Pirmas 2019-ųjų pusmetis buvo tikrai stiprus. Išleista tiek geros muzikos, kad jau dabar būtų drąsiai galima sudaryti geriausiųjų topus. Tačiau metai dar nesibaigė, jų praėjo viso labo 50 procentų.
Todėl manoMUZIKA nusprendė išsikelti sau užduotį „Mission (im)possible” ir išrinkti iš visų šimtų (o gal tūkstančių) tuos 8 labiausiai zulintus, nuklausytus ir daugiausiai dėmesio prikausčiusius įrašus.
Taip, kiekvienas turime savo nuomonę. Taip, galim lankstyti pirštus ir sakyti, kad buvo nepaminėtas tas ar anas. Tačiau kiekvienas turime savo nuomonę. Šis aštuntukas (kurį atrinkti buvo tikrai ypatingai sunku) – yra tas, apie kurį norėtume pakalbėti būtent mes.
Taigi, 8 pirmojo šių metų pusmečio albumai, kuriuos, mūsų manymu, išgirsti tiesiog privaloma
BA. „H8”
Triumfas. Kitaip naujo „Ba.“ albumo pavadinti tiesiog negalima. Kaip žinia, antras studijinis įrašas visada būna sunkiausias. Jis dažniausiai atsako į pagrindinį klausimą – ar debiutas tebuvo vienadienė sėkmė, ar grupė išliks ir turės savo tvirtą vietą po muzikine saule.
Ba. „H8” abejonių nepalieka. Net ketverius metus lauktas albumas – ir gerokai įvairesnis, ir kur kas brandesnis nei 2015 m. išleista plokštelė „RASTI/PASIKLYSTI“. Nors jame mažiau avantiūros (dėl kurios nebūvimo girdimi ir kai kurių žymių žmonių nuogąstavimai), akivaizdu, kad čia gerokai daugiau kūrybos, išieškojimo ir muzikinių variacijų. Todėl jeigu kažkas galvoja, kad Benas ir kompanija nustojo maištauti – galvokite iš naujo. Maišto čia – su kaupu. Tačiau šįkart maištas ir gerokai brandesnis, ir kur kas įtaigesnis.
Foalsiškas “Atsiprashow” ar Cure’iška “Išnara” – tik pora pavyzdžių, kad “Ba.” muzika stadione skambės geriau nei gerai. Daugelis jaunos kartos gerbėjų, dievinantys kultu tampantį Beną tai žino jau seniai. Šių metų albumas – akivaizdus įrodymas, kad jo kūrybą pradės vertinti ir gerokai vyresni žmonės. Ar tai tiesa – pamatysime jau netrukus. Šiandien galime drąsiai daryti išvadą, kad Lietuva turi vieną geriausių (jei ne patį geriausią) šių metų albumą, o Benas ir kompanija yra užsitikrinę tvirtą vietą šiandieninio lietuviško rokenrolo olimpe.
SATIN JACKETS “Solar Nights”
Muzika visuomet nešė emociją. Todėl natūralu, kad skirtingose situacijose užvaldžius skirtingai emocijai imi ir renkiesi vis kitokią muziką.
Tomis akimirkomis, kai už lango ima vis ryškiau šviesti saulė, o aš vis dažniau mintimis nugrimztu į akimirkas, kuriose dominuoja jūra (arba ežeras), ramybė ir vienas kitas kokteilis, nejučia savo spotify grojaraščiuose imu ieškoti švelnios, lengvos ir melodingos house muzikos. Ir šių paieškų priešakyje beveik visada būna „Satin Jackets“.
Ir turbūt tai yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl vėlyvą pavasarį išleistas „Solar Nights“ yra „a must“ albumas. Jis ir yra būtent toks – švelnus, judrus, melodingas ir tikrai labai gražus.
Kažkada asmeniniuose smooth house simbolių pasirinkimuose dominavo tokie kūriniai kaip DJ CAM „Summer in Paris“ ar Kaskade „It‘s You, It‘s Me“. Pastaruosius kelerius metus neabejotinas lyderis – vokiečių prodiuserio Timo Bernhardto projektas „Satin Jackets“. Jeigu abejojate – pabandykite važiuodami jūros link saulėtą penktadienio pavakarę visu garsu perklausyti šitą albumą. Akimirksniu suprasite ką turime mintyje.
