Mus palikusius mylimus žmones, net ir praėjus ilgesniam laikui, prisimename labai ryškiai – regis girdime jų balsą telefone, regis matome tą ypatingą veido išraišką, regis vis dar esame kartu ir būna velniškai liūdna suvokti, kad tos gyvenimo dalies, kurią praleidome dviese. draugų, ar artimųjų kompanijoje, nebėra. Per Vėlines tokie prisiminimai tampa visuotinais – tai tarsi kokia bendra visuotinio individualizmo „šventė“ (juk kiekvieno prisiminimas būna toks individualus ir „savas“)… Ir tomis akimirkomis, kai degame žvakutes prie savo artimų, mylimų žmonių ar tiesiog gerų bičiulių kapų, dažnai pagalvojame, kad visi jūs beldėt į dangaus vartus ir, neišvengiamai, anksčiau ar vėliau, tą daryti teks ir mums, šiandien vis dar vaikštantiems, juokaujantiems, mylintiems, geriantiems kavą, besigėrintiems saulėtekiais ir saulėlydžiais…
Gerai, kad yra Vėlinės. Galbūt kada nors kažkas per jas prisimins ir mus. Todėl šiandien, likus vos akimirkai iki lapkričio pirmosios, dedikuojame dainą „Knocking on Heaven‘s Door“ – visiems tiems negrįžtamai išėjusiems ir beldusiems į tuos vartus.
1973 m. pasirodė Samo Peckinpah režisuotas filmas – vesternas/drama – „Pat Garrett and Billy the Kid“. Jame Jamesas Coburnas vaidino šerifą Patą Garretą, Krisas Kristoffersonas – Billį. Be kitų to meto garsių aktorių jame savo rolę turėjo ir Rita Coolidge bei Bobas Dylanas, sukūręs šios juostos muzikinį garso takelį.
Praėjus dviem mėnesiams po filmo premjeros singlo pavidalu išleista „Knockin‘ on Heaven‘s Door“ akimirksniu tampa pasauliniu hitu ir kartu viena labiausiai perdainuojamų Lietuvoje šaknų turinčio Bobo Dylano dainų. Daugiau nei 150 koverių atliko tokios žvaigždės kaip „Guns N‘ Roses”, Ericas Claptonas, Neilas Youngas, Lana Del Rey, Nickas Cave’as, Paulas Simonas, Bono, Rogeris Waters, Avril Lavigne, Nina Hagen ir t.t. ir kti. Beje, Čia – pirmasis, Bob Dylan atliekamas „Knockin‘ On Heaven‘ Door“ „pasirodymas“:
„Guns N‘ Roses” šitą dainą pirmą kartą atliko 1987 metais. Šiek tiek modifikuota versija pasirodė grupės 1991 -ųjų albume „Use Your Illusion II“ ir daugybėje šalių pakilo į topų viršūnes. Visgi pačių Gansų nuomone geriausia šio koverio versija buvo atlikta -1992 m. koncerte Londono Wembley stadione, skirtame Freddie Mercury atminimui, kurį stebėjo 70 000 žiūrovų:
Buvusio vieno iš „Pink Floyd” lyderių, Rogerio Waterso atliktas „Knocking on Heaven‘s Door“ pirmą kartą nuskambėjo Izraelio filmo „The Dybbuk of The Holy Apple Field“ garso takelyje 1997 metais. Po penkerių metų, 2002-aisiais išleistame abume „Flickering Flame: The Solo Years Volume 1“, šis darbas tapo pirmąja albumo kompozicija, kuriai sukurtas žavus vaizdo klipas.
Niną Hagen, (vokiečių dar pravardžiuojamą „pankų motina“) ir vieną garsiausių ir kontraversiškiausių olandų kontrkultūros asmenybių – muzikantą, aktorių, dailininką ir poetą Hermaną Broodą siejo ilgas romantiškas ryšys. Jis nutrūko tada, Hagen ilgiau nebegalėjo toleruoti Brood‘o piktnaudžiavimo narkotikais. Tačiau net ir tada, kai 2001-aisiais Broodas savo noro iškeliavo anapilin, Hagen prisipažino jį visuomet laikiusi savo „sielos draugu“.
1979m. buvo išleistas pagal Herman Brood scenarijų sukurtas filmas „Cha-Cha“. Šios juostos veiksmas vyksta Amsterdamo punk ir new wave scenose, kur vaidina ir dainuoja pats H. Broodas, Nina Hagen, Lene Lovich ir Les Chappell. Filmas tampa kultiniu, o jo soundtrackas gimtuosiuose Nyderlanduose – platininiu. Žymiąją „Knocking On Heavens Door” čia atliekia būtent pati Nina Hagen.
1986 metais, gurkšnojant alų viename iš Helsinkio barų, suomių režisierius Aki Kaurismaki ir du muzikantai iš comedy rock grupės „Sleepy Sleepers” (Sakke Jarvenpaa ir Mato Valtonenas) fantazavo apie grupę –pokštą silpstančiai Sovietų Sąjungai. Muzikantai paprašė Kaurismakio, kad šis sukurtų keletą muzikinių videoklipų. Po 3 metų, 1989-aisiais, režisierius nufimuoja pilnametražį filmą „Leningrad Cowboys Go America“, po kurio pasirodymo atsiranda ir savo veiklą pradeda reali grupė „Leningrad Cowboys“. 1994 metais „Leningrad Cowboys” pasirodo dar dviejuose Aki Kaurismaki filmuose – „Leningrad Cowboys Meet Moses“ ir „Total Balalaika Show“. Pastaroji juosta – tai pilnas 1993 metų birželio mėnesį Helsinkio Senato aikštėje vykęs grupės pasirodymas drauge su 160-ies narių raudonosios armijos Aleksandrovo ansambliu. Be viso kito, šiame koncerte jie atliko ir „Knocking on Heaven‘s Door“:
1997 metais Vokietijoje dienos šviesą išvysta kontraversiškas Thomaso Jahno režisuotas fimas „Beldžiant į dangaus vartus”, kurio pavadinimą įkvėpė, žinoma, legendinė Bobo Dylano daina. Tai – kino juosta, kurią pažiūrėjus, neišvengiamai pradedi galvoti, ar matei šedevrą, ar visišką konjunktūrinį niekalą.
Retas atvejis, kai drama, komedija, tragedija, farsas, parodija, detektyvas ir veiksmas – viskas vyksta viename. Neįtikėtina ir tai, kad kritikai šio filmo vertinimo skalę užpildė šimtu procentų – vieni jį vadino visišku niekalu, kiti – didžiausiu šedevru. Ir visgi, kad ir kaip ten bebūtų, tas „retas atvejis“ pateko į visų laikų geriausių vokiečių filmų šimtuką, gavo krūvą nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų, tapo kultiniu ir yra mielai žiūrimas iki šiol, praėjus 24 metams.
Filme keliamas, regis, visai paprastas klausimas, kuris galėtų būti aktualus praktiškai kiekvienam – o ką darytum tu, sužinojęs, kad jau beldies į dangaus vartus, nes tau liko viso labo kokie trys mėnesiai, pusmetis ar metai?
„Knocking on Heaven‘s Door“ koverį, kuris skamba šiame filme atliko vokiečių roko grupė „Selig”.