Anot šiauliečių roko grupės „Colours of Bubbles“, jie šią vasarą leidžia ramiai. Tačiau išgirdus jų koncertų grafiką galima tuo suabejoti. „Grojome festivalyje „Devilstone“, su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru koncertavome Šiauliuose bei Klaipėdos „Jūros šventėje“, taip pat dar buvome Liepojos festivalyje „Summer Sound“. O dar mūsų laukia Karklės festivalis ir jau šią savaitę vyksiantis koncertas su orkestru Trakų pilyje“, lenkdamas pirštus vardija grupės vokalistas Julijus Aleksovas. Rami vasara, kurgi ne…

Vos grupei grįžus iš Liepojos (kur, pasak gitaristo Tito Joneliūkščio, prie visų nuotykių dar prisidėjo ir staiga sugedusi grupės transporto priemonė) mes pakvietėme Julijų ir Titą kartu ramiai išgerti puodelį kavos ir pasikalbėti apie šį bei tą, o ypač apie artėjantį koncertą Trakų pilyje, kur grupės dainoms atsiskleisti vėl padės Modesto Barkausko diriguojamas Šv. Kristoforo kamerinis orkestras.

Tai papasakokite, koks gi bus Jūsų koncertas Trakuose? Ar tai yra jau atidirbta programa, ar galime tikėtis netikėtumų?

Julijus: Kadangi su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru jau grojome penkis didelius koncertus – programa daugiau mažiau yra atidirbta ir aiški. Bet šįkart koncerte Trakuose turėsime ypatingą svečią – Jurgą. Na ir pati koncerto vieta – Trakų pilis – diktuoja tam tikrą renginio atmosferą.

Titas: Taip pat norėčiau pabrėžti, kad lyginant su mūsų ankstesniais koncertais ir „Untold Story“ įrašu dabartinė mūsų ir orkestro programa yra šiek tiek pastiprinta, sunkesnė. Ruošdamiesi koncertui Šv. Kotrynos bažnyčioje mes turėjome atsižvelgti į specifinę bažnyčios akustiką ir aurą, vengėme fūzuotų gitarų. Tačiau atvira Trakų pilies erdvė leidžia mūsų muzikoje „pabarstyti pipiriukų“ (juokiasi).

 

O ką Jums reiškia groti su orkestru? Ar Jūs repetuojate visi kartu? Ar iš vis repetuojate? Kaip tai vyksta?

Julijus: Kadangi orkestre groja labai daug žmonių – dažnos bendros repeticijos yra neįmanomos. Kiekvienai repeticijai mes išskirtinai rimtai ruošiamės, padarome namų darbus ir labai tiksliai žinome ką visi susitikę turime daryti.

Titas: Kai ruošėme programą Šv. Kotrynos bažnyčiai, mums buvo labai smalsu ir šiek tiek baugu. Ilgą laiką turėjome parašytas partitūras orkestro instrumentams, bet orkestro muzikantai repetavo atskirai ir tik likus savaitei iki pasirodymo pradėjome visi repetuoti kartu. Tokia euforiška nuotaika buvo! Buvome labai nustebinti, kaip didingai skamba mūsų dainos. Dabar, kadangi žinome ko tikėtis, yra paprasčiau pasiruošti. Repetuojame atskirai, o artėjant pasirodymui susirenkam, pasitikrinam ir važiuojam.

 

 

 

Ar buvo sudėtinga perteikti savo muziką orkestro instrumentams? Koks buvo šis procesas?

Julijus: Visų pirma labai džiugu, kad Šv. Kristoforo orkestras itin pozityviai priėmė mūsų idėją šį projektą kurti būtent su jais. Tačiau tai nebuvo paprasta, laukė labai didelis darbas. Mes norėjome, kad orkestras atliktų ne palaikomąją funkciją, o taptų kūrinių dalimi. Nors mes ir pažįstame natas – negalėjome visko padaryti patys, todėl orkestras pasiūlė anksčiau altu orkestre grojusį muzikantą Tomą Petrikį, kuris parašė visas partitūras ir mūsų dainas pritaikė kameriniam skambesiui. Tomo parašytos natos pranoko mūsų lūkesčius ir puikiai perteikė dainų nuotaiką. Nemažai melodijų yra sukurtos specialiai, jų mūsų muzikoje anksčiau nebuvo. Tai nėra vien dirbtinai priklijuotas palaikymas. Mūsų muzika buvo uplift‘inta į visai kitą lygmenį.

