Paskutinis rudens mėnuo išeina su visu pluoštu spalio mėnesį išleistų albumų. O jie labai skirtingi! Kitaip ir negali būti. Nuo „Coldplay” albumo sukeliamo liūdesio iki James Blake virpesių. Nuo „Efterklang” grupės šviesos iki „The War On Drugs” romantinės odisėjos. Ir viską vainikuoja progresyvųjį metalą grojanti JAV grupė „Mastadon”.
Muzikinis kokteilis įvairiausiems skoniams, nuotaikoms ir orams. Tikimės, kad šios skirtingos melodijos sušildys, pradžiugins, suteiks apmąstymų ir galbūt pakels iš lovos. Gero klausymo!
Coldplay – Music of the Spheres
Kalbėti apie grupę „Coldplay“ nežinant viso jų kūrybinio konteksto būtų ypatingai sudėtinga. Tie, kurie augo su britų muzika nuo 2011-ųjų, ko gero, iki šiol juos myli dėl saldžių pop muzikos kūrinių, tokių kaip „Every Teardrop Is a Waterfall“, „Something Just Like This“ ar „A Head Full Of Dreams“. Tačiau tie, kurie Chrisą Martiną įsimylėjo pačioje šio tūkstantmečio pradžioje, žino, kad minėti kūriniai yra toli gražu ne tai, kas hito „Fix You“ kūrėjus pavertė išskirtiniu reiškiniu britiško roko muzikos kultūroje.
Taigi, mes esame būtent antrasis „Coldplay“ klausytojų variantas, pamilęs kolektyvą nuo pirmųjų „Yellow“ ar „Trouble“ (2000-aisiais); žavėjęsi jais tada, kai pasaulį išvydo „Politik“, „The Scientist“ ar „A Rush Of Blood To The Head“ (2002-aisiais); dievinę juos tą sekundę, kai išgirdome „Fix You“, „What If“ ar „Til Kingdom Come“ (2005-aisiais); ir zulinę iki paskutinio siūlelio juos tada, kai drauge su Briano Eno pagalba jie pasauliui padovanojo „Violet Hill“, „Strawberry Swing“ ar „Lovers in Japan“ 2008-aisiais.
Po to… po to sekė štilis ir neviltis. Iš žavios roko grupės „Coldplay“ tapo spalvų prisotinta pop grupe. Taip, jie rovė stogą paaugliams ir lengvesnio žanro muzikos mylėtojams. Taip, jie užkariavo JAV, Japoniją ir kitas rinkas, tačiau nepriklausomo roko (o jei tiksliau – pop roko) radare jų nebebuvo. „Coldplay“ pasikeitė. Palengvėjo. Ne, nesupraskite klaidingai – nesakome, kad suprastėjo (nes tai jau būtų labai subjektyvi prielaida), tačiau šviesmečiais nutolo nuo savo prigimtinių šaknų.
Ir visa tai tęsėsi daugiau kaip aštuonerius metus. Nuo tos sekundės, kai pasaulį išvydo skambaliukais iščiustytas 2011—ųjų „Mylo Xyloto“ iki 2019- ųjų – akimirkos, kai pasirodė „Everyday Life“. Po 8 metų pertraukos ištikimieji, nuo pat pirmų dienų grupę mylintis fanai atsikvėpė ir tarė: PAGALIAU. Tai buvo, ko gero, brandžiausias grupės albumas, kuriame buvo galima rasti visko – nuo ankstyvojo pop roko iki kokybiškos pop muzikos. Tai buvo savotiškas beveik dvidešimtmetį scenoje esančios grupės kūrybos apibendrinimas, kuris tiko ir pirmoje pastraipoje minėtai pirmajai, ir antrajai grupei žmonių.
Todėl, natūralu, naujojo įrašo pasirodymas daugeliui šių žmonių (o ypač tiems, kurie „Coldplay“ mylėjo jų egzistencijos pradžioje) kėlė pamatuotus lūkesčius. Ir nors pirmoji albumą pristatanti daina „Higher Power“ šias viltis buvo pradėjusi naikinti, po to sekusi net 10 minučių trukmės pasakiška baladė „Coloratura“ jas vėl sugrąžino. Visgi nemažą dalį grupės gerbėjų neramino faktas, kad dainos buvo tokios skirtingos, jog albumas grėsė pavirsti visiška eklektika.
Deja, baimės buvo daugiau nei pagrįstos. Spalį pasirodęs „Music of the Spheres“ tapo dar didesne neviltimi ir nuskambėjo prasčiau nei prasčiausia grupės muzikinė eklektika. Nemaža dainų dalis sumauta ant to paties kurpaliaus, ant kurio buvo sumauti pastarojo dešimtmečio grupės kūrybiniai darbai, o „Coloratura“ yra vienintelis įrašo šviesulys tiems, kurie grupę įsimylėjo ir sekė per pirmąjį jos egistavimo dešimtmetį. Taigi, be konceptualių muzikinių paieškų Chrisas Martinas ir kompanija, investavusi į nepriekaištiną įrašo marketinginę kampaniją, panašu ten ir pasiliko – labiau formoje, bet, deja, ne turinyje. Tiesa, albume esanti kompozicija „Love“ (pažymėta tiesiog širdute), atlikta su Jacob Collier ir „We Are King“ – yra dar vienas žavus ir nepriekaištingas muzikinis perlas. Norėtųsi sakyti netikėtas, tačiau ir tai būtų ne visiška tiesa, mat praėjusiame albume „Everyday Life“ buvo galima rasti netikėtą šio kūrinio analogą – nuostabų akapelinį darbą „When I Need A Friend“.
Taigi, vertinant naują Chriso Martino ir kompanijos įrašą iš šiandienos perspektyvos, turbūt būtų galima drąsiai sakyti, kad tai kokybiškas (nors ir labai nevientisas) pop muzikos įrašas, kuris koncertuose ir vėl skambės puikiai, rinks sausakimšus stadionus ir raus stogą daugeliui paauglių ar tiesiog lengvesnės muzikos mylėtojų. Tačiau klausant jo tiems, kurie „Coldplay“ pamilo nuo „Parachutes“ ar „A Rush Of Blood To The Head“ laikų, greičiausiai bus velniškai liūdna… Liūdna, nes grupė, kuri jau buvo įtvirtinusi savo tapatybę gražaus melodingo roko pasaulyje tiesiog ėmė ir paskendo spalvotų skambučių fantasmagorijos jūroje.
James Blake – Friends That Break Your Heart
2010-aisiais James Blake buvo vienas įdomiausių ir perspektyviausių naujų elektroninės muzikos atlikėjų. Šio muzikanto šaknys neabejotinai gludi bass ir dubstep stilių ištakose, tačiau tada, 2010-aisiais, kai pasaulį išvydo pirmasis James Blake EP “Air & Lack Thereof”, dubstepas jau buvo beišsigimstąs. Atminkite, jog šio keisto ir įdomaus žanro, kurį Jungtinėje Karalystėje anuomet populiarino leidybinės firmos “Tempa.” globotiniai, vėliavnešiu 2010-aisiais tapo amerikietis “Skrillex”, kardinaliai pakeitęs dubstep’o veidą. Gana greit žodis “dubstep” tapo kone keiksmažodžiu rimtų “elektronščikų” galvose ir dažniau keldavo šypsenas, o ne pagarbą. Tame post-dubstep pasaulyje išleisti pirmieji James Blake bandymai – “Air & Lack Thereof”, “Klavierwerke” bei “CMYK” EP buvo tarsi visiškai naujas vėjas. Gaivaus oro gūsis, parodantis, jog bass muzika nebūtinai turi skambėti it spalvotose diskotekose garsiai perdžiantys robotai. Yra ir kitų, subtilių, gundančių ir žavingų priėjimo prie šio žanro būdų. Visiškai nieko keisto, jog debiutinis James Blake albumas 2011-aisiais metais buvo nominuotas prestižiniam Mercury prizui. Deja, nesėkmingai. Tais metais Mercury iš po nosies nugvelbė PJ Harvey.
Dabar 2021-ieji. Daugelis dubstep atlikėjų jau senokai nuskendo užmarštin, o štai James Blake šių metų pabaigoje išleido gražų ir tyrą penktąjį albumą “Friends That Break Your Heart”. Tiesa, ištakų atgarsių šiame albume nerasite. Šiandien Blake’as tęsia tai, ką sėkmingai daro nuo pat savo debiuto – t.y. tolsta nuo savo šaknų. Iš savo miegamajame keistus beat’us kuriančio jaunuolio James Blake jau senokai pavirto į prie pianino raudantį vaikiną. Nors tokių prie pianino (ar gitaros) raudančių vaikinų yra begalės, reikia pripažinti, jog James Blake tai daro savaip. Gražios jo dainos, gražios aranžuotės, gražūs tekstai ir gražiai subtilus muzikos pateikimas. Prie ko prikibti kaip ir nėra. Gaila tik, kad kadaise perspektyvus elektroninės muzikos kūrėjas nuėjo lengvesniu ir gerokai nuobodesniu keliu. Bet kas gali jį kaltinti? Viskas suprantama. Jei jis toliau būtų savo malonumui įrašinėjęs keistus beat’us, galbūt niekada nebūtų išsikraustęs iš savo miegamojo? Tad kas mes tokie, kad teistumėm?
Taigi, jei iš naujojo James Blake albumo vis dar tikitės į jaunystę grąžinančių siurprizų – to čia nerasite. O rasite dar vieną, stiprų, bet vietomis gal kiek nuobodoką puikaus singer-songwriter albumą. Jei jums James Blake kūryba patinka – griebkite ir klausykite, jei to dar nepadarėte! Na o jei naujesni jo kūriniai jums kelia nuobodulį – nesiartinkite. Nebent neužmiegate.
Efterklang – Windflowers
Jei dar nepažįstate danų grupės “Efterklang”, jų naujausias albumas “Windflowers” yra bene geriausias būdas su jais susipažinti. Priešingai, nei prieš du metus išleistas “Altid Sammen”, šio albumo dainos parašytos anglų kalba. Tai jį palengvina, padaro suprantamesniu didesniam žmonių ratui ir, tikėtina, ateityje pritrauks dar daugiau grupės gerbėjų.
Šis naujasis “Efterklang” albumas yra labai vientisas, organiškas ir susiliejantis į viena gražia istorija. Jį pradeda itin graži baladė “Alien Arms”. Skambant “Let Me Into Your Heart” apima nenumaldomas noras ką nors apkabinti. Panašūs jausmai aplanko klausantis “Beautiful Eclipse” ir labai lyriškos baladės “Hold Me Close When You Can”… Bet neapsigaukite! Albumas “Windflowers” gal ir lyriškas, bet ne kokia ašarų pakalnė. Kai tik ima atrodyti, kad šis albumas galbūt yra per daug vienodas, “Efterklang” staiga į sceną įneša daugiau instrumentu ir judesio. “Dragonfly” – verčia išlėkti į šokių aikštele. “Living Other Lives” taip pat! Na ir žinoma, negalima nepaminėti kūrinio “Abent Sar” su kuriuo ši danų grupė, visai neseniai koncertavę Vilniaus muzikos klube “Kablys”, užkūrė tikrą pirtį! Šis vienintelis danų kalba atliktas albumo kūrinys prasideda ramiai, tyliai ir šventai, bet netrukus išauga į tikra šėlsmo sūkurį, kuris įtraukia ir nebepaleidžia iki pat albumo pabaigos.
Toks tad šis naujas danų albumas. Tai – labai įvairiapusiškas, originalus ir kabinantis darbas. Reikia tik nesustoti klausyti po pirmojo įspūdžio ir palaukti antrojo. Smagu, kad per tiek metų “Efterklang” sugeba išlikti įdomus, aktualūs ir novatoriški.
The War on Drugs – I Don’t Live Here Anymore
„The War on Drugs“ yra prieš daugiau nei 15 metų Filadelfijoje, Pensilvanijos valstijoje susikūrusi grupė. Tai Adam‘o Granduciel‘io (vokalas, gitara) vedamas šešetas – David‘as Hartley‘ is (bosinė gitara), Robbie‘is Bennett‘as (sintezatorius), Charlie‘is Hall‘as (būgnai), Jon‘as Natchez‘as (saksofonas, sintezatorius) ir Anthony‘is LaMarca‘as (gitara). Grupę reikėtų apibrėžti kaip heartland-rock atstovus ir per pastarąjį dešimtmetį iš mažos indie-rock grupės tapo arenų headlineriais.
Penktasis Adam‘o Granduciel‘io ir kompanijos albumas „I Don’t Live Here Anymore“ atskleidžia kiek kitokius garsus, aštresnes melodijas, tačiau tikrai nenutolsta nuo kruopščiai ir atidžiai paruošto, nors iš pirmo žvilgsnio gana paprastai skambančio/įprasto grupei vintažinio garso. Netgi primena „The War on Drugs“ GRAMMY laimėjusį 2017-ųjų a albumą „ A Deeper Understanding“. Pats albumas „I Don’t Live Here Anymore“ – Granduciel’io romantinė odisėja – ilga ir galbūt niekada nesibaigsianti kelionė/neišsemiama tema.
Klausant „The War on Drugs“ albumo, girdime lengvo roko garsus ir įmantrybių išrankesniems melomanams jame mažai. Grupė į didelius eksperimentus nesileidžia, bet gal tai gera žinia grupės garsą pamilusiems fanams? Albumas grupės gerbėjams tikrai patiks, o dar neklausiusiems ir neatradusiems „The War on Drugs“ klasikinio roko gerbėjams – rekomenduojame atrasti.
Mastodon – Hushed and Grim
„Mastodon”- tai gerą ir įtraukiantį progresyvųjį metalą grojanti JAV grupė, kuri spalį išleido ilgai fanų lauktą ir pačių muzikantų brandintą albumą „Hushed and Grim”.
Muzikiniu požiūriu „Mastodon“ atsiskleidžia nuostabiai sudėliotose kompozicijose, kuriose muzikantai perteikia savo kūrybiškumą ir jėgą. Tai pats ilgiausias dvigubas grupės albumas, kurio dainų bendra trukmė net 90 minčių. Ir ne tik ilgiausias. „Hushed and Grim” kupinas progresyvių variacijų, įtraukiančių klausytoją į muzikos verpetą. Visgi tas varijavimas nėra nuobodus, kas dažnai pasitaiko kitų progresyviojo roko atlikėjų kūriniuose.
Man asmeniškai labiausiai patiko „Pushing the Tides”, tad tikrai labai rekomenduoju perklausyti bent šią dainą, kuri turėtų padėti susidaryti bendrą įspūdį apie albumą ir atlikėjų muzikinius sugebėjimus. Taip pat rekomenduoju „Pushing the Tides” bei „Savage Lands”, jei visas albumas pasirodo neįveikiamas dėl savo trukmės.
„Hushed and Grim“ pasižymi sudėtingomis kompozicijomis, įsimenančiu vokalu ir progresyviu nusiteikimu. Šiame albume grupė atsiskleidžia kaip sunkiai atpažįstama, tačiau vis dar novatoriška. Kitaip tariant, Mastodon kartelės nenuleidžia, nes atsisako leisti savo garsui rūdyti. Tiek nauji, tiek senesni grupės gerbėjai čia tikrai turėtų rasti kuo pasimėgauti.
