Birželio mėnesio albumai

Po gegužės muzikinių naujienų štilio, birželis pasirodė turiningesnis albumų įvairove. Šį kartą manomuzika.lt kolektyvas dalinasi šešiais birželio mėnesio įrašais. Jie visi pakankamai skirtingi ir, tikėkimės, sudomins ne tik elektronikos, bet ir bliuzroko ir sludge muzikos gerbėjus. Kviečiame paskaityti ir pasiklausyti!

Bruno Major – To Let a Good Thing Die

Britų atlikėjas Bruno Major visiems mėgstantiems švelnią, melodingą, svajingą muziką ir sekantiems tokios muzikos atlikėjus turėtų būti pažįstamas. Jau po debiutinio, 2017 metais išleisto albumo “A Song For Every Moon”, išleidimo jis užsitarnavo vietą lyriškos muzikos gerbėjų širdyse. Tiems, kam patiko šis debiutinis diskas, naujasis jo birželio pradžioje išleistas įrašas “To Let A Good Thing Die” tikrai nenuvils.

Naująjį Bruno Major albumą turėjo pristatyti didžiulis turas Jungtinėse Valstijose kovo mėnesį, tačiau smogus virusui visi pasirodymai buvo atšaukti ir perkelti į kitus metus. Pats atlikėjas sakosi esantis realistas ir nemano, kad šiais metais įvyks nors vienas jo suplanuotas koncertas. Nepaisant to, jis save laiko sėkmingu žmogumi, galėjusiu užbaigti šį albumą ir jį išleisti nepaisant visų trukdžių. Šiuo metu Bruno Major yra apsistojęs savo vaikystės namuose Didžiojoje Britanijoje kartu su savo tėvais ir broliu. Jis toliau užsiima kūryba ir ramiai leidžia laiką.

Bruno Major teigia, kad jo muzikos reikia klausytis namuose, jaukiai įsitaisius ir atsipalaidavus. Klausant naujojo jo albumo sunku būtų jam paprieštarauti. Naujasis įrašas labai jaukus ir šiltas. Ir jo galima klausytis visur! Tiek laiką leidžiant namuose, tiek gamtoje, mėgaujantis vasaros gėrybėmis, tiek džiaugiantis ilgais vakarais ir saulėlydžiais. Jei šiuo metu laiką leidžiate būtent taip – šis įrašas tikrai atsiskleis visomis savo spalvomis.

Bob Dylan – Rough and Rowdy Ways

Jeigu pasiilgote pakimusio, svajingo ir susimąstyti priverčiančio Bobo Dylano balso, jums nusišypsojo sėkmė. Visiems žinomas ir klausytojų mylimas bardas grįžo į eterį su 39-uoju studijiniu albumu „Rough and Rowdy Ways“. Prieš albumo išleidimą skelbėme ir apie singlą „I Contain Multitudes“. Jame taip pat galite išgirsti ir kviestinių muzikantų – Fionnos Apple ir Blake Mills – indėlį.

Naujausias Dylano darbas padalintas į du diskus. Pirmasis sudarytas iš devynių dainų, o antrąjį sudaro viena vienintelė – ir, ko gero, viena iš  ilgiausių atlikėjo dainų – singlas „Muder Most Foul“. Klausytojai šiame rinkinyje ras tą pačią prieblandos atmosferą, kurią sudarė paskutiniai trys Dylano studijiniai albumai – amerikietiškų standartų trilogija. Skirtumas tas, kad Bobas dabar dainuoja savo žodžiais ir apie save.  Čia jis lygina save su Anne Frank ir Indiana Jonesu teigdamas, kad yra ir tapytojas, ir poetas; jis prisipažįsta  esąs ir neramus, ir švelnus, ir negailestingas. „I contain a multitudes“ – jis primena visiems, kurie  sekė Bobo muzikinę kelionę paskutinius 60 metų.

Visas albumas reikalauja šiek tiek susikaupimo ir įsiklausymo. Jei tikrai norite suprasti, ką Dylanas sako, reikės jį perklausyti bent kelis kartus. Daugelio kūrinių melodijos ramios, net monotoniškos, tačiau kažkuo  įtraukiančios klausytoją. Čia daug akustinių partijų, o bendra albumo nuotaika primena senuosius Amerikos bliuzo laikus apdulkėjusiuose vakaruose.

