Kai pirmą kartą išgirdau „Kids“, pamaniau, jog MGMT bus vieno hito grupė, pasirodžiusi tuo pačiu metu, kaip ir „Empire of the Sun“, su kuriais juos ir maišiau kurį laiką. Bet prasimušę į hitus su užkabinančiomis melodijomis ir tekstais, su amžiumi jie parodė, kad jie nėra vieno hito grupė ir kad mainstreamas buvo būdas prasimušti.
Ben Goldwasser ir Andrew VanWyngarden pradėjo savo „vadybininkų“ karjerą studijų metais parašę ironijos kupinus hitus pokerface veidais. Po jų nuostabiųjų hitų, kurių citatos puošdavo kambarių ar jaunimo vonioje su buteliais nuotraukas tokiose svetainėse kaip „Tumblr“, savo sekančiais albumais jie tik liūdino „ištikimus“ gerbėjus – cituojant Andrew VanWyngarden: „They were like, ‘Oh, they have no pop juice left in them. It’s not happening again.“
Bet, aleliuja, MGMT grįžo po penkerių metų ir rodo pasauliui savo atsinaujinusį pop juice šaltinį. „Little Dark Age“ geriausiai tinka apibūdinti kaip alien-pop (terminas, kurį užpatentuosiu ir gal kada jis bus įtrauktas tarp kitų muzikos žanrų, todėl prašau nenuvogti idėjos): tai 80-ųjų sintezatoriai, kurie skamba kaip arti baterijos mirties esantys vaikiški žaisliniai pianinai, bei specifinis Andrew VanWyngarden vokalas, kuris šiame albume pasirodo įvairiais rakursais.
Trumpai peržvelgiant visą albumą, vis dar išlaikyta MGMT būdinga sekvencija – nuo upbeat pradžios iki kiek melancholiško viduriuko ir galiausiai uždarant duris ramiu ir švelniu tonu. Kiek peržiūrėjau apžvalgų populiariausiuose pasaulio muzikiniuose portaluose „Pitchfork“, „NME“, „Rolling Stone“ ir taip toliau, pirmoji daina nebuvo įvardinta kaip viena iš albumo geriausių. Tačiau drįsiu eiti prieš daugumą ir pareikšiu, kad šios dainos užkabinimas su savo alien-pop-MGMT tonu gali būti nusakomas skaičiumi, kiek kartų per dieną aš sugebėjau ją leisti „ant repeat“. „She Works Out Too Much“ yra nuostabus balsų koliažas, įvedantis į tamsųjį amžių su galvą apsukančiais sintezatoriais ir merginos iš sporto klubo paskatomis. VanWyngarden sarkastiški skundimaisi apie tai, kaip jam pabodo like’inti nuotraukas, nes jis gal būdamas kine, gal restorane, neva, neturi laiko, sukelia juoką. Priedainis yra 10/10 dainos apibūdinimas, kur maišosi robotiškas VanWyngarden ir pritariančiosios merginos balsai.
Po toliau jau žinomų „Little Dark Age“ ir „When You Die“ pasirodo „Me And Michael“, kurios pirminė idėja buvo „Me And My Girl“, bet MGMT nebūtų MGMT, jeigu jiems neatrodytų per daug banalu ir merginą pakeistų Michael. „TSLAMP“ arba „Time Spent Looking at My Phone“, įkvėpta Madonnos „Isla Bonita“, tęsia nuo albumo pradžios paimtą telefono temą. „James“ yra VanWyngardeno balso stebinanti metamorfozė, lydima valtornos partijos, kurią atlieka dainos pavadinimo kaltininkas James.
Išskirtinai instrumentali „Days That Got Away“ su pasikartojančiu svajingu dainos pavadinimo aidu byloja apie MGMT muzikinius eksperimentus, po kurių seka vėl 80-ųjų upbeat ir VanWyngarden įprasto balso „One Thing Left to Try“.
