Niekuomet nebuvau Nick Cave gerbėja.Tuomet, kai jis kepė savo „Žudiko balades“ („Murder ballads“), aš klausiau „Backstreet Boys“. Padėtis ne ką tepasikeitė ir vėliau, kai berniukų penketo kasetės buvo be jokios graužaties paaukotos muzikos dievams. Nick Cave? Ta muzika seniams? Nė už ką.
Ledai buvo pralaužti iš esmės tik pasirodžius „Push the Sky Away“, bet dar ne tiek, kad trenkčiausi dėl jo į kitą šalį. O tada pasirodė „Skeleton tree“. Aplinkybės, dėl kurių gimė šis albumas (jo kūriniai buvo parašyti po tragiškos N. Cave sūnaus žūties), begalinis atlikėjo sielvartas ir neįtikėtinas šios muzikos trapumas negalėjo nepapirkti. Ir ne tik papirko – tiesiog išmušė pagrindą iš po kojų.
It began when they come took me from my home
Tad žvarboką spalio dieną autobusu dardėjau link Lenkijos sostinės. Vėlavau. Tuomet, kai pirmieji, ištikimiausieji Cave’o gerbėjai jau būriavosi prie Varšuvos “Torwar” sporto ir kultūros renginių salės (o dalis jų rinkosi jau nuo 8 ryto), aš dar nebuvau pajudėjusi iš Vilniaus. Nežinau, kas lėmė tokį neatsakingą elgesį. Galbūt šiek tiek baimė. Taip, perspektyva gyvai išgirsti liūdniausią albumą pasaulyje masino, tačiau ir baugino.
Ah look at me now
Ir štai aš jau vietoje. Masė žmonių, matomumas prastas, prasibrauti nors kiek arčiau scenos jokios galimybės. Stovintys šalia lenkai juokauja apie „išaugusius tautiečius“ – ir iš tiesų, arba scena yra sumontuota per žemai, arba Nick Cave gerbėjai tiesiog išskiria aukštesniu ūgiu. Kas ten žino. Padėtį kiek gelbėja ekranai, tačiau ne visuomet – kartais pirmos eilės prapliupdavo juoku, kurio priežasties nesuprasdavai. Taip, pasijauti tarsi tas durnelis, kuriam kas nors turi paaiškinti anekdotą, bet paaiškinti nėra kam, tad tiesiog klausaisi ir žiūri toliau.
O žiūrėti yra į ką. Jei pasaulyje egzistuotų prietaisas, gebantis išmatuoti žmogaus charizmą, šį vakarą jis būtų užfiksavęs rekordinius parodymus. Jei Nick Cave būtų sektos lyderis, šį vakarą būtų žuvę daugybė žmonių. Jo gebėjimą valdyti publiką sunku nupasakoti žodžiais. Jo rankų gestai hipnotizuoja. Nuo jo neįmanoma atitraukti akių. Tokiam žmogui tiesiog paklūstama nesvarstant. Tai žavu, bet labai pavojinga.
A song in which to weep
Setlisto branduolį šį vakarą sudaro albumo „Skeleton tree“ dainos – jų net septynios, nors labiausiai pritrūksta „Rings Of Saturn”. Be netikėtumų – jei esate matę šio turo koncertą bet kuriame kitame pasaulio mieste, greičiausiai šis buvo į jį panašus. Bent jau dainomis – visa kita, pavyzdžiui, vis išsprūstantys N. Cave šūksniai “Warsaw, you are f*cking awesome”, norisi tikėti, buvo skirti tik šiai vietai ir šiai publikai. Naivu, bet kita vertus, kiekvienas koncertas yra savaip išskirtinis. O prie šio pasirodymo unikalumo neabejotinai prisidėjo net ir ta staugianti mergina, taip linksminusi grupės narius (ir kiek mažiau – stovėjusius šalia jos).
Taigi, nepaisant visų aplinkybių, tai buvo smagus koncertas – gera buvo matyti šypsenas N. Cave veide, gera klausytis, kaip jis žaidžia savo kūriniais, gyvai reaguoja į viską, kas vyksta scenoje ir aplink, žongliruodamas dainų žodžiais – taip „Red Right Hand“ tekste atsirado „you don‘t like your shitty phone? He‘ll get you a new one“ ir „your angry little tweets“. Gera matyti, kaip jis bendrauja su publika – praktiškai viso koncerto metu jis nepaleido žiūrovų rankų, kol galiausiai kelis dešimtis jų pakvietė ant scenos – kartu sudainuoti „The Weeping Song“ ir „Stagger Lee“. Dar keli žiūrovai stūmė šalin dangų per koncertą užbaigusią dainą „Push The Sky Away“.
Let us go now, my only companion
Visa tai – smagūs prisiminimai, tačiau man asmeniškai stipriausia koncerto vieta buvo ne publikos numylėtoji „Into My Arms“, net visas tas šėlsmas scenoje per bisą, ne, koncerto vinimi man buvo ramus, bet galingas „Distant Sky“ atlikimas ir milžiniška kūrinį albume kartu sudainavusios Elsės Torp projekcija scenoje. Po jos viskas pasidarė nebesvarbu. Net ir tai, kad naktį hostelyje man pavogė batus. Ką tie batai prieš Nick Cave didybę.
Oh, nothing is for free
Niekuomet nebuvau Nick‘o Cave‘o gerbėja. Dabar jau esu.