manoKOVERIS

Kalėdinis „Little Drummer Boy” labirintas: nuo merginų choralo iki David Bowie, Bing Crosby ir… pankroko

Kalėdos – bene globaliausiai ir seniausiai švenčiama pasaulio šventė. Iki krikščionybės švęsta kaip saulėgrąžos diena, veliau ji tapo visiems pasaulio krikščionims svarbiausia Jėzaus gimtadienio švente. Ir visiškai nesvarbu kokioje aplinkoje valgome kūčių vakarienę ar kokia išaušta gruodžio 25-oji; nesvarbu ar esi vienas, ar šeimoje, ar artimų ir mielų draugų apsuptyje. Svarbiausia yra tai, jog ši diena – tarytum savotiška abstrakčios vilties šventė. Juk būtent tądien suvokiame, kad beviltiškas tamsos ilgėjimo metas baigėsi ir, nepaisant to, kad žiema tik prasidėjusi, labai iš lėto šviesos bus vis daugiau, o ne taip ilgai trukus ateis ir ypatingai laukiamas šilumos metas. O su juo, žinoma, ir ilgi vakarai, marškinėliai trumpomis rankovėmis, saulėlydžiai su draugais ir mieli pasisėdėjimai lauke iki aušros…

Manoma, kad šiai šventei skirtos muzikos ištakos siekia IV a. Romos imperijos laikus. Nuo tų laikų kalėdinių dainų, choralų, psalmių ir t.t., buvo sukurta nesuskaitoma daugybė. Be to, kasmet ir toliau kuriamos naujos, naujam gyvenimui „prikeliamos” senos. Ir jų yra tokia gausybė, kad nuo pat gruodžio pradžios radijo stotys gali savo programas sudarinėti vien tik iš tokio pobūdžio dainų (ką,beje, kai kurios ir taip sėkmingai daro).

Little Drummer Boy

1941 metais Amerikiečių klasikinės muzikos kompozitorė, pianistė ir mokytoja Katherine Kennycott Davis sukūrė „Carol of the Drum“ – kalėdinį choralą, kurį galėjo atlikti mėgėjų ir mergaičių chorai. Ir, nors pačios kompozitorės teigimu, tai labai laisva čekų liaudies dainos „Hajej, nynjej“ interpretacija (o jos tuometinės alma mater – Wellesley College – muzikos departamento vadovės Claire Fontijn teigimu, tai – prancūzų dainos „Patapan“, kuri virto „pa-rum-pum-pum“ laisva interpretacija) faktas lieka faktu – 1941 metais pasaulyje atsirado „Carol of the Drum“, vėliau pavirtusi į „The Little Drummer Boy“.

1951 m. „Carol of the Drum“ pirmą kartą platesnei auditorijai pristatė austrai „Trapp Family Singers”. Jie „Decca Records” studijoje įrašė dainą savo albumui ta forma, kokią ją sukūrė autorė. O čia atėjo metas ir nedideliam istoriniam -kultūriniam ekskursui.

 Tikriausiai mažai kas iš mano kartos žmonių nematė filmo „Muzikos garsai“ (The Sound of Music). Dar 1965 metais pasirodęs Roberto Wise’o režisuotas muzikinis filmas tapo tų metų amerikos kinematografijos „sensacija“ ir kasos rekordininku. Dar po metų, jis tampa visų laikų „kasos rekordininku”, aplenkdamas „Vėjo nublokšti“ (angl. „Gone with the Wind”) ir tokiu išlieka dar penkeriu metus.

Daugybę nominacijų ir apdovanojimų susižėręs filmas sukurtas remiantis 1949 metais išleistais Marios von Trapp memuarais „The Story of the Trapp Family Singers“.. Jame pasakojama apie realaus žmogaus, buvusio Austrijos-Vengrijos imperijos laivyno karininko Georgo Ludwigo von Trappo gyvenimą. Mirus žmonai ir vienam auginant septynis vaikus, jiems pasamdoma auklė – noviciantė Maria Augusta Kutschera (vėliau tapusi Maria von Trapp). Šeima pabėga iš Austrijos įvykus anšliusui ir taip atsiranda „Trapp Family Singers” – taip, būtent tas pats „kolektyvas”, kuris pirmą kartą viešai pristato kūrinį „Carol of the Drum“ –  „The Little Drummer Boy“.

1958 m. the „Twentieth-Century Fox Records” sudaro sutartį su muzikos aranžuotoju, dirigentu ir kompozitoriumi  Harriu Simeone. Sukertama rankomis dėl Kalėdinio albumo išleidimo. Šis surenka grupę pavadintą „The Harry Simeone Chorale“ ir imasi ieškoti medžiagos albumui. Jam pristatoma neaiški Jacko Hallorano aranžuota daina „Carol of the Drum“. Tačiau kompozitoriui pavadinimas ne itin patinka, todėl jis pakeičiamas į  „The Little Drummer Boy“. Kompozicija patenka į autoriaus albumą „Sing We Now of Christmas“.  Ilgai laukti neteko ir „The Little Drummer Boy“ tampa nepaprastai populiariu kūriniu, kuris nuo 1958 iki 1962 išlieka JAV muzikos topų lentelėse. Nuo šios akimirkos kone kasmet dainą savaip interpretuoja skirtingi – nuo Ray’aus Conniffo, Johnny Casho, Andy Williamso iki Marlene Dietrich, „Boney M”, Ru Paul, Richardo Marxo, „Pentatonix”, paauglių dievaičio Justino Bieberio ir galybės kitų.