Prieš užveriant tamsaus amžiaus duris – dvi tinkamiausiai tai pažyminčios dainos. „When You’re Small“ užliūliuoja melancholišku, bei liūdnu tekstu ,dainuojamu ne VanWyngarden, o jo partner in crime, Ben Goldwasser, kas šiai dainai, manau, suteikia dar daugiau žavumo. Tai daina, kurią galima klausyti lyjant lietui begulint ant lovos lyg nukryžiuotam, kai už lango tamsu ir nesinori užsižiebti šviesos kambary. Tai lyg ir prisiminimas apie tai, kaip visgi nekaip buvo vaikystėje būti mažam, bet, iš kitos pusės, „buvimas mažu“ čia pavartojamas tik metaforiškai.
Nepaisant visų liūdesių ir tamsos, albumas baigiasi pozityvia ir lyg po audros išlendančia saule daina „Hand It Over“. Kaip VanWyngarden sakė interviu, tai daina apie Trumpo prezidentūros pradžią („the joke’s worn thin/the king stepped in“), bet pozityvumas yra tai, kad nors ir tamsus amžius, jis mažas.
Vieni teigia, kad MGMT yra per jauni taip greitai pasenti ir skųstis tokiais dalykais, kaip priklausomybė nuo telefono ir socialinių tinklų, bet, gerai pagalvojus, dainų tekstai daugmaž visais laikais buvo rašomi atsižvelgiant į tuometes aktualijas. Paėmę norvegų dailininko Edvard Munch žymiausio paveikslo „Scream“ motyvą ir panaudoję jį albumo viršelyje, MGMT paima jį nuo fiordo ir įkalina kambary su kalnų nuotrauka už nugaros, o veidą papuošia klouno makiažu. Panaudodami tiek Muncho „Scream“, tiek jo autoportretą „Hand It Over“ singlui, gal MGMT ir bando kažką pasakyti apie susvetimėjimą ir nerimą šiais laikais (daugiau apie tai dainoje „TSLAMP“), bet tai daro su sarkazmu. Kaip ten bebūtų, naujas MGMT darbas vertas valandos atsidavimo alien-pop muzikai, kuri įrodys, kad „Kids“, „Electric Feel“ ir „Time to Pretend“ buvo tik vaikų žaidimai.
Seras Eltonas Johnas muzikos pasaulyje sukasi jau beveik 50 metų. Nuo debiutinio albumo „Goodbye Yellow Brick Road” (1969) iki pat šių dienų atlikėjas savo paveldą praturtino žanrų įvairove, pompastiškumų nestingančiu stiliumi su ekstravagantiškais akiniais bei nuopelnų ir apdovanojimų sąrašu. Tačiau viskam ateina savas laikas, o tuo labiau – legendoms.
Ne už kalnų besiartinant 71 gimtadieniui, Eltonas Johnas galiausiai priėmė sprendimą, jog pats metas skirti laiką šeimai ir paskutinį kartą žengti ant didžiųjų pasaulio scenų. Nors tokią žinią jau buvo pranešęs dar 1977 metais, tačiau, kaip laikas parodė, klaidinančiai. Panašu, kad šįkart sero pasisakymas yra galutinis. Bet per daug liūdėti visgi neverta – sukaupus tiekos metų bagažą, turas, prasidedantis rugsėjo mėnesį, truks maždaug trejus metus, o ką jau kalbėti apie paties sero rašomą memuarą pasirodysiantį sekančiais metais.
Ta proga, žvelgiant į turbūt paskutiniuosius sero metus koncertuojant, galima papildyti kiekvieno iš mūsų žinomų Elton John dainų bagažą su „The Guardian” pateiktu top 10 dainų sąrašu, kuriame nerasite „Nikita” ar „Don’t Go Breaking My Heart”, bet, žinoma, rasite „Your Song” ir „Sorry Seems to Be the Hardest Word”. Jų originalus, o ne atnaujintas ar dar kitaip pakoreguotas versijas, turėtų paklausyti net ir XXI amžiaus vaikai turėtų originalus.
Advento laikotarpis kiekvieną dieną pažeria gerų naujienų iš seniai begirdėtų favoritų – prieš 3 dienas pasauliniai muzikos portalai pranešė apie Jack White sugrįžimą, kurio negalima praleisti pro akis tiek dėl paties Jack White, tiek dėl naujienos originalumo.
