Albumai, kuriuos išgirsti būtina: Sausis, 2020

albumai

Sausio mėnesio albumai

Portalas manoMUZIKA grįžta su albumų recenzijų sąrašu. Kaskart trumpai pateikdami jums „einamuosius“ įrašus, pasibaigus mėnesiui išrenkame kelis, mūsų manymu, vertus išskirtinio dėmesio. Tad nieko nelaukdami grįžtame su sausio mėnesio plokštelėmis, kurių, manoMUZIKOS akimis (ir ausimis), praleisti tiesiog negalima.

EMINEM „Music to be Murdered By“

Sausio viduryje be jokios išankstinės prognozės pasirodęs vienuoliktasis studijinis reperio Eminem albumas „Music to Be Murdered By“ stebina, nors iš esmės nepasako nieko naujo.

Klausant Eminem muzikos dažnai būna sunku suprasti kur pasibaigia Marshall Mathers asmenybė ir prasideda Eminem kuriamas Slim Shady personažas. Ypač kai albumas – duoklė legendiniam siaubo filmų režisieriui Alfred Hitchcock‘ui ir horrorcore žanrui, kuriame žodžių kišenėje niekados neieškantis Marshall‘as Mathers‘as sublizga geriausiai.

Šiame albume Eminem pateikia dar dvi dešimtis kūrinių bei skitų, ir dar kartą pagerina savo jau anksčiau užkeltus įspūdingus repavimo rekordus. Taip, reikia pripažinti, jog mumble rap nesusipratimo šlovės eroje Eminem beriamos greitakalbės skamba mažų mažiausiai įspūdingai. Tačiau kažkodėl fantastiško dydžio žodynas ir gebėjimas surimuoti iš pirmo žvilgsnio nesirimuojančias frazes nebestebina, kaip kad stebino prieš dešimtmetį. Gal todėl, kad visa tai jau girdėjome anksčiau?

Nors ir gerokai įdomesnis ir įvairesnis nei prieš tai sekę albumai „Revival“ ir „Kamikaze“, „Music to Be Murdered By“ nėra itin inovatyvus ar išskirtinis. Tačiau savo „rap god“ titulą seniai užsitarnavusiam ir jo kažkam kitam perleisti nesiruošiančiam Marshal Matthers‘ui jau seniai nebereikia nieko niekam įrodinėti. Nebent sau pačiam.

Fanai didžiąją jo dalį „suvalgys“ kaip saldainį ir prašys dar, o skeptikų nuomonės šis albumas nepakeis.

ALGIERS „There Is No Year“

Jei verkėte, žiūrėdami į degančios Australijos nuotraukas ar stebėjotės sausio mėnesį žibutėmis Nemenčinės pamiškėje, jei jus neramina trumpai, brexitai ir koronavirusai, jei jums būna pikta dėl išnaudojimo, rasizmo ir kitokių pasaulio neteisybių – štai grupė, jaučianti tą patį pyktį. Ir albumas, išreiškiantis tą pyktį, tiek asmeniniame, tiek žymiai platesniame kontekste.

Trečiasis „Algiers“ albumas „There Is No Year“ – tobulas mūsų laikų kūdikis. Politiškai angažuotas, tačiau tuo pat metu labai asmeniškas. Albumo tekstai – virš 700 eilučių eilėraščio, parašyto grupės lyderio, Franklino Jameso Fisherio – laviruoja tarp atviros agresijos iki baimės ar netekties jausmo. Esu, vadinasi pykstu – štai toks grupės manifestas persisunkia per jų kūrybą, ir gal tai vaikiška, tačiau apsižiūrėkime aplink. Pykti tikrai yra dėl ko.

Jei estate susipažinę su ankstesniais „Algiers“ darbais, „There Is No Year“ greičiausiai jūsų nenustebins. Ši grupė turi savo „firminį“ skambesį ir puikiai laviruoja, derindama roko, soul ar elektronikos elementus. Tačiau šį kartą, atrodo, viskas stipriau, kokybiškiau, jautriau. Ir beviltiškiau. Nors gal dar yra vilties? Paklausom.

 

PET SHOP BOYS „Hotspot“

Britų synth pop legendos „Pet Shop Boys„, regis net negalvoja apie karjeros pabaigą. Nepaisant to, kad grupės nariams Neilui Tennantui ir Chrisui Lowe jau per 60, muzikantai išgyvena tikrą kūrybos ekstazę.

Sausio mėnesį „Pet Shop Boys“ išleido naują albumą „Hotspot“. Tai jau 14-as dueto studijinis įrašas. Jis pasirodė praėjus 4 metams nuo paskutinės dueto plokštelės „Super“ išleidimo.

„Hotspot“ buvo kurtas ir įrašinėtas trijuose miestuose – Berlyne, Los Andžele ir Londone. Plokštelę, kurioje 10 naujų dainų, prodiusavo Stuartas Price’as, anksčiau dirbęs su tokiais vardais kaip „The Killers“, Madonna, „Take That“, Gwen Stefani, „Keane“ ir kitais. Beje, S. Price’as prodiusavo ir minėtą 2016-ųjų „Pet Shop Boys“ albumą.

Ar duetas nustebino naujovėmis? Tikrai ne. Tačiau žanro karaliams viskas atleistina. Kita vertus, kai muzikoje pasieki tiek daug, negali tikėtis, kad kūryboje atsiras kažkokių itin didelių naujienų. „Hotspot“ – dar vienas labai petšopboisiškas albumas, kurį su malonumu suvalgys senieji grupės gerbėjai. Tiems, kurie hito „West and Girls“ kūrėjų muzikos nepažįsta, „Hotspot“ nebūtinai taps didelės meilės pradžia, todėl reikėtų pažintį su jais pradėti nuo gerokai ankstesnių įrašų. Tačiau tiems, kas su Neilu ir Chrisu gyvena jau daug metų, šis įrašas gali tapti itin miela vyšnaite ant daug metų džiuginančios grupės kūrybos torto.

