Kaip ir kiekvieno mėnesio viduryje – albumų rekomendacijos iš manoMUZIKA.lt komandos. Šį mėnesį tikrai eklektiškas penkių albumų rinkinys… Elektronikos ir soul’o garsų pilnas Chet Faker darbas, „DARKSIDE“ elektronika, triukšmingas „A Place to Bury Strangers“ gitarų skambesys, melodingi ir švelnūs John Mayer gitaros garsai ir Billie Eilish antrasis albumas.

CHET FAKER – HOTEL SURRENDER

Yra labai įdomu stebėti šio atlikėjo transformaciją! Išleidęs nuostabų debiutinį albumą „Built On Glass“, pilną tokių jam šlovę pelniusių kūrinių kaip „Talk Is Cheap“, „Gold“ ar „Release Your Problems“, Chet Faker staiga nusprendė pakeisti savo sceninį pseudonimą… ir grįžti prie savo tikrojo, gimtojo vardo Nick Murphy.

Tai buvo nemaža staigmena. Pseudonimas Chet Faker, atrodo, buvo taip giliai įstrigęs į klausytojų širdis, kad pratintis prie tikrojo atlikėjo vardo nebuvo taip lengva. Tam kartui pavyko. Bet šis Chet Faker sprendimas, matyt, nepasiteisino. Po gimtuoju Nick Murphy vardu išleistas albumas „Run Fast Sleep Naked“ nepakartojo debiutinio albumo sėkmės ir nesulaukė savo pirmtako šlovės. Vėliau sekė dar vienas, šį kartą jau kardinaliai kitoks, įrašas – „Music for Silence“, kuriame atlikėjas ir jo muzikinis suvokimas atsiskleidė visu savo grožiu.

Ir štai, praėjus dar vieniems metams, atlikėjas sugrįžta su senuoju vardu ir (regis) su senąja muzika. Kol kas sunku pasakyti, ar naujieji albumo kūriniai bus pasauliniai hitai, tačiau jau dabar matyti, kad dainos „Low“, „Get High“ ar „Whatever Tomorrow“ veržiasi į radijo stočių topus. Kiek ramesnė „Peace of Mind“ ar vokalo galimybes atskleidžianti „I Must Be Stupid“ – nuostabiai paįvairina skirtingų ritmų nuspalvintą albumą. Melodingas, gilus, pilnas elektronikos, soul’o ir tik vienam Chet Faker būdingų sąskambių albumas tikrai papuoš kiekvieno melomano muzikinę lentyną.

DARKSIDE – SPIRAL

Elektroninės muzikos prodiuserio Nicolás Jaar ir Dave’o Harrington grupė, galima sakyti, užgimė netyčia. Kartu groję gyvuose Nicolás Jaar pasirodymuose, albumo „Space is Only Noise“ reklaminio turo metu, šie du muzikantai džiamindavo ne tik scenose, bet ir studijoje. Vienas kitą papildydami muzikantai ilgainiui sukūrė puokštę kūrinių. Savo duetą jie pavadino „DARKSIDE“, o susikaupusius garsinius koliažus sudėjo į debiutą „Psychic“. Ir, o koks nuostabus debiutas tai buvo! Jį lydėjęs koncertinis turas taip pat! Tie, kas buvote „DARKSIDE“ pasirodyme Lofte prieš septynerius metus – tikrai viską pamenate. To koncertinio turo pabaigoje grupė išsiskyrė, nes, o kam tęsti, jei tai tik dar vienas muzikantų projektas? Galbūt kažkada.

Tas kažkada atėjo. Rankose laikome naują, gražų „DARKSIDE“ albumą „Spiral“. Tuos, kurie tikisi antrosios „Psychic“ dalies, deja, turiu nuvilti. Jos nėra ir nebus. „Spiral“ yra visiškai kitoks albumas, tačiau neišsigąskite. Jame telpa viskas, kas taip žavėjo dueto debiute. Ir panašu, jog lygiai taip pat kaip „Psychic“, „Spiral“ dar bręs laikui bėgant. Šio albumo skambesys yra mažiau elektroninis ir labiau akustinis, artimesnis į modernų rūbą įvilktam šeštojo dešimtmečio psichodeliniam rokui, nei Nicolás Jaar puoselėjamam elektroniniam skambesiui. Ir vokalo čia gerokai daugiau, nei bet kuriame kitame darbe, prie kurio yra prisilietęs Nicolás Jaar. O subtilios Dave’o Harrington gitaros solo partijos suteikia dueto skambesiui tą šiltą, organišką jausmą, dėl kurio ši dviejų unikalių muzikantų muzikinė simbiozė ir yra įdomi. Gražus albumas. Tikimės, kad nepaskutinis.

