Fink’s Sunday Night Blues Club
Vis didesnę gerbėjų armiją visame pasaulyje turinti britų grupė “Fink” ryžosi avantiūrai. Kolektyvo siela, kūrybinis ir idėjinis vadas Finas Greenallas nusprendė trumpam nutolti nuo garsų, dėl kurių juos myli žmonės, ir nertis į savo senos aistros – bliuzo vandenis. Kaip tarė, taip ir padarė: sėdo, įrašė plokštelę, kurioje, kaip netrukus pasirodysiančiame interviu prisipažins, turėjo būti daugiau kūrinių, tačiau… tačiau pateko viso labo aštuoni.
Negana to, kad Finas įrašė komerciškai atrodytų ne itin patrauklų albumą, jis nusprendė leistis į trumpą šio albumo pristatymo turą Europoje. Nauja sudėtis (taip taip, iš tiesų keista bliuzo kompanijoje ant scenos nematyti etatinių grupės narių Timo Thorntono ir Guy’aus Whittakerio), naujas skambesys ir mažos (specialiai tokiems pasirodymams pritaikytos) erdvės sužavėjo Finą ir jis leidosi į dešimties koncertų kelionę. Turo žemėlapyje – Olandijos, Vokietijos, Šveicarijos ir Jungtinės karalystės miestai.
Kadangi esu vienas iš tų žmonių, kurie galėtų drąsiai vadintis šio atlikėjo die hard fanu, supratęs, kad galimybė pamatyti “Fink” naujame amplua ateityje gali ir nepasikartoti, iškart puoliau ieškoti progos sudalyvauti viename iš dešimties projekto “Fink’s Sunday Night’s Blues Club” pasirodymų. Taip sukritus visiems nedideliems atsitiktinumams, mano muzikinių kelionių turo stotele tapo Amsterdamas. Ir tai buvo antras “Fink’s Sunday Night Blues Club” turo miestas, į kurį grupė atvyko tiesiai iš Groningeno.
Prieš pradedant kalbėti apie “Fink” Amsterdame reikėtų prisiminti ir keistas šio koncerto aplinkybes. Vos paskelbus, kad grupė savo pasirodymą surengs vienoje įspūdingiausių miesto vietų – džiazo klube “North Jazz Caffe”, bilietai į koncertą buvo išpirkti akimirksniu. Tačiau likus kelioms savaitėms paaiškėjo, kad… kad klubas bankrutavo. Taigi, iškilo klausimas, ar apskritai įvyks taip laukiamas muzikanto pasirodymas. Tačiau neilgai trukus “Fink” paskyroje buvo paskelbta, kad “Fink’s Sunday Night Blues Club” koncertas įvyks vietoje, kuri ne kartą priglaudė Laura Mvula, Michael Kiwanuka ir kitus panašau lygio atlikėjus. Taigi, paskutinės balandžio dienos svajonių vieta vadinosi “People’s Place” – šauni erdvė visai netoli olandų ir šios šalies turistų pamėgto nacionalinio muziejaus. Vieta, kurioje po daugelio metų savo pamėgtą fullcapą hito „Sort Of Revolution” kūrėjas iškeitė į rimto bliuzmeno skrybelę.
“People’s place” – tai nedidukė arena, talpinanti maždaug 600 žmonių. Tai nedidelė erdvė, savo scenos paprastumu kartais primenanti vidurinių mokyklų aktų sales. Tačiau šis įspūdis – tik pirminis ir dažnai apgaulingas, mat čia dažniausiai ir koncertuoja tos grupės, kurios spjauna į vizualiką ir atsiduoda garsui. Toks buvo ir “Fink” pasirodymas. Grupę viso renginio metu apšvietė viso labo keturi prožektoriai, tačiau net ir patys ausyliausi žmonės (nežinau, ar egzistuoja toks pavadinimas, tačiau šįkart jis labai tinka) negalėjo reikšti jokių priekaištų garsui. Koncertas buvo įgarsintas nuostabiai. Ir tai jau savaime buvo didžiulė šventė visiems tiems, kurie akis (ir ausis) išdegę laukė talentingojo Fino Greenallo. Šiame koncerte tiesiog nereikėjo šviesų, lazerių ar scenos ištaigingumo. Čia karaliavo Jos Didenybė MUZIKA. Ir tik ji…
Šis “Fink” koncertas, kaip ir galima tikėtis, buvo kitoks. Jame nebuvo žymiausių grupės hitų “Sort Of Revolution”, “Yesterday Was Hard On All OF Us”, “Too Late” ir krūvos kitų. Tačiau čia šį vakarą dominmavo bliuzas. Ne veltui atlikdamas paskutinę dainą – albume “Perfect Darkness” esantį kūrinį “Wheels” – Finas prisipažino, jog jis visą laiką svajojo įrodyti, kad bliuzą gali groti ne tik juodaodžiai. Būtent “Wheels”, jo teigimu, ir buvo šio įrodymo kelio pradžia.