 1977 metų rugsėjo 11 d. Londone, „Elstree” televizijos studijoje įrašinėjama speciali Kalėdinė televizijos laida „Bing Crosby‘s Merrie Olde Christmas“. Tuo metu Bingas Crosby buvo laikomas vienu populiariausių ir įtakingiausių pasaulio muzikos artistų ir aktorių. Tądien jam buvo 74. Įdomi tau, kad ši laida tapo vienu paskutiniųjų pasirodymų jo gyvenime (po mėnesio nuo širdies smūgio jis mirė Madride).

Davidui Bowie tuo metu tebuvo 30. Gyveno jis taip vadinamą „Berlyno periodą“ . Visiškai nereklamavęs savo vienuolikto studijinio albumo „Low“, atlikėjas Bowie nusprendžia kiek kitaip pasielgti su 12-ąja plokštele „Heroes“, todėl mielai priima kvietimą sudalyvauti minėtoje Bing Crosby laidoje. Jau tada laidos muzikiniai vadovai Ianas Fraseris ir Larry Grossman buvo suplanavę, kad duetas atliks „The Little Drummer Boy“ interpretaciją. Visgi Bowie kategoriškai atsisakė dainuoti šią dainą, teigdamas, jog ji – visiškai netinkama jo balsui. Apstulbinti laidos kūrėjai studijos rūsyje suranda pianiną ir per valandą sukuria kontrapunktą dainai „Little Drummer Boy“ – naujadarą, pavadintą „Peace on Earth“.

Po valandos repeticijų Crosby sudainavo „Little Drummer Boy“, o Bowie – „Peace on Earth“. TV laida JAV buvo transliuota „CBS” tv kanalu 1977 m. lapkričio 30 d., o Jungtinėje Karalystėje – per kalėdas. Įdomu ir tai, jog laida išvydo dienos šviesą ir… nugulė TV archyvuose… Niekas niekada neplanavo išleisti šio kūrinio singlo tol, kol 1982-ųjų lapkritį to nepadarė „RCA Records”. Vos tik singlui pasirodžius, jis pakyla iki 3 vietos Jungtinės Karalystės sinlgų tope ir tampa vienu sėkmingiausiai parduodamu David Bowie kūriniu. JAV ir Kanadoje „Peace on Earth / Little Drummer Boy“ tampa nuolatine radijo stočių transliuojama Kalėdine daina.

1982 metais, Diuseldorfe, vietinių pankų pamėgtame bare „Ratinger Hof” susikuria grupė „Die Toten Hosen” (beje, 1988 m. koncertavusi  Vilniuje, Lituanica festivalyje). 1998 m. pasivadinę Die Roten Rosen jie išleidžia Kalėdinių dainų albumą pankroko stiliuje „Wir warten auf‘s Christkind“ („Mes laukiame vaikelio Kristaus“). Plokštelėjebe kelių originalių kompozicijų buvo surinktos ir tradicinės kalėdinės dainos, atliktos mažų mažiausiai…. labai netradiciškai. Kompozicijų sąraše buvo galima rasti tokias dainas kaip „Jingle Bells”, „Stille Nacht”, „White Christmas”, „We Wish You a Merry Christmas” ir kitas. Viena tų „tradicinių” dainų tapo ir visiškai naujai suskambusi „The Little Drummer Boy“.

Broliai Joelis ir Lukas Smallbone’ai gimė Australijoje, tačiau dar vaikystėje šeima emigravo į JAV ir įsikūrė Nešvilio apylinkėse. 2007 m., pasivadinę „Joel & Luke”, jie pradeda savo kaip Christian pop muziką atliekančio dueto karjerą. 2009 metais „Joel & Luke”  keičia pavadinimą į „for KING & COUNTRY“ ir pasirašo kontraktą su Warner Music Group. Po trejų metų, 2012-aisiais, jie išleidžia pirmą palankiai kritikos sutiktą albumą „Crave“, o antrasis, 2014 -ųjų metų įrašas „Run Wild, Live Free, Love Strong“ duetui pelno Grammy statulėlę. 2016 metų gruodžio 18 dieną „for KING & COUNTRY” koncertuoja Fenikse, Arizonoje, kur jie atlieka savąją „The Little Drummer Boy“ interpretaciją, o įrašytas koncertas tampa jų trečiuoju albumu „Christmas: Live from Phoenix“.

Neįtikėtina muzikos mokytojos sukurto choralo mergaičių ir mėgėjų chorams metamorfozė per 80 metų…

„Little Drummer Boy” atgimsta kasmet. Įvairiuose kontekstuose, galybėje žanrų. Tačiau juos visus jungia vienas ir tas pats tikslas – tai daina, kuri tapo vienu svarbiausių muzikinių kalėdų atributų.

Taigi, gražių visiems artėjančių švenčių!

Tikimės, kad kiekvienas iš jūsų ras sau artimiausią „Little Drummer Boy” interpretaciją. Apačioje – dar keli variantai iš šimtų ar tūkstančių, kuriuos galite rasti internet.