„Rough and Rowdy Ways“ dainos yra ilgos, bet ne be reikalo. Kaip klasikinis romanas, kuris apdovanoja skaitytoją, sugrįžtantį prie siužeto vingių dar ir dar, taip ir, „Rough“ ir „Rowdy Ways“ iškart įtraukia bliuzo/folko melodijomis, tamsiu Dylano vokalu ir akustiniu skambesiu, tačiau jo tikrasis grožis  atsiskleidžia per pakartotinius pasiklausymus.

Thou – Blessings of the Highest Order

“Nirvana” buvo žiauriai gera grupė, tik į ją nebežiūrima rimtai. “Nirvana” liga anksčiau ar vėliau perserga dažnas bent kiek maištauti bandantis paauglys, o ant marškinėlių štampuojamas šios grupės pavadinimas šiandien yra praktiškai tapęs drabužių brendu, todėl dažnas vyresnis muzikos mėgėjas į “Nirvana” žiūri kaip į pereinamą etapą – grupę, padedančią atrasti kitas, įdomesnes ir mažiau žinomas grupes. Tame yra tiesos. Bet vis dėl to… Atmetus viską ir pabandžius iš naujo išgirsti “Nirvana” muziką gera būna dar kartą prisiminti, kodėl juos paauglystėje mėgai. Kurt Cobain turėjo retą talentą rašyti skausmingas, bet itin paprastas ir lengvai įsimenamas dainas. Deja, kitoms grupėms jas groti dažnai nesiseka.

Luizianos sludge metal atstovai “Thou” ne kartą viešai deklaravo savo meilę “Nirvana” kūrybai ir darė tai sėkmingai. Šios meilės kulminacija – be jokio išankstinio pranešimo skaitmeninėse platformose staiga pasirodęs “Thou” atliekamų “Nirvana” koverių rinkinys. Paprastai koverių albumai būna ne itin sėkmingi, bet “Blessings of the Highest Order” yra reta išimtis. “Thou” lūpose “Nirvana” dainos skamba taip, tarsi būtų parašytos būtent jiems, o tai labai žavi. Visos šešiolika dainų yra pakankamai atpažįstamos, bet “Thou” jas groja savaip – griežtai, garsiai ir su tuo savitu sludge’iniu svoriu, būdingu tik jiems. Skausmas, kuriuo persmelkta visa Kurt Cobain kūryba, “Thou” muzikinio svorio pagalba čia apsinuogina dar labiau ir būtent todėl ši muzika skamba šviežiai, geriau ir įdomiau nei galima buvo tikėtis. Žinoma, ne visi šešiolika koverių yra lygiaverčiai, bet sunkesnės muzikos mėgėjams, o ypač tiems, kurie paauglystėje buvo neabejingi “Nirvana” kūrybai, tikrai verta šį rinkinį perklausyti bent kartą.

Tiesa, čia nerasite “Smells Like Teen Spirit”. Tikiu, kad pačiam Kurt Cobain šis faktas būtų labai patikęs.

Jack Garratt – Love, Death & Dancing

Apibrėžti jo muziką, regis, turėtų būti labai paprasta, tačiau tą sekundę, kai bandai tai padaryti, suvoki, jog prieini aklavietę. Bandai tai vadinti elektronika, tačiau čia pat išgirsti inovatyvių R&B garsų. Klijuoji indie pop etiketę, tačiau neilgai trukus imi užuosti netgi trip hopo poskonį. Būtent toks – įvairus, nenuspėjamas ir labai muzikalus yra britas Jack Garratt.

Birželio viduryje atlikėjas išleido savo naują albumą „Love, Death & Dancing“. Tai įvyko praėjus ketveriems metams po pilno jo debiutinio albumo „Phase“, pasirodymo. Albumo, kuris dar 2016- aisiais mūsų grojaraščiuose diktavo rimtas tų metų muzikines madas.

Baigęs pristatinėti savo debiutinį albumą 2016-aisias, Jackas iškart pradėjo kurtį naująjį. Tačiau tai nebuvo vienintelė jo veikla. Šalia to,  jis dirbo ir su tokiomis atlikėjomis kaip Katy Perry ar Kacy Hill. Visgi, džiugu, kad šiame procese jis rado laiko ir savo kūrybai, kuri (kad ir po ketverių metų) nugulė nuostabiame naujame albume..