Taigi, išvada paprasta: savo bliuzo albumą britas pradėjo kurti dar “Perfect Darkness” pasirodymo išvakarėse – t.y. gerokai prieš 2011-uosius.
Kad Finas geba groti ir iš lyriškojo “Looking Too Closely” kūrėjo akimirksniu transformuotis į bliuzmeną tapo akivaizdu nuo pat pirmųjų koncerto akordų. Skambant “Boneyeard” neapleido jausmas, kad sėdi kur nors Misisipės pakrantėje ir stebi praplaukiančius laivus. Užgrojus “Golden Hour” ir naujajam grupės gitaristui pasiėmus kontrabosą į taktą pradėjo linksėti ir santūrieji olandai, na o kai suskambo daina “She Was Right”, pasijutau it stebėčiau JAV režisieriaus Davido Lynčo filmą. Į “Fink” koncertus važiuoju bemaž septintą kartą, tačiau tokios muzikinės hipnozės dar niekada nesu pajutęs. Beje, ši daina savo nuotaika ir paslaptingumu man labai priminė paskutiniame studijiniame grupės albume “Hard Believer” esantį kūrinį “White Flag”.
Koncertas tęsėsi daugiau kaip pusantros valandos. Visą jo laiką Finas būrė, bendravo su publika, pasakojo istorijas ir, žinoma, dovanojo savo muziką. Prieš pasirodymą specialaus interviu manoMUZIKAI metu atlikėjas prisipažino suprantantis, kad į jo koncertus žmonės renkasi todėl, kad mėgsta jo senesnes dainas. Tad nenuostabu, kad bliuzo repertuare buvo ir keli grupės fanams gerai pažįstami ankstesni kūriniai. Be jau minėtos kompozicijos “Wheels” Finas taip pat sugrojo “Warm Shadow” ir “Looking Too Closely”. Beje, skambant pastarajam kūriniui (tiesa, šiek tiek modifikuotai jo versijai), olandai tyliai dainavo kartu. Nuostabus jausmas, kai visa minia, mintinai mokanti kiekvienus šio kūrinio žodžius, patyliukais dainuoja kartu. Po koncerto Finas prisipažino, kad tai buvo neįtikėtina pasirodymo akimirka, sugraudinusi jį iki pat sielos gelmių.
Looking too closely #fink #live #peoplesplace #amsterdam #finkssundaynightbluesclub #lookingtooclosely A post shared by Liudas Zakarevicius (@liudas_z) on
Po šio koncerto prie atlikėjo muzika ir suvenyrais prekiaujančios merginos nusidriekė didžiulė eilė. Olandai graibstyte graibstė naują bliuzo albumą, kuriam, prisipažįstu ir aš, “prilipti” prireikė šiek tiek laiko. Tačiau jeigu kas nors ir turėjo abejonių, po šio koncerto jas visas turėjo nubraukti šalin. Tai buvo nuostabi kelionė po muzikinį pasaulį, kuriame tavo kelrodis – barzdotasis 44 metų dėdė – sugeba kelias valandas paversti stebuklo vertomis akimirkomis. Nepaisant to, kad Finas muzikinėje padangėje aktyviai veikia jau beveik dvidešimt metų, smagų matyti jo brandą, augimą ir nuolatinį tobulėjimą. Kad mano teiginiai yra teisūs, labai rekomenduoju kada nors išvysti ir šį – bliuzinį – “Fink” pasirodymą. Po jo pradėjau laukti rytinės kelionės į darbą, nes supratau, kad jos metu mane ir vėl lydės Fino bliuzas ir sekmadieninio koncerto emocijos..:)
Koncertas baigėsi per greitai. Deja, taip visada atsitinka su “Fink” pasirodymais. Tačiau išėjus į gatvę ir keliaujant namo neviltis neslėgė pečių todėl, kad jau labai greitai – rugsėjo pabaigoje – šį itin talentingą muzikos žmogų mes pamatysime ir Lietuvoje. “Fink”, kurie dar pirmąjį rudens mėnesį išleis savo naują (šįkart jau nebliuzinį) albumą, mūsų šalyje surengs solinį koncertą. Finas prisipažino, kad šio pasisodymo jau dabar labai laukia.
Tačiau apie tai – netrukus pasirodysiančiame išskirtiniame manoMUZIKOS interviu.