Kai muzika ir kinas beldžia į dangaus vartus

Mus palikusius mylimus žmones, net ir praėjus ilgesniam laikui, prisimename labai ryškiai – regis girdime jų balsą telefone, regis matome tą ypatingą veido išraišką, regis vis dar esame kartu ir būna velniškai liūdna suvokti, kad tos gyvenimo dalies, kurią praleidome dviese. draugų, ar artimųjų kompanijoje, nebėra. Per Vėlines tokie prisiminimai tampa visuotinais – tai tarsi kokia bendra visuotinio individualizmo „šventė“ (juk kiekvieno prisiminimas būna toks individualus ir „savas“)… Ir tomis akimirkomis, kai degame žvakutes prie savo artimų, mylimų žmonių ar tiesiog gerų bičiulių kapų, dažnai pagalvojame, kad visi jūs beldėt į dangaus vartus ir, neišvengiamai, anksčiau ar vėliau, tą daryti teks ir mums, šiandien vis dar vaikštantiems, juokaujantiems, mylintiems, geriantiems kavą, besigėrintiems saulėtekiais ir saulėlydžiais…

Gerai, kad yra Vėlinės. Galbūt kada nors kažkas per jas prisimins ir mus. Todėl šiandien, likus vos akimirkai iki lapkričio pirmosios, dedikuojame dainą „Knocking on Heaven‘s Door“ – visiems tiems negrįžtamai išėjusiems ir beldusiems į tuos vartus.

1973 m. pasirodė Samo Peckinpah režisuotas filmas – vesternas/drama – „Pat Garrett and Billy the Kid“. Jame Jamesas Coburnas vaidino šerifą Patą Garretą, Krisas Kristoffersonas – Billį. Be kitų to meto garsių aktorių jame savo rolę turėjo ir Rita Coolidge bei Bobas Dylanas, sukūręs šios juostos muzikinį garso takelį.

Praėjus dviem mėnesiams po filmo premjeros singlo pavidalu išleista „Knockin‘ on Heaven‘s Door“ akimirksniu tampa pasauliniu hitu ir kartu viena labiausiai perdainuojamų Lietuvoje šaknų turinčio Bobo Dylano dainų. Daugiau nei 150 koverių atliko tokios žvaigždės kaip „Guns N‘ Roses”, Ericas Claptonas, Neilas Youngas, Lana Del Rey, Nickas Cave’as, Paulas Simonas, Bono, Rogeris Waters, Avril Lavigne, Nina Hagen ir t.t. ir kti. Beje, Čia – pirmasis, Bob Dylan atliekamas „Knockin‘ On Heaven‘ Door“ „pasirodymas“:

„Guns N‘ Roses” šitą dainą pirmą kartą atliko 1987 metais. Šiek tiek modifikuota versija pasirodė grupės 1991 -ųjų albume „Use Your Illusion II“ ir daugybėje šalių pakilo į topų viršūnes. Visgi pačių Gansų nuomone geriausia šio koverio versija buvo atlikta -1992 m. koncerte Londono Wembley stadione, skirtame Freddie Mercury atminimui, kurį stebėjo 70 000 žiūrovų:

Buvusio vieno iš „Pink Floyd” lyderių, Rogerio Waterso atliktas „Knocking on Heaven‘s Door“ pirmą kartą nuskambėjo Izraelio filmo „The Dybbuk of The Holy Apple Field“ garso takelyje 1997 metais. Po penkerių metų, 2002-aisiais išleistame abume „Flickering Flame: The Solo Years Volume 1“, šis darbas tapo pirmąja albumo kompozicija, kuriai sukurtas žavus vaizdo klipas.

Niną Hagen, (vokiečių dar pravardžiuojamą „pankų motina“) ir vieną garsiausių ir kontraversiškiausių olandų kontrkultūros asmenybių – muzikantą, aktorių, dailininką ir poetą Hermaną Broodą siejo ilgas romantiškas ryšys. Jis nutrūko tada, Hagen ilgiau nebegalėjo toleruoti Brood‘o piktnaudžiavimo narkotikais. Tačiau net ir tada, kai 2001-aisiais Broodas savo noro iškeliavo anapilin, Hagen prisipažino jį visuomet laikiusi savo „sielos draugu“.

1979m. buvo išleistas pagal Herman Brood scenarijų sukurtas filmas „Cha-Cha“. Šios juostos veiksmas vyksta Amsterdamo punk ir new wave scenose, kur vaidina ir dainuoja pats H. Broodas, Nina Hagen, Lene Lovich ir Les Chappell. Filmas tampa kultiniu, o jo soundtrackas gimtuosiuose Nyderlanduose – platininiu. Žymiąją „Knocking On Heavens Door” čia atliekia būtent pati Nina Hagen.

1986 metais, gurkšnojant alų viename iš Helsinkio barų, suomių režisierius Aki Kaurismaki ir du muzikantai iš comedy rock grupės „Sleepy Sleepers” (Sakke Jarvenpaa ir Mato Valtonenas) fantazavo apie grupę –pokštą silpstančiai Sovietų Sąjungai. Muzikantai paprašė Kaurismakio, kad šis sukurtų keletą muzikinių videoklipų. Po 3 metų, 1989-aisiais, režisierius nufimuoja pilnametražį filmą „Leningrad Cowboys Go America“, po kurio pasirodymo atsiranda ir savo veiklą pradeda reali grupė „Leningrad Cowboys“. 1994 metais „Leningrad Cowboys” pasirodo dar dviejuose Aki Kaurismaki filmuose – „Leningrad Cowboys Meet Moses“ ir „Total Balalaika Show“. Pastaroji juosta – tai pilnas 1993 metų birželio mėnesį Helsinkio Senato aikštėje vykęs grupės pasirodymas drauge su 160-ies narių raudonosios armijos Aleksandrovo ansambliu. Be viso kito, šiame koncerte jie atliko ir „Knocking on Heaven‘s Door“:

1997 metais Vokietijoje dienos šviesą išvysta kontraversiškas Thomaso Jahno režisuotas fimas „Beldžiant į dangaus vartus”, kurio pavadinimą įkvėpė, žinoma, legendinė Bobo Dylano daina. Tai – kino juosta, kurią pažiūrėjus, neišvengiamai pradedi galvoti, ar matei šedevrą, ar visišką konjunktūrinį niekalą.