Naujai pasirodęs „Servings and Portions from my Boarding House Reach“ yra koliažas, kuris tiek vizualiai, tiek garsais galėtų patikti David Lynchui. Pasąmoninės žinutės su besimainančiais žodžiais, Sarah Palmer rankų panašumu, melancholiškai tamsiu mėlynumu, būdingu White‘o soliniams albumams ir trupiniais besimainančių muzikos stilių, atskirtų kakofonišku triukšmu, kelia klausimą: ar tai reali nauja daina iš netrukus pasirodysiančio šviežio albumo, ar tiesiog gerai sudėliota užuomina į naują White‘o darbą.
Vienu ar kitu atveju, „Servings and Portions“ yra meno kūrinys tinkamas galerijoms ir geidulį naujam albumui žadinantis koliažas iš dainų ir studijinių nuotraukų, darytų įrašų metu.
Geros žinios iš ano pasaulio krašto, kurios turėjo pasirodyti jau lapkričio mėnesio pabaigoje, tačiau – kaip tylu, taip tylu lietuviškame muzikos fronte.
Tylenis genijus Kevin Parker po dviejų metų pertraukos nuo grupės „Tame Impala” trečio studijinio albumo “Currents” paleido į viešumą “Currents B-Sides & Remixes” – 28 minučių EP su 3 negirdėtomis dainomis ir 2 remix’ais.
Remiantis trumpu „Urban Dictionary” aprašymu, „B-sides” – tai dainos, neįsipaišančios prie albumo vibe’o arba ne tiek geros, kad galėtų užimti garbingą vietą albume. Kaip šioje situacijoje reikėtų tai vertinti – skonio reikalas, tačiau būdamos atskirame EP nuo “Currents”, jos švyti ir apšviečia kitus savo unikalia aura.
Pirmoji daina “List of People (To Try And Forget About)” yra nostalgiškas tarpinis variantas tarp “Currents” ir “Lonerism”. Savo vibe’u ir būgnų partija primenantis “Music to Walk Home By” iš pastarojo albumo, o tekstine prasme tęsia “Currents” tematiką – skyrybas ir atsiskyrimą nuo socialinio gyvenimo. Tokį clash’ą galima paaiškinti tuo, jog iš esmės ši daina buvo įrašyta dar 2012 metais, t.y. “Lonerism” laikais, tačiau tuo metu Kevinui dar kažko trūko iki 100 procentinio jos skambėjimo. O dabar – šaunus flashback’as su Impalai būdingais požymiais – atmosferiniu vibe’u, melancholišku tekstu ir Kevino gilaus balso reverbu.
Toliau seka letarginis instrumentalas ”Powerlines”, kurio melodinė linija, prasidedanti nuo 1:45, skamba kaip Kevino kurti instrumentalai savo buvusiai merginai „Melody’s Echo Chamber”. Pulsuojantis reverbas, boso loopsai ir vėliau įstojantis sintezatorius jau panašiau į kažką, kas siejasi su “Currents”, bet įsivaizduoti “Powerlines” vietoj “Gossip” ar “Nangs”? Vargu – per stipru ir ne taip atmosferiška, kaip kad paminėtieji.
Prieš žengiant į remixų teritoriją, dar viena nauja daina, kuri, man asmeniškai, yra stipriausias EP elementas. “Taxi’s Here” palaipsniui beauganti melodinė linija stipriai eina su Kevino tolimu, reverbuotu balsu ir čia jau visko yra – būgnų, gitaros, sintezatorių, “Currents” būdingo žmogaus egzistencijos filosofavimo ir kvestionavimo paliekant pasvajojimus pašonėje, you name it.
Pabaigai, du “Currents” remiksai – “Reality in Motion” pagal „GUM” aka Jay Watson aka vienas iš „Tame Impala” perlų, ir hitas “Let It Happen”, pagal belgų duo „Soulwax”. „GUM” dainos remiksas paliko priedainį kaip labiausiai atpažįstamą dainos dalį. Beklausant galima net suabejoti, ar pats „GUM” ir neperėmė vokalo partijos iš Kevino, nes ant tiek mixuota. Visgi nepaisant to, good job padalinus dainą į ekspoziciją, temų perdirbimą (kas šiuo atveju yra pažįstamas priedainis) ir, po gero deep pulso su kartojamu priedainiu, repriza. Tuo tarpu „Soulwax” remix’as nenusileidžia GUM pažadintam norui šokti ir tuo pačiu meta iššūkį dainos išdirbimui. 10/10 už svarbiausių “Let It Happen” elementų išlaikymą, nepabostantį dainos ištęsimą ir papildymą su funky gitara.