JOHN MAYER – SOB ROCK

Ketveri metai. Tiek nuostabiai švelnių kompozicijų kūrėjui John Mayer prireikė sukurti savo naujausią albumą. Tiesa, jo pirmąsias „kregždes“ / dainas „New Light“, „I Guess I Just Feel Like“ ir „Carry Me Away“ buvo galima išgirsti dar 2018-aisiais ir metais vėliau. Po to amerikietis nutilo ir tylėjo iki pat šių metų vasaros.

„Sob Rock“ – aštuntas studijinis hito „Your Body Is A Wonderland“ kūrėjo darbas. Čia, kaip ir visuose savo prieš tai išleistuose albumuose, muzikantas daro tai, ką moka geriausiai – sukuria gražias dainas, įvelka jas į velniškai melodingą, kartais netgi pasakiškai trapų rūbą ir papuošia savo švelniu vokalu. Tai visada buvo 23 metus scenoje leidžiančio atlikėjo raktas į sėkmę. Jo, John Mayer nusprendė nekeisti ir su naujuoju „Sob Rock“.

Ir, nepaisant to, kad, payzdžiui, 1980-ųjų laikmetį kiek primenanti „New Light“ konceptualiai išsiskiria iš visų albume esančių dainų, tai nekliudo „Sob Rock“ vadinti vientisu ir konceptualiu albumu. Albumu, kuris tinka ir tingiems savaitgalio rytmečiams, ir svajingiems saulėlydžiams. Džiugu ir tai, kad John Mayer gitara ir toliau skamba nuoširdžiai, užtikrintai ir labai melodingai. Ne veltui kažkada pats Eric Clapton muzikantą viešai yra pavadinęs gitaros virtuozu.

APLACE TO BURY STRANGERS – HOLOGRAM

„A Place to Bury Strangers“ – tai 2002 m. David Goffan ir Tim Gregorio Niujorke suburtas projektas. 2003 m. prie jų prisijungė Oliver Ackermann (gitara/vokalai, bosinė gitara), kuris ir tapo grupės ašimi. Grupė, dar žinoma, kaip APTBS groja psichodelinio roko, shoegaze ir space rock stilių mišinį. „A Place to Bury Strangers“ diskografijoje – solidus kiekis albumų ir EP, tačiau visą tą laiką grupės sudėtis keitėsi. Turbūt, septynis kartus? Šiais metais prie Oliverio prisijungė ir kitus kolegas pakeitė John Fedowitz (bosinė gitara) ir Sandra Fedowitz (būgnai), su kuriais frontmenas pažįstamas dar iki APTBS

Naujausias grupės darbas – frontmeno Oliver Ackermenn įrašų kompanijoje įrašytas minialbumas / EP „Hologram“. Jame – penki kūriniai, kurie, atsinaujinus ritmo daliai, skamba griežčiau, „švariau“ ir stabiliau, nei ankstesnėje grupės kūryboje. Kažkada praminta viena triukšmingiausių Niujorko grupių, naujame minialbume „A Place to Bury Strangers“ tai patvirtina. „End of the night“ su daug distortion gitaros skambesyje ir garage stiliaus skambesio turinti „Might Have“… Triukšmingam vakarui puikiai tinka.

BILLIE EILISH – HAPPIER THAN EVER

Debiutinis Billie Eilish albumas buvo visiškas „bad guy“. Įdomus, drąsus, įrašytas kartu su broliu jų miegamajame… Visi žinome tą istoriją., bet muzikos pasaulyje dažnai esi vertinamas už tai, ką padarai praėjus pirmojo albumo sukeltai euforijai. Ar Billie Eilish pavyko peršokti per pirmojo albumo aukštai iškeltą kartelę?

Kai kas pasakytų, kad ne. Kai kas pasakytų, kad taip. Man ateina į galvą tik viena citata iš albumo – „Happier Than Ever“ – „Not my responsibility“. Visai ne dėl to, kad tai yra geriausias šio albumo kūrinys. Ne. Šiame albume net nėra vieno „vedamojo“. Bet – ką bemanytumėte apie Billie Eilish, jos asmenybę, kūrybą, kūną, albumus, naują ar seną jos stilių – jai nusispjaut. Tai ne jos atsakomybė. Ir nors muzikine prasme albumas atrodo per daug eklektiškas ir ne visai išdirbtas, idėjine prasme jis yra (ir, tikėtina, bus) labai reikšmingas. Jis žymi transformaciją, „coming of age“. Ne tik pačios Billie, bet ir jos gerbėjų. Ne veltui albumas prasideda daina „Getting older“. Ar jums tai patinka, ar ne, bet Billie užaugo. O kas iš jos išaugo, tikėtina, išgirsime trečiajame jos albume. Lauksiu su nekantrumu.