Retas atvejis, kai drama, komedija, tragedija, farsas, parodija, detektyvas ir veiksmas – viskas vyksta viename. Neįtikėtina ir tai, kad kritikai šio filmo vertinimo skalę užpildė šimtu procentų – vieni jį vadino visišku niekalu, kiti – didžiausiu šedevru. Ir visgi, kad ir kaip ten bebūtų, tas „retas atvejis“ pateko į visų laikų geriausių vokiečių filmų šimtuką, gavo krūvą nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų, tapo kultiniu ir yra mielai žiūrimas iki šiol, praėjus 24 metams.

Filme keliamas, regis, visai paprastas klausimas, kuris galėtų būti aktualus praktiškai kiekvienam – o ką darytum tu, sužinojęs, kad jau beldies į dangaus vartus, nes tau liko viso labo kokie trys mėnesiai, pusmetis ar metai?

„Knocking on Heaven‘s Door“ koverį, kuris skamba šiame filme atliko vokiečių roko grupė „Selig”.

Made in Italy: madingi šalies himno muzikiniai rūbai

Turbūt vieni įdomiausių koverių – valstybės himno koveriai. Iš tiesų reikia turėti gerų idėjų ir drąsos, kad kažkas imtųsi eksperimentuoti su tuo, kas vadinama valstybės simboliu. Visų pirma, neabejotinai valstybė turi būti demokratiška ir visuomenė pakankamai išsivysčiusi, kad toleruotų tokius eksperimentus.

Tikriausiai todėl taip nedaug  egzistuoja autoritarinių valstybių himnų koverių ir eksperimentų. O galbūt taip yra todėl, kad laisvos dvasios žmonių neįkvepia šalies, kur tokia dvasia ribojama, himnas…Bet šį teiginį vadinkime retoriniu ir tiesiog neieškokime pagrindimų.

Bene vienas garsiausių tokių koverių pavyzdžių – 1969 metais Woodstock‘e  Jimi Hendrixo atliktas JAV „The Star-Spangled Banner“. Tačiau šįkart Ameriką palikime nuošalyje ir pakalbėkime apie… Italiją.

Italų himno „Il Canto degli Italiani“ (Italų daina) žodžius 1847 m. parašė toks Goffredo Mameli, todėl himnas dažnai vadinamas tiesiog Inno di Mameli (Mamelio himnas) arba dar, pagal pirmo posmo pirmos eilutės žodžius – Fratelli d’Italia (Italijos broliai). Tais pačiais metais muziką būsimam himnui sukūrė Michele Novaro. Nors daina buvo nepaprastai populiari Italijos vienijimosi laikotarpiu, 1861 m. susikūrus Italijos karalystei, valstybės himnu tapo „Marcia Reale“. Po antrojo pasaulinio karo, Italijai tapus respublika, 1946 m. spalio 12 d., „Il Canto degli Italiani“ buvo pasirinktas kaip laikinas valstybės himnas ir tiktai 2017 m. gruodžio 4 d. jis tampa Italijos himnu de jure.

Internete galima rasti nemažai roko, sunkaus roko metalo „di Mameli” versijų. Visgi pasistengiau atrinkti dvi. 2019 metais italų sunkaus roko grupė „Scala Mercalli” savąją versiją dedikavo himno autoriams ir 170 –sioms 1849 metų Romos respublikos metinėms.

2020 m. per pirmąjį karantiną, italų sunkaus roko muzikantai, sėdėdami namuose ir neturėdami ką veikti nusprendė bendrai suinterpretuoti valstybės himną ir atlikti jį nuotoliniu būdu iš savų namų. Gavosi pakankamai uždeganti ir „šviežia” versija. Kas ryšis perklausyti – labai rekomenduoju padaryti tai iki galo, nes šitoje versijoje dainuojamas tiktai pirmasis posmas.

Na, o iš visų remix‘ų (dance, techno, house, edm, etc.), kuriuos galima pasižiūrėti ir pasiklausyti youtube paieškoje įvedus0 italian national anthem dance remix, parinkau „The Sicilians” 2003 metų techno versiją.

Ir pabaigai smagi parodija apie italus ir italiją pagal Inno di Mameli

Karčiai saldi „La Bamba” istorija

La Bamba

Į klausimą, „Kodėl La Bamba? Juk yra daugybė garsesnių, įdomesnių ir geriau žinomų koverių…“, atsakymas yra gan paprastas: taip, koverių yra tikrai daugybė, tačiau ši straipsnis atsirado dėl, kaip minimum, keturių subjektyvių ir objektyvių priežasčių“:

  1. Tai buvo pirmasis postas ir koveris, nuo ko visa domėjimosi koveriais istorija ir prasidėjo.
  2. Taip jau viskas sukrito, kad postą fb paskyroje įkėliau per pačias nykiausias velykas savo gyvenime – prasidėjo ketvirtas karantino ir priverstinės prastovos mėnuo ir socialinių ryšių trūkumas po truputį pradėjo gramzdinti į depresiją; artimiausioje aplinkoje paaiškėjo nieko gero nežadančios sveikatos problemos; galutinai nutrūko ryšys su žmogumi, laikytu artimu ir svarbiu; buvau penkta diena saviizoliacijoje; velykų šventę sutikau vienas namuose, o sekmadienis buvo itin pavasariškas, saulėtas ir žavus. Koks pribloškiantis kontrastas tarp bundančios gamtos lauke ir beviltiškų nuotaikų namie… Tą dieną dukterėčia viena žinute pasveikino su Šv. Velykom, o po  kiek laiko, kitoje žinutėje parašė: „Jooo… velykos… per 2 skirtingas šalis, 5 skirtingus butus ir 2 skirtingas ligoninės palatas… Šeimyniškai mes “. Bet… draugė atvežė ir prie durų paliko keletą margučių ir fantastišką grybų užtepėlę, mesendžeriu pasikalbėjom su kita drauge nelaimėje (jos mama atsidūrė reanimacijoje velykų išvakarėse), apsikeitėm mėgiamais klipais, užsiėmiau buities darbais ir pasileidau tą „a Bamba Playing for Change” versiją. Poveikis buvo idealus… regis gavau žinutę, kad viskas turi savo pradžią ir pabaigą, kad žemės sukimasis nesustojo ir diena kaip keitė naktį, taip ir keis, kad gana užsiiminėti savigrauža ir laikas bandyti socializuotis, bei rasti būdų savirealizacijai – taip į fb įkrito draugams matomas pirmasis įrašas apie koverius. Smagiausia, kad kai kuriems jų tas patiko … 🙂
  3. „La Bamba” panaudota viename inovatyviausių ir gražiausių XXI a. multimedia projektų „Playing for Change/Songs Around the World”.
  4. „Rolling Stone” žurnalo visų laikų geriausių 500 dainų sąraše ji užima 345 vietą ir tai vienintelė sąrašo daina atliekama ne anglų kalba.

Šiaip jau, ta „La Bamba“ yra tradicinė, klasikinė son jarocho („Veracruz Sound“) muzikos stiliaus meksikiečių liaudies daina iš Verakruzo valstijos, dažnai grojama vestuvėse ir palydima jaunosios ir jaunojo šokiu. Pirmajį šios dainos įrašą gaubia paslaptis, yra teigiama, kad jis buvo padarytas Meksikoje 1908 metais, tačiau tas įrašas nėra atrastas ir daugelis iš viso abejoja jo egzistavimu. Ankstyviausia tikrai žinoma „La Bamba” versija buvo atlikta Alvaro Hernandez Ortiz 1939 metais.

1945 m. žurnale „Life” pasirodžius straipsniui apie šią dainą ir šokį, kūrinys iš Verakruzo džiunglių atsikelia į Meksikos sostinę ir išpopuliarėja tiek, kad jį sėkmingai panaudoja Miguel Aleman Valdes savo prezidento rinkiminėje kampanijoje. Apie 1945-1946 įrašoma Andres Huesca atliekama versija.

Kalifornijoje gimęs ir augęs Richard Steven Valenzuela (1941.05.13. – 1959.02.03.), rokenrolo mėgėjams labiau girdėtas kaip Ritchie Valens, būdamas septyniolikos, sukuria savają „La Bamba“ versiją, tapusią hitu 1958 metais, kuris buvo amžiams įrašytas į roko istoriją. Paradoksas, bet bijjojęs sktraidyti lėktuvais, likus trims mėnesiams iki aštuoniolikto gimtadienio, Ritchie žuvo lėktuvo katastrofoje Ajovoje, netoli Clear Lake. Ta lėktuvo katastrofa, nusinešusi kartu ir Buddy Holly bei J.P. „The Big Bopper“ Richardson gyvybes,  vėliau buvo pavadinta „The Day the Music Died“. 1971 m. Don McLean įamžino tą dieną savo hitu „American Pie“. Ritchie išlieka jauniausia katastrofoje žuvusia roko žvaigžde… Štai kaip skambėjo 1958 metais Ritchie Valens atliekama „La Bamba“:

1987 metais pasirodo Luis Valdez režisuotas biografinis filmas „La Bamba“ apie Ritchie Valens gyvenimą. Muzika šiam filmui įrašo „Los Lobos” – Kalifornijos roko grupė iš rytinio Los Andželo. Jų atliekama dainos versija nedelsiant pakyla į topų viršūnes JAV, Jungtinėje Karalystėje, Australijoje, Kanadoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Airijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Šveicarijoje. Los Lobos „La Bamba“ videoklipas (režsierius Sherman Halsey) laimi 1988 MTV geriausio filmo videoklipo titulą.

2014 metais multimedija projektas „Playing For Change / Song Around The World” į savo trečiąjį albumą „PFC3” įtraukia ir „La Bamba“, su kuria keliaujama per pasaulį iš Meksikos gilumos į Afrikos centrą.

Kaip lengvai ši tradicinė daina apjungia pasaulio muzikantus, ritmus ir tradicijas…

Klipe nusifilmavo David Hidalgo ir Cesar Rosas iš „Los Lobos”, muzikos prodiuseris, dainininkas, būgnininkas ir perkusininkas Pablo Correa iš „Cali, Kolumbija”, garsus Kongo muzikantas Baby Ndombe, vakarų Afrikos tradicinio senovinio instrumento ngoni virtuozas Bassekou Kouyate iš Malio, amerikos-meksikos grupės „La Santa Cecilia” vokalistė Marisol „La Marisoul“ Hernandez, argentiniečių roko žvaigždė Andres Calamaro iš Argentinos ir kiti muzikantai iš Meksikos, Kubos, Australijos, Argentinos ir Serbijos.

Taip savo gyvenimą tęsia šita, 1959 metais žuvusio septyniolikmečio išgarsinta ir visiems laikams roko istorijoje liksianti daina.

Kultinis „Heroes”: Berlynas, Bowie, 8-asis dešimtmetis ir XX amžius

David Bowie

David Robert Jones (1947.01.08. – 2016.01.10.), vienas įtakingiausių 20 amžiaus muzikantų, pasauliui geriau pažįstamas David Bowie vardu, tris metus – nuo 1976 iki 1979 gyveno Berlyne ( Vakarų Berlyne, suprantama). Butas, kurį tuo metu dalijosi su Iggy Pop (kitais metais, birželio 16 d., Iggy Pop turėtų koncertuoti Vilniuje) buvo Šionebergo rajone, Hauptstrasse 155.

Taip jau nutiko, kad SSSR, kurios piliečiu negarbė teko būti, Gorbačiovas pradėjo savo “glasnost’” ir “otkrytost’” erą ir šiek tiek pravėrė geležinę uždangą. Naudodamiesi ta unikalia galimybe 1989 pavasarį, per Velykas su buvusia žmona  išvažiavome į Belgiją. Kadangi istoriškai susiklostė taip, kad nebeegzistuojančioje DDR turėjau daugybę draugų – keletą dienų praleidome Rytų Berlyne, pas bičiulį – vokiečių kunigą Uwe Gottschling. Tuometėje Honekerio valdomoje Rytų Vokietijoje apie tokias keliavimo į „vakarus“ laisves  žmonės galėjo tiktai pasvajoti… Uwe gyveno visai šalia Friedrichstrasse metro stoties, iš kurios mažytis, berods dviejų ar trijų vagonų traukinukas po “geležinės uždangos” simboliu – Berlyno siena kursuodavo į Vakarų Berlyno centrą. Draugai net nesileido mūsų palydėti į policijos ir štazi perpildytą metro stotį. Po maždaug 10 ar 15 min kelionės išlipome Zoo Garten šalia Kurfurstendamm ir patyrėme totalų kultūrinį šoką… Prieš keletą metų žiūrėjau puikų 2018 metų, 2 Oskarams nominuotą vokiečių filmą “Never Look Away” (“Werk ohne Autor” – “Kūrinys be autoriaus”), kuriame prieš pat nusileidžiant geležinei uždangai, 1961 metais rytų vokiečiai masiškai bėgo į vakarus – dievuliau… pamačiau tą pačią metro stotį ir tą patį traukinuką, kuriuo naudojausi praėjus 28 metams nuo tų dienų. Siena griuvo dar po pusės metų – vėlų 1989 rudenį.

David Bowie ir Iggy Pop Berlyne

Na, baigiame reminescensijas ir grįžtame prie reikalo. Savo gyvenimą Berlyne David Bowie, dirbdamas su Brian Eno (dar viena legendinė asmenybė roko muzikoje, laikoma ambient stiliaus „tėvu“), įamžino trimis studijiniais albumais, dažnai vadinamais tiesiog Berlyno trilogija, įrašytais Hansa Tonstudio – įrašų studijoje, kuri buvo visai šalia sienos. Dvyliktam studijiniam albumui „Heroes“ (antram po “Law” iš trilogijos), dainą tuo pačiu pavadinimu, David Bowie su Brian Eno įrašė 1977 metų liepos ir rugpjūčio mėn. Įdomu tai, kad pasirodžiusi daina netapo dideliu hitu nei JK, nei JAV, tačiau laikui bėgant ji tapo tarsi Bowie vizitine kortele. Po dainininko mirties 2016 m. ji pakyla į 12 vietą  JK topuose ir po „Rebel Rebel“ tampa antru labiausiai koverizuojamu Bowie kūriniu.

Daina pasakoja istoriją apie du įsimylėjėlius, iš rytų ir vakarų Berlyno; kartais atsitinka taip, kad su tinkamu žmogumi pajuntate, kad ką ten sienas – kalnus išlyginti galite, nugalėti visas baimes,netikrumus, priklausomybes, sąmokslų teorijas –tiesiog galite tapti didvyriais, kad ir trumpam…  1987 m. birželio 6 dieną priešais Berlyno Reichstagą, visai šalia sienos, savo koncerto metu David Bowie dainavo ir „Heroes“. Tūkstančiai rytų Berlyno gyventojų koncerto klausėsi kitoje sienos pusėje, kas pasibaigė, manoma, kad pirmaisiais neramumais rytų Berlyne, kurie po ilgos tolimesnės tų neramumų sekos, privedė prie sienos griuvimo 1989 metų lapkričio mėnesį. Ir, nors kiti faktoriai daug reikšmingiau įtakojo sienos griūtį, po David Bowie mirties  Vokietijos vyriausybė twiteryje parašė: “Good-bye, David Bowie. You are now among #Heroes. Thank you for helping to bring down the #wall”. Ta 1987 m. Heroes versija prie Reichstago atrodė taip

Pridedu vieną vienintelį komentarą:

„I was there and it was beyond extraordinary.  You could hear the crowds in East Berlin.  Surreal to think back on it now.”

Paprastai nesu linkęs dėti to paties atlikėjo tos pačios dainos, bet šį kartą išimtis – David Bowie “Heroes” po penkiolikos metų tame pačiame Berlyne, 13 metų po sienos griuvimo

Kaip jau minėjau, „Heroes“ – antra po „Rebel Rebel“ labiausiai perdainuojama David Bowie daina. Šiam straipsniui parinkau penkis koverius ir pabandysiu paaiškinti motyvą ties kiekvienu iš jų.