 

 

Manau, kad iš jaunosios kartos Lietuvos grupių Jūsų muzika yra labiausiai tinkama atlikti su orkestru. Pavyzdžiui, su visa pagarba Benui Aleksandravičiui, šiandien aš sunkiai įsivaizduoju grupę „ba.“ grojančius su orkestru, o dėl Jūsų nei kiek nenustebau. Tačiau paklausiu štai ko – neseniai su Lietuvos kameriniu orkestru albumą „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ gyvai atlikęs Andrius Mamontovas LRT radijo laidos „Pakartot“ vedėjui Domantui Razauskui yra sakęs (cituoju): „Kad grotum su orkestru, turi pribręsti. Man visada keista, kai jaunos grupės vos išgarsėja, bet jau rengia koncertus su orkestru. Gal tai smagu, bet turėtum iki to ateiti“. Ką apie tai manote Jūs, būdami sąlyginai jauna grupė.

Julijus: Kurdami aranžuotes antrojo albumo „She is the Darkness“ dainoms mes atsispyrėme nuo orkestrinių elementų, įrašuose naudojome pučiamuosius, timpanus ir kitus panašius instrumentus. Būtumėm ir dar smarkiau užsimoję, tačiau mes nesame kompozitoriai ir parašyti partitūrų mes patys tuomet dar negalėjome. Šio projekto su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru metu mūsų dainos atsiskleidė ir nuskambėjo taip, kaip mes jas įsivaizdavome. Todėl aš nesutikčiau su šiuo Andriaus teiginiu. Tai yra gana stereotipiškas pasakymas, neva grupei reikia pribręsti. Viena grupė yra nelygi kitai. Mūsų visa kūryba yra labai artima tam didingam, orkestriniam skambesiui.

Titas: Aš manau, kad tą subrendimą būtent galima ir aplikuoti tokioms grupėms kaip „ba.“, kurios groja veržlų pankroką, bet atėjus tinkamam laikui tikrai sugebėtų atsisėsti ant aukštos kėdės su akustine gitara ir įbrėžti savo griežtą muziką su orkestru. Bet mūsų kuriama muzika reikalauja orkestrinio skambesio, tad mums tai nėra subrendimo reikalas. O galbūt mes tiesiog jau subrendome tam (juokiasi)…

Norėčiau paklausti Jūsų apie dar vieną įdomų projektą, kuriame dalyvavote. Tai – spektaklis „Neišmoktos pamokos“, pagal Aleksandr Špilevoj pjesę. Šiame performanse žiūrovai yra kviečiami mokytis dalykų, kurių mokykloje – institucijoje, kurioje mes turėjome būti ruošiami gyvenimui – mūsų kažkodėl nemokė. Jūs šiam spektakliui akomponavote gyvai, iš savo kūrinių sudėliojote tam tikrą, aktorių žodžius nuspalvinantį koliažą. Papasakokite, kaip ten atsidūrėte ir koks jausmas buvo grojant kitokiame amplua nei esate pratę.

Julijus: Mūsų bosistas Paulius ir šios pjesės autorius bei spektaklio režisierius Aleksandr Špilevoj yra buvę grupiokai, kartu Kaune studijavę garso režisūrą. Tiesa vėliau Aleksandras persikėlė į Vilnių ir įstojo į aktorinį. Aleksandras pažįsta mus, mėgsta mūsų muziką, todėl ir pasiūlė mums šį projektą jau turėdamas viziją kurios dainos fragmentai derėtų prie kurios scenos.

Titas: O mes ilgai spyriojomės. Tuo metu mums buvo labai įtemptas metas – išleidome albumą „She is the Darkness“, daug koncertavome… Projektas pasirodė įdomus, tačiau nenorėjome jo daryti bet kaip, o gerai paruošti produktą galvojome, kad neturėsime laiko. Bet laimėjo Aleksandro argumentas, jog esame kertinė spektaklio dalis ir jeigu mes nesutiksime – spektaklio tiesiog nebus.