ANDERSON .PAAK „Ventura“
Talentas. Polėkis. Novatoriškumas. Kai visus šiuos tris dalykus sudedi į vieną, rezultatas prastas būti tiesiog negali. O kai dar prie visko pridedame ekosistemą, kurioje bręsti, augi ir pradedi kurti, erdvė talentui vešėti yra maksimaliai gera.
Anderson.Paak turi daug epitetų. Multiinstrumentalistas, kompozitorius, žodžių autorius, prodiuseris. Jo diskografijoje – keturi albumai. Paskutinis – „Ventura“ – diskas, išleistas šiemet.
Naujame JAV reperio įraše – bendri kūriniai su legenda Smokey Robinsonu, „Outkast“ siela Andre 3000, kažkada populiaria (bet vis dar neužmiršta) R&B atlikėja Brandy ir kiti. Visas albumas – didelis ir vientisas repo, ritmenbliuzo ir modernaus soulo mišinys, kurio muzikiniai pasažai yra tokie pat nenuspėjami kaip ir pati Anderson .Paak kūryba.
ANDRIUS MAMONTOVAS IR LIETUVOS KAMERINIS ORKESTRAS „ Šiaurės naktis. Pusė penkių“
Jeigu reikėtų įvardinti tris visų laikų geriausius lietuviškos muzikos albumus – Andriaus Mamontovo albumas „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ šį trejetuką karūnuotų. 1998 metais išleistas pirmasis solinis atlikėjo darbas, po grupės „Foje“ išsiskirstymo, jau tada atrodė ypatingas ir nepavaldus laikui. Dviems dešimtmečiams dar labiau nugludinus šį devynių dainų šedevrą kažkokio šios sukakties paminėjimo laukė daugybė Andriaus muzikos klausytojų. Bet tikriausiai niekas nesitikėjo šio albumo iš esmės prikelto antram gyvenimui.
Ir būtent prikelto. Ne remaster’into, įvilkto į naują rūbą, ar sugroto nuo pradžios iki pabaigos eilėje koncertų, bet iš esmės perrašyto natomis iš naujo, pasitelkus pačius geriausius Lietuvos muzikantus įrašyto legendinėje garso įrašų studijoje Londone, procesą prižiūrint pačio aukščiausio lygio profesionalams. Kiekvieno kūrėjo karjeroje kartais įvyksta stebuklų, impulsų, kurie žybteli ir niekada daugiau nepasikartoja. Pagauti ir įgyvendinti juos prieš jiems pranykstant – sėkmė! Bet įgyvendinti juos dukart, antrąjį kartą pranokstant pirmojo karto itin aukštai užkeltus lūkesčius – tai jau yra branda ir profesionalumas. Būtent tokia yra ši, naujoji “Šiaurės naktis. Pusė penkių“ versija.
Tai – ne tik nostalgiška dovana klausytojams, bet ir pagarbi duoklė šiai kūrybos magijai, kuria neįmanoma nesižavėti. O taip pat tai yra didžiulė duoklė anapilin dar visai neseniai iškeliavusiam Andriaus Mamontovo mokytojui, teatro režisieriui Eimuntui Nekrošiui, kurio tikėjimas Andriaus gebėjimu scenoje virsti Hamletu didele dalimi lėmė šių dainų atsiradimą.
PURE BATHING CULTURE „Night Pass“
Šiaurės Europa turi „Postiljonen“. Jungtinės Amerikos Valstijos – „Beach House“. Egzituoja tautų mišinys pastaruoju metu itin trendinančioje trijulėje „Yumi Zouma“. Šią padangę neseniai papildė ir Portlendo grupė „Pure Bathing Culture“.
Kad ir kaip bebūtų gaila, duetas taip ir nepramušė Europos sienų. Nepaisant to, šis dream pop šedevras yra ne ką mažiau vertas dėmesio nei anksčiau minėti vardai. Albumus leisti pradėję prieš 7 metus, šiemet jie išleido ko gero savo stipriausią – „Night Pass“.
Visiems gyvenimo atvejams, visokiems orams ir įvairiausioms situacijoms tinkantis švelnusis „Pure Bathing Culture“ dream pop‘as yra bene didžiausias pastarųjų metų mūsų atradimas. Labai tikimės, kad jį greitu metu atrasite ir jūs.
O jeigu atrasti norite nuo šio albumo, pradėkite klausytis nuo kūrinio „Ad Victoriam“
THE NATIONAL „I Am Easy To Find“
Pirmą savo studijinį albumą „The National“ išleido lygiai prieš 20 metų. Po to buvo išleisti dar septyni. Paskutinė plokštelė „I Am Easy To Find“ dienos šviesą išvydo šiemet.
Senieji Matto Berningerio ir kompanijos gerbėjai tokio albumo laukė beveik dešimtmetį, mat dvi po 2010-aisiais išleisto „High Violet“ grupės plokštelės uždavė daugiau klausimų dėl grupės muzikinio tapatumo nei pateikė atsakymų. Tačiau šiemetinė plokštelė visas abejones numetė šalin.
Naujasis albumas turėtų patikti tiems, kuriems grupės muzikinį vektorių atspindi tokios plokštelės kaip „Aligator“ ar jau minėtasis „High Violet“. Daug lyrikos, daug melodijos, daug neįtikėtinai žavaus liūdesio, kuriam svorio priduoda sodrusis Matto baritonas ir… labai nemažai moteriško vokalo. Tai, ko gero ir yra esminis skirtumas, kuris atsispindi šiame įraše.
Čia galima išgirsti ir Lisa Hannighan, ir Sharon Van Etten, ir netgi bruklino choro balsus. Tačiau svarbiausia, kad šioje plokštelėje apstu baladžių ir emocinių muzikinių stebuklų, primenančių ne tik tokius kultinius kūrinius kaip „Bloodbuzz Ohio“ ar „Fake Empire“, bet ir visiškai netikėtų, grupės kūrybai absoliučiai nebūdingų sprendimų.
WITHOUT LETTERS „Abundance Supreme“
„Without Letters“ šiemet priminė apie save išleisdami debiutinį albumą „Abundance Supreme“. Šiek tiek keista rašyti žodžius „priminė apie save“ ir „debiutinis albumas“ viename sakinyje. Tiesa ta, kad „Without Letters“, nors ir būdami sąlyginai jauna grupe, gyvuoja jau beveik dešimtmetį. Per tą beveik-dešimtmetį iki pat šių metų jie buvo išleidę tik du skirtingus, bet labai puikius EP, pateisindami faktą, jog bent jau šios grupės atveju, kokybė yra nepalyginamai svarbesnė, nei kiekybė. Šį faktą jie pateisino ir šįkart – šovė vieną stipriausių šių metų albumų. Bet jau lietuviškoje scenoje tai tikrai.
„Without Letters“ yra labai nepastovi grupė. Nuolat kintančiam grupės skambesiui įtaką tikriausiai daro nuolat kintanti grupės sudėtis. Bet net ir išgryninę grupės sudėtį iki mažiausio įmanomo branduolio „Without Letters“ sugebėjo išlaikyti tam tikrą savo muzikos kokybės kartelę. Albume „Abundance Supreme“ grupė yra šviesmečiais nutolusi nuo savo ištakų. Jie drąsiai eksperimentuoja su hardcore, acid, gabber ir net noise rock, subtiliai sujungdami visas šias muzikines sroves svaigioje psichodelinio techno upėje. Vokalas anksčiau nebuvo stiprioji „Without Letters“ pusė, tad reikalui esant leisti dainuoti kviestiniams vokalistams (šįkart tai yra grupės „shishi“ ir „Planeta Polar“) yra dar vienas pasiteisinęs žingsnis. Bus labai įdomu pamatyti kur link „Without Letters“ progresuos ateityje, tačiau šiandien drąsiai galime teigti, kad jų muzika – kaip visada žiauriai gera!
OLD SEA BRIGADE „Ode To A Friend“
Pirmas „Old Sea Brigade“ pilnas įrašas dienos šviesą išvydo pačioje metų pradžioje – dienomis, kai norėjosi ramybės, o spaudžiant šaltukui šiluma buvo tai, apie ką svajojo daugelis. Todėl šis įrašas buvo tas vaistas nuo idėjinio ir žiemiško speigo, kuris galėjo išgydyti bet kokias ligas.
Svajingas. Lyriškas. Labai švelnus. Galbūt nepretenduojantis į pasaulinio šedevro titulą, bet puikiai tinkantis akustinės lyrikos gerbėjams. Toks yra amerikiečio Beno Cramerio debiutinis „Ode To A Friend“.
Šio įrašo manoMUZIKA labai laukė. Džiugu, kad laukimas nenuvylė, o švelnūs ir itin mieli ausiai garsai dar kartą įrodė, kad muzika yra gerokai daugiau nei tik emocija.