 

„…AND YOU WILL KNOW US BY HE TRAIL OF DEAD“ „X: The Godless Void and Other Stories“

Šį mėnesį akis ir ausis taip pat užkliuvo ir už amerikiečių alternatyvaus roko grupės iš Ostino, Teksaso „…And You Will Know Us by the Trail of Dead“ sausio 17-ąją pasirodžiusio albumo „X: The Godless Void and Other Stories“. AYWKUBTTOD – tai Jason Reece ir Conrad Keely sukurtas penkių narių projektas, kuris šiuo (jau dešimtuoju) savo albumu pažymi ir 25-ąsias grupės metines. Įdomus faktas apie grupę yra tas, kad Jason Reece ir Conrad Keely atlieka/keičiasi vokalo, gitaros ir būgnų vaidmenyse.

„X: The Godless Void and Other Stories“ – tamsus ir sunkus albumas. Jis „kabina“ nuo pat pradžios. Geras vokalas, melodingos gitaros, daug „fūzo“ ir viską apjungiantys būgnai bei intriguojantys punk‘o, psichodelikos ir progresyvo prieskoniai tikrai verta roko gerbėjų dėmesio. Patartina paklausyti nuo pradžios iki galo – „All Who Wander“, „Something Like This“, „Into the Godless Void“, „Don’t look Down“, „Gone“… Kiekvienas kūrinys turi kažką savito. Suklausyti visą albumą vienu ypu gali būti kiek sunkoka. Jis – tiesiog ne fonui. Tačiau perklausius suvoki, kaip gerai, kad tokia muzika yra ir kartu kaip smagu būtų sudalyvauti gerame gyvame psichodelinio ar prog-roko koncerte.

 

Poliça „When We Stay Alive“

Dar 2016 metais koncertą Vilniuje, menų fabrike LOFTAS surengusi amerikiečių synth-pop grupė „Poliça“ šiais metais pristatė savo naują albumą „When We Stay Alive“. Apie šį dešimties naujų dainų rinkinį kolektyvas paskelbė dar 2019 metų pabaigoje, kai pasidalino tituline albumo daina „Driving“.

Įrašo pradžia galima laikyti 2018 metus, kai grupės lyderė Channy Leaneagh nukrito valydama savo namo stogą . Vėliau sekęs fizinės reabilitacijos laikotarpis padarė labai didelę įtaką naujojo albumo dainoms. „When We Stay Alive“ prasideda nuo energingojo singlo „Driving“ savo stilistika kartais kiek primenančia Švedijos elektroninės muzikos duetą „The Knife“. Vėliau seka „Feel Life“, „Be Again“, kurias neabejotinai įkvėpė atsitikęs nelaimingas atsitikimas. Kūrinys „Forget Me Now“ įsirėžia giliai į atmintį ir su „Blood Moon“ ir „Sea Without Blue“ šis 38 minučių įrašas prabėga nepastebimai. Jis tikrai turėtų rasti pasekėjų tarp tų, kas mėgsta lyrišką, švelnią tačiau svajingų ritmų nuspalvintą elektroninę muziką.

Nors 2016 metais ši grupė Lietuvoje daug dėmesio nesulaukė (mūsų įžvalgas iš šio koncerto galite rasti ČIA ), tačiau neabejotinai ji nusipelnė kur kas didesnio susidomėjimo. Neabejojame, kad šis įrašas tikrai paskatins atrasti  „Poliça“ muziką ir bus puikus muzikos takelis šaltais besibaigiančios žiemos vakarais.

 

APOCALYPTICA „Cell-0“

„Apocalyptica“ šiemet sugrįžo su trenksmu. Simfoninio metalo violončelininkai išleido devintajį, pilnai instrumentinį albumą „Cell-0“. Naująjame įraše suomiai atsigręžė į savo šaknis: 1996 m.instrumentinį debiutinį albumą „Apocalyptica Plays Metallica By Four Cellos“ ir 1998 m. „Inqusition Symphony“, kuriuose kolektyvas violončelėmis sugrojo „Metallicos“ koverius .

Konceptualiai „Cell-0“ ieško paralelių tarp muzikos ir visatos, kurios persipynusios tarpusavyje ir sudaro bendrą, iš miljardų ląstelių sudėtą visumą. Kvartetas muzikos garsais kviečia atsigręžti į visai planetai aktualias problemas – besaikį vartojimą, globalinį atšilimą ir šių reiškinių neigiamą poveikį Žemei.

Nors visi devyni kūriniai nepriekaištingai atlikti ir turi stiprią atmosferą, dalis jų kerta progresyviojo metalo teritioriją ir pasižymi itin kompleksiška struktūra (pavyzdžiui, „Scream for the Silent“ ar „Cell-0“).   Tad daliai klausytojų gali prireikti šiek tiek daugiau kantrybės.

Visgi reikia pasidžiaugti, jog suomiai išleido devynis atmosferiškus ir įtraukiančius kūrinius, kurie užburia sprogstamąja violončelės jėga bei kiaurai persmelkiančia atmosfera. Sunkiojo, simfoninio metalo  kupino „Apocalypticos“ skambesio išsiilgę fanai albumu tikrai nenusivils.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *