Paprastai vasario mėnuo prabėga nepastebimai. Tačiau, šį kartą taip nenutiko, nes turime net penkis albumus, kurie buvo labai laukti ir jiems pasirodžius perklausyti ne vieną kartą taip lengviau atlaikant žiemos šalčius ir pasitinkant pavasarį.

Tarp jų rasite visko – ir trankesnių „Foo Fighters” garsų ir įvairialypio Nick Cave ir ypač švelnios David Gray lyrikos ir nedaug kam žinomų „Black Country, New Road” ir net lietuvių atlikėjo „Fume” kūrybos. Smagaus klausymo!

Foo Fighters – Medicine at Midnight

Yra grupės, kurios eksperimentuoja ir kiekvienu nauju albumu nustebina. Ir yra grupės, kaip “Foo Fighters” – seniai nebestebinančios, bet savo darbą nuolat atliekančios gerai. “Foo Fighters” yra tokio muzikinio saugumo sinonimas. Roko muzika patinkanti tėčiams. Pakankamai triukšminga, kad klausytų ir jaunimas, bet keiksmažodžių čia nerasite. Naujasis “Foo Fighters” albumas “Medicine at Midnight” siūlo tai, ką siūlo beveik kiekvienas “Foo Fighters” albumas – pluoštą gražių naujų dainų, kurių kelios (greičiausiai tai bus singlai „Shame Shame”, „No Son of Mine” ir „Waiting on a War”) ateityje bus grojamos koncertuose, o kitos ilgainiui nugrims užmarštin.

Tas muzikinis “Foo Fighters” saugumas bei pastovumas ir glumina ir žavi. Kartais lyg ir norėtųsi iš Dave Grohl’o ir komandos sulaukti daugiau eksperimentų ar kokių nors įdomesnių sprendimų, bet… ar tikrai jų reikia? Tuo labiau, kad naujas albumas nėra prastas. Jis tiesiog saugus. Žinia, kai esi vienas gerbiamiausių savo kartos rokerių – niekam nieko įrodinėti neprivalai. Daryk ką darai gerai ir tave gerbs. Būtent toks ir yra “Foo Fighers” lyderis ir dainų autorius. “Foo Fighters” gyvuoja beveik keturis kartus ilgiau nei gyvavo ankstesnė Grohl’o grupė “Nirvana”. Nenuostabu, jog savo nuolatinio darbo ir pastovumo dėka jie užsiaugino pilnus stadionus gerbėjų, laukiančių naujų grupės albumų, žinančių ko iš jų muzikos tikėtis ir besidžiaugiančių, jog lūkesčiai ir vėl buvo pateisinti. Ir viskas čia yra gerai.

Nick Cave, Warren Ellis – Carnage

Šitų draugelių, tikėtina, pristatyti niekam nebereikia. Įrašytas karantino sąlygomis, šis albumas daug kam buvo staigmena. Tačiau žinant, koks darbingas yra N. Cave, 2019-aisiais išleidęs albumą „Ghosteen“, pernai, taip pat karantino sąlygomis, sugrojęs ir įrašęs gyvą albumą „Idiot Prayer (Nick Cave Alone at Alexandra Palace)“, be to nuolat atsakinėjantis į savo gerbėjų laiškus tinklaraštyje… Na, esmę supratote. Nėr čia ko stebėtis, kad atšaukus koncertinį turą ir atsiradus laisvam laikui, jis ėmė ir įrašė naują albumą.

Ir žinote, jei kiekvienas „kovidinis“ albumas būtų toks, kaip „Carnage“, visai neprieštaraučiau, jei karantinas dar šiek tiek užsitęstų. Jis toks įvairialypis – nuo labai stiprų toną užduodančio „Hand Of God“, per „White Elephant“, kurio jautria atsiradimo istorija N. Cave pasidalino jau viename iš „The Red Hand Files“ laiškų, iki viską užbaigiančio šmaikštaus „Balcony Man“ – tai dar vienas vos 40 minučių trukmės albumas, vertas kiekvienos su juo praleistos minutės. Ant repeato.

David Gray – Skellig

Mūsų itin mylimas, išskirtinio balso savininkas – David Gray iš Didžiosios Britanijos pasižymi nepaprastu produktyvumu. Prieš du metus išleidęs savo puikių įvertinimų sulaukusį albumą „Gold in a Brass Age” atlikėjas sugrįžta su nuostabiu įrašu pavadinimu „Skellig”. Tai jau dvyliktas albumas jo karjeroje. Ir nors jame, kaip ir kituose David Gray įrašuose dominuoja lyrika, melancholija ir švelnūs ritmai jis vis tiek išskirtinis.

