Lapkričio mėnesį visoje Lietuvoje įsigaliojus karantinui ir vis daugiau laiko praleidžiant namuose muzika yra itin reikalinga. Šį mėnesį surinkome labai skirtingus, visiems muzikos skoniams tinkančius albumus.

Nuo lyrikos iki metalo, nuo jungle iki amerikietiško roko grandų. Toks įvairiapusiškas yra spalio mėnesio albumų pasirinkimas, kuris tikimės pradžiugins, sušildys ir suteiks šiuo keistu laikotarpiu vilties ir pozityvumo.

Matt Berninger „Serpentine Prison”

Grupės „The National“ lyderis Mattas Berningeris turi tiek kūrybinio parako, kad veiklos su grupe „The National” jam nebeužtenka. Praeitais metais grupė „The National” išleido puikių įvertinimų sulaukusį albumą „I Am Easy To Find”, o šiemet Mattas nusprendė imtis solinės kūrybos ir pristato savo debiutinį albumą „Serpentine Prison”.

Apie albumo išleidimą Mattas pranešė dar gegužės mėnesį, kai pristatė ir pirmąją solinę dainą „Serpentine Prison”. Vėliau sekė singlo „Distant Axis” pasirodymas ir galiausiai kūrinys „One More Second” pristatytas rugsėjo mėnesį. Visas albumas yra skirtas Matto Berningerio močiutei Elaine ir jo koledžio profesoriui Gordonui Salchow.

Iš viso albume dešimt kūrinių. Visų dainų žodžius ir muziką parašė pats Mattas Berningeris. Naujasis diskas sulaukė prieštaringų vertinimų. Kritikai laikosi per vidurį ir sveikina, kad grupės lyderis sugebėjo atsiskirti ir išleisti albumą, kuris skiriasi, nuo „The National” grupės kūrybos. Tačiau, tie skirtumai yra minimalūs ir klausant „Serpantine Prison” kartais pamiršti, kad klausai solinės atlikėjo kūrybos, o ne grupės „The National” muzikos. Turbūt Matto balsas yra per daug atpažįstamas, lengvai įsimenamas ir su niekuo nesupainiojamas, kad galėtum jo solinę muziką lengvai atskirti nuo grupės kūrybos. Būtų lengviau, jei kuriama solinė muzika labai skirtųsį nuo grupės „The National” kūrybos. Tačiau taip nėra. Čia taip pat vyrauja lyriška melodija, lengvi ritmai ir melancholija.

Albumas tikrai tiks šalto rudens vakarams, kai tokia muzika geriausiai sušildo. Naujasis diskas vientisas, dainos gal kiek panašios viena į kitą, tačiau tai prideda albumui vientisumo ir išbaigtumo. Jis turėtų nepalikti abejingų romantiškos sielos atstovų, kuriems lyriškos melodijos ir švelnus Matto vokalas yra geriau nei aštrūs gitarų skambesiai ir būgnų ritmai. Jei toks esate, kūriniai „Loved So Little”, „One More Second” ar „Oh Dearie” ir kiti tikrai kris į širdį.

John Frusciante „Maya”

John Frusciante yra be galo įdomus muzikantas. Jis – ne tik itin talentingas gitaristas, pernai metais pagaliau ir vėl sugrįžęs pas “Red Hot Chili Peppers” sėbrus, kurie, pripažinkime, be jo buvo praradę nemažą dalį savosios ugnies. Frusciante yra ir solo atlikėjas, kurio muzikinis spektras – platus, kaip dangus. Po savo pavarde jis yra išleidęs psichodelinės, avangardinės, ambientinės ir eksperimentinės muzikos. Taipogi jis įrašinėja IDM ir Acid House muziką prisidengęs pseudonimu „Trickfinger“. Bet šį kartą jis pažėrė šį bei tą dar įdomiau ir netikėčiau – odę praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje itin populiariam Jungle žanrui!

“Red Hot Chili Peppers” gitaristas ir drum’n’bass yra tik iš pirmo žvilgsnio mažai suderinami dalykai. Frusciante ne kartą yra deklaravęs meilę dešimtojo dešimtmečio reivo scenai ir aplankęs daugybę Los Andželo elektroninės muzikos vakarėlių. Albume “Maya” Frusciante atsiskleidžia, ne tik kaip reiveris, bet ir kaip jungle kūrėjas, laisvai galintis mesti iššūkį žymiausiems elektroninės muzikos atlikėjams. O iššūkis – rimtas! Albume gausu įdomių ritminių sprendimų, žemų dažnių ir jėgos, kurios kartais pasigendu moderniame, šiandieniniame drum’n’bass žanre. “Maya” – ne tik puikus nostalgijos pliūpsnis, bet ir dar vienas įrodymas, kad šiam muzikantui neįkandamo stiliaus tikriausiai nėra. Panašu, jog Frusciante geba kurti bet kokio stiliaus muziką ir daryti tai ne mechaniškai, o paliekant kiekviename kūrinyje savą, gerai atpažįstamą pėdsaką.