Apibendrinant, 28 minutės gero klausymosi – tik svarbu pasiimti į kompaniją ausines (pastaba tiems, kurie ruošiasi klausytis per pc be ausinių, nes vėliau paklausys per „Spotify” su ausinėmis einant iki parduotuvės). Tinka tiek tiems, kurie tapo Impalos gerbėjais po “Currents”, kurie ėjo su Impala išvien nuo neo-psichodelikos iki “Currents”, ir tiems, kurie tiesiog nori palinguoti. Kčing taurėmis su frontman’u už jo galimybes sukurti tiek albumą, tiek B-sides savomis rankomis, be likusių 4 grupės narių.
Marlyn Manson koncerto akimirka Helsinkyje (nuotr. Aistė Bam)
Marilyn Manson. Užtenka ištarti šį vardą, kad tūlo „homo sapiens“ žvilgsnis į tave susiaurėtų iš staiga gimusio įtartinumo. Tokius žvilgsnius matau jau 18 metų ir tik dabar man tai nebeteko jokios reikšmės. Per tiek laiko spėjau į savo istoriją įrašyti du koncertus Lietuvoje (2003 ir 2011 m.) ir štai naujas įrašas į knygą – 2017 m. lapkričio 12 d., Helsinkis.
Po dviejų metų pertraukos nuo „The Pale Emperor“ dėdė Mansonas nustojo dalintis teaseriais instagrame ir išleido į pasaulį „Heaven Upside Down“, o kartu su juo ir grandinę turų, kuriuose, deja, Baltijos šalys nebuvo pasirinktos patirti „rojaus aukštyn kojomis“.
Būtent tai yra viena iš priežasčių, kodėl tu, gerb. skaitytojau, dabar tai skaitai. Bet, nors visa tai norėjau pasilikti tik sau, nusprendžiau nebūti akla gerbėja ir 100 proc. nepasitenkinti tuo, ką rojuje išgyvenau.
Viskas prasidėjo nuo to, kad vakarą atidarė diskžokėja „Amazonica“, t.y. apšildė Mr. Mansoną. Visgi nuoširdžiai nežinau, ar publika apšilo, nes aš, asmeniškai – nelabai. DJ panelė iš Londono, kas be ko, savo pasirodymą su Patti Smith kūriniu „Horses“ pradėjo pusvalandžiu vėliau nei žadėta. Pirma mintis – ok, tai turbūt įžanga į kažką progresuojančio į heavy metal, nes, pripažinsiu, jog klišės man veikia – Helsinky tikėjausi ilgaplaukių suomių su žaibo formos gitaromis. Net pats pseudonimas „Amazonica“ būnant Suomijos sostinėje skamba gan tamsiai. Bet ne – Patti Smith pakeitė viena iš daugelio staigiai besikeičiančių dainų, kurios sudarė „Amazonicos“ roko popuri. Kol visa tai rašiau, ji vis dar grojo: neseniai skambėjo „The Doors – Break On Through“, bet ties šiais žodžiais spėjo pasikeisti į „Nirvana – Territorial Pissings“. Jai toliau „bemiksuojant“ susiradau „Amazonica“ feisbuke, iš kurio sužinojau, kad ji iš Londono ir turi 798 likes. Žinau, jog vertinti kokybę pagal FB likes kiekį nėra stiprus kriterijus, bet nuostabos negaliu nuslėpti – kodėl? KODĖL, būtent ją pasirinko šiame ES ture? Ir tikrai ne likes‘uose esmė – dainų perėjimai „Amazonica“ set‘e ne visada sklandūs, pavyzdžiui, dabar Jimi Hendrixo „Purple Haze“ užstrigo ant „kiss the kiss the kiss the…“ ir perėjo į kitą dainą be jokių užuolankų. O užgrojusi „Nirvana – Smells Like Teen Spirit“ buvo „papuošta“ nelabai vykusiu drum snare. Nebevyniojant žodžių į vatą, popuri sudarė iš maždaug 30 sekundžių dainų ištraukos, kurios buvo nuolat perjungiamos – ką kiekvienas iš mūsų labai puikiai mokame ir patys padaryti. Publika galėjo pabandyti spėti apšilti su, prie aukščiau minėtų, „Led Zeppelin“, „Queens of the Stone Age“, „Black Sabbath“, „Nine Inch Nails“, „Metallica“ ir „The Beatles“. Raukiant šį 3/10 apšildymą, lieku su klausimu „kodėl“. Suprantu, jog ir DJ yra įvairaus kirpimo, bet tokių perlų negirdėjau nei „Yucatane“, nei „Kably“, anei „Cocainne“. Žvelgiant iš šviesiosios pusės – likes kiekis nieko nelemia, todėl kylantys atlikėjai gali svajoti apie tai, jog ir jų dievaičiai pasirinks būtent JUOS, kad atlikti tą darbą, kurį tik jie atlieka geriausiai.
