Pirmiausia pradėsiu nuo to, kad šio atlikėjo apsilankymas Vilniuje man buvo pati didžiausia muzikinė staigmena. Pamenu, pirmieji mano žodžiai išgirdus apie šį koncertą buvo: „Ar jį kas nors dar be manoMUZIKOS komandos žino?” Kolegos atsakymas buvo, kad susirinks turbūt tik tie, kas seka manoMUZIKOS naujienas ir mėnesio albumų apžvalgas, nes būtent apie šio atlikėjo naują įrašą mes ne kartą rašėme ir jį geru žodžiu minėjome.
Turiu pasakyti, kad ne tik koncertas, bet ir susirinkusi publika mane nustebino. Visų pirma dėl įvairiapusiškumo. Rudenišką ketvirtadienio vakarą į Valdovų rūmų kiemelį susirinko įvairiausio amžiaus žmonių. Nuo vaikų, atėjusių su tėvais, iki vyresnio amžiaus žmonių, kurie apie šį koncertą turbūt sužinojo iš intensyvios reklamos per radiją, televiziją ar stendų gatvėse. O gal tik aš manau, kad Asafas Avidanas yra žinomas tik nedideliam ratui žmonių ir jo klausytoją įsivaizduoju visai kitokį, nei jis yra iš tiesų? Tai man yra savotiška paslaptis. Kaip paslaptis yra ir jo kuriama muzika.
Koncertas šiek tiek vėlavo. Renginį vedusio Richardo Jonaičio teigimu, prie įėjimo susidarė šiokia tokia eilė. Buvo keista apie tai išgirsti, nes man atėjus pusvalandžiu anksčiau anšlago nebuvo. Netgi pasirodė, kad Valdovų rūmų kiemas liks pustuštis. Bet čia ir vėl buvau neteisi. Kiemas praėjus pusvalandžiui nuo skelbtos koncerto pradžios užsipildė ir pasigirdo pirmieji Asafo Avidano muzikos akordai.
Koncertą atlikėjas pradėjo nuo „Anagnorisis” albumo pirmojo kūrinio ir didžiausio hito „Lost Horse”, vėliau sekė antroji albumo daina „900 Days”. Jau pradėjau galvoti, kad visas koncertas toks ir bus – naujasis albumas „Anagnorisis” atliekamas gyvai su keliais senais kūriniais pabaigoje. Bet čia ir vėl buvau neteisi! Įdomu, kiek dar kartų suklysiu… Asafas moka nustebinti! Ir ne tik savo balsu, charizma ir išvaizda. Jo susiliejimas su atmosfera ir mokėjimas bendrauti su publika užburia. O jo muzika nepalieka abejingų. Pirmos dainos buvo tik apšilimas, o tada prasidėjo tikrasis koncertas dėl kurio ir buvo išpirkti bilietai. Neįtikėtino stiprumo ir grožio balsas, daina po dainos visus sušildė. Nors oras palaipsniui darėsi vis vėsesnis ir klausytojai iš savo rankinių traukė viską, ką turi šilčiausio, grupės muzika leido pamiršti viską aplinkui. Tiesiog norėjosi į ją pasinerti.
Pritrūko vos kelių dalykų. Visų pirma, viso koncerto metu man atrodė, kad šis pasirodymas turėtų vykti kažkur kitur, ne Valdovų rūmuose. Norėjau prieiti kuo arčiau prie scenos ir taškytis, dainuoti kartu su atlikėju, o ne klausytis jo iš toli sėdint ir linguojant į taktą ant šaltų ir nepatogių kėdžių. Ypač, kai buvo atliekamos „Green and Blue”, „Over My Head” ar „Bang Bang” iš 2014 metais išleisto albumo „Gold Shadow”.
Koncertui įsisiubavus Asafas nusprendė šiek tiek atvėsti ir į sceną buvo įridentas pianinas. Čia jis pademonstravo ne tik vokalinius, bet ir grojimo klavišiniais sugebėjimus. Nuskambėjo baladės „Anagnorisis” ir „The Labyrinth Song”, kurios nuramino ir labai tiko prie vakaro gaivos.
Na ir galiausiai pasigirdo akordai, kuriuos išgirdę ištikimiausi gerbėjai iš karto atpažino ir pradėjo ploti. Pasirodė telefonų jūra. „One Day/Reckoning Song” buvo kūrinys, atviliojęs čia daugumą klausytojų. Tiesa, Asafas stengėsi pakeisti šios jo nemėgstamos dainos melodiją ir paversti ją kuo labiau neatpažįstama. Bet turbūt ši daina yra per daug giliai įstrigusi jo dažnam gerbėjui į širdį, kad taip paprastai galėtų ją pakeisti…
Viso koncerto metu galvojau, kada gi pagaliau prasidės tikrasis šėlsmas? Kada žmonės atsistos ir prasidės judesys, kuris ir turėtų vykti grojant tokiai muzikai? Tačiau, deja, arba lietuviai per daug santūrus, arba buvo per daug sušalę. Na, arba skambėjo ne ta muzika, prie kurios labai norėtųsi šokti. Tik nuskambėjus paskutiniosios dainos melodijai publika atsistojo pagerbdama atlikėją ir daugiau nebeprisėdo. Prasidėjo tikrasis koncertas su publikos pageidautomis dainomis. Kai kurias jų net pats Asafas Avidanas buvo primiršęs ir nustebo, kad po šitiek laiko jas kažkas dar prisimena.
Deja, nors publika labai nenorėjo Asafo paleisti, koncerto laikas pasibaigė. Bet ne visi žmonės išsiskirstė. Ištikimiausi gerbėjai susirinko scenos pakraštyje, kur atlikėjas mielai dalijo autografus, bendravo ir fotografavosi su visais norinčiais.
Gilus, šiltas, nuoširdus. Toks man pasirodė Asafas Avidanas. Su trumparankoviais marškinėliais ir švarkeliu, besišypsantis ir dalinantis autografus, nors turbūt žymiai mieliau jau būtų pasislėpęs nuo vakaro vėsos ir gėręs karštą vyną kažkur užkulisiuose.
Koncertas pasibaigė. Besiruošiančio „Sostinės dienoms” Vilniaus gatvėmis aš ėjau namo su Asafo Avidano muzika ausinėse ir rankose (nusipirkau plokštelę ir gavau jo autografą), ir galvojau, kad tai buvo vienas tų koncertų, dėl kurių aš mylių muziką. Tai buvo koncertas, kuris įkvepia ir sušildo, net ir sėdint toli nuo scenos, žvarbaus rudenio vėsoje. Tikiuosi Asafui Lietuva taip patiko, kaip pirmą kartą čia apsilankius. Tikiuosi, kad jis dar čia sugrįš ne kartą. Noriu, kad jo muziką išgirstų ir atrastų dar daugiau žmonių. Taip, kaip išgirdau ir atradau aš.