Tikriausiai tai nėra tie patys patys koveriai.. Galų gale „dėl skonio nesiginčijama“… Tiems, kam įdomu ir norėtų pasiklausyti daugiau – siūlau trumpą atlikėjų sąrašą (paryškintu šriftu išskirta labiau išssiskirianti versija) : Gothenburg Symphony, Ivan Slukan, Depeche Mode. Joana Serrat, Widespread Panic, Ice Embers, Blondie, Rick Fisher, U2 (Berlin Live), Peter Gabriel, Toyah & Robert Fripp, Motorhead, Neil Finn, Noel Gallagher’s High Flying Birds, Oasis, Black Party, Moby, Janelle Monae, Tangerine Dream, Nico, Celtic Frost, Bon Jovi, Dan San, Westernhagen, Coldplay.

  1. „The Wallflowers”. 1998 m. filmui „Godzilla” kaip pagrindinė daina įrašyta versija patenka į JAV ir Kanados topus. Tai bene pirmasis, ar vienas iš pirmųjų „Heroes“ panaudojimų kine.

2. „Hollywood Vampires”. 2019 m. Supergrupė su Alice Cooper (jo koncertas Vilniaus Vingio parke buvo švelniai tariant ne koks), Joe Perry („Aerosmith”) ir Johnny Depp (nesuklydote, tas pats aktorius) įgrojo „Heroes“ savo albumui „Rise”. Johnny Depp – pagrindinis vokalas ir klipas filmuotas Berlyno Hansa Tonstudio – toje pačioje studijoje, kurioje David Bowie su Brian Eno ir sukūrė dainą prieš 42 metus.

3. Nobelio premijų įteikimo proga surengtame koncerte 2020.11.10. nuskambėjo vienas įdomiausių „Heroes” koverių, sukurtas švedų/norvegų klasikinės ir džiazo muzikos atlikėjų: Edda Magnason – vokalas, Magnus Lindgren – fleita, Sofie Sunnerstam – smuikas, Amalie Stalheim – violončelė, Anna Greta Sigurdadottir – pianinas.

4. „King Crimson”. 2016 m. Brian Eno pasiūlius ir paskambinus Robertui Frippui, vienam legendinės britų grupės „King Crimson” įkūrėjų, David Bowie pakvietė jį į Berlyną „Heroes“ albumo įrašams. Po 39 metų tame pačiame Berlyne Robertas Frippas jau su „King Crimson” pakartojo savąją gitaros versiją.

5. David Byrne & Choir! Choir! Choir! 2018 m. Unikalus junginys ir unikali “Heroes” interpretacija. David Byrne – „Talking Heads” pagrindinis vokalas ir Bowie draugas iki pat šio mirties, savo inovatoriškumu, eksperimentavimu ir visapusiškumu matomai labiausiai atpažįstamas David Bowie antrininkas roko muzikoje ir šie du menininkai neįtikėtinai įtakojo vienas kito kūrybą (o pridėkite dar ir Brian Eno, su kuriuo abu dirbo ne vienerius metus). Choir! Choir! Choir! – pats savaime išskirtinis reiškinys – choras, susikūręs 2011 m. Kanadoje, Toronte, veikiantis laisvo dalyvio principu, kur bet kuris žmogus, norintis dalyvauti įvykyje, gali tapti choro dalimi.

Tiems, kuriems įdomi Roberto Frippo istorija, dalijamės nuoroda, kurioje jis pasakoja kaip atsidūrė Berlyne, kad įrašytų „Heroes“ gitaros versiją

Na o tiems, kurie domisi muzikos istorija, turime nuostabų straipsnį, kuriame pasakojama apie David Bowie ir David Byrne’o draugystę. Norintys jį skaityti turėtų spausti ČIA.

Led Zeppelin išgarsinta „When the Levee Breaks“ – nuo 1929-ųjų originalo iki šiandienos

Misisipės užtvankos griūtis

„Besiknisdamas” istorijų apie koverius archyvuose aptikau tai, kas nustebino mane patį… Ko gero tai geriausiai patvirtina faktą, jog kartais koveris gali ženkliai pranokti originalą.

Dar 1929 m. bliuzo duetas Kansas Joe McCoy ir Memphis Minnie išleidžia country blues stiliaus dainą „Kada griūna užtvankos“ apie didijį 1927 m. Misisipės potvynį. Tuo metu prisiminimai apie 26 000 kvadratinių Misisipės deltos mylių užliejusį potvynį (kuris, beje nusinešė šimtus gyvybių ir šimtus tūkstančių žmonių paliko be pastogės) buvo dar labai gyvi.. O būtent Memphis Minnie šeima  gyveno Wallse, Mississippėje 1927 aisiais – metais, kuomet ir griuvo užtvanka.

Daina buvo įrašytą Niujorke per pirmąją įrašų sesiją 1929 m. birželio 18 d. Tąkart ji skambėjo taip.

Tikriausiai šis kūrinys taip ir būtų likęs visų pamiršta XX a. pirmos pusės country blues kompozicija, jeigu ne… 1971 lapkričio mėnesį išleistas ir iki šiol kritikų pripažįstamas vienu eriausių visų laikų roko muzikos albumų – kultinis „Led Zeppelin” “bevardis” arba “IV”.