20 val. baigęsis popuri 30-čia minučių pavėlino ir vakaro žvaigždės pasirodymą – iš serijos, kai praleidi sau užsibrėžtą 20:30 ribą, nukeli iki gražiau atrodančio laiko, t.y. 21 val. Kolonėlės baigė groti David Bowie „Ziggy Stardust“ ir viskas apsivertė aukštyn kojom – Mozarto „Requiem Introitus“ nuo 0:40 pranešė apie antikristo, aimanuojančio už užuolaidos, atėjimą. Joms nukritus atsivėrė ir visas grožis į Mansonui nelaimę atnešusius sukryžiuotus šautuvus, o Mozartą pakeitė „Revelation #12“ gitara ir Mansono skaičiuotė iki 10. Kalbant apie sceną, vizualizacijų nebuvo, bet didžiausia problema ir užuojauta tiems, kurie buvo tribūnose (tarp jų ir man) – ekranai neegzistavo, o scena toli.
Po įvadinės tiek koncerto, tiek „Heaven Upside Down“ dainos, Mansonas pasiteiravo „are you ready for the new shit?“. Visgi, naujo „shit“ dar teko palūkėti, bet buvo senas-geras „This Is the New Shit“ iš „The Golden Age of Grotesque“ laikų, kai grupės originalioji sudėtis ėmė po truputį byrėti: „Twiggy“ ir Mansono kūrybiniai keliai vedė į skirtingas puses, šįkart „be parkių“, o Tim Sköld tuo metu puikiai įsiliejo į „diktatoriaus“ baltapūkių gretas.
Po „TITNS“ sekė sugrįžimas į dar senesnius, „Holy Wood“ laikus su riot hitu „Disposable Teens“, po kurio vėl greita kelionė į aukso amžių scenai nusidažant raudonai su populiariuoju „(m)Obscene“. Mansonas visą šį laiką yra lydimas savo chirurgo apranga apsirengusio slaugo, kad neįgaliojo vežimėlis netaptų per didele kliūtimi pasirodymui. O gal tai tik dar vienas šou elementas? Bet vargu, nes pamačius tą Alice Cooper pompastiškumui prilygstantį vežimėlį su karsto formos atrama lyg vampyro sostas, kyla abejonių, jog Mansonas jį būtų sugebėjęs suvaldyti pats.
Po „(m)Obscene“ pajuokavęs apie seksualinį priekabiavimą, sekusį su „stop showing that to me“, paskelbė gerąją žinią, kuria antradienio rytą gerbėjai įsitikino savo akimis – dainos, kuri, kaip pasakė Marilyn Mansonas, „tinkama turėti „foursome“, klipas. „Kill4me“ su savo gitaros melodine linija priminė „Arctic Monkeys“ albumo „AM“ stilių, tačiau Turner‘is niekad neišdrįstų užduoti klausimo apie savęs žalojimą: „Sideways for attention, longways for results, Who are you going to cross?“. Su šia daina kaip užsklanda pasirodė ir „Heaven Upside Down“ albumo viršelis – šiokia tokia paguoda stovintiems tribūnose, valio.