Sukurtį šį albumą atlikėją įkvėpė salos uolynai esantys mažiau nei dešimt mylių nuo pietvakarinės Airijos pakrantės. Klausant atlikėjo dainų nesunku įsivaizduoti užburiančius salos vaizdus. Neveltui šis naujasis įrašas pasižymi ypatingu svajingumu, švelnumu, tačiau turi ir aštresnių prieskonių.

Įraše iš viso yra tryliką kūrinių. Jis pasirodė vasario pabaigoje, tačiau fiziniu CD ir LP formatu bus išleistas tik gegužės 12 dieną. Visi nekantraujantys ir norintys turėti fizinę šio albumo laikmeną jau dabar gali užsisakyti įrašą į savo namus. Neabejojame, kad užgrojus David Gray dainoms namai prisipildys ramybės ir šilumos. Įrašas labai tinkamas laukti tikrojo pavasario. Labai vientisas, gražus, pilnas svajingų garsų albumas tikrai patiks mėgstantiems melancholišką, kiek liūdną, nuostabaus vokalo nuspalvintą muziką.

Black Country, New Road – For the first time

Geriausia pasaulio grupė, apie kurią, tikėtina, mažai ką girdėjote? Anot žurnalo „The Quietus“, būtent toks titulas šiuo metu priklauso britams „Black Country, New Road“. Dar daugiau, šis titulas jiems atiteko vos išleidus pirmuosius du singlus. Neįtikėtina, ane? O dabar jie turi pirmąjį albumą!

Bet pirmiausia apie pačią grupę. „Black Country, New Road“ susikūrė 2018-aisiais. Jos pagrindą sudaro grupės „Nervous Conditions“ nariai. Ši grupė iširo išleidusi vos vieną albumą („Untitled“), kuomet jos narys buvo apkaltintas seksualiniu priekabiavimu. Naujai suformuota „Black Country, New Road“ išsaugojo savo eklektišką, kupiną post-punk, math rocko ir klezmerių muzikos elementų stilistiką, dar labiau išgrynindami savo stilių.

Reikia pripažinti, kad jų diskas „For the first time“ palieka gerą, bet gan miglotą įspūdį. Taip jau nutinka, kai vos pradėjus šliaužioti, tave apšaukia geriausiu. „For the first time“ – labai nevienalytis, tačiau tai turbūt būdinga daugumai pirmų albumų, į kuriuos sukrenta kūriniai, sukurti per gana ilgą laiką. Čia rasite ir instrumentinį darbą, užvadintą tiesiog „Instrumental“. Rasite ir kūrinį „Track X“, kuris visai nėra dešimtas.

Kas nuoširdžiai liūdina, tai albumo trukmė – 40 kuklių minučių. Be to, albume vos 6 kūriniai, kurie grupės gerbėjams buvo pažįstami jau iki albumo išleidimo. Jausmas, lyg vos prasidėjus baliui, dingtų elektra. Bet šios jaunos septyniukės talento paneigti neįmanoma. Pasiklausykite, tikėtina, kad būtent taip artimiausiu metu skambės britiškasis rokas.

FUME – Data Sapiens

Vasario 21 d. pasirodė nuostabus Fume albumas pavadinimu „Data Sapiens“. Tai antrasis Lietuvos elektroninės muzikos kūrėjo albumas, kuris labai skiriasi nuo debiutinio „Luminance“. Antrajame albume Fume save įrėmina neoklasikos žanre ir iš pakankamai šalto bei matematinio „Luminance“ neria į daug spalvingesnį skambesį.

„Data Sapiens“ yra konceptualus neoklasikinio žanro albumas, kuriame operinių vokalų bei styginių instrumentų garsais kalbama apie žmonijos evoliuciją. Kūriniai puikiai klausosi ir atskirai, tačiau visa kūrėjo pasakojama istorija atsiskleidžia perklausius visus 8 albumo kūrinius iš eilės. Asmeninis favoritas – kūrinys „Ar“ dėl plačios styginių garsų paletės – vietomis skambančių labai aštriai ir grėsmingai, tačiau čia pat virpinančių švelniausiais garsais.

Nenorime, kad praleistumėte puikią muzikinę kelionę po evoliuciją, todėl tikrai rekomenduojame klausyti visą albumą nuo pradžios iki pabaigos, išsirinkti savo mėgstamiausią kūrinį, o jei dar norisi vaizdų – peržiūrėti ir du pasirodžiusius vaizdo klipus.