Naująjį „Love, Death & Dancing“ drauge su pačiu J. Garrattu prodiusavo prodiuseris Jacknife’as Lee. Šio žmogaus porfolio galime rasti darbą tokiais atlikėjais kaip „U2“, „The Killers“, „Snow Patrol“, Robbie Williams ir kitais. Jo kokybinis indėlis į Garratto plokštelę taip pat ypatingai juntamas.

Naujausiame Jacko Garrato albume – 12 naujų dainų.Tai tas pats Jackas, kurį įsimylėjome vos jam paskelbus pirmuosius savo kūrybos vaisius daugiau kaip prieš 4 metus – ir melodingas, ir stebinantis, ir lyriškas, ir (kartais) griežtas. Žodžiu, toks, kuris milijonus muzikos mylėtojų širdžių privers džiaugtis, žavėtis ir išgyventi pačias gražiausias akimirkas, kurias gali dovanoti tik muzika.

Neil Young – Homegrown

„Homegrown“ – tai dingęs Neil Young albumas, įrašytas dar 1974-ųjų pabaigoje – 1975-ųjų pradžioje, Chateau Marmont vasarnamyje Los Angele. Jis turėjo tapti šeštuoju atlikėjo darbu, bet pasirodė tik po 46-erių metų. Albumą sudaro 12 kūrinių, iš kurių penkios atrado vietą ir kituose albumuose, o septynios iš jų pasirodo pirmą kartą. Yra dvi populiarios albumo „dingimo“ versijos. Pirmoji – jog perklausęs abu savo darbus vieną po kito su draugu (taip pat muzikantu) jis nusprendė leisti „Tonight’s the Night“. Antroji versija sako, kad išleisti albumą po skyrybų su aktore Carrie Snodgress (jų Zeke mama) buvo skausminga. Visgi galiausiai pasirodęs Neil Young darbas yra vienas geriausiai kritikų vertinamų šio birželio albumų.

„Homegrown“ – tai apjungtas jautrių, kuklių ir apnuoginančių meilės dainų rinkinys, persmelktas country, folk ir blues garsų. Albumas – tarsi geras viskis – klausosi neskubant, iš lėto ir su pasimėgavimu. Atrodytų skamba paprastai, bet brandus, apsvaigina ir užliūliuoja.

Jame gerbėjams gerai pažįstamas Young – be įmantrybių, tas, kuris geriausiai jaučiasi save išreikšdamas keletu gitaros ar pianino akordų, kartas nuo karto suskambančia armonikėle ir vokalu. Taip Neil Young skamba visame albume, aštresnę pusę parodoma tik keliuose kūriniuose.

Visi kūriniai puikiai apjungia ir papildo vienas kitą. Tarp jų kiek keistokas atrodo „Florida“ – dvejų minučių trukmės balsu pasakojama siurrealistinė istorija, o fone girdimi liečiamos stiklinės viršaus garsai. Stipri rekomendacija genialumo ieškantiems ir randantiems paprastume melomanams.

Phoebe Bridgers – Punisher

Grėsmingas antrojo solinio Phoebe Bridgers albumo pavadinimas gali suklaidinti – bet tik tuos, kurie dar nėra susipažinę su šios lyriškos dainininkės iš Kalifornijos kūryba. Liūdesio jame žymiai daugiau nei agresijos ar pykčio, tad kritikai ir klausytojai iš karto šį albumą priskyrė prie emocionalių ir „moteriškų“ albumų.

Jis paprastas, bent jau taip gali atrodyti iš pirmo perklausymo, tačiau tai ne iki galo tiesa. 25-erių Phoebe Bridgers emocijos yra jau gana brandžios. „Punisher“ tai albumas apie pasaulį, kuris ją supa – apie koncertinio turo iššūkius ar nepažįstamuosius, užkalbinančius ją baruose. Ir kartu tai albumas apie pasaulį, kurio dalis staiga griūna, o tu taip ir lieki stovėti netekęs žado – ir čia kalbama labiau apie asmeninį pasaulį nei tą, sukaustytą pandemijos.