Visgi po sugrįžimo į albumą, dėl kurio ir egzistuoja šitas turas, Mansonas kaip mat sugrąžino atgal į „The Pale Emperor“ su „Deep Six“ – vienintele daina iš vienintelio albumo tarp „The Golden Age“ ir „Heaven Upside Down“. Kiti trys albumai, deja, Merilyn Mansono dėmesio nesulaukė, nors tiek „Born Villain“, tiek „The High End of Low“ ir net „Eat Me, Drink Me“ būtų kur nors neblogai įsipaišę. Bet kas gi aš, kad galėčiau teisti?!
Net ir praradęs galimybę laisvai judėti ir lieti savo destruktyvią energiją scenoje, Mansonas neprarado humoro jausmo – po „Deep Six“ davė pradžią dainai „I Don‘t Like the Drugs (But the Drugs Like Me)“. Tiesa, netrukus prie jo prisijungusią publiką sustabdė supratęs, jog dainos žodžiai jau yra atgyvenę savo amžių: „Wait wait wait. This is not right. It should be – I like the drugs, but they don‘t like me. But… Wait… they do like me. No, you know what? I‘m sorry, but this has to be changed. Let‘s go to The Dope Show instead“.
Tie, kurie nepajudėjo imtinai iki „The Dope Show“, pakėlė savo sėdynes Mansono iš „Eurythmics“ pasivogtam visų laikų hitui „Sweet Dreams“. Net ir po tiek metų Marilyn Mansonas kaip dainos atributą vis dar išlaikė prožektorių, su kuriuo švietė į publiką. Visgi nuo šio momento senų dainų tekstai literaliai ėjo į sweet dreams.
Maloniai nustebinęs su „Tourniquet“ iš 1996 m. netrukus visus privertė jaustis nepatogiai pačioje pradžioje sumaišęs dainos posmus. Supratęs, jog pirmos dvi dainos eilutės tikrai ne taip skamba, Mansonas nutilo sekančioms dvejoms eilutėms ir vėl atsipeikėjo, pasiekęs gerai pažįstamą priedainį.
Po šio nesusipratimo – grįžimas į naujo albumo komforto zoną su pirma daina, kuri pasirodė video klipo formatu, kūriniu „We Know Where You Fucking Live“. Koncerto JAV metu Marilyn Mansonas kaip reikiant „nudegė gėdos rūgštyje“, nes praėjus vos 24 valandoms po Teksaso žudynių atlikdamas šią dainą nusitaikė šautuvą į auditoriją. Panašu, kad Helsinkyje Mansonas iš to pasimokė ir šįkart apsiėjo be šautuvo ir tik su savo slaugu, kuris atlikėją vežimėlyje stumdė aplink sceną.
Prasidėjus sekančiai daina net ir pats Mansonas negalėjo išsėdėti neįgaliojo vežimėlyje – dėl „Say10“ jis atsistojo ir klibikščiuodamas viena koja prašė publikos, kad į „God“ būtų atsiliepiama „Say10“.
Daina taip išsunkė Mr. M, kad atėjo metas trumpai pertraukai, kurią užpildė ant scenos likusi improvizuojanti grupė. Grįžęs Mansonas vėl ėmė reikalauti kovingai nusiteikusių plojimų, kurie lyg ir panašėjo į „Antichrist Superstar“ pradžią. Visgi šis Bibliją niokojantis hitas buvo pakeistas į „The Beautiful People“, kurio priedainis (turbūt) buvo paliktas publikai, tačiau dėl per tylaus entuziazmo vėl skambėjo lyg Mansono jėgų išsekimas.
