J. Bernardt koncerto Berlyne akimirka
Tie, kurie prieš beveik ketverius metus atėjo į grupės „Editors“ koncertą Vilniaus Lofte, turėjo galimybę kai ką atrasti – ne, ne tik tai, kad „šioje šalyje nėra vietos Editors“. Tą vakarą, prieš pasirodant pagrindinėms vakaro žvaigždėms, ant scenos užlipo nedaug kam Lietuvoje tuo metu žinoma grupė iš Belgijos, „Balthazar“. Užlipo ir užtikrintai užkariavo lietuvių širdis. Grupės gerbėjų Lietuvoje daugėjo su kiekvienu koncertu, o ir patys belgai greičiausiai juto publikos palaikymą, kadangi į Vilnių koncertuoti grįžo dar dukart, 2014-aisiais bei 2016-aisiais.
Būtent 2016-aisiais, praėjus keletui mėnesių po koncerto Vilniuje, sužinojome, kad „Balthazar“ nariai ruošia staigmenų – net du solinius projektus. Pirmasis solo albumą „We Fucked a Flame Into Being“ išleido „Warhaus“ slapyvardį pasirinkęs Maarten Devoldere. Antrasis grupės lyderis, Jinte Deprez, pasivadinęs J. Bernardt, savo debiutinį albumą „Running Days“ paleido į pasaulį praėjusį penktadienį, birželio 16 dieną. O mes tiesiog negalėjome praleisti jo koncerto Berlyne.
Birželio 15-ą dieną, nedidelėje, vos 200 žmonių talpinančioje Berlyno „Kantine am Berghain“ salėje vykęs pasirodymas prasidėjo grupės „Pomrad“ apšildymu – jos nariai vėliau prisijungė prie J. Bernardt. „Pomrad“ grojamas kosminis fankas liko kiek nesuprastas, nors tiesą sakant, grojo jie labiau sau – jų pasirodymo metu salėjo buvo vos 20 žmonių, kuriuos jie nuolat kviesdavo prieiti arčiau.
Tačiau publika akivaizdžiai laukė ko kito – ir J. Bernardt pradėjus savo pasirodymą, salė jau buvo apipilnė. Ši diena, kaip juokaudamas pažymėjo pats muzikantas, yra jam ypatinga – tai paskutinė diena, kuomet jo solinis albumas dar nebuvo išleistas. Bent jau oficialiai – norintys albumą įsigyti galėjo tai padaryti po koncerto ir čia pat gauti J. Bernardt autografą.
Solinį projektą sumanęs Jinte Deprez norėjo sukurti asmeniškesnį albumą apie tai, kas vyksta jo gyvenime ir tai, kas jam patinka muzikoje. Diską „Running Days“ jis įrašinėjo savo namuose Gente ir tą namudinį jausmą jam puikiai sekėsi perteikti ir koncerto metu. Projekto J. Bernardt dainas sunku būtų pavadinti linksmomis (greičiau priešingai), tačiau jas išgirdęs nejučia pradedi šokti. „Balthazar“ įtaka čia vis dar labai jaučiama, ir kai kurios dainos be jokios abejonės galėjo atsidurti šios grupės repertuare. Tačiau J. Deprez nusprendė kitaip. Ir nors „Balthazar“ pavadinimas koncerto metu nenuskambėjo nė karto, apie sąsajas su „gimtąja“ grupe sunku pamiršti – jau vien dėl charakteringo, sunkiai supainiojamo Jinte Deprez vokalo. Tačiau skirtumai akivaizdūs – J. Bernardt tai kita komanda, kitas, akivaizdžiai mažesnis biudžetas ir kiek pakitęs, labiau „naminis“, DIY skambesys. Čia mažiau gyvų instrumentų (nėra „Balthazar“ narės Patricios Vanneste ir jos smuiko), tačiau daugiau elektronikos, daugiau R&B, daugiau netikėtų sprendimų, pavyzdžiui, puikiai įsipaišę rytietiški motyvai dainoje „The Question“.
Pats J. Deprez (arba J. Bernardt, kaip kam labiau patinka) scenoje atrodo mažiau suvaržytas, nenustygstantis vietoje – šį vakarą jo judesių nevaržo nei gitara, nei kiti grupės nariai (abu scenoje kartu grojantys „Pomrad“ nariai yra šiek tiek toliau, gilumoje), tad atrodo, kad jis nuoširdžiai džiaugiasi savo laisve ir galimybe palakstyti po nedidelę sceną. Bet ir to jam ne gana – atlikdamas vieną pirmųjų albumo singlų, „The Other Man“, muzikantas nulipa nuo scenos, patraukęs gilyn į žiūrovų masę šoka kartu ir galiausiai pasirodymą baigia užsilipęs ant baro. Publika šurmuliuoja, o bisui sugrįžęs J. Bernardt padėkoja ir prisipažįsta, kad daugiau tokių pašėlusių dainų kol kas neturi. Koncerto metu nuskambėjo bemaž visos albume esančios dainos – nuo jau girdėtų „Calm Down“, „Wicked Streets“ ar „On Fire“ iki titulinės „Running Days“ – bei į albumą nepatekęs kūrinys „Lapse of Reason“.
Pasibaigus pasirodymui J. Deprez grįžta pasirašyti albumų ir pabendrauti su gerbėjais. Išgirdęs, kad atvykome iš Lietuvos, nustemba, nusišypso ir negailėdamas gerų žodžių „Loftui“, patikina, kad jei tik turės galimybę (ir pinigų), pristatyti savo albumo atvažiuos ir į Vilnių. O mes su malonumu nueisime dar kartą – nes beprotiškai gera žiūrėti, kai atlikėjas mėgaujasi tuo, ką daro.