Julijus: Bet dabar labai džiaugiamės šiuo projektu. Tai nėra pirma mūsų patirtis teatro scenoje. Esame prieš kelis metus Šiaulių dramos teatre kūrę muziką Tomo Jašinsko režisuotam spektakliui „Inertiškos dujos“. Kaip pats sakei, teatro scena yra kitokia, žiūrovai yra kitokie. Dirbti su aktoriais yra visiškai kitoks, labai interaktyvus procesas. Aktoriai kiekvieną kartą vaidina vis kitaip. Kartais tekstą skaito greičiau, kartais lėčiau. O mums reikia įsijausti į savo vaidmenį, prisitaikyti prie kitų, nuolat klausytis, reaguoti ir išsivartyti kai reikia.

 

Bet šiaip jūs mėgstate užsiimti tokiais netradiciniais projektais? Dalyvavote teatro spektakliuose, netradicinio formato koncerte „R Kubu“, du kartus dalyvavote slaptuose „Sofar Sounds Vilnius“ koncertuose, grojate su orkestru… Ką tokie projektai duoda Jums kaip grupei?

Titas: Man asmeniškai yra labai įdomu išgirsti tą patį grupės material‘ą kažkaip kitaip nei esu pratęs. Šiuo metu visi grupės nariai gyvena skirtinguose Lietuvos kampeliuose – Julijus Klaipėdoje, Paulius su Simu Šiauliuose, aš su Tomu Vilniuje – tad būna labai sudėtinga visiems susitikti. Repetuojame atskirai patys sau, poromis ir panašiai. Paruošti kitokias tų pačių dainų interpretacijas, įpūsti į jas naujo oro yra gana sunku, bet bent jau man, labai įdomu.

Julijus: Tai duoda mums judėjimą į priekį. Gal ilgainiui grojant vien koncertus ir dalyvaujant festivaliuose grupės veikla taptų monotoniška, todėl mes tikrai noriai priimame iššūkius ir pasirašome visokioms avantiūroms. Kartais labai sveika yra išeiti iš komforto zonos.

 

 

 

Turbūt panašiai yra ir su netradicinėmis vietomis, kuriose tenka tokių avantiūrų metu groti?

Titas: Manau, kad vietų pasirinkimą išprovokuoja mūsų grojama muzika. Su orkestru groti arenoje būtų keista…

Julijus: Taip. Tokiems ypatingiems koncertams norisi ir ypatingos, kamerinės aplinkos. Pavyzdžiui Šv. Kotrynos bažnyčios sakralinė aplinka uždavė tam tikrą toną ir nuotaiką.

Titas: Kaip ir Trakų pilis. Jos sienų spalva, senovės jausmas… Vieta padiktuoja savo atmosferą.

Julijus: Bet tiesą sakant ant tokių scenų mūsų niekas neužmetė šiaip sau. Pradėjome nuo grojimo baruose ir per trylika grupės gyvavimo metų nuosekliai scenas po truputį auginome. Koncertas Trakų pilyje yra dar vienas puikus mūsų ilgo darbo rezultatas. Scenos auga, iššūkiai rimtėja, o mes vis dar jaudinamės prieš pasirodymus. Gal todėl ir nesustojam, nes vis dar yra įdomu tai daryti. Ir mes nemanome, kad šis projektas su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru užsibaigs tik taip – koncertiniu įrašu ir keliais pasirodymais. Galbūt ateityje net pavyks jį išvežti į užsienį, pateikti užsienio klausytojams. Bet kokiu atveju manau, kad tai turės tęstinumą.

 

O kada sulauksime naujų dainų? Naujo albumo?

Julijus: 2019-ųjų metų gale, tikimės, kad pavyks įrašyti ir išleisti albumą. Patiems jau nusibodo tas pačias dainas groti, tad dar šių metų pabaigą paliksime kūrybai ir rimtai tuo užsiimsime.

 

***

„Colours of Bubbles“ ir Šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncertas vyks šį ketvirtdienį, rugpjūčio 9-ąją dieną Trakų pilies kieme.

Daugiau informacijos apie renginį rasite ČIA.

Bilietus platina bilietai.lt.