Įdomus faktas – albumo pavadinimas yra in memoriam anapus iškeliavusiai muzikanto katei, net penkiolika metų gyvenusiai su juo ir palaikiusiai jam kompaniją įrašų metu.

Bruce Springsteen „Letter To You“

Amerikiečių folk – roko atlikėjas Bruce Springsteen su savo grupe „E Streeters“ kartu groja nuo 1972 metų ir per keturias dienas studijoje gyvai įrašė jau dvidešimtąjį legendinio kūrėjo darbą. Pirmą kartą jie gyvai, būdami kartu viename kambaryje, be išankstinių demo įrašų įrašė albumą ir tai pirmas bendradarbiavimas studijoje po šešerių metų pertraukos, nuo 2014 m. pasirodžiusio „High Hopes“. Albumas „Letter To You“ pasirodė spalio pabaigoje, o jį išleido „Columbia Records”.

„Letter To You“ – 12 – os gilių, egzistencinių bei asmeniškų kūrinių rinkinys, kalbantis apie senatvę, mirtį, tai ką po savęs paliekame ir užduodantis jau senesnėje kūryboje atrastą klausimą – „Everything dies, baby, that’s a fact / But maybe everything that dies someday comes back” (eilutė iš Bruce Springsteen kūrinio „Atlantic City“). Šiais metais 70-ąjį gimtadienį paminėjęs Bruce Springsteen savo balsu, palydimu akustinės gitaros ir pianino, skamba dar jautriau, emocionaliau ir neria gilyn į pačią žmogaus egzistencijos esmę.

Ieškantys matematikos, sudėtingų kompozicijų ar dar negirdėto skambesio albume „Letter To You“ to neras, tačiau emocingos muzikos, kuri suvirpina jautrumo stygą viduje, ir kokybiško klasikinio roko gerbėjai tikrai džiaugsis išgirdę 12 nuostabių kūrinių. Penkiasdešimt metų scenoje stovintis ir dvidešimt albumų išleidęs kūrėjas tikrai žino ką daro ir kaip paliesti klausytoją.

Siūlyčiau paklausyti „One Minute You’re Here“, „Last Man Standing“, „If I Was the Priest“ ir „Ghosts“.

Greg Puciato „Child Soldier: Creator of God“

Solinis amerikiečių sunkiosios mathcore grupės „The Dillinger Escape Plan“ vokalisto Greg Puciato darbas „Child Soldier: Creator of God“ mane labai nudžiugino. Nuo tada, kai grupė paskelbė apie išsiskyrimą, jaučiau nemenką muzikinę netektį – ypač turint omenyje tai, kad prieš trejus metus sąmoningai važiavau į Varšuvą vien tam, kad juos pamatyčiau gyvai. Kai netikėtai sužinojau apie šį albumą, nuotaika pasitaisė akimirksniu. Ir ne veltui.

Nors albume muzikos žanrų prasme daug eklektikos, tai šiam darbui suteikia savotiškos dinamikos ir cinko. Įraše atlikėjas sujungia noise, roko, grunge, industrial ir aštuoniasdešimtųjų synth pop‘o muzikos elementus. Visgi čia tebėra vidinio „The Dillinger Escape Plan“ brutalumo ir smurto pėdsakų, o industrial muzikos elementai ir grunge stiliaus gitaros iš šio albumo padaro visišką žvėrį. Vyšnaitė ant torto viršaus – tai saldūs ambient muzikos momentai, sukuriantys išsskirtinį garsą.

Vertybiškai kiekviena šio kūrinio daina vingiuoja ties emocinėmis problemomis, su kuriomis Gregas susidūrė pandemijos metu ir puikiai atspindi, kaip G. Puciato jautėsi kurdamas muziką. Tiek daug skambių dainų ir jo išskirtinis riksmas teberodo, kad muzikantas yra vienas talentingiausių atlikėjų šio žanro žaidime, net būdamas keturiasdešimties metų amžiaus.

Rekomenduoju klausytis albumo ramiai, niekur neskubant. Dėl muzikinės įvairovės šis albumas gali sutelkti labai skirtingų muzikos stilių mėgėjus. Jei norisi sunkesnės dainos – pasiklausykite „Fire of Water“. Jei nuotaika baladžių gausmui, turėtų patikti lyriškoji „You Know I Do“, kurioje Grego vokalas tikrai gali pakerėti.