„Jungle“ koncerto Vilniuje akimirka

Išsiskyrimo dainos gali skambėti labai įvairiai. Tą penktadienio vakarą liudijo britai „Jungle“, Vilniaus „Compensos“ salėje surengę savo ilgai laukto antrojo albumo „For Ever“ pristatymą.

Tai jau antrasis „Jungle“ apsilankymas mūsų šalyje – 2015-aisiais, netrukus po pirmojo jų albumo pasirodymo, juos galėjo matyti festivalio „Granatos Live“ lankytojai. Jau tuomet šis kolektyvas buvo ant bangos – debiutiniam jų diskui pavyko prasimušti naujų įrašų jūroje, jis pakilo į populiariausių Jungtinėje Karalystėje įrašų dešimtuką, o jų dainos karaliavo radijo stočių eteryje. Maža to – „Jungle“ buvo nominuoti ir prestižiniam „Mercury“ apdovanojimui.

Nuo to laiko, žinoma, daug kas pasikeitė. Visų pirma – abu grupės branduolį sudarantys vaikinai, Tom „T“ McFarland ir Josh „J“ Lloyd-Watson susirado merginas, išsiskyrė ir sukūrė antrąjį albumą.

Tačiau publikai atlikėjų širdgėla – nė motais. Nors žmonių šį vakarą susirinko ne per daugiausiai, niekas nebuvo nusiteikęs liūdėti. O ir apie liūdnas paskutiniojo grupės albumo sukūrimo aplinkybes gana lengva pamiršti, jei nekreipi dėmesio į dainų tekstus. Taigi švelnūs, tačiau energingi modernaus funk ir soul garsai be didelio vargo išjudino dažniausiai ganėtinai nejudrią lietuvišką publiką.

Matyt tame ir slypi „Jungle“ paslaptis. Nors jų įrašai skamba gana vienodai ir – neužmėtykite manęs akmenimis – nuobodokai, gyvas grupės koncertas – visai kitas reikalas. Septyni scenoje esantys žmonės priverčia judėti net pačius nejudriausius ir nesvarbu, ar visi šie muzikantai dalyvauja kūrybiniame procese, ar dalis jų tėra tik kviestiniai svečiai. Kam tai rūpi. Šį vakarą jie lygiaverčiai.

Kritikai dažnai pastebi, jog „Jungle“ savo skambesiu labiau primena Los Andželą nei Londoną, iš kur yra kilę. Tačiau klausydamasi jų pasirodymo įsivaizduoju visai ne Venecijos paplūdimį Kalifornijos pakrantėje. Prieš akis man iškyla paprastas lietuviškas miškas, ežeras, vakaro ramuma (minus uodai), besileidžianti saulė. Tai muzika, kuri užveda ir kartu ramina. Priverčia tave judėti, tačiau neišsunkia. Tai muzika, kuri apvalo, bet nieko neprimeta, nieko nesistengia įrodyti. Tiesiog yra.

Pripratusiems prie „daug garso ir šviesų“ penktadienio vakaro koncerte galėjo pritrūkti šou elementų. Apšvietimas nepretenzingas, tik išryškinantis tai, kas svarbiausia – muziką. Lygiai taip pat galima apibūdinti ir grupės bendravimą su Vilniaus publika. Jie nėra kalbūs, bet ir pabrėžtinai tyliais jų nepavadinsi. Tačiau užtenka vos vieno jų „kaip jaučiatės, Vilniau?“ ar „jūs tokie gražūs!“ ir širdis apsąla. Nuo koncertą pradėjusios „Smile“ iki Toyotos Yaris reklamoje panaudotos „Busy Earnin’“ ir vakarą užbaigusios „Time“ – šis kolektyvas dovanojo Vilniui tiesiog gerą laiką.

O tada viskas baigiasi.

Ir tu tikiesi, kad bus kitas kartas.