Meilės laiškas MGMT „Little Dark Age“

Kai pirmą kartą išgirdau „Kids“, pamaniau, jog MGMT bus vieno hito grupė, pasirodžiusi tuo pačiu metu, kaip ir „Empire of the Sun“, su kuriais juos ir maišiau kurį laiką. Bet prasimušę į hitus su užkabinančiomis melodijomis ir tekstais, su amžiumi jie parodė, kad jie nėra vieno hito grupė ir kad mainstreamas buvo būdas prasimušti.

Ben Goldwasser ir Andrew VanWyngarden pradėjo savo „vadybininkų“ karjerą studijų metais parašę ironijos kupinus hitus pokerface veidais.  Po jų nuostabiųjų hitų, kurių citatos puošdavo kambarių ar jaunimo vonioje su buteliais nuotraukas tokiose svetainėse kaip „Tumblr“, savo sekančiais albumais jie tik liūdino „ištikimus“ gerbėjus – cituojant Andrew VanWyngarden: „They were like, ‘Oh, they have no pop juice left in them. It’s not happening again.“

Bet, aleliuja, MGMT grįžo po penkerių metų ir rodo pasauliui savo atsinaujinusį pop juice šaltinį. „Little Dark Age“ geriausiai tinka apibūdinti kaip alien-pop (terminas, kurį užpatentuosiu ir gal kada jis bus įtrauktas tarp kitų muzikos žanrų, todėl prašau nenuvogti idėjos): tai 80-ųjų sintezatoriai, kurie skamba kaip arti baterijos mirties esantys vaikiški žaisliniai pianinai, bei specifinis Andrew VanWyngarden vokalas, kuris šiame albume pasirodo įvairiais rakursais.

Trumpai peržvelgiant visą albumą, vis dar išlaikyta MGMT būdinga sekvencija – nuo upbeat pradžios iki kiek melancholiško viduriuko ir galiausiai uždarant duris ramiu ir švelniu tonu. Kiek peržiūrėjau apžvalgų populiariausiuose pasaulio muzikiniuose portaluose „Pitchfork“, „NME“, „Rolling Stone“ ir taip toliau, pirmoji daina nebuvo įvardinta kaip viena iš albumo geriausių. Tačiau drįsiu eiti prieš daugumą ir pareikšiu, kad šios dainos užkabinimas su savo alien-pop-MGMT tonu gali būti nusakomas skaičiumi, kiek kartų per dieną aš sugebėjau ją leisti „ant repeat“. „She Works Out Too Much“ yra nuostabus balsų koliažas, įvedantis į tamsųjį amžių su galvą apsukančiais sintezatoriais ir merginos iš sporto klubo paskatomis. VanWyngarden sarkastiški skundimaisi apie tai, kaip jam pabodo like’inti nuotraukas, nes jis gal būdamas kine, gal restorane, neva, neturi laiko, sukelia juoką. Priedainis yra 10/10 dainos apibūdinimas, kur maišosi robotiškas VanWyngarden ir pritariančiosios merginos balsai.

Po toliau jau žinomų „Little Dark Age“ ir „When You Die“ pasirodo „Me And Michael“, kurios pirminė idėja buvo „Me And My Girl“, bet MGMT nebūtų MGMT, jeigu jiems neatrodytų per daug banalu ir merginą pakeistų Michael. „TSLAMP“ arba „Time Spent Looking at My Phone“, įkvėpta Madonnos „Isla Bonita“, tęsia nuo albumo pradžios paimtą telefono temą. „James“ yra VanWyngardeno balso stebinanti metamorfozė, lydima valtornos partijos, kurią atlieka dainos pavadinimo kaltininkas James.

Išskirtinai instrumentali „Days That Got Away“ su pasikartojančiu svajingu dainos pavadinimo aidu byloja apie MGMT muzikinius eksperimentus, po kurių seka vėl 80-ųjų upbeat ir VanWyngarden įprasto balso „One Thing Left to Try“.

Prieš užveriant tamsaus amžiaus duris – dvi tinkamiausiai tai pažyminčios dainos. „When You’re Small“ užliūliuoja melancholišku, bei liūdnu tekstu ,dainuojamu ne VanWyngarden, o jo partner in crime, Ben Goldwasser, kas šiai dainai, manau, suteikia dar daugiau žavumo. Tai daina, kurią galima klausyti lyjant lietui begulint ant lovos lyg nukryžiuotam, kai už lango tamsu ir nesinori užsižiebti šviesos kambary. Tai lyg ir prisiminimas apie tai, kaip visgi nekaip buvo vaikystėje būti mažam, bet, iš kitos pusės, „buvimas mažu“ čia pavartojamas tik metaforiškai.

Nepaisant visų liūdesių ir tamsos, albumas baigiasi pozityvia ir lyg po audros išlendančia saule daina „Hand It Over“. Kaip VanWyngarden sakė interviu, tai daina apie Trumpo prezidentūros pradžią („the joke’s worn thin/the king stepped in“), bet pozityvumas yra tai, kad nors ir tamsus amžius, jis mažas.

Vieni teigia, kad MGMT yra per jauni taip greitai pasenti ir skųstis tokiais dalykais, kaip priklausomybė nuo telefono ir socialinių tinklų, bet, gerai pagalvojus, dainų tekstai daugmaž visais laikais buvo rašomi atsižvelgiant į tuometes aktualijas. Paėmę norvegų dailininko Edvard Munch žymiausio paveikslo „Scream“ motyvą ir panaudoję jį albumo viršelyje, MGMT paima jį nuo fiordo ir įkalina kambary su kalnų nuotrauka už nugaros, o veidą papuošia klouno makiažu. Panaudodami tiek Muncho „Scream“, tiek jo autoportretą „Hand It Over“ singlui, gal MGMT ir bando kažką pasakyti apie susvetimėjimą ir nerimą šiais laikais (daugiau apie tai dainoje „TSLAMP“), bet tai daro su sarkazmu. Kaip ten bebūtų, naujas MGMT darbas vertas valandos atsidavimo alien-pop muzikai, kuri įrodys, kad „Kids“, „Electric Feel“ ir „Time to Pretend“ buvo tik vaikų žaidimai.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *