niekada nesibaigia. Ji vyksta nuolat. Netikiu absoliučia taika, tačiau tikiu keliu jos link. Todėl šiuo keliu turime eiti ir stengtis niekada nepaklysti. Taip, labai tikėtina, kad taip niekada ir nepasieksime galutinės stotelės, ant kurios užrašyta „TAIKA“. Tačiau žinau, kad ta stotelė yra mūsų siekiamybė. Todėl kelias jos link yra pats svarbiausias.

Šiandien ne kartą kalbėjai apie žmonijos ar pasaulio ateitį. Tačiau šįkart pakalbėkime apie tavo muzikinę ateitį. Žinau, kad jau esi parašęs poezijos knygą. Taip pat minėjai, kad ruoši naują albumą. Kada visa tai pasirodys muzikos parduotuvių lentynose?

Dabar mano tikslas – išleisti naują albumą. Šiuo metu rašau jam klasikinę muziką – pianino partijas. Taip pat, kaip jau ir sakei, baigiu ruošti savo poezijos knygą. Tikiu ir tikiuosi, kad visa tai dienos šviesą išvys dar šiemet. Taip pat jau netrukus leisiuos į didžiulį koncertinį turą groti savo kūrinius mano muziką mylintiems žmonėms.

Beje, šiuo metu tikrai labai noriu atvažiuoti į Lietuvą (šypsosi).

Jei jau prakalbai apie Lietuvą, galiu prisipažinti, kad Tavo koncertą mūsų šalies melomanai jau dabar vadina laukiamiausių metų renginiu. Ko jie turėtų tikėtis iš tavo pasirodymo?

Kad ir kaip keistai tai nuskambėtų, bet manau, kad jūs neturite tikėtis nieko. Ir taip yra todėl, kad neįsivaizduoju, kokius lūkesčius turėsiu pateisinti (šypsosi). Manau, kad geriausia į koncertą ateiti be didžiųjų lūkesčiu. Tada paprasčiausiai nereikės nusivilti.

Galiu visiems pažadėti, kad užlipęs ant scenos atiduosiu visą savo širdį. Ir ne tik tai. Atiduosiu visą save. Tikiuosi, kad tai pajus kiekvienas koncerto lankytojas.

Pastaraisiais metais tavo gyvenimas pasikeitė iš esmės. Žmogus, kuris grojo Londono ir Paryžiaus gatvėse, vos sudurdamas galą su galu, šiandien yra viena geidžiamiausių žvaigždžių. Natūralu, kad tokioje situacijoje pasikeitė ne tik tavo statusas, bet ir tavo galimybės. Esi užsiėmęs, daug keliauji ir koncertuoji. Tačiau kiekvieno (net ir labiausiai užsiėmusio) žmogaus gyvenime, egzistuoja laisva akimirka, atokvėpis. Apie ką tokiomis akimirkomis tu svajoji?

Žinoma, tai priklauso nuo situacijos, nes mąstau ir išgyvenu kiekvieną gyvenimo sekundę. Net ir atsigulęs prieš miegą galvoju apie begalę dalykų. Visada mąstau apie tai, kaip mano muzika pasiekia žmones; svarstau ir tikiuosi, kad klausydamiesi mano kūrybos jie galvoja ne apie mane – Benjaminą Clementine, bet bando suvokti pačią muziką ir jos patirtį.

O kartais tiesiog guliu, žiūriu į lubas ir suprantu, koks nuostabus vis dėlto yra šis pasaulis. Prisimenu savo gyvenimą Paryžiuje, žmones, kuriuos ten sutikau, įvykius, kuriuos pergyvenau… Tokių akimirkų metu suprantu, kad mes visi gyvename stebuklingoje svajonėje. Nei vienas iš mūsų nepasirinko ir nenusprendė pats ateiti į šį pasaulį, bet mes esame čia. O tai yra tikras svajonės išsipildymas. Todėl kiekvieno iš mūsų pašaukimas šioje žemėje – svajoti ir kurti svajones.

Ačiū Tau už pokalbį!