Einame į pabaigą. Prieš pirmojo Mansono albumo amžinąjį hitą „Lunchbox“ atlikėjas dar greitai perbėgo per ne tokio seno įrašo „Killing Strangers“ priedainį, bet tiek tos dainos ir tebūta prieš šokant į „Lunchbox“. Pabaigai pasirinktas glam rocko laikų „Coma White“ – maloni staigmena, nenutuokiant, jog tai pabaiga. O dar didesnė staigmena – vėl pamirštas dainos tekstas. Po to – jokio biso, jokio „fuck you and goodnight“. Tiesiog dingimas į užkulisius. Po kelių akimirkų paskui vakaro dirigentą netikėtai išsekė ir jo muzikantai. Iki kol ant scenos nepasirodė oranžiniais kostiumais apsirengę scenos darbuotojai, tol žmonės nesuprato, jog tai pabaiga.
Kiek žmonių pritartų tam, ką čia išdėliojau, sunku pasakyti. Vis dar bandau galvoti, jog gal tai didelis atstumas nuo tribūnos iki scenos, kurį turėčiau kaltinti, bet man, Mansono apaštalei nuo 1999 m., šis pasirodymas buvo pyragėlis „of a little bit too mainstream“, pagardintas nesusipratimo vyšnyte ant viršaus. Vaizdas maždaug toks, jog
1) duokim žmonėms tai, ko jie nori – HITUS (prisiminus publiką susidariusią iš įvairios faunos ir iš tų atsistojimų tik per TAS dainas);
2) ar tai vaistai, ar narkotikai, ar alkoholis, ar viskas kartu? O gal tiesiog ne ta diena? O gal apskritai ne tie metai (tėvo mirtis, Twiggy nebebuvimas Marilyn Manson dalimi, Daisy Berkowitz mirtis ir dar visos koncertų metu patirtos traumos), kad koncertas neatitiko lūkesčių?
3) gal visa tai – teatras? Kas iš esmės ir yra kuriama jo pasirodymuose ir įvaizdyje…
Bet come on, jeigu „Saturnalia“ yra toji centrinė naujausio albumo daina, aplink kurią sukasi visas albumas, ir, taip, pilnai pritariu, jog tos 8 minutės yra TIKRAI vertos tokio paties ar net ilgesnio laiko ant scenos, ko labai laukiau, tai vėlgi – KODĖL ne? Ir kur pati „Heaven upside down“? Daina, kuri sutampa tiek su albumo, tiek su turo pavadinimu? Atidarymui vargiai būtų tikusi, kaip kad „Hey, Cruel World…“ tiko taip pat pavadintam ankstesniam turui, tačiau pabaigai – mažiau upbeat, tačiau bent gražus ir besisiejantis uždarymas. Bet, pasikartosiu: hitai > naujas albumas.
Apibendrinant, nesigailiu nei cento ir turėčiau nepamiršti, kad atlikėjo auksinis amžius yra jau 6 pėdos po žeme – nėra čia ko lyginti 2003 m. su 2017 m. Dėdė Mansonas visgi tiesiog žmogus, kuris sensta. Pats naujas albumas patvirtina, kad Mansono kūrybinis šaltinis yra neišsemiamas – dainų žodžiai su žodžių žaidimais yra geras materialas literatūrinėms analizėms, taikymas į aktualias ir jausmingas temas vis dar kelia nepatogumus bei grįžimas vos ne į kiekvieną erą muzikiniu atžvilgiu su vis kita albumo daina žavi ir teikia daug vilčių, bet kai ateina laikas visa tai atsinešti į sceną… sorry, dėde Mansonai. Aš žinau, kad gali geriau, ir dėl to nepasitenkinsiu tuo, kokius asmeninius fiasko patyriau. Nors prieš seną gerą „Disposable Teens“ Marilyn Mansonas gerbėjus patikino, kad „jie gali sulaužyti mano kojas, bet nepalauš dvasios“, visgi 14 dainų ir pilnai neišgrotos 90 minučių sako kitaip. Būtų nuostabu, jei galėtų šitas ilgas monologas jį pasiekti, nes, visų pirma, manau, kad įdomiau ginčytis su tuo, kuris kritikuoja, o ne aklai kartoja visus pjūvius peiliuku ant riešų, o visų antra, tiek daug klausimų ir tiek mažai atsakymų iš to, kas geriausiai žino. Bet šiaip, Mensi, bent jau tą mic drop‘ą galėjai pabaigai palikti kaip aiškų pabaigos tašką, kad prezidentas savo misiją atliko.