„Mojo” visų laikų geriausių albumų sąraše jam atiteko 24 vieta; „Classic Rock” – pirmoji „Rolling Stone” geriausiųjų 500-uke – 58 vieta; „Q” – – 21 vieta; „Classic Rock” visų laikų geriausių Britų roko albumų sąraše – 1 vieta; Rock and Roll Hall of Fame – visų laikų geriausių albumų 200-tuke – 4 ir t.t.). 

„When the Levee Breaks“ – paskutinė daina albume, kuri, kritikų nuomone, yra apskritai vienas ryškiausių ankstyvojo sunkaus blues rock kūrinių. Simboliška, bet kaip daina užbaigia albumą, taip ir videoklipe parodyta vokiečių keleivinio dirižablio „LZ 129” Hindenburge katastrofa, įvykusi 1937 m. gegužės 6 d. Niu Džersyje iš esmės užbaigė keleivinių dirižablių erą.

 Po John Bonham (grupės būgnininko) mirties 1980 rugsėjo mėnesį, tų pačių metų gruodį „oficialiai mirė” ir „Led Zeppelin”. 1994 m. Robertas Plantas ir Jimmy Page’as susijungė į „Page and Plant” ir pakartojo “When the Levee Breaks”  kaip savo pačių koverio koverį 🙂

Laikui bėgant atsirado nemažai  “When the Levee Breaks” versijų. Tiems, kurimes įdomu, rekomenduotina „Zepparella” (savotiška – baltai apsirėdžiusios merginos atlieka  Led Zeppelin koverius); labai įdomi ir visiškai kitu stiliumi atlikta „A Perfect Circle” versija’ dėmesio verta ir Beno Harperio interpretacija (beje dar vienas aukšto lygio amerikiečių muzikantas, turintis šaknų Lietuvoje). Dainą perdainavo ir tokie atlikėjai kaip „W.A.S.P.”, Jeff Buckley, Vanessa Fernandez, Sammy Hagar and the Circle ir t.t.

Tačiau kad ir kaip ten bebūtų, daugiau nei akivaizdu, kad naują kvėpavimą 1929 metų dainai davė „Led Zeppelin” ir jų chrestomatinis “IV” – kultinis 1971 metų  albumas.

Kultinis „Stand By Me” – daugiau kaip 400 koverių įvairiems gyvenimo atvejams

Vieną populiariausių ir dažniausiai perdainuojamų  dainų „Stand by Me” legendinis atlikėjas Ben E. Kingas (1938-2015) sukūrė daugiau kaip prieš 60 metų – dar 1960-aisiais. Tiesą sakant, kūrinį jis sukūrė kartu su prodiuseriais Jerry Leiberiu ir Mike’u Stolleriu. Archyvuose teigiama, kad „po „Spanish Harlem“ įrašų sesijos liko studijinio laiko ir prodiuseriai paklausė Kingo ar jis neturi daugiau dainų. Šiam pianinu sugrojus „žalią“ versiją, trijulė ėmėsi darbo, kuris pasibaigė galutine kūrinio versija”. Anot Mike’o Stollerio, 50% dainos yra Ben E. Kingo, o po 25% – jo ir Jerry Leiberio.

Štai, kaip skamba originali Ben E. King versija:

O čia keli iš daugiau kaip 80 000 komentarų:

„My ex girlfriend passed away may 28th it’s been killing me so bad she was my best friend and I’ll always remeber her by this song , RIP Yvette Hernandez ❤❤ 4/04/98-05/28/21 I love you babygirl forever & always“.

„In 1968 I head Ben E. King sing this song at a small club on the coast of SC.   King had a small band of 3 or 4 guys and I can still remember the single violin.   The venue was not air conditioned.  I was 18.  The girl I was with was 17.   52 years later we are still a couple.   And I still love the song.“

Taigi, akivaizdu, kad kūrinys su savimi atsineša ne tik istoriją, bet ir galybę emocijų ir išgyvenimų.

Kadangi vienam iš idėjinių šitos koverių karštligės  iniciatorių šis kūrinys yra tarsi koks  kertinis akmuo – buvo žvilgterėta ir į galybę “Stand by Me” koverių.  Puiku.  Jei kas prisimena  2003 m. fimą “Love Actually” (lietuvių kažkodėl pavadintą “Tegyvuoja meilė”) apie vienas Kalėdas Londone, tai ten, mirus vieno herojaus žmonai, o kito – mamai, per laidotuves  paleidžiama jos mėgiama „Bay City Rollers” daina. Kažkodėl pagalvojau, kad  “Stand by Me” tokiu atveju nuskambėtų labai simboliškai.

Šiaip jau tų koverių gerokai tikrai sočiai. Daugiau kaip 400… Google įvedus covers of stand by me  galima pasimėgauti  įvairiausiais muzikos stiliais, atlikėjais ir atlikimais… Iš perklausytų galima išskirti „Playing for Change”, „U2” su Bruce Springsteen, „Meatloaf”, John Lennon, „Florence & The Machine”, Karen Gibson & The Kingdom Choir ir t.t. ir pan.

Šiaip tas „Stand by Me“ dažniausiai dedikuojamas geriausiam draugui, mylimam žmogui, bet ir čia yra niuansų, Ronnie Milsap savo versijoje dievo prašė būti su juo, o aš dar radau tokį gana savotišką variantą, kur „Stand by Me“ dainuojama mikrofonui priešais.

Kai „Stand by Me“ dainuojama mylimam žmogui Vindzoro pilyje J:

Taip daina skamba, kada dievo prašoma būti šalia:

O šitaip dainuojama mikrofonui 🙂